Naujausios
Istorinis kaminas parduodamas plytoms
Vienai iš miesto dominančių — Chaimo Frenkelio fabriko kaminui — gresia sunaikinimas. Prieš kelias dienas pasirodė skelbimas, jog ieškoma, kas jį galėtų nuversti ir pasiimti plytas. Tačiau akte, kuriuo kaminą leidžiama griauti — ne to kamino metai, o pagal dokumentus kamino savininkas tebėra Chaimas Frenkelis.
Svajūnas SABALIAUSKAS
svajunas@skrastas.lt
Suklastotas aktas ar klaida?
Dar praėjusių metų birželio 18 dienos „valstybei/savivaldybei nuosavybės teise priklausančio statinio pripažinimo avariniu akte“ nurodoma, kad katilinės dūmtraukis “Elnio“ teritorijoje pastatytas 1894 metais. Komisija nusprendžia: kaminą privalu nugriauti.
Kamino valdytoja „Šiaulių energija“ paskelbė, kad griaunančiųjų laukiama Valentino dieną — vasario 14 dieną iki 11 valandos.
„Šiaulių energijos“ atstovas spaudai Rimantas Lazdynas pradžioje tikino, kad ketinamas nugriauti kaminas pastatytas 1957 metais. Tai apie kokį kaminą kalba?
Šiaulių Fotografijos muziejaus vedėja Vilija Ulinksytė sako, jog nugriauti pasmerktas kaminas pastatytas 1911 metais, šie skaičiai įspausti kamino metale. Sovietmečiu, pasak istorikės, buvo primūrytas į viršų tik baltos plytos.
Vėliau, pasižiūrėjęs dokumentuose ir nuotraukose, ir R. Lazdynas patikslino: taip, kamine tikrai yra skaičiai — „1911“. R. Lazdynas mano, kad įsivėlė klaida: gal kaminas buvo sovietmečių remontuojamas ir perstatomas, todėl dokumentuose atsirado 1957 metų data.
O kaip dėl 1894 metų? Pasak R. Lazdyno, buvusio fabriko teritorijoje yra dar vienas kaminas, statytas XIX amžiaus pabaigoje, todėl galėjo būti netyčia supainiotos datos. 1894 metų statybos kaminas yra saugomas valstybės, kaip paveldo objektas, tad jo versti niekas negali.
Bet akte aiškiai nurodyta — griauti 1894 metais pastatytą kaminą? Po aktu pasirašė 7 žmonės, tarp jų ir Savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyr. specialistas Aleksandras Petrikauskas, Kultūros vertybių departamento Šiaulių teritorinio padalinio vedėjas Petras Romas Olišauskas, ir kiti pareigūnai, turėję žinoti, ką apžiūri. O gal po šiuo aktu bandoma pakišti „ne tą“ kaminą ir klaida — ne atsitiktinė?
Kaminas — bešeimininkis
Pradėjus aiškintis, kam priklauso kaminas, paaiškėjo, kad jis niekada nebuvo nacionalizuotas. Sovietmečiu pakeitė kelis savininkus, bet niekada nebuvo teisiškai įformintas. Išeitų, kad kamino savininkas — jo statytojas pramonininkas Chaimas Frenkelis arba jo palikuonys.
R. Lazdynas paaiškina: kaminu prieš keliasdešimt metų naudojosi „Šiaulių energija“, tad ji ir turėtų rūpintis, kad avariniu pripažintas statinys, pats nenuvirstų, ar krisdamos plytos nesužalotų žmonių. Be to, bendrovė esą sulaukusių prašymo iš šalia kamino įsikūrusių verslininkų jį nugriauti.
Kaminui reikia daug pinigų
Dar visiškai neseniai žemė, ant kurios stovi kaminas, buvo išnuomota verslininkui Dainiui Juozaičiui. Verslininkas nereikalingą žemės sklypą vėl perleido miestui, nes nenorėjo mokėti mokesčių, už jam tikrai nereikalingą kaminą.
„Man nereikia nė vienos to kamino plytos. Už kaminą reikėdavo mokėti pusantro tūkstančio lito. Atsisakiau teritorijos po kaminu ir kelis metrus į šonus, kad būtų galima apeiti. Dar teritoriją aplink kaminą sutvarkiau, žolę pasėjau. Nėra saugumo, plytos krenta. Blogiausia, kad kaminas — niekieno“, — sako verslininkas.
Dainius Juozaitis sako, jog jaučia sentimentus kaminui, nes jo senelis dirbo pas Frenkelius, o kaminas — istorijos liudininkas. Kaminu, pasak verslininko, turi rūpintis valstybė, nes jo rekonstrukcija labai daug kainuotų.
Ne vertybė
Kultūros vertybių departamento Šiaulių teritorinio padalinio vedėjas R. Olišauskas, turintis saugoti išlikusias vertybes, taip pat yra pasirašęs po kamino griovimo aktu.
„Kaminas nepripažintas kultūros vertybe. Pasirašiau, nes man žmogaus gyvybė yra svarbiau, nei tas kaminas“, — sako R. Olišauskas.
Paminklosaugininkas mano, kad jei kaminas miestui nereikalingas, tai jį vertėtų nuversti.
„Kaminas — Frenkelio fabriko sudėtinė dalis, turi istorinę reikšmę. Kiekvienas statinys turi turėti šeimininką, kuris būtų suinteresuotas jį išsaugoti. Dabar yra kitaip“, — svarsto R. Olišauskas.
Dingtų šimtmečio panorama
Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza įsitikinęs: nevalia griauti kamino, nes “jis yra Šiaulių šiaurės rytinės pusės vizualinė dominantė. Kaminas yra daugelyje tarpukarinių nuotraukų. Jei bus kaminas nugriautas, pasikeis šimtmečio miesto panorama“.
Pasak R. Balzos, muziejus buvo gavęs prašymą perimti kaminą, bet jis to negali pats padaryti. Kaminą gali perimti Kultūros ministerija, Vyriausybei leidus.
R. Balza pasakojo vieną iš išlikusių pasakojimų, kodėl Ch. Frenkelis statė tokį aukštą kaminą ir dėl jo sulaukė priekaištų iš carinės valdžios klerkų.
Prie Šiaulių artėjant kaizerinės Vokietijos armijai, padidėjo išdirbtos odos poreikis, nes Ch. Frenkelio fabrikas buvo vienas iš pagrindinių carinės armijos batų padų tiekėjas. Beveik visa caro armija buvo apauta Šiauliuose pagamintais batais.
Frenkelis aukštino kaminą, nes reikėjo didinti pajėgimus, o rusų armija pamanė, kad fabrikantas kaizerininkams taip rodo kelią į Šiaulius.
Reikia suinteresuoto asmens
Po „Šiaulių krašto“ paskelbtos akcijos kaminui išsaugoti šiaulietis dailininkas Arūnas Uogintas praėjusiais metais prie kamino rengė performansą, kuriuo norėjo atkreipti dėmesį, jog nevalia griauti istorinio statinio. Sužinojęs, kad jį norima nugriauti, neslepia nusivylimo.
„Tai ir valdininkų, ir komersantų požiūris. Atrodo, kad šiais laikais galima viską griauti. Tad gal ir vietoj Katedros reikėtų įrengti hyperprekybos centrą, nes vieta labai gera.
Tikiu, kad nugalės sveikas protas„, — sako menininkas.
Trumpa fabriko istorija
Chaimas Frenkelis (1857— 1920) — vienas žymiausių pramonininkų, žinomas visoje Rusijos imperijoje, žydų bendruomenės Šiauliuose mecenatas ir autoritetas.
1879 metai Ch. Frenkelis atsikėlė į Šiaulius, kur beveik 40 metų truko jo stulbinančiai sėkminga pramonininko veikla. Verslą Ch. Frenkelis pradėjo mažose odų išdirbimo dirbtuvėse. Maždaug po dešimties metų toje vietoje jau stovėjo fabriko pastatai, išlikę iki šiol.
1905 metais parodoje Paryžiuje Ch. Frenkelio fabriko odos buvo pripažintos geriausiomis ir apdovanotos aukso medaliu.
Ypač Ch. Frenkelio fabrikas išgarsėjo nuo 1906 metais, kai pradėjo gaminti vadinamuosius „raudonuosius padus“, panaudodamas naują rauginimo medžiagą “mangroviją“, gabenamą net iš Pietų Afrikos.
1914 metais Ch. Frenkelio fabrike dirbo apie 1 000 darbininkų ir apie 100 darbininkų ekstrakto fabrike. Kartu su savo šeimomis jie sudarė vieną penktadalį Šiaulių gyventojų.
Ch. Frenkelio odų fabriko plėtimąsi nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Per karą fabrikas tapo nuniokotas, dalis įrengimų išvežta į Vokietiją.
Nepriklausomos Lietuvos metais fabriko restauravimu ir tolimesniu valdymu rūpinosi Frenkelių sūnus Jakobas. Tačiau netekus plačios Rusijos rinkos, fabrikas buvusių gamybos mastų niekada nebepasiekė.
citata: Kaminas nepripažintas kultūros vertybe. Pasirašiau, nes man žmogaus gyvybė yra svarbiau, nei tas kaminas„
DATA: „Šiaulių energijos“ atstovai tikino, kad kaminas pastatytas 1957 metais, nors kamine aiškiai matosi įspausti skaičiai — “1911“.
Jono TAMULIO nuotr.
ISTORIJA: Po Antrojo pasaulinio karo darytoje nuotraukoje — kaminas stovi. Atlaikiusi karus, kaminą ketina griauti ir atiduoti plytoms Savivaldybės įmonė.
Aušros muziejaus fondų nuotr.
