Iš Dievo malonės

Iš Die­vo ma­lo­nės

Ji – vie­na ži­no­miau­sių Šiau­lių kraš­to ar­cheo­lo­gių, res­tau­ra­to­rių, mu­zie­ji­nin­kių. Aud­ro­nė Ša­pai­tė. Jos bend­ra­dar­biams, Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus ko­lek­ty­vui, vis dar sun­ku su­si­tai­ky­ti, kad jos ne­bė­ra. Li­ko ne­baig­ti dar­bai, ku­riuos ji da­rė, neuž­baig­ti pro­jek­tai, ku­riuos vyk­dė, ty­ri­mai – be jos pa­ra­šo...

49 me­tų A. Ša­pai­tės gy­vy­bė už­ge­so dėl sun­kių su­ža­lo­ji­mų po pa­tir­tos ava­ri­jos. Lem­tin­go­je vie­to­je ji bu­vo stab­te­lė­ju­si, pa­ke­liui į dar­bą už­fik­suo­ti bū­si­mo ar­cheo­lo­gi­nio ty­ri­mo vie­tą.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Po še­šių pa­rų ne­ži­nios

Po še­šių pa­rų ne­ži­nios už­ge­so Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Ar­cheo­lo­gi­jos sky­riaus ve­dė­jos A. Ša­pai­tės gy­vy­bė. Ne­lai­mė ty­ko­jo Šiau­liuo­se, Rū­dės gat­vės ga­le, gre­ta Vil­niaus gat­vės pės­čių­jų bul­va­ro, kur šiuo me­tu vyk­do­ma re­konst­ruk­ci­ja.

At­bu­li­ne ei­ga sunk­ve­ži­mis „Man“ kliu­dė ty­ri­mo vie­tą tuo mo­men­tu fik­sa­vu­sią ir ar­tė­jan­čio au­to­mo­bi­lio neiš­gir­du­sią mo­te­rį.

Į li­go­ni­nę nu­vež­tai šiau­lie­tei me­di­kai diag­no­za­vo po­lit­rau­mą, po­lit­rau­mi­nį šo­ką, minkš­tų­jų au­di­nių pa­žei­di­mą, du­bens kau­lų lū­žius.

Me­di­kai sun­kiai su­ža­lo­tos Aud­ro­nės kiek­vie­ną rea­ni­ma­ci­nė­je pra­leis­tą pa­rą įvar­di­jo kaip kri­zi­nį lai­ką.

Spa­lio 29-ąją – skau­di ato­maz­ga.

Žmo­gus, ku­riuo pa­si­ti­kė­ta

„Auš­ros“ mu­zie­jaus ko­lek­ty­vas, į ku­rį 1994 me­tais A. Ša­pai­tė ofi­cia­liai įsi­lie­jo, ją pri­si­me­na ir pri­si­mins kaip po­fe­sio­na­lę, sie­ku­sią tik mak­si­ma­laus re­zul­ta­to, aukš­čiau­sios ko­ky­bės. Ji vi­sa­da sa­ky­da­vo, kad bu­vo ga­li­ma pa­da­ry­ti dar ge­riau.

Mu­zie­jaus di­rek­to­rius Rai­mun­das Bal­za ži­nią apie ko­le­gės su­ža­lo­ji­mą su­ži­no­jo iš po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų.

Di­rek­to­rius sa­ko, kad Aud­ro­nė nie­ka­da ne­ža­dė­da­vo, jei­gu abe­jo­da­vo ga­lė­sian­ti pa­da­ry­ti.

„Ja vi­sa­da, vi­so­se sri­ty­se, vi­so­se veik­lo­se bu­vo ga­li­ma pa­si­ti­kė­ti, su vis­kuo ji su­si­tvar­ky­da­vo tik ge­rai ar­ba la­bai ge­rai, – sa­kė R. Bal­za. – Ir jei­gu Aud­ro­nė pa­sa­ky­da­vo, kad bus pa­da­ry­ta, va­di­na­si, bus, ne­pai­sant ne­nu­ma­ty­tų ap­lin­ky­bių ar truk­džių. Ji nie­ka­da ne­ža­dė­jo, jei abe­jo­jo“.

Aud­ro­nei bu­vo pa­ti­ki­ma spręs­ti ne tik Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus, bet ir bend­rus Lie­tu­vos mu­zie­jų rei­ka­lus. Ji da­ly­va­vo Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos ko­mi­si­jo­se, kur svars­to­mi vi­siems Lie­tu­vos mu­zie­jams svar­būs rei­ka­lai.

Ar­cheo­lo­gi­jos pro­fe­so­rė

1991 me­tais R.Bal­zai, pa­li­kus is­to­ri­jos mo­ky­to­jo dar­bą Šiau­lių J. Ja­no­nio gim­na­zi­jo­je, A. Ša­pai­tė – Vil­niaus uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos fa­kul­te­to ab­sol­ven­tė, ar­cheo­lo­gė – užė­mė jo vie­tą ir pe­rė­mė vi­sas kla­ses.

Bet mo­kyk­lo­je nors ir pui­kiai už­si­re­ko­men­da­vu­si Aud­ro­nė neuž­si­bu­vo: trau­kė ar­cheo­lo­gi­ja. Pa­si­tai­kius pro­gai – ne­dve­jo­jo.

1997 me­tais R. Bal­zai pra­dė­jus dirb­ti „Auš­ros“ mu­zie­ju­je A. Ša­pai­tė po me­tų bu­vo pa­skir­ta Ar­cheo­lo­gi­jos sky­riaus ve­dė­ja.

„Jos aist­ra bu­vo gy­vo­sios ar­cheo­lo­gi­jos – se­nų­jų ama­tų – at­kū­ri­mas, de­monst­ra­vi­mas. Vy­ko į Len­ki­ją, mo­kė­si, kaip reng­ti to­kio po­bū­džio ar­cheo­lo­gi­nes šven­tes. Pas­kui mes mo­kė­mės iš jos“, – sa­kė R. Bal­za.

Aud­ro­nės ini­cia­ty­va nuo 2000 me­tų prie Ža­liū­kių vė­jo ma­lū­no pra­dė­tos or­ga­ni­zuo­ti Se­nų­jų ama­tų die­nos. Vė­liau pa­na­šias šven­tes ji ini­ci­ja­vo Len­ki­jo­je, Šve­di­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je ir ki­tur.

Ji at­li­ko apie pen­kias de­šim­tis ar­cheo­lo­gi­nių ty­ri­mų Šiau­lių kraš­te (di­džio­ji da­lis – Šiau­lių mies­te). Kai ku­rie spe­cia­lis­tai Aud­ro­nę va­din­da­vo ar­cheo­lo­gi­jos pro­fe­so­re.

La­biau­siai do­mi­no Šiau­lių se­na­mies­tis. Vi­si di­die­ji ar­cheo­lo­gi­niai ka­si­nė­ji­mai bu­vo at­lik­ti bū­tent čia: ir vys­ku­pi­jos rū­mus sta­tant, ir „Swed­bank“.

A. Ša­pai­tė at­li­ko žval­go­muo­sius ty­ri­mus ruo­šiant Pri­si­kė­li­mo aikš­tės re­konst­ruk­ci­jos pro­jek­tą, Vil­niaus gat­vės ka­si­nė­ji­mus, par­ti­za­nų ka­pų, Pro­čiū­nų ka­pa­vie­čių ir t.t.

A. Ša­pai­tės pa­sku­ti­nis dar­bas – in­ves­ti­ci­nio pro­jek­to Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­mai gau­ti Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Auš­ros alė­jos rū­mų Edu­ka­ci­nio cent­ro ir jo pa­sta­to pri­tai­ky­mo ino­va­ty­vioms mu­zie­ji­nėms veik­loms ren­gi­mas. Ji – šio pro­jek­to su­ma­ny­to­ja ir vie­na iš ren­gė­jų. Pro­jek­tui jau yra pa­skir­ta per tris mi­li­jo­nus eu­rų. Ki­tais me­tais tu­rė­tų pra­si­dė­ti dar­bai.

Ty­ri­nė­to­ja iš pri­gim­ties

Šiau­lių uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos ka­ted­ros dės­ty­to­ja, il­ga­me­tė „Auš­ros“ mu­zie­jaus Ar­cheo­lo­gi­jos sky­riaus va­do­vė, vyr. mu­zie­ji­nin­kė Bi­ru­tė Ka­zi­mie­ra Sa­lat­kie­nė bu­vo tas žmo­gus, ku­rios dar­bo ka­bi­ne­to du­ris 1992 me­tais pra­vė­rė A. Ša­pai­tė.

„Ne mes, o Die­vas tai spren­džia. Bet mums, vi­sai ar­cheo­lo­gų, mu­zie­ji­nin­kų bend­ruo­me­nei, jos la­bai trūks. Sun­ku su­si­tai­ky­ti“, – sa­kė mu­zie­ji­nin­kė.

B.Sa­lat­kie­nės at­min­ty­je iš­li­kęs 92-ųjų pa­va­sa­ris, moks­lo me­tų pa­bai­ga. Du­ris pra­vė­ru­si jau­na mer­gi­na sa­ko: la­ba die­na, priim­ki­te ma­ne į dar­bą.

B.Sa­lat­kie­nė pa­kvie­tė A. Ša­pai­tę da­ly­vau­ti va­sa­ros ar­cheo­lo­gi­nė­je eks­pe­di­ci­jo­je Lie­po­rių kai­me.

Taip pra­si­dė­jo ka­si­nė­ji­mai: rei­kė­jo įžval­gy­ti, iš­ka­si­nė­ti 18 hek­ta­rų plo­tą.

Po šios eks­pe­di­ci­jos Aud­ro­nė to­liau dir­bo mo­ky­to­ja ir kartu ren­gė Lie­po­rių gy­ven­vie­tės ar­cheo­lo­gi­nę ata­skai­tą.

1993 me­tais Aud­ro­nė pra­dė­jo ar­cheo­lo­gi­nius ka­si­nė­ji­mus Jo­niš­kio se­na­mies­ty­je, kur bu­vo ap­tik­ta ka­pi­ny­no vie­ta. Tai bu­vo pir­mas sa­va­ran­kiš­kas jos ty­ri­mas.

Dar po me­tų įdar­bin­ta mu­zie­ju­je. Mu­zie­jaus ar­cheo­lo­gių ini­cia­ty­va Fren­ke­lio vi­lo­je įsi­kū­ru­sio­se pa­tal­po­se įreng­ta res­tau­ra­vi­mo la­bo­ra­to­ri­ja. Aud­ro­nė iš­vy­ko į kur­sus, ten iš­mo­ko kon­ser­vuo­ti me­ta­li­nius ar­cheo­lo­gi­nius dir­bi­nius.

1998 me­tais B. K. Sa­lat­kie­nė pa­li­ko mu­zie­jų ir išė­jo dės­ty­to­jau­ti į Šiau­lių uni­ver­si­te­tą, o A. Ša­pai­tė pa­skir­ta Ar­cheo­lo­gi­jos sky­riaus ve­dė­ja.

„Ji pri­gim­ti­mi bu­vo tik­ra ar­cheo­lo­gė, ty­ri­nė­to­ja. La­bai są­ži­nin­gas žmo­gus. Jei ži­no­da­vo, kad ne­pa­da­rys ge­rai, iš­vis ne­siim­da­vo. Bu­vo iš tų žmo­nių, ku­rie vie­to­je ir lai­ku ga­lė­da­vo pa­sa­ky­ti ne. Tas jos bruo­žas – iš­skir­ti­nis“, – sa­kė B.Sa­lat­kie­nė.

Ir ve­dė­jau­ti ji ėmė­si iš vi­sos šir­dies.

„Va­do­va­vi­mas jos bu­vo griež­tas ir reik­lus. Reik­lus pir­miau­sia sau. Ji ne­pa­si­ti­kė­jo nie­kuo, net sa­vi­mi. Vis tik­rin­da­vo­si. Ji šne­kė­da­vo fak­tais. Jos griež­tu­mas mums bu­vo ži­no­mas. Aud­ro­nę per­kal­bė­ti bu­vo įma­no­ma tik tu­rint ge­le­ži­nį ar­gu­men­tą“, – kal­bė­jo ar­cheo­lo­gė.

Ji ne­pa­ken­tė, jei kas ban­dy­da­vo jai pri­skir­ti sve­ti­mus nuo­pel­nus – ne­pel­ny­tos gar­bės at­si­kra­ty­da­vo gar­siai tai pa­sa­ky­da­ma.

„Aud­ro­nė bu­vo mu­zie­ji­nin­kė iš Die­vo ma­lo­nės. Ji ne tik su­gal­vo­jo be­ga­les ren­gi­nių, eks­po­zi­ci­jų, pa­ro­dų, bet ir ži­no­jo, kaip tai pa­da­ry­ti ge­riau­siai, – sa­kė pa­šne­ko­vė. – Už tai, ką ji pa­da­rė mu­zie­jui, už jos in­dė­lį moks­li­nei mu­zie­ji­nin­kys­tei, aš jai su­teik­čiau dak­ta­ro laips­nį“.

Drau­gys­tės su­ves­tos...

Ar­cheo­lo­gė, mu­zie­ji­nin­kė Vir­gi­ni­ja Os­ta­šen­ko­vie­nė – ar­ti­ma Aud­ro­nės drau­gė. Ar­cheo­lo­gės kar­je­rą pra­de­dan­ti Aud­ro­nė ir Vil­niaus uni­ver­si­te­to stu­den­tė Vir­gi­ni­ja su­si­ti­ko 1992 me­tais Lie­po­rių gy­ven­vie­tės ar­cheo­lo­gi­nė­je eks­pe­di­ci­jo­je. Ke­le­rius me­tus jas sie­jo tik pro­fe­si­nis ry­šys, o su­si­bi­čiu­lia­vo, Vir­gi­ni­jai pra­dė­jus dirb­ti mu­zie­ju­je.

Lem­tin­gą die­ną, spa­lio 23-iąją, Vir­gi­ni­ja drau­gei pa­skam­bi­no apie pu­sę de­šim­tos ry­to. Sunk­ve­ži­mis jau bu­vo pa­ju­dė­jęs. Aud­ro­nės te­le­fo­nas ty­lė­jo.

Ir ko­dėl tą­dien ne­pas­kam­bin­ta bent pus­va­lan­džiu anks­čiau... – sa­vęs klau­sia Vir­gi­ni­ja.

Aud­ro­nė bu­vo la­bai kuk­li. San­tū­ri. Nie­ka­da ne­si­gir­da­vo, ką nu­vei­kė.

„Tik da­bar, kai jos ne­bė­ra, su­ži­no­jau, kiek ji bu­vo nu­vei­ku­si, kiek moks­li­nių straips­nių pri­ra­šiu­si. Ji vis­ką da­rė ty­liai, be liaup­sių, tar­si sa­vai­me su­pran­ta­ma“, – sa­kė Vir­gi­ni­ja.

Abi mo­te­ris sie­jo ir dva­si­niai ry­šiai. Aud­ro­nė su­pa­žin­di­no Vir­gi­ni­ją su jos bū­si­mu vy­ru, bu­vo jų san­tuo­kos liu­dy­to­ja. O pa­ti po pa­tir­tų li­ki­mo smū­gių, atė­mu­sių su­ža­dė­ti­nį, li­ko vie­na...

Ne­pai­sant il­ga­me­tės drau­gys­tės, Aud­ro­nė ne­bu­vo lin­ku­si at­vi­rau­ti.

„Lyg ir su­pras­da­vau, ką ji ga­lė­tų jaus­ti, bet žo­džiais sa­vo jaus­mų ji neiš­reikš­da­vo. Ma­žiau ją pa­ži­no­ju­siems at­ro­dė, kad ji la­bai šal­ta, be emo­ci­jų. Jai at­ro­dė, kad jos jaus­mai – tik jos“, – sa­kė Vir­gi­ni­ja.

Kar­tu su drau­gų kom­pa­ni­ja Aud­ro­nė mė­go ke­lio­nes dvi­ra­čiais. Nu­min­ta šim­tai ki­lo­met­rų. Ke­lio­nė­se Aud­ro­nė – fi­nan­si­nin­kė: są­ži­nin­giau­sias ir darbš­čiau­sias žmo­gus.

Ji bu­vo įsi­trau­ku­si į Šiau­liuo­se be­si­stei­gu­sį pyp­kininkų klu­bą. Pra­mo­gai, paiš­dy­kau­jant.

Vi­sa­da do­mė­jo­si mu­zi­ka. Mėg­da­vo sa­ky­ti, kad mu­zi­ka yra ne­tei­sin­ga ir tei­sin­ga. Tei­sin­ga mu­zi­ka, pa­sak A. Ša­pai­tės, – kla­si­ki­nis bliu­zas.

Jai pa­ti­ko bliu­zas. O drau­gai ją už­krė­tė ir ki­tais žan­rais. Ji bu­vo im­li, at­vi­ra nau­jo­vėms – pa­mė­go ne­gi sun­kų­jį me­ta­lą.

„Kai jos ne­li­ko, aš su­pra­tau, ko­kią svar­bią vie­tą ji užė­mė ma­no gy­ve­ni­me, ir kad lai­ko su ja pra­leis­da­vau ne­re­tai dau­giau nei su sa­vo šei­ma...“ – sa­kė Vir­gi­ni­ja.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ži­no­mą Šiau­lių kraš­to ar­cheo­lo­gę, ty­ri­nė­to­ją, mu­zie­ji­nin­kę Aud­ro­nę Ša­pai­tę pri­mins jos dar­bai, nuo­trau­kos.

Vis­kas kaip bu­vę. Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­ju­je.

Ar­ti­mai Audronės Ša­pai­tės drau­gei Vir­gi­ni­jai Os­ta­šen­ko­vie­nei sun­ku kal­bė­ti apie drau­gės ne­tek­tį.

Bi­ru­tė Ka­zi­mie­ra Sa­lat­kie­nė: „Mes pra­ra­do­me vie­ną iš pro­fe­sio­na­liau­sių ša­lies ar­cheo­lo­gių“.

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus di­rek­to­rius Rai­mun­das Bal­za: ko­le­gė bu­vo tas žmo­gus, ku­riuo vi­sa­da bu­vo ga­li­ma pa­si­ti­kė­ti.