Naujausios
Minėjimas su nuosėdomis
Irena Vasinauskaitė tuomet buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Šiaulių miesto skyriaus atsakingoji sekretorė, ji dalijasi prisiminimais ir kalba apie šios dienos aktualijas.
Pati iki šiol negali atsitokėti nuo praeitais metais patirto šoko per Sausio 13-osios minėjimą. Vėl prisimena, kaip buvo kaimyno apskųsta teisėsaugininkams, kad iškėlė Lietuvos vėliavą sausio 12-ąją. Esą taip pažeidė įstatymus. Prieš ją pradėtas ikiteisminis tyrimas truko pusę metų, kol galų gale buvo nutrauktas.
„Mane policininkai apklausė ir norėjo įrodyti, kad aš nežinau įstatymo, – prisimena I. Vasinauskaitė. – Bet aš į protokolus prašiau įrašyti, jog žinau įstatymą, ir jiems vis tiek teks tyrimą nutraukti. Visada kėliau savo kieme trispalvę sausio 12-ąją, o nuleisdavau sausio 13-osios vakare, nes naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją vyko tragiški įvykiai, savo kūnais, plikomis rankomis žmonės stabdė tankus prie Televizijos bokšto.“
„Mes visiškai nežinome savo istorijos, – sako ji. – Anksčiau Laisvės gynėjų dieną pradėdavome minėti būtent sausio 12-ąją, išvakarėse. O prie savo namų trispalvę galiu kelti kada noriu – ir per savo gimtadienį, ir kiekvieną dieną, jeigu aš ją myliu ir gerbiu. Bet skųsti, kad aš ją keliu – niekinga.“
Šiųmetiniame minėjime, kaip ir ankstesniais metais, jai svarbu susitikti su bendražygiais, su kuriais kartu buvo Sąjūdyje, kartu važiavo budėti prie Aukščiausiosios Tarybos.
Esame susiskaldę, sukiršinti
Jeigu šiandien grėstų tokie įvykiai, kaip prieš 32 metus, ji abejoja, ar žmonės susitelktų taip ginti parlamento?
„Labai abejoju, – teigia ji, – ypač po sausio 13-osios 30-mečio minėjimo, kai valdžia nuo minėjimo dalyvių, suvažiavusių iš visos Lietuvos, atsitvėrė tvora. Artėjant Sausio 13-osios minėjimui vis pasvarstau, kiek dabar susirinktų į aikštę prie parlamento, jeigu reikėtų jį ginti? Gal tik kokie du šimtai, gal tūkstantis? Jau 1991 metų rugpjūčio pučo dienomis (tada mes keturiese nulėkėme į Vilnių) mačiau ją visai tuščią.“
Kodėl tokios abejonės kyla?
„Žmonės yra labai sukiršinti, – sako I. Vasinauskaitė. – Valstybę sutapatina su besipešančiomis tarp savęs valdžios struktūromis, o tai ne tas pats. Ir nematau lyderio, kuris dabar galėtų pakviesti: „Ateikite ginti Lietuvos širdies – Aukščiausiosios Tarybos“, – kaip tada mums sakė. Parlamentas – svarbiausia institucija. Lietuva – parlamentinė respublika.“
„Kai tomis temomis diskutuojame, nenorėdami manęs įžeisti pažįstami žmonės man neprieštarauja, tiesiog nieko nesako. Tai abejinga tyla, visiškai aišku, kad tie žmonės niekur neitų“, – mano Sąjūdžio pirmeivė.
Ji palygina, jog 1991 metų sausį važiavo ginti Aukščiausiosios Tarybos net vadinamieji „štukininkai“, buvę Šiaulių pogrindinio verslo žmonės, siuvę džinsus ir mezgę megztinius. Jų prabangūs „aštuntukai“, „devintukai“ slydo nuo kelio, bet ir aplamdytomis mašinomis lėkė į Vilnių.
„Buvo tarp jų mano klasės draugų. Kai sužinojau, nesitikėjau, kad jie tai darys, nes jie tarsi buvo kitos dimensijos žmonės“, – pasidalija I. Vasinauskaitė.
Ji svarsto, jog šiandien pati kažin, ar kartotų tai, ką tada darė. Tada budėti prie Aukščiausiosios Tarybos išvažiavo palikusi namuose dukrelę Mildą, kuriai buvo vos du mėnesiai.
„Nebuvau spėjusi jai nupirkti nė lopšio, nė vežimėlio, ją guldėme į senovinės spintos stalčių, – pasakoja Irena. – Palikau močiutei globoti. Močiutė vos neišvežė jos į Rusiją, į Kaliningrado sritį, buvo iš ten atvažiavęs jos sūnus. Manė, atiduos, čia su tėvais bus blogai, tai išgelbės bent mergaitę. Grįžusi iš Vilniaus galėjau Mildos nė neberasti, o iš Vilniaus grįžome tik po žuvusių gynėjų laidotuvių.“
Šiandien Mildai 32 metai – tiek pat, kiek tada buvo jos mamai.
„Kraupu buvo, bet geriau jauteisi Vilniuje tarp žmonių, nei būdamas čia, Šiauliuose. Geriau jauteisi tarp parlamento gynėjų šiauliečių, pas juos į Aukščiausiąją Tarybą lipome per langą, nors tai buvo mano darbovietė, aš tuomet buvau signataro, Aukščiausios Tarybos deputato Algimanto Sėjūno padėjėja-sekretorė. Labai svarbūs buvo parlamento gynėjai, bet apgynė ne tie, kurie buvo viduje, o tie, kurie stovėjo, aikštėje. Dabar tie paprasti žmonės yra sukiršinti.“
Pasakoja, jog su A. Sėjūnu dažnai pasvarsto, kodėl taip atsitiko?
Jos žodžiais, nepriklausomybininkai, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo, nepajuto, jog greta jų yra žmonės, kuriems buvo leista pakeisti sistemą.
„Buvo socialistinė valstybė, o dabar atsirado prosovietinis hibridas – socialistinis kapitalizmas? Ką čia sukūrėme? – retoriškai klausia sąjūdininkė. – Kam priklauso ekonomika, energetika? Galų gale, kiek turėjo turto Algirdas Brazauskas, kiek dabar turto turi partijų lyderiai nepriklausomoje Lietuvoje? Negaila, tegu turi, bet kaip jie elgiasi su Lietuvos žmonėmis? Kokia didelė našta yra išdalinta paprastiems Lietuvos žmonėms. Dėl to jie supykę, susikiršinę ir sutapatinę valstybę su valdžios struktūromis.“
„Prie okupacinės valdžios kažkaip atskyrei valstybę nuo kolaborantų ir valdžios struktūrų, galėjai joms priešintis, buvo disidentų. Dabar išnyksta riba tarp valstybės ir tų struktūrų, kuriose esantiems visai nusišvilpt į paprastą žmogų“, – tvirtina I. Vasinauskaitė.
„Valstybe dar tikiu“
„Aišku, aš vėl nuvažiuočiau į tą aikštę, jeigu reikėtų. Juolab kad mano Milda nebe stalčiuje guli, – juokiasi pašnekovė, o surimtėjusi sako: – Važiuočiau, nes aš myliu Lietuvą.“
O Milda, jos žodžiais, taip pat „teisingai mąsto“ .
„Vaikui nieko negali įkalti, gali tik savo pavyzdžiu auklėti. Milda – tas žmogus, kuris nepraleido nė vienų rinkimų, ji ir savo draugus pamoko, kaip reikia pildyti balsavimo biuletenius. Vaikystėje ji plėšė lapelius, klausiau, ką darai, sakė, lėlės eis balsuoti, – pasakoja apie dukrą mama. – Aš jai sakau, kad daug ką gal ir negero iš manęs paveldėjo, ko ir kaip negalima daryti, bet sakau, jog už Lietuvą – visada galima. Valstybe aš dar tikiu.“
Prisimena, kai laukėsi dukros, gydytojai barė už tai, kad neina dekretinių atostogų.
„Aš visą laiką dirbau. Negalėjau nedirbti, nes nebuvo kam Sąjūdžio būstinėje budėti, ypač po tų baisiųjų sausio naktų, – pasakoja I. Vasinauskaitė. – Būstinėje netilo telefonai, negalėjau iš ten išeiti visą parą, nes žmonės ieškojo savo artimųjų, išvažiavusių į Vilnių, ar nėra tarp sužeistųjų, žuvusiųjų, ieškojo kontaktų ir informacijos. Sėdėjau būstinėje tol, kol atsirado, kas nebijo sėdėti būstinėje. O buvo kas bijojo.“
Šiauliečiai pagal Sąjūdžio grafiką važiavo į Vilnių budėti sausio 11–12 dienomis.
„Sausio 12-ąją mūsų autobusai grįžo iš Vilniaus. Grįžau namo vakare, Milda nemiegojo, neverkė, man taip buvo keista, kodėl vaikas nemiega. Mes visi namuose žiūrėjome televizorių iki tol, kol užgeso ekranas, – prisimena, kaip nutrūko transliacija, kai okupantų kareiviai įsiveržė į studiją, kurioje dirbo Eglė Bučelytė.
Irena pasakoja, kad po to pas juos iš karto pasirodė vyro brolis, jis trumpabangininkas, o Aukštelkėje veikė radijo stotis, gavo pranešimą, kad lėkite per kaimus, sakykite žmonėms, kad neišsijungtų televizorių, nes tuoj įsijungs stotis Kaune, Lapėse.
„Tad mes visi – ir vyrai, ir bobutės – lėkėme kaimynams perduoti tos žinios, mobiliųjų tada gi neturėjome, baisu buvo, nutrūkus transliacijai iš Vilniaus“, – prisimena ji.
Iš ryto Šiauliuose budėjo būstinėje ir prie miesto Savivaldybės.
„Sąjūdžio mašina „Gaz–51“ atvažiuoja, žiūrime kurį kampą reikia užbarikaduoti, ten ir pastatome, kad nepravažiuotų karinė technika, jeigu pultų Savivaldybę, o sausio 13-os vakare išvažiavome į Vilnių, – pasakoja I. Vasinauskaitė. – Ten žmonės buvo pasirengę žūti, jeigu reikės. „
Prisimena, jog buvo ir kas nesąmonių, jos žodžiais, pridaro, tokių, kaip su „Aušros“ muziejaus apiplėšimu, kai buvo išnešti nešaudantys ginklai. Buvo ir tokių istorijų, kai parlamento gynėjas parvažiuoja ir prašo brolio medžiotojo: paskolink šautuvą. O tas sako: „Paims Aukščiausiąją Tarybą, žūsi, o šautuvas tai ten liks.“
Bet buvo, kas dalijosi ir duona, ir arbata, ir lašiniais: „Ūkininkai gynėjams buvo privežę lašinių, dešrų. Pati pro langą mačiau, o parlamento gynėjai dalinosi ir su tais, kurie lauke stovėjo.“
Pasakoja, kaip įlipusi pro langą į Aukščiausiąją Tarybą ir sutikusi ten šiauliečius klausė, ar kas žino, kad jie čia?
„Niekas nieko neregistravo, niekas nieko nekomandiravo tomis pirmosiomis dienomis. Tik vėliau viskas buvo sutvarkyta. Tada Antanas Kliunka, pasidėjęs popieriaus lapą ant smėlio maišo, surašė savo kuopos vyrus savanorius, su kuriais atvažiavo į Aukščiausiąją Tarybą. Berašant lūžo tušinukas, pabaigė kitu ir kita spalva rašyti. Atidavė man tą sąrašą parvežti į Šiaulius, kad žinotume, jeigu kas žus ar dings. Tą sąrašą atidavėme saugoti „Aušros“ muziejui“, – pasakoja I. Vasinauskaitė.
Kaip minime istorines datas?
Ar svarbių istorinių datų minėjimai nėra virtę tik formalumu?
„Šiemet minėsime Sąjūdžio įkūrimo 35-metį, – primena Sąjūdžio pirmeivė. – Ar ruošis tam oficialios institucijos, kai vis dar yra nepaprastoji situacija? Tuoj ir rinkimų maratonas prasidės – ne tik savivaldos, bet Prezidento, Europos Parlamento, Seimo rinkimų, Neturės laiko, bus ir rietenų.“
Todėl Šiaulių sąjūdžio pirmeivių klubas, tą datą jau mini. Sajūdininkės žodžiais, „ tyliai ir ramiai“.
„Mes nusprendėme važinėti į Lietuvos mokyklas, – pasidalija I. Vasinauskaitė. – Pradėjome nuo Pumpėnų mokyklos Pasvalio rajone. Pumpėnai – tai Šiaulių Baltijos kelio sostinė, ten Baltijos kelyje stovėjo šiauliečiai. Tariamės toliau dėl susitikimų su gimnazistais, važiuosime į pasienį, į Saločių gimnaziją, į Joniškėlį – visur, kas mus kvies.“
„Sąjūdžio 35-mečio minėjimo programos valstybiniu lygiu nėra ir beveik neabejoju, kad nebus, – sako ji. – Bet, kaip ginčijamasi, reikia ar nereikia Antanui Smetonai paminklo? Reikia ar nereikia kokio kito paminklo? Tų ginčų klausydamasi aš vis galvoju, kad kiekvienas rezervuoja to paminklo postamentą sau. „
„Lietuvos istorijos etapus, istorines asmenybes reikia įprasminti, – akcentuoja I.Vasinauskaitė. – Atsimenu, kaip seneliai ir tėvai sakydavo, „smetoninė Lietuva“. O ar mes sakome „landsberginė Lietuva“ ar „nausėdinė Lietuva“? Bijome pristatyti savo istorines asmenybes, nes tuomet patys niekur aikštėse nebetilpsime. Kai Šiauliuose skvere vietoj fontano padarė postamentą su laipteliais ir vis sprendė, ką statyti, kaip statyti, jau maniau, kad kokio vietinio vaduko, o ne Laisvės paminklą statys. Net performansą siūlau padaryti ką nors pasodinus ant to postamento. Kad greičiau apsispręstų.“
Ko neturėtume pamiršti, minėdami svarbias datas?
“ Šiandien aktualija – karas. Kiekvieną rytą aš pradedu, žiūrėdama ir klausydamasi žinių, kas atsitiko Ukrainoje. Mes buvome kartu Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Pažinkime Lietuvos istoriją, tada bus lengviau kalbėti ir apie istorines asmenybes, ir apie istorinius įvykius, reiškinius, ir apie šios dienos aktualijas. Reikia žinoti savo istoriją ir mylėti savo valstybę“, – akcentuoja I. Vasinauskaitė.
„Kad tik nebūtų karo, visiems linkiu, – sako ji. – Turime visaip padėti tiems, kurie kariauja už Ukrainą. Jie kovoja ir už tai, kad karas neateitų iki mūsų. Linkiu sveikatos ir taikos. Ištversime, kiek mums bekainuotų šildymas, dujos ar elektra. Aišku, nemalonu, kai nebelieka pinigų. Bet tavo namų niekas nesprogdina, tavo artimųjų nesušaudo, nesužeidžia, neateina iš tavęs pasityčioti koks laukinis.“
