Naujausios
Išgyvensim kaip žiemkenčiai
Kokią patirtį atnešė nueinantieji 2008-ieji? Ko galime tikėtis iš 2009 metų? Ko linkime vienas kitam ir sau? Ties metų kaitos riba mintimis su „Šiaulių kraštu“ dalijasi verslo ir žemdirbių atstovai, kultūros ir mokslo žmonės.
Rūta JANKUVIENĖ
Galime susikibti rankomis ir išsilaikyti
UAB „Verslita“ direktorė ir savininkė Gražina Garuolienė, kuriai šiais metais Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmai suteikė Metų verslininkės titulą:
— Visas gyvenimas yra kaip banguota jūra, tik vieni patenkame į patį audros vidurį, kiti į jos pakraštį.
Nuo tada, kai Lietuva tapo nepriklausoma, aš gyvenu vis geriau. Manau, tiems, kurie išgyveno išsivysčiusio socializmo laikotarpį, kai gavo „super inteligentiškas“ algas po 80— 90 rublių ar spaudėsi su keturiais vaikais 14 kvadratinių metrų bendrabučio kambarėlyje, jokios krizės nebaisios. Tikrai žmonės geriau gyvena, negu prieš dvidešimt metų.
Sunkiausia yra tiems, kas serga ar netenka darbo, o turi vaikų, kuriuos reikia išlaikyti. O darbo netenka dėl neteisingų Vyriausybės, kuriai viskas aišku, sprendimų. Verslininkai turės atleisti tam tikrą kiekį darbuotojų, nors to ir nenori.
Noriu tikėti, kad krizė greitai praeis, pramonė ir verslas atgis. Yra daug gerų dalykų. Pagaliau nepirkime tų kumpių už 40 litų, išsivirkime šiandien manų košės — tai labai geras maistas ir daug sveikiau.
Lietuviai išgyvens, nes yra labai darbštūs žmonės. Tiems, kurie netenka darbo, linkiu neprarasti kantrybės ir vilties, o kitiems — išgyventi savo versluose. Nes jeigu verslas gyvuos, visi gyvens gerai.
Mažos valstybės visą laiką išgyvena. Manau, Rusijai daug sunkiau, nes ji labai didelė. O mes maži — galime rankomis susikabinti ir išsilaikyti.
Atsiveria naujos galimybės
Filosofas, profesorius Gintautas Mažeikis:
— Nueinantys metai man buvo permainų metai: darbo, finansinių, pilietinių ir politinių pokyčių. Perėjau dirbti į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, bet ryšių su Šiaulių universitetu jokiu būdu nenutraukiau.
Mums nereikėtų manyti, kad gyvename mažame uždarame pasaulyje. Ir tas mažytis uždaras pasaulis — ne Šiauliai ar Kaunas — visa Lietuva. Sakyčiau, didžiausia daugelio žmonių problema yra manymas, kad reikia išgyventi šitame labai mažyčiame pasaulyje, o ne atsiverti didesnėms galimybėms, kurias suteikia globalizacija.
Dideles galimybes atveria ne tik naujos komunikacijos priemonės, bet ir labai didelė pačių lietuvių emigracija. Pasaulinis lietuvių bendradarbiavimas suteikia daugiau šansų, nei visa Lietuvos valstybė.
Manau, krizė mus privers neužsidaryti. Daugelis skeptiškai pasižiūrės į Vyriausybės reformas. O patys didžiausi mūsų nepasitenkinimai paskatins atsiverti naujiems ryšiams. Tų ryšių pasaulyje labai daug, į juos veda naujoji epocha ir krizė.
Linkiu suprasti, kad yra ne tik pradžia, augimas, bet ir pabaiga, kuri tiek pat reikšminga, kaip ir pradžia. Ji visada reiškia pokytį. Nereikėtų gąsdintis šių pokyčių, o juos sveikinti, kaip atsiverianti naują pasaulį. Manau, 2009 metai bus ne tik nusivylimų metas, bet ir visiškai netikėtų galimybių laikotarpis. Atsivėrimo visiems ir linkėčiau.
Žemdirbiai iškentės
Arūnas Grubliauskas, ŽŪB „Ginkūnų agrofirma“ valdybos pirmininkas:
— Nuo 1986 metų dirbu žemės ūkyje ir matau viena — vis sunkiau žemdirbiams dirbti, vis labiau išmonės reikia, kad išgyventum.
Kiek mus skatino: investuokite į žemės ūkį, žemės ūkio produktai visada bus pelningi, kaip rinkos bekristų. Rudenį dingo kažkur visi analitikai su savo prognozėmis. Grūdinių kultūrų kainos dvigubai nukrito, pieno kaina nusirito iki tos, kuri buvo prieš aštuonerius metus — nuo 90 centų iki 65 centų.
Atėjo šiandien žemės savininkė, nori už žemės nuomą daugiau gauti. Sakau, nebegalime daugiau mokėti, nes patys už viską vis mažiau gauname. O ji man sako: „Bet mes mieste nepajutome, kad produktai pigtų“.
Viskas kraunama ant žemdirbių kupros. Perdirbėjai esą neišgyvena, laiko savo pelnus ir žemdirbiams kainas mažina. Žemdirbiai esą niekur nedings — turės žemę arti. Jau girdėjau sparnuotą frazę: žemdirbiai kaip žiemkenčiai — iškentės.
Suprantame, kad krizė, pakentėsime, bet norisi, kad valdžios sprendimai būtų žmogiški, logiški. Dabar su mumis niekas nesitaria. Mes iš tiesų kaip tie žiemkenčiai iškentėsime žiemą, o pavasarį vėl ruošimės sėjai.
Linkėčiau visiems daugiau tarpusavio supratimo ir geranoriškumo. Nėra valstybės be žmonių. Jeigu žmonėms bus gerai, tai ir valstybei bus gerai. Dabar galvojama ne apie žmones. Svarbiausia — tik surinkti biudžetą, ką dar iš ko paimti.
Reikėtų pirmiausia išlaidas mažinti. Bet, štai, Valdovų rūmų negalima liesti. Atvažiuos svečių, reikės parodyti. Gal parodykime, kaip galima žmonėms gyvenimą palengvinti? Bet koks yra tavo, žmogeli, biudžetas, niekam neįdomu.
Daiktiški lietuviai
Dailininkas Arūnas Uogintas:
— Kūrybos atžvilgiu geri metai buvo, geras parodas šiemet su Reda (dailininke Reda Uogintiene) surengėme. Kai į meną dabar nėra investicijų, kai meno kūrinių niekas nebeperka, tai tokie dalykai, kaip parodos, geri atsiliepimai apie tavo kūrybą, yra kaip moralinė kompensacija.
Visame pasaulyje ir pas mus vaizduojamasis menas, teatras, muzika lieka nuošalyje. Bendras kultūrinis lygis yra toks, kad to vis mažiau reikia. Tai kelia nerimą. Jeigu anksčiau paskambindavo, ieškodavo paveikslo pirkti, tai pastariaisiais metais iš viso to nėra. Galerijos vos vos išsilaiko.
Menininkai visą laiką gyvena krizėje. Tik dabar dar visi susipyko tarpusavyje. Po to Paleckio pasakymo, kad Mekas — tai š... Gal specialiai taip buvo padaryta, kad numuštų pinigų nuo kultūros.
Valdovų rūmams kone miljardą litų paaukojo ir nieko. Priedo supirko jiems trečiarūšius Europos paveikslus. Galėjo užsakyti šiuolaikinių menininkų darbus istorinėmis temomis, bet to nereikia.
Mes su Reda išgyvensime. Kai gyveni provincijoje menininku, randi savo sistemą, ką ir kaip daryti. O pinigai — kai jų nėra, tai ir nėra. Žiūrime pirmiausia į savo vaikus, kad jiems pradžia būtų. Niekada iš kitų metų nieko nesitikėdavome. Nesitikime ir dabar.
O visiems linkėčiau daugiau kultūros. Kažkaip mes net nebesilaviname, mums neįdomu, kas vyksta kitur. Palyginti turtingai gyvename — ir namai, ir butai. Ir viską tas lietuvis daiktiškai sprendžia. Užvalgome kokių supuvusių žirnių savo didžiuliame name ir televizorių pasižiūrime.
Man atrodo, kad verčiasi vertybės. Per virsmus instinktai svarbiausi — seksas, maistas ir grubūs vaizdai. Ir apmiršta visi tokie mutantai, kaip mes.
Visa viltis, kad Šiauliuose į parodas susirenka daug žmonių. O šeimoje iš dešimt vaikų vis tiek vienas menininkas gimsta, ir ką tu padarysi?
Jono TAMULIO nuotr.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
