Naujausios
„Iš sistemos reikia atsikovoti savo laisvę“
Šiaulių universiteto Dailės galerijoje studentų inicijuotas susitikimas su ukrainiečiu rašytoju, filosofu Jaroslavu Melniku išsiplėtojo į diskusiją ne tik apie kūrybą. Apie požiūrį į gyvenimą kitu kampu: apie laisvės sampratą ir neišnykusią totalitarizmo grėsmę, įvykius Ukrainoje.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Lietuvoje – nuo Atgimimo laikų
Tris dešimtmečius J. Melnikas gyvena Lietuvoje, Vilniuje.
„Esu susijęs ir su Šiauliais, – sakė „Šiaulių kraštui“ rašytojas. – Esu meilės emigrantas – mano žmona Vilniaus universiteto profesorė – buvusi šiaulietė, Šiauliuose – mano uošviai, dažnai lankome.“
J. Melnikas yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Jo knygas „Pasaulio pabaiga“ (2007 m.), „Tolima erdvė“ (2009 m.) ir „Maša, arba Postfašizmas“ (2014) literatūrologai rinko į metų knygos penketukus. Ukrainoje išleista „Tolima erdvė“ 2013 metais pripažinta geriausia BBC metų knyga.
Šioje knygoje jis lyg nuspėjo Ukrainos įvykius. Kalba apie aklųjų pasaulį, kuriame atsiranda matantis žmogus ir pradedantis kalbėti kitiems apie šviesą, tiesą, grožį. Pasak rašytojo, tai knyga apie žmogaus laisvę ir kainą, kurią tenka mokėti už laisvę.
„Gimiau sovietmečiu Ukrainoje, nuo 1989 metų gyvenu Lietuvoje, rašau lietuviškai, pagal pasą esu lietuvis, bet esu pasaulio žmogus, – įsivardijo J.Melnikas. – Daug keliauju, gyvenau ne vieną mėnesį Prancūzijoje. Sakoma, jog kosmopolitizmas yra blogis. Reikia branginti savo šaknis, bet man laisvė yra susijusi su atvirumu.“
Jo teigimu, kai nesi prisirišęs prie vietos ir laiko – esi laisvas. Turi tam tikrą atmintį, ji yra gyva. Bet praeini vieną gyvenimo etapą ir prie jo nebegrįžti.
Apie kaukes, personas ir savastį
Pokalbį rašytojas kreipė į esminius dalykus. Kalbėjo apie žmogaus būties prasmę. Ragino ieškoti atsakymo į klausimą „Kas aš esu?“ Jį kelia ir savo kūryboje.
„Mano proza turi du sluoksnius, – sakė J. Melnikas. – Vienas paviršutiniškas – kiekvienam pažįstamas kasdienis gyvenimas. Bet daug mano personažų yra už kasdienio gyvenimo ribų.“
Savo prozą įvardija siurrealistine. Herojus gali gyventi šioje realybėje, o apsakymo pabaigoje – jau kitoje realybėje.
„Mes einame į darbą, gauname algą, perkame duoną – ir viskas – mirštame. Todėl kitu kampu reikia žiūrėti į gyvenimą, – tikino auditoriją. – Bet apie tai galvoti neturime laiko. Kai rašau apie savo gyvenimą, rašau ir apie kitų gyvenimą. Sako, kaip galėjote pasižiūrėti į mano sielą ir suprasti, ką jaučiu? Čia nieko nėra ypatingo, nes žmogaus siela tipiška. Kas tavo sieloje – tas ir kiekvieno sieloje.“
Jo žodžiais, kiekvienas turime tam tikrą „aš“ – turime „personą“, statusą. Užsidedame kaukes, kurios ne vienam priauga taip, kad sunku nusiimti.
„Persona esame tai – kas esame visuomenėje kitiems: profesorius ar Seimo narys, – teikė pavyzdį. – Bet kai grįžtame namo į savo būstą – personos nebėra, esame tai, kas esame – tai yra savastis.“
Laisvė, jo žodžiais, – tai ir gebėjimas „išeiti iš savo personos“. Kai išeiname iš to savo įvaizdžio, turime atsakyti į klausimą, kas aš esu?
Klausiamas, kaip susiformavo jo egzistencinės nuostatos, rašytojas prisiminė vaikystę.
„Gimiau, augau miške ir dabar, kai tik galiu, einu į mišką, – sakė rašytojas. – Miške esi kitų nematomas – pasauliui tavęs nėra, esi toks, koks esi. Prie jūros, lauke, mieste – visur kitur esi matomas, negali pasislėpti. Gal dėl to žmonės mėgsta būti miške, nes ten ieško ne tik grybų, bet ir savęs.“
Fašizmo grėsmės neišnykusios
„Mane kritikuoja, kad mano kūryboje daug kūno, bet visi esame tam tikri biologiniai automatai – negalime nemiegoti, nevalgyti, neiti į tualetą. Gyvename pagal biologinę programą, tačiau nesame vien kūnas – tame kūne yra dvasia. Žmogus – tai kūnas ir siela. Apie tai kalbu romane „Maša, arba Postfašizmas.“
Fašizmo šaknys glūdi požiūryje į žmogų tik kaip į kūną, į kitą – kaip į žemesnę būtybę. Jis iki šiol nėra išnykęs.
„Pažįstama prekybos centro kasininkė pasakojo, jog sėdi su pampersais, nes neleidžiama nueiti iki tualeto. Iš darbdavio girdi: „Kentėk“ – tai žmogaus niekinimas, – piktinosi J. Melnikas. – Tai kūno išnaudojimas sau kraunantis pelnus.“
Rašytojas pasidalijo, jog buvo šokiruotas, kai romaną, kuriame rašo, kas būtų, jeigu Hitlerio svajonė apie tūkstantmetinį reichą būtų išsipildžiusi, atsisakė išleisti net keturios šalies leidyklos. Nes yra „žiaurių skyrių“.
Dabar romaną „Maša, arba Postfašizmas“ nori išleisti Ukrainoje. Bet jau gavo atsakymą, kad priklausys nuo to, „kaip pažiūrės recenzentai“.
„Kūrėjas yra laisvas rašyti ką nori, – teigė rašytojas. – Jeigu nori prisitaikyti prie sistemos, prie visuomenės skonio, tai, aišku, reikia rašyti, ką reikia. Bet tada kūryba netenka prasmės.“
Apie sistemos kontrolę
„Ačiū Dievui, kad Lietuva neprikausoma šalis, – džiaugėsi J. Melnikas. – Fantastika, kad gali važiuoti kur nori, nusipirkti bilietą į lėktuvą ir po poros valandų gerti kavą Paryžiuje.“
Bet perspėjo, jog turime nepamiršti, kad gyvename sistemoje, kuri egzistuoja tik todėl, kad esame jos kontroliuojami.
„Negalima sakyti, jog turime smerkti, pasaulis tapo labai sudėtingas, bet turime iš sistemos atsikovoti savo laisvę“, – sakė rašytojas.
Jis pabrėžė, jog kuo toliau, tuo labiau tampame sistemos kontroliuojami.
„Mada pasidarė visur įrenginėti vaizdo kameras – kuo daugiau, tuo saugiau. Juokinga, juk apiplėšinėjama ne po vaizdo kameromis, – ironizavo. – Dž. Orvelo romane „1984-ieji“ kamera yra įrengta miegamajame. Mes dar iki to nepriėjome. Bet kur juda pasaulis? Greitai neliks popierinių pinigų. O popieriniai pinigai – tai taip pat mano laisvė. Kai liks tik virtualūs pinigai, tai aš 100 procentų priklausysiu nuo banko. Tai kur mano laisvė?“
Ir čia tik pradžia. Jo žodžiais, greitai visi būsime su „čipais“ kūnuose.
„Visa informacija apie mūsų sąskaitas ir kita bus mūsų kūne. Amerikoje jau yra vaikų su čipais, – sakė J. Melnikas. – Einame į absoliučią kontrolę – tai bus žmogaus pabaiga. Jis taps sistemos dalimi, kuri nebeturi jokio svorio.“
Ar yra šviesa tunelio gale?
„Šviesą išvysime, jeigu apie visa tai pradėsime kalbėti, netylėsime“, – atsakė svečias.
Jis neneigė, jog sistema yra ir patogi. „Skype“, pavyzdžiui, neįmanomas be sistemos. Net pasas yra kontrolė. Bet prieš visapusišką kontrolę ragino kovoti.
Jo nuomone, totalitarizmo grėsmė visada egzistuoja. Tai rodo ir Rusijos agresija Ukrainoje. Žmonės turi grėsmes suvokti ir būti aktyvesni.
„Jaunimas jau yra pasikeitęs, Vilniuje organizavo daug akcijų Ukrainai palaikyti, – sakė „Šiaulių kraštui“ rašytojas. – Pilietinė visuomenė yra. Jaunimas visiškai kitokios mąstysenos – nori veikti.“
Nebūsime broliai
Rašytojas pasidalijo mintimis ir apie Ukrainos situaciją.
Jo brolis gyvena Kijeve, o ten visi kalba, kad vėl prasidės karas ir reikia jam rengtis. Pats mano, jog V. Putinas nedrįs karo plėtoti, nes pačioje Rusijoje bloga ekonominė situacija.
„Ačiū Dievui, kad Lietuva labai palaiko Ukrainą – tuo džiaugiuosi, – sakė rašytojas. – Bet Vakarų Europa labai praktiška ir racionali, nenori konfliktuoti su Rusija. Visgi, man atrodo, kažką padarė, nes V. Putinas toliau, kažin, ar eis, nes jam buvo pasakyta, jog bus dar sankcijų. Nors sako, jog sankcijos neveikia – jos veikia ir gerai veikia.“
Ar ukrainiečiai ir rusai dar bus broliai?
„Su rusais turėjau draugiškus santykius, yra ir ten žmonių, pasisakančių prieš agresiją, bet jų labai mažai. – teigė J. Melnikas. – Mano disertacijos vadovė profesorė Marieta Čudakova pasirašė laišką prieš agresiją, bet tokių vos 1 procentas. Mane šokiravo, kad daug rusų arba tyli arba agresiją palaiko. Todėl daug draugų esu praradęs.“
„Nežinau, ar dar būsime broliai, – svarstė jis. – Santykiai, jeigu grąžins Krymą, paliks Donbasą, gali keistis. Bet kaip šeimoje – turi praeiti laiko, kad jie atsikurtų. Bet pasitikėjimo, koks buvo, jau nebebus.“
Jono TAMULIO nuotr.
ESMĖ: Rašytojas Jaroslavas Melnikas kiekvieną ragina ieškoti atsakymo į esminį klausimą: „Kas aš esu?“
SĄSAJOS: Lietuvoje ukrainietis rašytojas Jaroslavas Melnikas gyvena jau trečią dešimtmetį, dažnai atvažiuoja ir į Šiaulius – savo uošviją, nes jo žmona buvusi šiaulietė.
