Naujausios
Į turgų grįžta tradicijos
Ar tradicinis turgus su pašmaikštavimais, derybomis ir magaryčiomis negrįžtamai ištrintas iš žmonių sąmonės? Ar Europos Sąjungos direktyvos veja nuo prekystalio kaimo močiutės su obels šaka rūkytą kumpelį? Gariūnų turgavietėje jau seniai ne tik prekiaujama, bet ir rodomi vaidinimai. Panevėžiečiai garsėja gėlių turgumi, kauniečiai atgaivino prekybą iš bagažinių, groja turgaus vargonais ir tvirtina, kad turgus išgyvena renesansą. Šiaulių turgavietėje populiarėja sendaikčių prekyba.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Prekybą drabužiais išstumia sendaikčiai
„Turgus keičia formą“, — tvirtina Žydrūnas Augustinas, Šiaulių “Pabalių turgaus“ direktorius. — Drabužiai ir avalynė jau nueina į antrą planą, juos išstumia prekybos tinklai, tačiau populiarėja sendaikčių turgus, prekyba automobilių detalėmis, dviračiais“.
Nuolatinių prekeivių turgavietė turi apie 400 — 500. Prekiautojai vis dažniau atsisako nuolatinių darbo vietų stoginėse ir eina į aikštę, kur galima mokėti vienkartinį mokestį. Direktorius Ž. Augustinas sako pastebintis, kad į turgų prekiauti ateina bedarbiai.
Ž. Augustinas sako, kad atėjus vadovauti turgui, jam kilę minčių kviesti kapelas, rengti šventes, tačiau tam priešinasi patys turgaus prekiautojai, esą triukšmas jiems trukdo susikalbėti su pirkėjais. Buvo bandymų prisikviesti į Pabalius sodininkų prekiautojų, gyvūnėlių pardavėjų, tačiau tai nepasiteisino.
Kas naujesnio Gariūnuose?
Arūnas Dirvinskas, Gariūnų verslo parko vienos iš įmonių generalinis direktorius, sako, kad Gariūnus gelbėja tarptautinės tradicijos: latviai, estai, baltarusiai, Kaliningrado mugių, mažų parduotuvių, turgaviečių prekiautojai, kurie perka Gariūnuose ir išveža prekes iš šalies.
Gariūnų statistiniai duomenys rodo, kad apie 70 procentų prekių išvežama svetur, daugiausiai — į Latviją. Jau susilygino srautai į Estiją ir Kaliningradą, kiek mažiau išvežama į Baltarusiją ir Lenkiją.
A. Dirvinskas sako eilinį antradienį suskaičiavęs apie 150 latviškų autobusų ir mikroautobusų.
Gariūnuose prekiauja ne tik Vilniaus krašto verslininkai, bet visos Lietuvos smulkieji gamintojai: čia ir Plungės odos gaminiai, ir Šiaulių bei Kauno siuviniai, Vilkaviškio bei Marijampolės mezginiai. „Jiems vienintelė prekių realizavimo vieta yra turgus, nes pardavę prekes ir iš karto gavę apyvartines lėšas, jas vėl gali investuoti į verslą. O pridavęs į parduotuvę, apyvartinių lėšų geriausiai gali tikėtis už trijų mėnesių“, — sako A. Dirvinskas.
Pašnekovo manymu, sunkmečiu smulkusis verslininkas išgyvens, nes jis yra lankstesnis ir mobilesnis. Tačiau jam turi padėti turgaviečių savininkai ir vadovai. „Privalome investuoti, transformuotis, tobulėti, keisti fizinę aplinką. Jei netobulėsime — degraduosime“, — tvirtina A. Dirvinskas.
Labai svarbu, anot pašnekovo, keisti nuo tarybinių laikų išlikusį negatyvų požiūrį į turgaus prekiautoją.
Gariūnuose esą ne tik investuojama į infrastruktūrą, bet rengiami teatralizuoti spektakliai, nemokamos tautodailininkų mugės, šventės, į turgų stengiamasi grąžinti būtinus turgaus elementus, kurie skatina įvairovę ir unikalumą. Taip turgų bandoma priešpastatyti prekybos centrams.
Apie kultūrinį turgaus pamušalą
„Jeigu pasiimtume sovietinio meto literatūrą ir spaudą, matytume, kaip aktyviai buvo formuojamas negatyvus požiūris į turgaus prekeivį — spekuliantą, aprašomos veltėdės gražuolės, kurios tingi eiti į kolūkį ravėti runkelių“, — antrina etnologė Gražina Kadžytė.
Vienu metu, anot pašnekovės, „pasidarė nelabai fasonas“ eiti į turgų.
G. Kadžytė prisipažįsta ir pati ilgą tarpą nėjusi į turgų, mat nebuvę reikmės. Prieš nepilną dešimtmetį buvo pakviesta minėto A. Dirvinsko (beje, buvusio pedagogo) sudalyvauti Gariūnuose rengiamoje Joninių mugėje.
Tada, prisimena etnologė, amatininkai atsivežė vežimą ir nakvojo po atviru dangum, kitos dienos vakare susikurdavo laužus. Tačiau dabar, baiminasi etnologė, nėra savaitgalio, kai nėra kur nors mugės ir tautodailininkai nebe žaisti atvažiuoja, o parduoti. Taip esą gerą idėją galima sugadinti.
„Dabar man turguje trūksta pagrindinio turgaus elemento — bendravimo, kurį pakerta greitumas ir noras viską suvesti į pinigą“, — sako G. Kadžytė, tačiau kartu ir pasidžiaugia atgaivinama kermošių tradicija.
Etnologas Libertas Klimka irgi mano, kad lietuvišką turgų sunaikino sovietmetis, ir kultūrinio pamušalo turguje nebelikę.
„O kultūrinis pamušalas — tai žmonių bendravimas, šmaikštus žodis, muzikavimas, išbandant naująjį muzikos instrumentą, galų gale magaryčių paprotys — simbolinis nugėrimas smuklėje sandoriui patvirtinti“, — pasakoja etnologas.
Turgus, anot etnologo, lietuvio sąmonėje — šventė, pasižmonėjimo elementas. Juk ne veltui buvęs paprotys į turgų vežtis vyriausiąją dukterį.
„Mažoji Olandija“ Panevėžyje
„Aš visiems sakau, kad Lietuva — žemdirbių kraštas nuo senų senovės, ir jei norime gyventi — turime užsiimti gėlininkyste, daržininkyste, gyvulininkyste“, — sako Aldona Janavičienė, asociacijos “Lietuvos prekyvietės ir turgavietės“ prezidentė bei Panevėžio centrinės turgavietės ir ūkininkų turgaus direktorė ir savininkė.
A. Janavičienė 1992-aisiais viena iš pirmųjų Lietuvoje privatizavusi centrinę turgavietę ir įkūrusi ūkininkų turgų, pastarąjį išplėtojo iki „mažosios Lietuvos Olandijos“ statuso.
„Pradėjome skelbti per žiniasklaidą, kad esame ne didmiestis, o žemdirbių rajonas, ir kad reikia propaguoti žemdirbystę bei gėlininkystę. Prieš dešimtmetį trejus metus turguje žmonės stovėjo už dyką, jei atsiveždavo pomidoro ar serbento daigelį — bet ką, kas auga Lietuvos žemėje“, — pasakoja A. Janavičienė. Šiandien ūkininkų turgus išsiplėtė iki 100 darbo vietų žydinčio pusės hektaro ploto, kuris maitina gausybę iš to gyvenančių sodininkų ir daržininkų.
Pasak A. Janavičienės, į Panevėžio „Olandiją“ mokytis atvažiuoja ir kauniečiai, ir Vilniaus prekeiviai, nes ši vieta — išskirtinė visoje Lietuvoje.
Vieną ūkininkų turgaus taką A. Janavičienė teigia atidavusi gyvūnų turgui.
„Šeštadienį aš ėjau ir buvau šokiruota. Gal tas skurdas išvijo žmones — anksčiau būdavo kačiukai, šuniukai, triušiukai, o dabar — ir pentardos, žąsys, vištos, šinšilos, ožiukai, žuvytės... Va, tas ūkininkų turgus yra tikras, čia — visa, kas gyva. Žinoma, yra ir duonos, sūrio, bet pagrindas — flora ir fauna“, — sako A. Janavičienė.
Dešimt metų turgaviečių asociacijai vadovaujanti moteris teigia per visus prekyviečių vadovų pasitarimus bandanti įteigti, kiek daug priklauso nuo turgavietės savininko.
Ji sako net Kaziuko mugę Panevėžyje išpuoselėjusi — paskelbė visuose laikraščiuose, kad visi, kas atsineš ką nors savo rankų darbo, galės prekiauti veltui. Dar išdalijo per 200 pačios parašytų padėkų už tautinio paveldo puoselėjimą su pažadu: kas su ta padėka ateis, visus metus galės prekiauti už dyką ne tik žemdirbių, bet ir centriniame turguje.
Kalbėdama apie lietuviško turgaus viziją A. Janavičienė nėra didelė optimistė: „Jeigui neįsikiš labai stipriai Europa, jeigu nebus griežtų direktyvų, gal dar gyvuosim“.
Moteris pasakoja konferencijoje Rygoje klausiusi eksperto iš Izraelio perspėjimo, kad Lietuva turėtų įrašyti į Raudonąją knygą tuos, kas dar lašinį rūko su obels šaka ar senoviškai slegia sūrį. Su šiuo paveldu Lietuva gali išgarsėti.
Tuo tarpu Europos Sąjunga, reguliuoja, kad negalima rūkyti lašinuko namuose — tik cechuose. „O kam jis įdomus, tas elektros cechuose išrūkytas lašinys?“, — retoriškai klausia ponia Aldona, įžvelgdama kryptingą ES norą sunaikinti nacionalinį šalies produktą.
Kitokie sprendimai
„Aš manau, kad turgus išgyvena renesansą“, — sako Jonas Plenta, Kauno prekybos miestelio “Urmas“ rinkodaros vadovas. Į Šiauliuose vykusią konferenciją “Turgus kultūroje“ kauniečiai buvo atsivežę angliškus mugės vargonus, kuriuos ketina vežioti po miestų šventes ir didesnes muges.
Prekybos miestelis pradėjo rengti sparčiai populiarėjančius sezoninius sendaikčių turgus, o nuo balandžio — kiekvieno mėnesio antrąjį šeštadienį organizuoja bagažinių turgus, į kuriuos kviečiami visi turintys bagažines ir ką parduoti iš savo daiktų.
Anot J. Plentos, iš miesto savivaldybių jau gauti kvietimai organizuoti panašius turgus visoje Lietuvoje.
TURGUS: Gėlių turgus Šiauliuose.
KVALIFIKACIJA: Aldona Janavičienė, atstovaujanti 106 senąsias turgavietės, apgailestauja: „Gaila, kad turgų privatizavę ne patys “proto malūnai“.
BAGAŽINĖS: Kauniečiai atgaivino bagažinių turgų, kuris vyks kiekvieno mėnesio antrąjį šeštadienį.
VARGONAI: Kauniečiai į Šiaulius atsivežė pademonstruoti angliškus mugės vargonus, kurie nuo šiol gros per miestų šventes ir didesnes muges.
PASIŽMONĖJIMAS: Pagrindinis turgaus elementas visada būdavo bendravimas ir pasižmonėjimas.
POŽIŪRIS: „Neprestižinis sunkus fizinis, nereikalaujantis ypatingos kvalifikacijos darbas ir atšiauri darbo vieta, Arūno Dirvinsko manymu, yra pagrindiniai veiksniai, suformavę neigiamą požiūrį į turgaus žmogų“.
BENDRAVIMAS: „Dabar man turguje trūksta pagrindinio turgaus elemento — bendravimo, kurį pakerta greitumas ir noras viską suvesti į pinigą“, — sako G. Kadžytė, tačiau kartu ir pasidžiaugia atgaivinama kermošių tradicija.
Jono TAMULIO nuotr.
