Iki pergalės ėjo 10 metų

Iki per­ga­lės ėjo 10 me­tų

Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas (AT) va­sa­rio 22 die­nos nu­tar­ti­mi pa­tvir­ti­no, kad Jo­niš­kio ra­jo­no ūki­nin­ko Pet­ro Šon­tos pre­ten­zi­jos, nau­do­jan­tis jo že­me, ap­tar­nau­jant elekt­ros stul­pus bend­ro­vei „Ener­gi­jos skirs­ty­mo ope­ra­to­rius“ (ESO), yra tei­sė­tos ir tu­ri bū­ti pri­teis­ta at­ly­gin­ti nuo­sto­lius, at­si­ra­du­sius dėl ser­vi­tu­to nu­sta­ty­mo. Iki šios per­ga­lės vy­ras ėjo de­šimt me­tų ir sa­ko, jei rei­kė­tų, tą pa­tį žy­gį pa­kar­to­tų. Pra­dė­jus ko­vą su ESO ūki­nin­kui bu­vo išjung­ta elekt­ra.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

19 ne­lem­tų elekt­ros stul­pų

63-ejų me­tų Pet­ras Šon­ta tie­sos ieš­ko­jo dėl že­mės skly­pe, ku­rį įsi­gi­jo prieš dvi­de­šimt me­tų, esan­čių 19 elekt­ros li­ni­jos stul­pų ir trans­for­ma­to­ri­nės pa­sto­tės.

By­li­nė­ji­mo­si es­mė bu­vo gau­ti at­ly­gį už elekt­ros tie­ki­mo bend­ro­vės nau­do­ji­mą­si ūki­nin­ko že­me, ap­tar­nau­jant elekt­ros tink­lus, tai yra pri­va­žiuo­jant prie lau­ke esan­čių elekt­ros stul­pų, ku­rie dir­ban­tie­siems že­mę ke­lia ne­pa­to­gu­mų: sun­kiai tech­ni­kai ten­ka tarp jų su­ki­nė­tis la­vi­ruo­jant, tad pa­ti­ria­mi ku­ro nuo­sto­liai, gaiš­ta­mas lai­kas.

Be to, elekt­ros oro li­ni­joms tai­ko­mo­je ap­sau­gos zo­no­je – že­mės juos­to­je, že­lia pikt­žo­lės, sa­vo sėk­las sklei­džian­čios dir­ba­ma­me lau­ke, tad rei­kia jas nai­kin­ti.

Pa­gal ga­lio­jan­čius įsta­ty­mus ap­sau­gi­nė­je zo­no­je elekt­ros tink­lų įmo­nių dar­buo­to­jai tu­ri tei­sę vaikš­čio­ti, o at­lik­da­mi eksp­loa­ta­vi­mo ir re­mon­to dar­bus – va­ži­nė­ti tech­ni­ka, kas­ti že­mę, apie tai įspė­jus že­mės sa­vi­nin­kus ar nau­do­to­jus.

Ta­čiau Pet­ras Šon­ta vi­sa­da bu­vo įsi­ti­ki­nęs, kad elekt­ros tink­lų įmo­nės nuo­sa­vy­bė pa­žei­džia jo nuo­sa­vy­bės tei­ses, nes elekt­ros tink­lų įmo­nių dar­buo­to­jai prie sta­ti­nių ne kar­tą at­vy­ko be per­spė­ji­mo, jam ne­bū­nant na­muo­se, gi­lios tech­ni­kos vė­žės nio­ko­jo pa­sė­lius.

Au­gu­sio prie lik­tar­nos ne­pa­gąs­din­si

„Dar 1997 me­tais jie at­va­žia­vę vaikš­čio­jo kaip šei­mi­nin­kai, ne­si­klau­sę ma­no lei­di­mo vi­sur ėjo. O po dau­ge­lio žo­di­nių su­si­dū­ri­mų, aiš­ki­ni­mo­si 2007 me­tų sau­sio 12 die­ną ap­skri­tai at­jun­gė elekt­rą ir iki šian­dien die­nos jos ne­tu­riu. Pa­si­ga­mi­nu su elekt­ros ge­ne­ra­to­riu­mi, kiek rei­kia ap­si­švies­ti, pa­žiū­rė­ti per te­le­vi­zo­rių ži­nias. Ar taip, ar taip, aš prie lik­tar­nos au­gęs, ma­nęs ne­pa­gąs­din­si, – su šyp­se­na kal­ba Prieš­gi­nių kai­mo gy­ven­to­jas. – Lie­tu­vo­je pri­va­ti nuo­sa­vy­bė yra gi­na­ma ir ne­svar­bu, kas bū­tų sa­vi­nin­kas. Esu Lie­tu­vos pi­lie­tis, mes Eu­ro­pos Są­jun­gos na­riai, tad vis­kas tu­ri bū­ti pa­gal įsta­ty­mus.“

Pet­ro Šon­tos ran­ko­se – šių me­tų va­sa­rio 22 die­nos Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos ne­skun­džia­ma nu­tar­tis, ku­rio­je nu­ro­dy­ta, kad ser­vi­tu­tas yra at­ly­gin­ti­nas pa­gal sa­vo pri­gim­tį. (Ser­vi­tu­tas yra tei­sė nau­do­tis sve­ti­mu ne­kil­no­ja­muo­ju daik­tu (kar­tu jo sa­vi­nin­ko tei­sės nau­do­tis daik­tu ap­ri­bo­ji­mas), sie­kiant už­tik­rin­ti daik­to, dėl ku­rio nu­sta­to­mas ser­vi­tu­tas, tin­ka­mą nau­do­ji­mą). Nors ser­vi­tu­to tu­rė­to­jas įgy­ja tei­sę nau­do­tis sve­ti­mu daik­tu, jo sa­vi­nin­ko tei­sių ri­bo­ji­mai tu­ri bū­ti kom­pen­suo­ja­mi.

At­si­ra­du­sios nau­jos tei­sės nor­mos tai­ko­mos neat­siž­vel­giant į tai, kad jos įsi­ga­lio­jo vė­liau nei fik­suo­ti nuo­sa­vy­bės tei­si­niai san­ty­kiai. To­dėl tei­sė į kom­pen­sa­ci­ją dėl ser­vi­tu­to iš­lie­ka ir ten, kur elekt­ros ener­gi­jos tie­ki­mo ob­jek­tai įreng­ti iki 2004 me­tų, ne­bent abi ša­lys su­si­tar­tų ki­taip.

Skam­bi­na ūki­nin­kai ir iš už­sie­nio

Iki de­šimt me­tų tru­ku­sios per­ga­lės at­kak­lus ūki­nin­kas praė­jo du teis­mų ra­tus. Pir­ma­jam pa­si­bai­gus ne­sėk­me ci­vi­li­nę by­lą iš­nag­ri­nė­jęs Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas (AT) si­tua­ci­ją pa­ma­tė ki­taip ir 2015 me­tų ba­lan­džio 22 die­nos nu­tar­ti­mi pa­nai­ki­no že­mes­nės ins­tan­ci­jos teis­mų spren­di­mą at­mes­ti ieš­ko­vo rei­ka­la­vi­mą pri­teis­ti kom­pen­sa­ci­ją už nau­do­ji­mą­si jam nuo­sa­vy­bės tei­se pri­klau­san­čiu že­mės skly­pu.

Pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mas tu­rė­jo grįž­ti šį klau­si­mą nag­ri­nė­ti iš nau­jo. Nors ir ant­ra­sis teis­mų ra­tas per­ga­lės neat­ne­šė, bet ne­nuils­tan­tis ko­vo­to­jas už sa­vo tei­ses dar kar­tą su ka­sa­ci­niu skun­du krei­pė­si į A T, ku­ris ga­lu­ti­nai pa­nai­ki­no Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo nu­tar­tį. Bu­vo pa­teik­ta pa­sta­bų, kad nag­ri­nė­ję by­lą teis­mai pa­žei­dė Ci­vi­li­nio ko­dek­so nor­mas.

Po pa­lan­kios ne­skun­džia­mos teis­mo nu­tar­ties Pet­ro Šon­tos te­le­fo­nas kais­ta nuo ki­tų ūki­nin­kų skam­bu­čių. Žmonės tei­rau­ja­si, kaip jiems įro­dy­ti sa­vo tie­są ir taip ti­kė­tis gau­ti kom­pen­sa­ci­jas.

„Skam­bi­na ir iš Lon­do­no, ir iš Vo­kie­ti­jos, ne­pa­žįs­ta­mi žmo­nės“, – „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė de­šim­ties me­tų ko­vą teis­muo­se lai­mė­jęs vy­ras.

At­si­sa­kė gin­ti še­ši ad­vo­ka­tai

Gin­ti sa­vo in­te­re­sus Pet­rui Šon­tai leng­va ne­bu­vo. Ieš­ko­vo tei­gi­mu, at­sto­vau­ti jam at­si­sa­kė net še­ši ad­vo­ka­tai, ku­rie tvir­ti­no, kad by­la ne­pers­pek­ty­vi, reiš­kia, jos baig­tis nu­ma­to­ma ne­pa­lan­ki. Ta­čiau Prieš­gi­nių kai­mo gy­ven­to­jas ir ad­vo­ka­tų veiks­mus, tiks­liau – ne­veik­lu­mą su­ge­bė­jo ap­skųs­ti.

Teis­muo­se ESO tei­si­nin­kai dės­tė ar­gu­men­tus, kad pa­gal Elekt­ros ener­ge­ti­kos įsta­ty­mą vi­siems ener­ge­ti­kos ob­jek­tams, įreng­tiems ki­tų sa­vi­nin­kų že­mė­je iki 2004 me­tų lie­pos 10 die­nos, bu­vo nu­sta­ty­tas ser­vi­tu­tas ir ne­nus­ta­ty­ta prie­vo­lė mo­kė­ti vien­kar­ti­nę ar pe­rio­di­nę kom­pen­sa­ci­ją.

Ka­dan­gi elekt­ros ener­gi­jos tie­ki­mo įmo­nė ten­ki­na „ypa­tin­gas vi­suo­me­nės reik­mes“, veik­lą grin­džia vie­šuo­ju in­te­re­su, to­dėl nuo­sa­vy­bės tei­sės ri­bo­ji­mai tuo at­ve­ju pa­tei­si­na­mi.

Be to, ieš­ko­vas esą nuo­sto­lių ne­pa­ti­ria, nes jau pa­ts ne­beū­ki­nin­kau­ja, že­me nau­do­tis lei­dęs ki­tam as­me­niui.

Pa­sis­kai­čia­vo pa­gal din­gu­sią pla­nuo­tą me­to­di­ką

A T įpa­rei­go­tas Vil­niaus apy­gar­dos teis­mas pri­va­lės nu­sta­ty­ti kom­pen­sa­ci­ją dėl ser­vi­tu­to. Ją, rem­da­ma­sis 2008 me­tais pa­reng­ta me­to­di­ka, ku­ri kaž­kur nu­si­mė­tė mi­nis­te­ri­jos stal­čiuo­se, vy­ras pa­ts bu­vo pa­skai­čia­vęs po 80 li­tų ar­ba – 23,17 eu­ro už kiek­vie­ną iš 19 elekt­ros per­da­vi­mo li­ni­jos stul­pą per me­tus.

„Ža­los at­ly­gi­ni­mo skai­čia­vi­mo me­to­di­ka bu­vo pa­reng­ta 2008 me­tais, ka­da pra­si­bro­viau pas tuo­me­ti­nį že­mės ūkio mi­nist­rą Ka­zį Star­ke­vi­čių ir iš­dės­čiau pro­ble­mą. Ro­dės, su­ta­rė­me, at­si­svei­kin­da­mi vos neat­si­bu­čia­vo­me, bet ir po pus­me­čio, ir po me­tų – ty­la. Kaž­kur ta me­to­di­ka pra­ša­po“, – aiš­ki­na P. Šon­ta.

Ke­lios de­šim­tys by­lų

Prieš­gi­nių kai­mo gy­ven­to­jas sa­ko, kad jo teis­mų są­skai­to­je – 58 by­los, vi­sos tar­pu­sa­vy­je iš da­lies su­si­ju­sios su elekt­ros tie­kė­jais.

Vy­ras tu­rė­jo gin­čų ir su ap­lin­ko­sau­gi­nin­kais, ir su ki­tų tar­ny­bų spe­cia­lis­tais. Jis „Šiau­lių kraš­tui“ mi­nė­jo ne­su­tin­kan­tis ir no­rin­tis grįž­ti prie pro­ble­mos, kad ke­liams tai­ko­mos ap­sau­gi­nės juos­tos api­ma pri­va­čią že­mę.

„Tris kar­tus geo­de­zi­nin­kai ma­no že­mė­je at­li­ko ma­ta­vi­mus, o da­bar val­di­nin­kai aiš­ki­na, kad rei­kia vis­ką per­brai­žy­ti, nes pa­di­din­ta ap­sau­gi­nė ke­lio juos­ta. O kur dar sa­ni­ta­ri­nė zo­na – man reik­tų tur­būt ir šu­li­nį už­kas­ti, ir dar tvar­to bei na­mo da­lį nu­griau­ti. O dėl ko? Dėl ke­lio, ku­ris, pa­si­ro­do, net neeg­zis­tuo­ja“, – iro­ni­zuo­ja Pet­ras Šon­ta.

Mat tas ke­lias, ve­dan­tis pro jo na­mus, apie ku­rį kal­ba, ka­dast­ro duo­me­nų ba­zė­je esą neeg­zis­tuo­ja, nors rea­ly­bė­je – yra.

Pak­laus­tas, iš kur se­mia­si stip­ry­bės, P. Šon­ta at­sa­ko: „Iš gi­mi­nės šak­nų. 1918 me­tais gi­męs ma­no tė­vas ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je tar­na­vo. Ka­dan­gi pa­skui oku­pan­tams ne­par­si­da­vė, de­šim­čiai me­tų bu­vo iš­siųs­tas į Si­bi­rą.“

Au­to­rės nuo­tr.

Pet­ras Šon­ta nuo pat pra­džių, kai pra­dė­jo minti teis­mo ke­lius prieš de­šimt me­tų, bu­vo įsi­ti­ki­nęs, kad pri­va­ti nuo­sa­vy­bė tu­ri bū­ti gi­na­ma ir už ją ko­m­pen­suo­ja­ma.

Aukš­čiau­sio­jo teis­mo ne­skun­džia­ma nu­tar­ti­mi įpa­rei­go­tas Vil­niaus apy­gar­dos teis­mas pri­va­lės nu­sta­ty­ti kom­pen­sa­ci­ją dėl ser­vi­tu­to.