
Naujausios
Iš Dievo malonės
Ji – viena žinomiausių Šiaulių krašto archeologių, restauratorių, muziejininkių. Audronė Šapaitė. Jos bendradarbiams, Šiaulių „Aušros“ muziejaus kolektyvui, vis dar sunku susitaikyti, kad jos nebėra. Liko nebaigti darbai, kuriuos ji darė, neužbaigti projektai, kuriuos vykdė, tyrimai – be jos parašo...
49 metų A. Šapaitės gyvybė užgeso dėl sunkių sužalojimų po patirtos avarijos. Lemtingoje vietoje ji buvo stabtelėjusi, pakeliui į darbą užfiksuoti būsimo archeologinio tyrimo vietą.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Po šešių parų nežinios
Po šešių parų nežinios užgeso Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus vedėjos A. Šapaitės gyvybė. Nelaimė tykojo Šiauliuose, Rūdės gatvės gale, greta Vilniaus gatvės pėsčiųjų bulvaro, kur šiuo metu vykdoma rekonstrukcija.
Atbuline eiga sunkvežimis „Man“ kliudė tyrimo vietą tuo momentu fiksavusią ir artėjančio automobilio neišgirdusią moterį.
Į ligoninę nuvežtai šiaulietei medikai diagnozavo politraumą, politrauminį šoką, minkštųjų audinių pažeidimą, dubens kaulų lūžius.
Medikai sunkiai sužalotos Audronės kiekvieną reanimacinėje praleistą parą įvardijo kaip krizinį laiką.
Spalio 29-ąją – skaudi atomazga.
Žmogus, kuriuo pasitikėta
„Aušros“ muziejaus kolektyvas, į kurį 1994 metais A. Šapaitė oficialiai įsiliejo, ją prisimena ir prisimins kaip pofesionalę, siekusią tik maksimalaus rezultato, aukščiausios kokybės. Ji visada sakydavo, kad buvo galima padaryti dar geriau.
Muziejaus direktorius Raimundas Balza žinią apie kolegės sužalojimą sužinojo iš policijos pareigūnų.
Direktorius sako, kad Audronė niekada nežadėdavo, jeigu abejodavo galėsianti padaryti.
„Ja visada, visose srityse, visose veiklose buvo galima pasitikėti, su viskuo ji susitvarkydavo tik gerai arba labai gerai, – sakė R. Balza. – Ir jeigu Audronė pasakydavo, kad bus padaryta, vadinasi, bus, nepaisant nenumatytų aplinkybių ar trukdžių. Ji niekada nežadėjo, jei abejojo“.
Audronei buvo patikima spręsti ne tik Šiaulių „Aušros“ muziejaus, bet ir bendrus Lietuvos muziejų reikalus. Ji dalyvavo Kultūros ministerijos komisijose, kur svarstomi visiems Lietuvos muziejams svarbūs reikalai.
Archeologijos profesorė
1991 metais R.Balzai, palikus istorijos mokytojo darbą Šiaulių J. Janonio gimnazijoje, A. Šapaitė – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto absolventė, archeologė – užėmė jo vietą ir perėmė visas klases.
Bet mokykloje nors ir puikiai užsirekomendavusi Audronė neužsibuvo: traukė archeologija. Pasitaikius progai – nedvejojo.
1997 metais R. Balzai pradėjus dirbti „Aušros“ muziejuje A. Šapaitė po metų buvo paskirta Archeologijos skyriaus vedėja.
„Jos aistra buvo gyvosios archeologijos – senųjų amatų – atkūrimas, demonstravimas. Vyko į Lenkiją, mokėsi, kaip rengti tokio pobūdžio archeologines šventes. Paskui mes mokėmės iš jos“, – sakė R. Balza.
Audronės iniciatyva nuo 2000 metų prie Žaliūkių vėjo malūno pradėtos organizuoti Senųjų amatų dienos. Vėliau panašias šventes ji inicijavo Lenkijoje, Švedijoje, Vokietijoje ir kitur.
Ji atliko apie penkias dešimtis archeologinių tyrimų Šiaulių krašte (didžioji dalis – Šiaulių mieste). Kai kurie specialistai Audronę vadindavo archeologijos profesore.
Labiausiai domino Šiaulių senamiestis. Visi didieji archeologiniai kasinėjimai buvo atlikti būtent čia: ir vyskupijos rūmus statant, ir „Swedbank“.
A. Šapaitė atliko žvalgomuosius tyrimus ruošiant Prisikėlimo aikštės rekonstrukcijos projektą, Vilniaus gatvės kasinėjimus, partizanų kapų, Pročiūnų kapaviečių ir t.t.
A. Šapaitės paskutinis darbas – investicinio projekto Europos Sąjungos paramai gauti Šiaulių „Aušros“ muziejaus Aušros alėjos rūmų Edukacinio centro ir jo pastato pritaikymo inovatyvioms muziejinėms veikloms rengimas. Ji – šio projekto sumanytoja ir viena iš rengėjų. Projektui jau yra paskirta per tris milijonus eurų. Kitais metais turėtų prasidėti darbai.
Tyrinėtoja iš prigimties
Šiaulių universiteto Istorijos katedros dėstytoja, ilgametė „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus vadovė, vyr. muziejininkė Birutė Kazimiera Salatkienė buvo tas žmogus, kurios darbo kabineto duris 1992 metais pravėrė A. Šapaitė.
„Ne mes, o Dievas tai sprendžia. Bet mums, visai archeologų, muziejininkų bendruomenei, jos labai trūks. Sunku susitaikyti“, – sakė muziejininkė.
B.Salatkienės atmintyje išlikęs 92-ųjų pavasaris, mokslo metų pabaiga. Duris pravėrusi jauna mergina sako: laba diena, priimkite mane į darbą.
B.Salatkienė pakvietė A. Šapaitę dalyvauti vasaros archeologinėje ekspedicijoje Lieporių kaime.
Taip prasidėjo kasinėjimai: reikėjo įžvalgyti, iškasinėti 18 hektarų plotą.
Po šios ekspedicijos Audronė toliau dirbo mokytoja ir kartu rengė Lieporių gyvenvietės archeologinę ataskaitą.
1993 metais Audronė pradėjo archeologinius kasinėjimus Joniškio senamiestyje, kur buvo aptikta kapinyno vieta. Tai buvo pirmas savarankiškas jos tyrimas.
Dar po metų įdarbinta muziejuje. Muziejaus archeologių iniciatyva Frenkelio viloje įsikūrusiose patalpose įrengta restauravimo laboratorija. Audronė išvyko į kursus, ten išmoko konservuoti metalinius archeologinius dirbinius.
1998 metais B. K. Salatkienė paliko muziejų ir išėjo dėstytojauti į Šiaulių universitetą, o A. Šapaitė paskirta Archeologijos skyriaus vedėja.
„Ji prigimtimi buvo tikra archeologė, tyrinėtoja. Labai sąžiningas žmogus. Jei žinodavo, kad nepadarys gerai, išvis nesiimdavo. Buvo iš tų žmonių, kurie vietoje ir laiku galėdavo pasakyti ne. Tas jos bruožas – išskirtinis“, – sakė B.Salatkienė.
Ir vedėjauti ji ėmėsi iš visos širdies.
„Vadovavimas jos buvo griežtas ir reiklus. Reiklus pirmiausia sau. Ji nepasitikėjo niekuo, net savimi. Vis tikrindavosi. Ji šnekėdavo faktais. Jos griežtumas mums buvo žinomas. Audronę perkalbėti buvo įmanoma tik turint geležinį argumentą“, – kalbėjo archeologė.
Ji nepakentė, jei kas bandydavo jai priskirti svetimus nuopelnus – nepelnytos garbės atsikratydavo garsiai tai pasakydama.
„Audronė buvo muziejininkė iš Dievo malonės. Ji ne tik sugalvojo begales renginių, ekspozicijų, parodų, bet ir žinojo, kaip tai padaryti geriausiai, – sakė pašnekovė. – Už tai, ką ji padarė muziejui, už jos indėlį mokslinei muziejininkystei, aš jai suteikčiau daktaro laipsnį“.
Draugystės suvestos...
Archeologė, muziejininkė Virginija Ostašenkovienė – artima Audronės draugė. Archeologės karjerą pradedanti Audronė ir Vilniaus universiteto studentė Virginija susitiko 1992 metais Lieporių gyvenvietės archeologinėje ekspedicijoje. Kelerius metus jas siejo tik profesinis ryšys, o susibičiuliavo, Virginijai pradėjus dirbti muziejuje.
Lemtingą dieną, spalio 23-iąją, Virginija draugei paskambino apie pusę dešimtos ryto. Sunkvežimis jau buvo pajudėjęs. Audronės telefonas tylėjo.
Ir kodėl tądien nepaskambinta bent pusvalandžiu anksčiau... – savęs klausia Virginija.
Audronė buvo labai kukli. Santūri. Niekada nesigirdavo, ką nuveikė.
„Tik dabar, kai jos nebėra, sužinojau, kiek ji buvo nuveikusi, kiek mokslinių straipsnių prirašiusi. Ji viską darė tyliai, be liaupsių, tarsi savaime suprantama“, – sakė Virginija.
Abi moteris siejo ir dvasiniai ryšiai. Audronė supažindino Virginiją su jos būsimu vyru, buvo jų santuokos liudytoja. O pati po patirtų likimo smūgių, atėmusių sužadėtinį, liko viena...
Nepaisant ilgametės draugystės, Audronė nebuvo linkusi atvirauti.
„Lyg ir suprasdavau, ką ji galėtų jausti, bet žodžiais savo jausmų ji neišreikšdavo. Mažiau ją pažinojusiems atrodė, kad ji labai šalta, be emocijų. Jai atrodė, kad jos jausmai – tik jos“, – sakė Virginija.
Kartu su draugų kompanija Audronė mėgo keliones dviračiais. Numinta šimtai kilometrų. Kelionėse Audronė – finansininkė: sąžiningiausias ir darbščiausias žmogus.
Ji buvo įsitraukusi į Šiauliuose besisteigusį pypkininkų klubą. Pramogai, paišdykaujant.
Visada domėjosi muzika. Mėgdavo sakyti, kad muzika yra neteisinga ir teisinga. Teisinga muzika, pasak A. Šapaitės, – klasikinis bliuzas.
Jai patiko bliuzas. O draugai ją užkrėtė ir kitais žanrais. Ji buvo imli, atvira naujovėms – pamėgo negi sunkųjį metalą.
„Kai jos neliko, aš supratau, kokią svarbią vietą ji užėmė mano gyvenime, ir kad laiko su ja praleisdavau neretai daugiau nei su savo šeima...“ – sakė Virginija.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Žinomą Šiaulių krašto archeologę, tyrinėtoją, muziejininkę Audronę Šapaitę primins jos darbai, nuotraukos.
Viskas kaip buvę. Šiaulių „Aušros“ muziejuje.
Artimai Audronės Šapaitės draugei Virginijai Ostašenkovienei sunku kalbėti apie draugės netektį.
Birutė Kazimiera Salatkienė: „Mes praradome vieną iš profesionaliausių šalies archeologių“.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza: kolegė buvo tas žmogus, kuriuo visada buvo galima pasitikėti.