Iš savanorių ugniagesių tyčiojasi sistema

Iš sa­va­no­rių ug­nia­ge­sių ty­čio­ja­si sis­te­ma

Mies­te­lių ir kai­mų ug­nia­ge­siai į gais­rus ne­re­tai va­žiuo­ja po vie­ną, nors van­de­niui pa­leis­ti rei­kia dvie­jų ko­man­dos na­rių. Jų tech­ni­ka – se­nes­nė nei dvi­de­šim­ties me­tų, o da­lis yra re­gė­ju­si dar so­vie­tų kles­tė­ji­mo lai­kus. Gy­ven­to­jai ne­beap­si­ken­čia – juk taip ri­zi­kuo­ja­ma jų tur­tu, o kar­tais – gal­būt net žmo­nių gy­vy­bė­mis.

Va­do­vai pri­pa­žįs­ta, kad pro­ble­mų yra: sie­kis su­kur­ti sa­va­no­rių ug­nia­ge­sių pa­jė­gas – gra­žus, bet žmo­nėms nė­ra mo­ty­va­ci­jos pa­si­ryž­ti to­kiai at­sa­kin­gai pa­rei­gai, iki ga­lo ne­sut­var­ky­ta tei­si­nė ba­zė ne­lei­džia jiems mo­kė­ti kom­pen­sa­ci­jos už su­gaiš­tą lai­ką, iš­vy­ki­mus, be to, kar­tais sa­va­no­rius net pa­mirš­ta­ma iš­kvies­ti į gais­rą.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

At­vy­ko vie­nas ug­nia­ge­sys

Lie­pos 21-osios nak­tį Joniškio rajono Stun­gių kai­me ki­lu­sio gais­ro ge­sin­ti pir­muo­ju ug­nia­ge­sių au­to­mo­bi­liu at­va­žia­vo vie­nas ug­nia­ge­sys, be ko­man­dos par­tne­rio. Taip tei­gia gais­rą pa­ty­ręs Ar­tū­ras Ki­de­lis bei ug­nį pa­dė­ję ge­sin­ti drau­gai ir kai­my­nai.

At­va­žia­vęs gel­bė­to­jas au­to­mo­bi­lį pa­li­ko ga­na to­li nuo pa­ties de­gan­čio ūki­nio pa­sta­to, sun­kiai ga­lė­jo iš­vy­nio­ti van­dens žar­ną, ku­ri dar pa­si­ro­dė esan­ti trum­pa, o at­suk­ti kra­ną, pa­re­gu­liuo­ti švirkš­tą, kad van­duo bėg­tų, tu­rė­jo pa­gel­bė­ti kai­mo gy­ven­to­jai.

Vie­nam ug­nia­ge­siui su­si­do­ro­ti su to­kia už­duo­ti­mi – pra­ktiš­kai neį­ma­no­mas da­ly­kas. Van­dens cis­ter­no­je taip pat bu­vo la­bai ma­žai ir jis la­bai grei­tai iš­lie­tas, gal per 2–3 mi­nu­tes, pa­sa­ko­jo vie­tos gy­ven­to­jai. Žmo­nės ki­bi­rais dau­giau su­ne­šę.

Ge­sin­ti gais­ro at­va­žia­vo Skaist­gi­rio, Ža­ga­rės, Kruo­pių (Ak­me­nės ra­jo­nas) bei Jo­niš­kio prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos eki­pa­žai.

„Tik jo­niš­kie­čiai tu­rė­jo tin­ka­mą įran­gą, pa­kan­ka­mai van­dens, pa­si­ruo­šę gais­rui. Ki­ti iš­vis neaiš­ku, kaip ga­li ge­sin­ti įsi­plies­ku­sią ug­nį? Ma­ši­nos tur­būt prieš­tva­ni­nės,“ – „Šiau­lių kraš­tui“ pa­sa­ko­jo Ar­tū­ras Ki­de­lis.

Eta­tų ne­pa­kan­ka

Lie­pos pa­bai­go­je Šiau­lių prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo val­dy­bos Jo­niš­kio prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos vir­ši­nin­ko po­stą pa­li­kęs Gied­rius Ži­lins­kas dar spė­jo at­vi­rai pa­ko­men­tuo­ti si­tua­ci­ją:

„Pa­gal Vy­riau­sy­bės nu­ta­ri­mą ug­nia­ge­sių eta­tų neuž­ten­ka „pa­deng­ti“ vi­są dar­bo lai­ką, vi­sas 24 va­lan­das per pa­rą, kai žmo­nės išei­na ato­sto­gų ar­ba tu­ri ne­dar­bin­gu­mo pa­žy­mė­ji­mus. To­dėl į gais­rus kar­tais tik­rai at­vyks­ta vie­nas gel­bė­to­jas.“

Bu­vu­sio vir­ši­nin­ko tei­gi­mu, au­to­mo­bi­lio cis­ter­no­je tel­pa 2400 lit­rų van­dens. Kaip grei­tai jis iš­lie­ja­mas, pri­klau­so nuo nau­do­ja­mo švirkš­to pa­ra­met­rų. Pap­ras­tai už­trun­ka­ma iki 7 mi­nu­čių, bet ga­li bū­ti, kad ir dvi­gu­bai grei­čiau.

Jo­niš­kio prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos vy­res­nio­ji ins­pek­to­rė Li­na Gar­be­nie­nė sa­kė, kad kur kas ge­res­nė si­tua­ci­ja bū­tų tu­rint dau­giau ug­nia­ge­sių sa­va­no­rių. Stun­gių kai­me to­kių nė­ra nė vie­no. Su­bė­gu­sių kai­my­nų, vie­tos gy­ven­to­jų pa­gal­ba la­bai rei­ka­lin­ga ir svar­bi, ta­čiau ji ne vi­sa­da to­kia veiks­min­ga, kaip ap­mo­ky­tų sa­va­no­rių.

„Per ži­niask­lai­dos prie­mo­nes, so­cia­li­nius tink­lus, at­vi­rų du­rų ren­gi­nius, su­si­ti­ki­mus su gy­ven­to­jais pla­ti­na­me in­for­ma­ci­ją, kaip ga­li­ma tap­ti ug­nia­ge­siais sa­va­no­riais. Ta­čiau no­rin­čių­jų la­bai ma­žai ar­ba vi­sai neat­si­ran­da“, – sa­kė L. Gar­be­nie­nė.

Tik vie­nas sa­va­no­ris „iš ša­lies“

Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Prieš­gais­ri­nės tar­ny­bos vir­ši­nin­kas Vir­gi­ni­jus Va­si­liū­nas at­vi­rai sa­ko, kad be­lie­ka džiaug­tis, jog Prieš­gais­ri­nės ap­sau­gos ir gel­bė­ji­mo de­par­ta­men­to da­bar­ti­nė va­do­vy­bė ne­bes­pau­džia ra­jo­nų vos ne vi­sas ko­man­das pa­keis­ti sa­va­no­riais ug­nia­ge­siais, kaip bu­vo už­si­mo­ta anks­čiau.

Re­for­ma su­si­dū­rė su ne­nu­ma­ty­to­mis kliū­ti­mis, ku­rių iš val­džios aukš­tu­mų ne­si­ma­to, ta­čiau jos la­bai su­pran­ta­mos ir aiš­kios pro­vin­ci­jos sa­vi­val­dy­bėms.

„Rea­liai sa­va­no­rių pa­jė­gas pra­dė­jo­me for­muo­ti 2016 me­tų ba­lan­džio – ge­gu­žės mė­ne­siais, ta­čiau praė­jus dve­jiems me­tams tu­ri­me tik vie­ną žmo­gų iš ša­lies, tai yra – ne iš mū­sų sis­te­mos. Vi­si ki­ti yra pro­fe­sio­na­lūs vals­ty­bi­nės ug­nia­ge­sių tar­ny­bos at­sto­vai ar­ba sa­vi­val­dy­bės ug­nia­ge­siai, ku­rie bu­di ne­dar­bo me­tu. Te­ko bend­rau­ti su Vo­kie­ti­jos ko­le­go­mis, tai vie­nas jų pa­sa­kė, kad su­bręs­ti ug­nia­ge­sių sa­va­no­rys­tei vals­ty­bei ga­li pri­reik­ti 100 me­tų. Mes ne­tu­ri­me tra­di­ci­jų, ku­rios nu­trū­ko su­lig tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos vals­ty­bės lai­ko­tar­pio pa­bai­ga,“ – „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė V. Va­si­liū­nas.

Ne­tu­ri ko pa­siū­ly­ti

Prit­rauk­ti sa­va­no­rių la­bai su­dė­tin­ga, kai nė­ra ko jiems pa­siū­ly­ti, at­vi­rau­ja pa­rei­gū­nas: „Aš ga­liu jiems pa­ža­dė­ti tik spe­cia­lią ap­ran­gą, drau­di­mą nuo ne­lai­min­gų at­si­ti­ki­mų dar­be ir per pe­tį pa­plo­ti, pa­dė­ko­ti. Gė­da, kai ne­pa­jė­gi žmo­nėms duo­ti to, kas jiems pri­klau­sy­tų: ap­mo­kė­ti už su­gaiš­tą lai­ką mo­ky­muo­se, įvy­kiuo­se, skir­ti ke­lion­pi­ni­gių. Truk­do tin­ka­mai ne­sut­var­ky­ta tei­si­nė ba­zė. Įs­ta­ty­me įra­šy­tas žo­dis „at­ly­gi­ni­mas“, o tu­rė­tų bū­ti „kom­pen­sa­ci­ja“. Mes, biu­dže­ti­nė įstai­ga, ne­ga­li­me mo­kė­ti at­ly­gi­ni­mo sa­va­no­riui, ne­ga­li­me su­da­ry­ti su­tar­ties su fi­zi­niu as­me­niu. Tad jie nie­ko ir ne­gau­na. O jei­gu gau­tų, pa­gal da­bar­ti­nius įsta­ty­mus tu­rė­tų mo­kė­ti „Sod­rai“ bei ki­tus mo­kes­čius.“

Ne­ga­li­ma sa­ky­ti, kad žmo­nės vi­sai ne­si­do­mi sa­va­no­rys­te šio­je sri­ty­je. Atei­na, tei­rau­ja­si, bet jiems svar­bu, ar bus mo­ka­mas svei­ka­tos drau­di­mas, ar bus at­lei­džia­mi nuo tar­ny­bos kariuomenė­je. To­kių ga­ran­ti­jų nė­ra.

Be to, jau­ni žmo­nės, ku­rių tin­ka­ma svei­ka­ta ir fi­zi­nis pa­si­ren­gi­mas, emig­ruo­ja, o sa­va­no­ris kas dve­ji me­tai tu­ri įvyk­dy­ti fi­zi­nius nor­ma­ty­vus, pa­si­tik­rin­ti svei­ka­tą.

Ne­ga­na to, V. Va­si­liū­nas sa­ko, kad kar­tais sa­va­no­rius ug­nia­ge­sius Bend­ro­sios pa­gal­bos cent­ras „pa­mirš­ta“ iš­kvies­ti į gais­rą, kaip at­si­ti­ko ir ug­niai nu­nio­ko­jus Stun­gių kai­mo gy­ven­to­jų ūkio pa­sta­tą.

Sa­va­no­rių pa­čiuo­se Stun­giuo­se nė­ra, ta­čiau yra Ža­ga­rė­je. Sa­va­no­riai pa­gal nu­ma­ty­tą tvar­ką va­žiuo­ja į įvy­kius, at­si­tin­kan­čius 5 ki­lo­met­rų spin­du­liu nuo jų gy­ve­na­mo­sios vie­tos, ki­tu at­ve­ju vyk­ti ne­tiks­lin­ga. Ži­no­ma, jei­gu kil­tų la­bai di­de­lis gais­ras, pa­vyz­džiui, deg­tų miš­ko ma­sy­vas, ta­da kvie­čia­mi vi­si – ir pro­fe­sio­na­lai, ir sa­va­no­riai.

1978 me­tų au­to­mo­bi­lis

Vals­ty­bi­nė prieš­gais­ri­nė gel­bė­ji­mo tar­ny­ba ap­rū­pi­na­ma ge­rais au­to­mo­bi­liais. Sa­vi­val­dy­bių ug­nia­ge­sių ko­man­dos į gais­rus va­žiuo­ja su se­nie­no­mis. Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Prieš­gais­ri­nė tar­ny­ba tu­ri jau­niau­sią 1990 me­tų ga­my­bos ir se­niau­sią, so­vie­ti­nį 1978-ųjų au­to­mo­bi­lį. Tie­sa, tai yra re­zer­vi­nė ma­ši­na, bet ji ir­gi va­žiuo­ja į įvy­kius, jei pri­rei­kia.

Pa­sak V. Va­si­liū­no, iš eko­no­mi­nės pu­sės au­to­mo­bi­lio am­žius ne­svar­bus, nes se­nie­noms re­mon­tuoti iš­lei­džia­ma kur kas ma­žiau lė­šų, nei su­ge­dus nau­jai ma­ši­nai.

Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Prieš­gais­ri­nės tar­ny­bos vir­ši­nin­kas ne­no­ri vis­ko da­žy­ti juo­da spal­va. Jo tei­gi­mu, kar­tais iš te­le­vi­zi­jos ek­ra­nų ar ki­tų ži­niask­lai­dos prie­mo­nių sklin­da apo­ka­lip­ti­niai tei­gi­niai, kad gy­ven­to­jai pa­lie­ka­mi li­ki­mo va­liai, jog au­to­mo­bi­liu at­vy­ko vie­nas ug­nia­ge­sys, ta­čiau ne­pa­sa­ko­ma, kad iš pa­skos at­va­žia­vo ir ki­tos ug­nia­ge­sių ko­man­dos, gais­rus ge­si­na ne vie­na.

Džiu­gi­na ir di­dė­jan­tis žmo­nių są­mo­nin­gu­mas, kai pa­va­sa­rį ne­be­de­gi­na­ma žo­lė. Jo­niš­kio ra­jo­ne ypač tam pa­si­tar­nau­ja ge­rai įsi­tvir­ti­nę ūki­nin­kai, ku­rie že­mę įdir­ba, tad ap­leis­tų plo­tų la­bai ma­ža. Vil­niaus bei ki­tuo­se re­gio­nuo­se, kur ūki­nin­ka­vi­mui pra­stes­nės są­ly­gos, to­kių gais­rų vis dar ne­ma­žai pa­si­tai­ko.

Sa­vi­val­dy­bės nuo­tr.

Ge­rus, nau­jus ato­mo­bi­lius tu­ri vals­ty­bi­nės prieš­gais­ri­nės tar­ny­bos sky­riai, sa­vi­val­dy­bių prieš­gais­ri­nei tar­ny­bai jie kol kas ne­pa­sie­kia­mi.

Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Prieš­gais­ri­nės tar­ny­bos vir­ši­nin­kas Vir­gi­ni­jus Va­si­liū­nas sa­ko, kad ug­nia­ge­siams sa­va­no­riams jis te­ga­li pa­siū­ly­ti drau­di­mą nuo ne­lai­min­gų at­si­ti­ki­mų ir spe­cia­lią ap­ran­gą, dau­giau – nie­ko.

Au­to­rės nuo­tr.

Stun­gių kai­mo gy­ven­to­jai ma­no, kad lie­pos mė­ne­sį ki­lęs, ūki­nį pa­sta­tą su tech­ni­ka nu­nio­ko­jęs gais­ras ga­lė­jo pri­da­ry­ti ma­žiau nuo­sto­lių, jei­gu į įvy­kį bū­tų iš pat pra­džių at­sku­bė­jęs ne vie­nas ug­nia­ge­sys, bet nor­ma­li ko­man­da.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

Šiau­lių prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo val­dy­bos Jo­niš­kio prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos vir­ši­nin­ko po­stą pa­li­ku­sio Gied­riaus Ži­lins­ko tei­gi­mu, pa­gal Vy­riau­sy­bės nu­ta­ri­mą ug­nia­ge­sių eta­tų neuž­ten­ka „pa­deng­ti“ vi­sas 24 va­lan­das per pa­rą, kai žmo­nės išei­na ato­sto­gų ar­ba tu­ri ne­dar­bin­gu­mo pa­žy­mė­ji­mus.