"Įprasminau savo gyvenimą"

Iš Su­val­ki­jos – į gim­ti­nę

Ri­ta stu­di­ja­vo so­cia­li­nį dar­bą Ma­ri­jam­po­lės ko­le­gi­jo­je. Su­val­ki­jo­je su­si­pa­ži­no su bū­si­muo­ju sa­vo vy­ru Min­dau­gu. Iš­te­kė­ju­si ne­grį­žo į Že­mai­ti­ją. Ke­tu­rio­li­ka me­tų gy­ve­no Ma­ri­jam­po­lė­je, Kaz­lų Rū­dos ra­jo­ne. Dir­bo "Ikė­jos" įmo­nė­je. Pas­kui au­gi­no sa­vo sū­nų ir duk­rą.

Tik vai­kams paū­gė­jus, pa­vy­ko gau­ti dar­bo pa­gal spe­cia­ly­bę vai­kų glo­bos na­muo­se. Jau­na mo­te­ris sa­ko, jog ši pa­tir­tis ir pa­dė­jo ap­si­spręs­ti tap­ti glo­bė­ja.

Tai bu­vo ofi­cia­lio­ji jos ap­si­spren­di­mo da­lis. Dirb­da­ma vai­kų na­muo­se su­si­pa­ži­no su įvai­rių ins­ti­tu­ci­jų dar­buo­to­jais, ku­rie jau­ną šei­mą pa­drą­si­no lan­ky­ti glo­bė­jų kur­sus ir im­tis nau­jos veik­los.

Emo­ci­nę pa­si­rin­ki­mo pu­sę nu­lė­mė Pag­ry­žu­vy­je gy­ve­nan­tys tė­vai Ni­jo­lė ir An­ta­nas Ba­gū­nai, jau dau­ge­lį me­tų glo­bo­jan­tys sve­ti­mus vai­kus.

"Pri­si­me­nu, kai tė­vai į na­mus par­si­ve­dė dvi ma­žas mer­gai­tes Jū­ra­tę ir Ne­rin­gą, – pa­sa­ko­ja po­nia Ri­ta. – Aš tuo­met bu­vau še­šio­lik­me­tė mo­ki­nu­kė. O vy­res­nio­ji ma­no se­suo jau stu­di­ja­vo. Bro­liu­kas bu­vo dar ma­žas. O čia na­muo­se pa­si­ro­dė dar dvi se­su­tės. Tuo­met džiau­giau­si, kad tu­riu su kuo pa­si­šne­kė­ti. Ne­ma­čiau jo­kių pro­ble­mų, kad tai ne bio­lo­gi­nės se­se­rys. Tie­siog au­gi šei­mo­je ir tu­ri dau­giau se­sių. Kar­tu au­go­me, to­bu­lė­jo­me. Vis­kas bu­vo la­bai na­tū­ra­lu ir šei­my­niš­ka.

Da­bar džiau­giuo­si, jog vie­na tų mer­gai­čių jau gy­ve­na sa­va­ran­kiš­kai, ki­ta stu­di­juo­ja. Ko­kios gra­žios ir pro­tin­gos jos išau­go! "

Tos dvi ma­žos mer­gai­tės anuo­met iš­blaš­kė ir Ri­tos ma­mos Ni­jo­lės Ba­gū­nie­nės liū­de­sį. Ne­su­lau­ku­si nė ket­ve­rių me­tu­kų nuo vė­žio mi­rė ma­žiau­sio­ji jos duk­re­lė. Mo­te­ris vy­lė­si už­si­mirš­ti pa­gim­džiu­si dar vie­ną vai­ką. At­si­ra­do sū­ne­lis. Au­gi­ni­mo džiaugs­mai ir rū­pes­čiai šiek tiek ap­ra­mi­no siel­var­tą. Ta­čiau na­muo­se vis tiek la­bai trū­ko dar vie­nos mer­gai­tės. Tuo­met iš Vi­jur­kų glo­bos na­mų į Pag­ry­žu­vį par­si­ve­žė se­su­tes Jū­ra­tę ir Ne­rin­gą.

Da­bar Ri­tos tė­vai glo­bo­ja pen­kis vai­kus. Vy­riau­sia­jai – pen­kio­li­ka, ma­žiau­sia­jai – sep­ty­ne­ri.

Ri­ta ir Min­dau­gas Pleč­kai­čiai ne vie­ną sa­vait­ga­lį pra­leis­da­vo Pag­ry­žu­vy­je. Ma­ty­da­mas pil­nus na­mus glo­bo­ti­nių Min­dau­gas taip pat pra­ti­no­si prie min­ties at­sto­ti tė­vą at­stum­tiems vai­kams. Ba­gū­nų glo­bo­ti­niams jis pa­dė­da­vo pa­ruoš­ti na­mų dar­bus.

Pleč­kai­čiai ke­ti­no vai­kus glo­bo­ti sa­vo na­muo­se Jū­rės kai­me, ne­to­li Kaz­lų Rū­dos. Ta­čiau ten ga­lė­jo tap­ti tik bu­din­čiais glo­bė­jais. Tai reiš­kė, jog vai­kus glo­bo­tų lai­ki­nai. Kai juos grą­žin­tų tė­vams, at­vež­tų ki­tus. "Ne­no­rė­jo­me trau­muo­ti sa­vo vai­kų. Jie ne­sup­ras­tų, kaip vie­ną die­ną na­muo­se at­si­ran­da se­sių ir bro­lių, pa­skui juos iš­ve­ža. At­ve­ža ki­tus. Ir mus pa­čius to­kia kai­ta trik­dy­tų", – ap­si­spren­di­mą grįž­ti į tė­viš­kę aiš­ki­na Ri­ta.

Kaip tik at­si­ra­do par­duo­da­ma so­dy­ba ne­to­li tė­vų na­mų. Ne­be­li­ko prie­žas­čių il­giau svars­ty­ti.

Glo­bė­jai – vie­toj spe­cia­lis­tų bri­ga­dos

Šių me­tų bir­že­lio pa­bai­go­je į nau­juo­sius na­mus Pag­ry­žu­vy­je Pleč­kai­čiai iš glo­bos na­mų par­si­ve­žė tris se­su­tes ir vy­res­nį­jį jų bro­liu­ką. Jų ma­ma su­si­rgo, o tė­vas vie­nas ne­pa­jė­gė au­gin­ti to­kio bū­rio vai­kų.

Prieš paim­da­mi į sa­vo šei­mą glo­bė­jai po­rą mė­ne­sių vai­kus lan­kė. Į Šiau­lius va­žiuo­da­vo kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį. Jau nuo tre­čio ap­lan­ky­mo vai­kai bū­si­mus glo­bė­jus ėmė va­din­ti ma­ma ir tė­te.

Jau nuo pir­mo­jo su­si­ti­ki­mo Pleč­kai­čiai pa­jau­tė, jog ši­tie vai­kai yra ki­to­kie. Hi­pe­rak­ty­vūs, hi­perd­rą­sūs ir vi­siš­kai ne­so­cia­li­zuo­ti. Kū­di­kių na­mų dar­buo­to­jos abe­jo­jo, ar pa­vyks iš jų "ką nors iš­spaus­ti" nau­jie­siems tė­vams. Vi­si vai­kai spe­cia­lių­jų po­rei­kių. Su jais dir­bo vi­sa spe­cia­lis­tų ko­man­da. O glo­bė­jų na­muo­se liks tik glo­bė­jai.

– Ir kaip se­ka­si ki­to­kiems vai­kams at­sto­ti vi­są bri­ga­dą spe­cia­lis­tų?

– Kiek­vie­na die­na yra vis nau­jas iš­šū­kis. Kar­tais svars­tau, kaip įma­no­ma taip ap­leis­ti vai­kus, kad jie ne­ži­no, kas yra braš­kės, be­veik ne­pa­žįs­ta nei rai­džių, nei skai­čių, ne­mo­ka elg­tis prie sta­lo, ne­pa­val­go neiš­si­te­pę dra­bu­žių, ati­mi­nė­ja vie­nas iš ki­to mais­tą, ne­mo­ka dė­lio­ti net ka­la­dė­lių, ne­ži­no ką da­ry­ti su žais­lais, juos lau­žo?

Daug lai­ko pa­rei­ka­lau­ja bui­tis. Kas­die­nis skal­bi­mas, nes į mo­kyk­lą vai­kai tu­ri ei­ti kas­dien šva­riais dra­bu­žė­liais. Du­šas... Kol nu­si­mau­do pir­mas ant­ras, ... šeš­tas... Val­gio ga­mi­ni­mas. Ug­dy­mas. Draus­mė. Kas­die­nis aiš­ki­ni­mas, jog ne­ga­li­ma ra­šy­ti ant dra­bu­žė­lių, ne­ga­li­ma im­ti sve­ti­mo daik­to, ne­gra­žu čiulp­ti pirš­tą. Tu­ri­me su­si­kū­rę ai­bę tai­syk­lių. Kas­dien sten­gia­mės pa­gal jas gy­ven­ti. Bet vis tiek jas lau­žo­me.

Daž­nos ke­lio­nės pas lo­go­pe­dą, er­go­te­ra­peu­tą, psi­cho­lo­gę.

Keis­čiau­sia, jog man as­me­niš­kai ne­sun­ku. Prob­le­mos sa­vo­tiš­kai net "ve­ža". Su­si­dū­ru­si su jo­mis kas­dien pri­sė­du prie in­ter­ne­to, ieš­kau in­for­ma­ci­jos, bū­dų, kaip jas iš­spręs­ti. Nu­va­žiuo­ju į kur­sus. Kai ma­tau, jog jie po tru­pu­tį to­bu­lė­ja, pa­ti jau­čiuo­si pra­smin­ga.

Svar­biau­sia – su­si­gy­ven­ti su ži­no­ji­mu, jog tai yra ma­no dar­bas. Be­je, la­bai ge­rai, kad ša­lia yra ma­no ma­ma. Ji – pir­mo­ji pa­ta­rė­ja. Pri­žiū­ri glo­bo­ti­nius, jei­gu rei­kia kur nors iš­va­žiuo­ti.

– Kaip priė­mė nau­jas se­ses ir bro­lį jū­sų vai­kai?

– Mū­sų sū­nui – sep­ty­ne­ri. Jis drau­ge su vy­riau­siuo­ju glo­bo­ti­niu lan­ko pir­mą­ją kla­sę. Ber­niu­kai pa­tys nuei­na į mo­kyk­lą. Mū­sų sū­nus sa­vo bro­lį glo­bo­ja. Jei ne­sus­pė­ju aš, jis pa­de­da pa­ruoš­ti pa­mo­kas. Glo­bo­ti­nis per tuos ke­lis mė­ne­sius pa­da­rė pa­žan­gą.

Pen­ke­rių me­tu­kų mū­sų duk­ra drau­ge su tri­mis nau­jo­sio­mis se­sė­mis ei­na į prieš­mo­kyk­li­nę ir iki­mo­kyk­li­nę gru­pę. Di­džiuo­juo­si sa­vo vai­kais. Jie la­bai nuo­šir­džiai da­li­ja­si ir žais­lais, ir pa­gal­ba, ir tė­vų mei­le.

"Paimk sep­ty­nis pa­ga­liu­kus. Atimk iš jų ke­tu­ris. Sus­kai­čiuok, kiek li­ko", – taip sa­vo bro­lį ma­te­ma­ti­kos mo­ko sep­tyn­me­tis sū­nus.

Pus­ry­čiams duo­du varš­kės sū­re­lį. Glo­bo­ti­niai ne­ži­no, kaip jį rei­kia iš­lup­ti iš pa­kuo­tės. No­ri val­gy­ti, bet neiš­lu­pa. Ran­ku­tės dre­ba, aša­ros by­ra. Sū­nus vėl sku­ba pa­gal­bon, pa­ro­do, ku­rio­je vie­to­je rei­kia nu­plėš­ti juos­te­lę, kad sū­re­lis iš­si­lup­tų. "Man pa­vy­ko!" – džiau­gia­si ma­žie­ji.

Pras­min­giau­sia in­ves­ti­ci­ja

– Kaip į jū­sų spren­di­mą glo­bo­ti vai­kus rea­ga­vo drau­gai, pa­žįs­ta­mi, bend­raam­žiai?

– Ste­bi­si. Klau­sia: "Ar bent jau­ti, ką tu pa­da­rei?". Mes paė­mėm šu­nį iš prie­glau­dos. Ir tuo di­džiuo­ja­mės! O tu – ke­tu­ris vai­kus!"

– Iš tie­sų tai di­džiu­lis pa­siau­ko­ji­mas. Ar ne­bau­gi­na, jog teks pa­mirš­ti ke­lio­nes, poil­sį, gy­ve­ni­mo ma­lo­nu­mus, ku­riuos taip ver­ti­na jau­nos šiuo­lai­ki­nės šei­mos?

– Į už­sie­nius su to­kiu bū­riu gal ir ne­nu­ke­liau­si­me. Bet ir Lie­tu­va – la­bai gra­ži. Kol kas ne­tu­ri­me to­kio di­de­lio au­to­mo­bi­lio, į ku­rį vi­si tilp­tu­me. Bet atei­ty­je gal įsi­gy­si­me. Ga­liau­siai ne čia es­mė. Ga­li­me ir sa­vo kie­me su­si­kur­ti lau­žą, iš­si­kep­ti bul­vę ar šaš­ly­ką, pa­sė­dė­ti, pa­si­šne­kė­ti sa­va­me bū­ry­je, iš­sa­ky­ti sa­vo jaus­mus, ge­bė­ti tai pa­da­ry­ti.

Kol lan­kiau sa­vo glo­bo­ti­nius vai­kų na­muo­se, jie vis šauk­da­vo: "No­rim na­mo". Kar­tą pa­klau­siau, kas yra na­mai. "Ne­ži­nau, bet gir­dė­jau, kad ten vai­kas tu­ri sa­vo kam­ba­rį ir ten la­bai ge­ra", – at­sa­kė vie­nas iš jų. Tai­gi, na­mai jiems di­des­nė ver­ty­bė už ke­lio­nes.

– Dau­ge­lis tė­vų skun­džia­si, jog ne­su­lau­kia iš vai­kų dė­kin­gu­mo. O jūs ry­žo­tės au­gin­ti sve­ti­mus ir ga­na pro­ble­miš­kus vai­kus. Ar jie bus dė­kin­gi?

– Tą dė­kin­gu­mą aš jau­čiu kas­dien. Iš jų el­ge­sio. Iš emo­ci­jų. Iš troš­ki­mo bū­ti ge­rais. Bet kas­dien jiems kal­siu į gal­vą: "Ne­sa­ky­ki­te man "ačiū" už tai, kad jus au­gi­nau. Bet suau­gę paim­ki­te ir išau­gin­ki­te bent vie­ną tė­vų at­stum­tą vai­ką. Tuo­met ži­no­siu, kad išau­gi­nau jus ge­rais žmo­nė­mis. Di­des­nės ir pra­smin­ges­nės in­ves­ti­ci­jos ne­gu in­ves­ti­ci­ja į žmo­gų nė­ra."

Ne­sa­ky­ki­te man "ačiū" už tai, kad jus au­gi­nau. Bet suau­gę paim­ki­te ir išau­gin­ki­te bent vie­ną tė­vų at­stum­tą vai­ką.