Įkvėpti lietuviško oro

Įkvėpti lietuviško oro

Iš Šiau­lių ki­lu­si JAV moks­li­nin­kė Jo­vi­ta Mar­cin­ke­vi­čie­nė-Ric­ci – gar­sios pa­sau­ly­je far­ma­ci­jos kom­pa­ni­jos „No­var­tis“ bio­he­mi­jos sky­riaus Bos­to­ne va­do­vė. Praei­tą sa­vai­tę ji bu­vo at­vy­ku­si ap­lan­ky­ti ar­ti­mų­jų ir su „Šiau­lių kraš­tu“ su­ti­ko pa­si­da­ly­ti sa­vo kar­je­ros is­to­ri­ja, žvilgs­niu į ak­tua­li­jas – emig­ra­ci­ją, dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę, uni­ver­si­te­tų re­for­mą.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Do­mė­ji­ma­sis moks­lu – pa­vel­dė­tas

J. Mar­cin­ke­vi­čie­nė-Ric­ci – gar­sios šiau­lie­čių šei­mos at­sto­vė. Tė­tis – 92 me­tų gy­dy­to­jas Al­fon­sas Sta­kė­nas, Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tis, bro­lis – dai­nų au­to­rius, at­li­kė­jas Vir­gis Sta­kė­nas.

Bu­vu­si šiau­lie­tė JAV gy­ve­na jau 24 me­tus.

– Pa­da­rė­te moks­li­nin­kės kar­je­rą – ko­kia bu­vo pra­džia?

– Aš dar Šiau­liuo­se ga­vau pui­kų iš­si­la­vi­ni­mą. Bai­giau su­stip­rin­tos ang­lų kal­bos kla­sę 5-oje vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je (da­bar Didžd­va­rio gim­na­zi­ja). Įs­to­jau į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą stu­di­juo­ti bio­lo­gi­jos ir spe­cia­li­za­vau­si bio­fi­zi­ko­je.

Iš tė­ve­lio pa­vel­dė­jau do­mė­ji­mą­si moks­lu ir bū­tent moks­lų san­dū­ra – bio­che­mi­ja, bio­fi­zi­ka ma­ne la­bai do­mi­no. Ta­da bu­vo pa­ti moks­lų sin­te­zės pra­džia.

Dir­bau Bio­che­mi­jos ins­ti­tu­te, įsto­jau į as­pi­ran­tū­rą, pa­ra­šiau ir ap­si­gy­niau moks­lų kan­di­da­to di­ser­ta­ci­ją iš fer­men­tų ki­ne­ti­kos.

Tai bu­vo gry­nai teo­ri­nis dar­bas. Kai sa­vo jau­niems bend­ra­dar­biams pa­sa­ko­ju, ko­kio­mis są­ly­go­mis rei­kė­jo dirb­ti, jie juo­kia­si. Tik žie­mą ga­lė­jo­me fer­men­tus „va­ly­ti“, nes ne­bu­vo le­do ma­ši­nų, šal­tų kam­ba­rių – nie­ko.

Sta­ža­vau­si Šve­di­jo­je, Lun­do uni­ver­si­te­te. Ten su­si­do­mė­jau tai­ko­mą­ja bio­che­mi­ja.

Da­ry­da­vo­me imo­bi­li­zuo­tus fer­men­tus bio­sen­so­riams ga­minti – bu­vo pa­ti jų ga­my­bos pra­džia. Juos da­bar pla­čiai nau­do­ja. Pa­vyz­džiui, dia­be­ti­kai – įdu­ria­ma į pirš­tą ir iš kar­to pa­ro­do­mas gliu­ko­zės kie­kis krau­jy­je.

– Ko­dėl iš­va­žia­vo­te į Ame­ri­ką?

– Ma­no vy­ras lie­tu­vis ga­vo dar­bą Niu­jor­ke. Gal­vo­jo­me, pa­bū­si­me po­rą me­tų, už­si­dirb­si­me pi­ni­gų ir grį­ši­me. Bu­vo 1993 me­tai, bet taip ir ne­beg­rį­žo­me.

– Ar leng­vai ra­do­te dar­bą?

– Jau bu­vau pub­li­ka­vu­si moks­li­nių dar­bų, krei­piau­si į vie­ną pro­fe­so­rių Al­ber­to Einš­tei­no me­di­ci­nos ko­le­dže. Sa­ko, ateik, pa­si­žiū­rė­sim, kaip sek­sis.

Šia­me ko­le­dže įtvir­ti­nau moks­li­nį laips­nį, pen­ke­rius me­tus dir­bau eks­pe­ri­men­ti­nį dar­bą ir ra­šiau moks­li­nius straips­nius.

Bet at­si­ti­ko ne­lai­mė, vy­ras mi­rė, li­kau su de­šimt­me­čiu sū­nu­mi. Ta­da jau gal­vo­jau va­žiuo­ti na­mo, nes Niu­jor­ke bu­vo sun­ku iš­si­lai­ky­ti.

Ėjo 1998 me­tai, drau­gai sa­kė: ir Lie­tu­vo­je bus sun­ku, dar­bų nė­ra – ban­dyk ieš­ko­ti dar­bo bio­che­mi­jos kom­pa­ni­jo­se.

Pa­žįs­ta­mas, su ku­riuo bu­vau su­si­ti­ku­si moks­li­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je, kaip tik stei­gė far­ma­ci­jos sky­rių gar­sio­je bio­che­mi­jos kom­pa­ni­jo­je „Du­Pont“. Priė­mė dirb­ti, kū­rė­me nau­jus an­ti­bak­te­ri­nius pre­pa­ra­tus. Tai bu­vo la­bai ak­tua­lu, nes an­ti­bio­ti­kams grei­tai iš­si­vys­to at­spa­ru­mas.

Bet nie­kas leng­vai ne­vyks­ta. Po ket­ve­rių me­tų „Du­Pont“ kom­pa­ni­ja mus par­da­vė ki­tam gi­gan­tui BMS (Bris­tol-Myers Squibb). Vil­kų įsta­ty­mai vei­kė – at­lei­do la­bai daug žmo­nių. Tik šim­tui, į ku­rį pa­te­kau, pa­siū­lė per­si­kel­ti į antri­nę įmo­nę. Vėl te­ko kraus­ty­tis.

Ka­dan­gi dir­bau en­zi­mo­lo­gi­jos sri­ty­je, pa­siū­lė įkur­ti gru­pę, ku­ri dirb­tų su įvai­rias li­gas gy­dan­čių sky­rių spe­cia­lis­tais ir kur­tų pre­pa­ra­tus. Dir­bau su on­ko­lo­gais, imu­no­lo­gais, o dau­giau­sia su en­dok­ri­no­lo­gais ir šir­dies krau­ja­gys­lių spe­cia­lis­tais.

Ta­da iš­ryš­kė­jo dar vie­nas iš tė­čio pa­vel­dė­tas pa­šau­ki­mas – bū­ti ar­čiau li­go­nio ir pa­dė­ti jam. Sup­ras­ti, ko­kių vais­tų ko­kiam li­go­niui la­bai rei­kia, ko­kių vais­tų dar nė­ra. No­rė­jau dirb­ti kli­ni­ki­nė­je sri­ty­je, bet kom­pa­ni­jo­je to­kios po­zi­ci­jos ne­bu­vo.

Tuo me­tu Bos­to­ne kom­pa­ni­ja „No­var­tis“ kaip tik ieš­ko­jo žmo­gaus, ku­ris šir­dies ir krau­ja­gys­lių pa­da­li­ny­je bū­tų at­sa­kin­gas už bio­che­mi­jos sri­tį.

Nu­va­žia­vau į po­kal­bį ir ma­ne priė­mė. Jau aš­tuo­ne­rius me­tus ten dir­bu, pa­da­li­ny­je – 200 žmo­nių, aš va­do­vau­ju bio­che­mi­jos sky­riui, ku­ria­me dir­ba 40 žmo­nių.

Da­ro­me vis­ką, kas rei­ka­lin­ga vais­tams ga­min­ti. Man la­bai pa­tin­ka, nes pra­de­da­me nuo pa­cien­to, aiš­ki­na­mės, kas li­gą su­ke­lia ir kaip ją įveik­ti.

Apie sėk­mės pa­ma­tą

– Kas le­mia kar­je­ros sėk­mę?

– Tė­ve­lis vis pa­brėž­da­vo, jei­gu tu sun­kiai dirb­si, vis­ką ati­duo­si dar­bui, ku­rį mėgs­ti, kaž­ko pa­siek­si, pra­si­ver­ši. Jis pa­ts vi­są gy­ve­ni­mą tuo va­do­va­vo­si, o aš tė­ve­lio cha­rak­te­rį pa­vel­dė­jau.

Kai va­žia­vau į Niu­jor­ką, ne­ži­no­jau, kas ma­nęs lau­kia, bet no­rė­jau dirb­ti moks­lo sri­ty­je. Tai bu­vo ir svar­bus fak­to­rius lik­ti, nes Ame­ri­ko­je moks­lo ga­li­my­bės di­des­nės.

Be to, ten, jei­gu at­kak­liai dirb­si, pa­da­ry­si kar­je­rą.

Šve­di­jo­je, pa­vyz­džiui, jei­gu esi pro­fe­so­rius, tai juo ir bū­si, kol nu­mir­si ar į pen­si­ją išei­si. Tai reiš­kia, kad jau­niems nė­ra vie­tos. Ga­li per gal­vą vers­tis – bet nė­ra po­zi­ci­jų.

Ame­ri­ko­je ki­taip – tu­ri dar­bą, bet nė­ra ga­ran­ti­jos, kad jį vi­są lai­ką tu­rė­si. Ne­pa­si­seks – bus pa­siū­ly­ta ta­ve keis­ti.

Kai tė­tis ma­nęs klau­sia, kaip tau dar­be se­ka­si, sa­kau, šian­dien ge­rai, bet, kaip bus ry­toj, ne­ži­nau. Kiek­vie­ną die­ną tu­ri įro­di­nė­ti iš nau­jo, ko esi ver­tas.

– Ar bend­rau­ja­te su lie­tu­vių išei­vi­ja?

– Ma­no ant­ra­sis vy­ras yra ita­lų kil­mės ame­ri­kie­tis, la­bai no­ri iš­mok­ti lie­tu­vių kal­bą ir lan­ko sek­ma­die­ni­nę mo­kyk­lą. Per ją su lie­tu­vių išei­vi­ja ir bend­rau­ja­me. Ma­no drau­gų šei­mos dau­giau yra ma­no kar­tos, iš­va­žia­vę iš Lie­tu­vos pa­na­šiu me­tu.

Te­ko pa­tir­ti ir ne­ti­kė­tų su­si­ti­ki­mų. Ko­lo­ra­de vyks­ta eli­ti­nis moks­lo sim­po­ziu­mas, į ku­rį kvie­čia­ma tik po­rą šim­tų da­ly­vių. Žiū­riu į są­ra­šą ir ma­tau dar dvi lie­tu­viš­kas pa­var­des: vie­na moks­li­nin­kė – iš Šve­di­jos, ki­ta – iš Pran­cū­zi­jos. Aukš­to ly­gio moks­li­nė kon­fe­ren­ci­ja, o jo­je – net trys lie­tu­vės.

Vis­ką mes pa­sie­kia­me sa­vo dar­bu.

Žvilgs­nis į Lie­tu­vos ak­tua­li­jas

– Ką ma­to­te į Lie­tu­vą grį­žu­si?

– Ma­no po­žiū­rį priim­ki­te su žiups­ne­liu drus­kos. Jis ir siau­ro­kas, nes kas­met sa­vai­tei at­va­žiuo­ju tik pa­ma­ty­ti šei­mos – tė­čio, bro­lio. Ma­ma jau išė­ju­si ana­pi­lin.

Bet man at­ro­do, kad vis­kas ei­na į ge­ra.

Da­bar­ti­nis jau­ni­mas – 20-mečiai – 30-me­čiai, pa­sau­lio pa­ma­tę, yra ki­to­kie nei mū­sų kar­ta. Jie – Lie­tu­vos vil­tis.

Jau­ni žmo­nės į JAV at­va­žiuo­ja stu­di­juo­ti, sta­žuo­tis di­ser­ta­ci­jas ra­šy­ti.

Drau­gės sū­nus, gam­ti­nin­kas, at­va­žia­vęs sta­žuo­tis, no­ri to­bu­lin­tis ir grįž­ti į Lie­tu­vą. Jis klau­sia, ko­kią sri­tį pa­si­rink­ti, kur dau­giau nau­dos ga­lė­čiau duo­ti? Nek­lau­sia, kur dau­giau pi­ni­gų gau­čiau?

Jis gal ne šim­tu pro­cen­tų rep­re­zen­tuo­ja jau­ni­mą, bet da­lis jau­ni­mo yra to­kie – jie no­ri vi­suo­me­nei kaž­ką ge­ro pa­da­ry­ti, jų pa­trio­tiz­mas yra gy­vas.

Jau­ni­mą rei­kia tik pa­kreip­ti, ko siek­ti, ką da­ry­ti.

Mes bu­vo­me pra­ras­to­ji kar­ta. Ma­no drau­gė moks­li­nin­kė prieš de­šimt me­tų ban­dė grįž­ti į Lie­tu­vą ir neiš­si­lai­kė. Po po­ros me­tų grį­žo at­gal į Ame­ri­ką. Tie­siog bu­vo la­bai sun­ku – po­žiū­ris į moks­lą bu­vo ki­toks, ma­te­ria­li­nė pa­dė­tis skur­di.

Nė­ra abe­jo­nės, kad Lie­tu­va tu­ri ga­lin­gus pro­tus, iš­si­ski­ria spe­cia­li­zuo­to­se moks­lo sri­ty­se. Lie­tu­vos fer­men­tų ga­myk­la vi­sa­me pa­sau­ly­je ži­no­ma. Bio­tech­no­lo­gi­ja – aukš­to ly­gio.

Lie­tu­vos moks­li­nin­kai iš­ran­da ir par­duo­da bio­tech­no­lo­gi­jas, ku­rios pa­sau­ly­je nau­do­ja­mos nau­jiems pre­pa­ra­tams ga­minti. Pro­fe­so­riaus bio­che­mi­ko Vir­gi­ni­jaus Šikš­nio at­ra­di­mas yra pa­sku­ti­nis moks­lo riks­mas, tą tech­no­lo­gi­ją ir mes nau­do­ja­me.

– Dis­ku­si­jos ver­da dėl dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės įtei­si­ni­mo, koks yra jū­sų po­žiū­ris?

– Aš ne­tu­riu Lie­tu­vos pi­lie­ty­bės. Jos tu­rė­jau at­si­sa­ky­ti, įgy­da­ma JAV pi­lie­ty­bę. Ame­ri­kie­čiams vi­sai ne­svar­bu, ko­kios tu pi­lie­ty­bės – tu­rėk nors pen­kias. Jie nė lie­tu­viš­ko pa­so ne­pra­šė ati­duo­ti, tik Lie­tu­va ma­nęs ne­bep­ri­siė­mė.

Emo­ciš­kai gai­la. Jei­gu ga­li­ma bū­tų tu­rė­ti dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę, aiš­ku, bū­tų pui­ku. Bet ma­nau, jei­gu no­ri Lie­tu­vai ge­ra da­ry­ti, tai ga­li tą da­ry­ti ir ne­bū­da­mas Lie­tu­vos pi­lie­tis. Ma­nęs tai nei la­bai trik­do, nei sle­gia.

– Mū­sų uni­ver­si­te­tų lau­kia jun­gi­mai, už­da­ry­mai, skai­čiuo­ja­ma, jog jų per daug. Ką apie tai ma­no­te?

– Rei­kė­tų su­pras­ti, ko­kia yra jun­gi­mų mo­ty­va­ci­ja? Ar tik, kad uni­ver­si­te­tų skai­čius bū­tų ma­žes­nis, fi­nan­sa­vi­mas pa­pras­tes­nis?

Ma­no su­pra­ti­mu, svar­biau­sia, ko­kį iš­si­la­vi­ni­mą aukš­to­jo moks­lo ins­ti­tu­ci­jos duo­da, o ne kaip jos va­di­na­si ir kam pri­klau­so.

Nė­ra ge­rai, kai už­da­ri­nė­ja­mos švie­ti­mo įstai­gos, uni­ver­si­te­tai. Juo­se dir­ba iš­si­la­vi­nę žmo­nės – švie­ses­ni, in­te­li­gen­tiš­kes­ni, ver­ty­bi­nių tiks­lų tu­rin­tys. Jei­gu jų su­ma­žė­tų, ne­bū­tų ge­rai.

Kiek­vie­nam mies­tui la­bai svar­bu iš­lai­ky­ti in­te­li­gen­ti­jos sluoks­nį, kul­tū­ros, moks­lo po­ten­cia­lą.

Šiau­liuo­se ga­li bū­ti pe­da­go­gi­kos moks­las, hu­ma­ni­ta­ri­niai moks­lai, ga­li bū­ti ki­ti moks­lai, ku­rie ne­rei­ka­lau­ja di­de­lių tech­no­lo­gi­nių in­ves­ti­ci­jų. Mo­ty­va­ci­ja, dva­sios švie­su­mas iš­lik­tų, ir vie­ti­nė bend­ruo­me­nė iš­lai­ky­tų gy­vy­bin­gu­mą.

Jau­ni­mui svar­bu ma­ty­ti, kad čia yra žmo­nių sluoks­nis, ku­ris ban­do iš­sau­go­ti kal­bą, kul­tū­rą, ska­ti­na dva­si­nį to­bu­lė­ji­mą. Tai la­bai svar­bus fak­to­rius. Esu įsi­ti­ki­nu­si, jog jau­ni­mą ga­li­me auk­lė­ti tik as­me­ni­niu pa­vyz­džiu – ne pa­moks­la­vi­mais, ne nu­ro­dy­mais.

– Ga­li­te pa­ly­gin­ti, kuo ski­ria­mės nuo ame­ri­kie­čių?

– Ame­ri­kie­čių jau­ni­mas yra dau­giau iš­le­pęs. Bet jie dva­sin­ges­ni, kil­nia­šir­din­ges­ni, lin­kę ki­tam pa­dė­ti, už­sii­ma lab­da­ra. Šei­mo­se tie da­ly­kai anks­ti įdie­gia­mi. Vi­si kaž­ko­kia vi­suo­me­ni­ne veik­la už­sii­ma, ei­na, da­ly­vau­ja, au­ko­ja sa­vo lai­ką ren­gi­niams, sa­va­no­rys­tei. Tai – gy­ve­ni­mo bū­das, nie­ko įkal­bi­nė­ti ne­rei­kia.

Lie­tu­vo­je to ne­su la­bai pa­ste­bė­ju­si – ne tik tarp jau­ni­mo, bet ir vy­res­nių. Bet, ma­nau, su lai­ku vi­suo­me­niš­ku­mas tu­rė­tų la­biau su­kles­tė­ti.

Yra ir šiek tiek pa­gie­žos, žiū­rė­ji­mo su pa­vy­du į kai­my­ną, no­ro kuo dau­giau sau vis­ko tu­rė­ti.

Ame­ri­ko­je taip pat yra vis­ko. Bet po­kal­biuo­se tai neiš­len­da, sa­ko: „Tau ge­rai – ir man sma­gu, kad tau ge­rai.“

– Ar dar gal­vo­ja­te apie grį­ži­mą?

– Sun­ku apie tai gal­vo­ti, nes ma­no anū­kai jau au­ga Ame­ri­ko­je. Pri­pir­kau jiems lie­tu­viš­kų kny­gu­čių, kad mo­ky­tų­si lie­tu­vių kal­bos. Su sū­nu­mi kal­ba­mės tik lie­tu­viš­kai, mar­ti ame­ri­kie­tė.

Sū­naus šei­ma su­lai­ko ma­ne. Bet vis dar šir­dis su­spur­da, gal­vo­jant apie Lie­tu­vą.

– Ko la­biau­siai pa­siilgs­ta­te?

– Juo­kin­gai skam­bės – lie­tu­viš­kos varš­kės. Par­va­žia­vu­si kas­dien jos val­gau. Užau­gau ant lie­tu­viš­kų pie­niš­kų pro­duk­tų, nuo vai­kys­tės varš­kė – mėgs­ta­miau­sias val­gis. To­kios grū­dė­tos varš­kės, kaip Lie­tu­vo­je, dau­giau nie­kur ne­su val­giu­si.

Lie­tu­viš­ko oro pa­siilgs­tu – jis la­bai gai­vus. Ei­nu gat­ve ir toks ma­lo­nu­mas, tie­siog ener­gi­jos pa­si­se­mi.

– Kaip Šiau­liai at­ro­do, ar kei­čia­si?

– Šiau­liams jau­čiu sen­ti­men­ta­lu­mą. Man čia sma­gu.

Šiau­liai la­bai ža­lias mies­tas, vi­sur ga­li pės­čio­mis vaikš­čio­ti, ne­rei­kia au­to­mo­bi­lio – tai la­bai ma­lo­nu. Mies­to cha­rak­te­ris per daug ne­si­kei­čia, mies­to dy­dis ne­go­žia, ar­chi­tek­tū­ra iš­lai­ky­ta. O ko­kia gra­ži yra Ka­ted­ra!

Bul­va­re už­su­ku į ka­vi­nę ka­vos iš­ger­ti – jau­ni­mo pil­na, ka­va pui­ki, ma­lo­niai ap­tar­nau­ja – eu­ro­pi­nis ly­gis.

Lin­kiu tik dau­giau op­ti­miz­mo. Man sa­ko, jūs vis šyp­so­tės, nes Ame­ri­ko­je – ge­ras gy­ve­ni­mas. Bet ir ten, kaip dan­gu­je, taip ir ant že­mės, yra pro­ble­mų ir sun­ku­mų.

Vis­ką le­mia po­žiū­ris. Kai ma­tai pu­sę stik­li­nės van­dens, ga­li­ma sa­ky­ti: „Oi, tik pu­sė stik­li­nės van­dens“. Bet ga­li­ma ir ki­taip sa­ky­ti: „O, jau pu­sė stik­li­nės van­dens!“

Vis­kas pri­klau­so nuo to, kaip pa­si­ren­ki į gy­ve­ni­mą žiū­rė­ti.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Jo­vi­ta Mar­cin­ke­vi­čie­nė-Ric­ci jau­čia sen­ti­men­tų gim­tie­siems Šiau­liams: „Man čia sma­gu, lie­tu­viš­ko oro pa­siilgs­tu – jis toks gai­vus.“

Jo­vi­ta Mar­cin­ke­vi­čie­nė-Ric­ci svars­to: „Aiš­ku, bū­tų pui­ku tu­rė­ti dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę, bet ir ne­bū­da­mas Lie­tu­vos pi­lie­čiu ga­li Lie­tu­vai da­ry­ti ge­rą.“