Naujausios
Į 230 kilometrų nuo Kyjivo nutolusį, 90 tūkstančių gyventojų turintį Umanės miestą nuvykau, norėdamas įsitikinti, ar tikrai čia trims paroms iš viso pasaulio suvažiuos keliasdešimt tūkstančių chasidų, labai religingų žydų. Suvažiuos tam, kad sutiktų pagal jų kalendorių sueinančius 5786 naujus metus, nes taip prisakė prieš du šimtus metų Umanėje palaidotas dvasinis autoritetas Nachmanas.
Karo metu Ukrainoje yra draudžiami dideli žmonių susibūrimai, tačiau chasidams Kyjivas padarė išimtį. Fanatišku užsispyrimu laikytis tradicijų garsėjantys ortodoksai nepaiso nei Izraelio, nei Ukrainos vadovų perspėjimų apie pavojų. Antra vertus, nemažai chasidų Umanėje įsigijo nekilnojamo turto bei turi leidimus gyventi.
Naujųjų metų švęsti chasidai vyksta ne vien į Umanę, bet ir į dar kelias buvusios Abiejų Tautų Respublikos vietoves, kur yra palaidoti jų dvasiniai lyderiai.
Chasidai pasižymi ne tik dideliu pamaldumu, bet ir mistinių, ezoterinių tradicijų puoselėjimu, gilinasi ne vien į Šventąjį raštą, bet strudijuoja ir kabalistiką.
Internete skaičiau gąsdinimus, kad, atvykus chasidams, Umanė paskęsta šiukšlių kalnuose, tačiau jų neteko regėti. Gal todėl, kad miesto mero nurodymu jos buvo surenkaamos ir išvežamos šešis kartus per dieną.
Kodėl chasidai šiukšles meta ant žemės, o ne į šiukšliadėžę? To nepavyko sužinoti. Atvykėliai iš Izraelio kalbėjo vien sava kalba, o svečiai iš kitų šalių irgi buvo nešnekūs. Inernete iššoko atsakymas, kad Izraelyje už šiukšlinimą baudžiama, o Ukrainoje – ne, todėl chasidai jas ir meta. Vienas kalbintas umaniškis spėjo, kad tokiu būdu religingi chasidai demonstruoja panieką buičiai, ir džiaugėsi, kad svečiai miestui sumoka už gatvių valymą.
Prie sinagogos sutiktas ukrainietis Anatolijus pasigyrė, kad gyvena Kyjive, tačiau Umanėje nuomoja du savo butus, ir iš to išsilaiko. Žiniasklaidoje radau skelbimą, kad dviejų kambarių butas su aštuoniomis lovomis parai išnuomojamas už 1200 eurų.
Dauguma chasidų viešėjo tris paras, tačiau nemaža jų dalis rinkosi savaitę prieš Naujuosius. Dalis atvykėlių buvo pasiturintys, gyveno prabangiuose viešbučiuose, tačiau buvo ir vargingų, primenančių autostopu keliaujančius hipius. Juos Ukrainos chasidai vienoje kavinėje vaišino nemokamu maistu tris kartus per dieną. Socialinių tinklų diskusijose dalis ukrainiečiai teigė, kad, šiukšlindami Umanę, svečiai rodo nepagarbą, tačiau kiti siūlė džiaugtis, kad turistai leidžia užsidirbti gyventojams, ir net galbūt miestą daro saugesnį, nes per karą jo rusai nė karto neapšaudė.
Dvi suvenyrus pardavinėjusios moteriškės pasakojo užaugusios Ukrainoje, dabar gyvena Izraelyje, o Umanėje įsigijo butus ir mieste praleidžia vasarą bei rudenį, nes čia ne taip karšta. Ar nebijo karo? Izraelyje – taip pat karas. Nebijo, nes tiki, kad Nachmano dvasia saugo Umanę. Taip tvirtino ir senolis Izmailas, kuris gatvėje priėjo ir palaimino mane.
Iš Tel Avivo atvykęs Abraomas stovėjęs su indeliu išmaldai. Vyriškis paaiškino, jog yra vedęs, augina tris vaikus, tačiau, kaip ir dauguma Izraelio chasidų, niekur nedirba, o vien gilinasi į šventąjį raštą ir gyvena iš valstybinės pensijos, netarnauja kariuomenėje.
Pamatęs didžiulę eilę prie sinagogos supratau, kas šįkart pamatyti Nachmano kapo nepavyks. Šventovė buvo apsupta religinius tekstus skaitančių chasidų minios.
Vidurdienį per garsiakalbius ėmė sklisti maldos žodžiai, o keliasdešimt tūkstančių chasidų gatvėse bei namų balkonuose juos kartojo. Maldos tęsėsi pusvalandį ir užsibaigė džiaugsmingu šūkiu, po kurio iš kai kurių garsiakalbių ėmė sklisti muzika, o dalis maldininkų pradėjo šokti sukdamiesi ratu. Po valandos minia po ėmė skirstytis, o tikrosios linksmybės turėjo prasidėti vakare – danguje užsižiebus pirmai žvaigždei.
