Gyvenkime, nes galime

Gy­ven­ki­me, nes ga­li­me

Kai ži­no­ma Šiau­lių mu­zi­kos pe­da­go­gė, bu­vu­si „Da­gi­lė­lio“ dai­na­vi­mo mo­kyk­los mo­ky­to­ja Jur­gi­ta Gri­nie­nė šį rug­sė­jį bai­gė sa­vo že­miš­ką­ją ke­lio­nę, gy­ve­ni­mą pra­dė­jo jos kny­ga „Ga­li­my­bė gy­ven­ti ki­taip“. Kny­gą iš­lei­do jos vy­ras Si­mas Gri­nius. Jis kaip nie­kas ki­tas ma­tė Jur­gi­tos no­rą gy­ven­ti, to­dėl su­tei­kė ga­li­my­bę sklis­ti Jur­gi­tos min­tims ir pa­tir­tims, kad kuo dau­giau žmo­nių su­spė­tų gy­ven­ti. Kol lai­kas. Kol yra ga­li­my­bių.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Pro­van­so spal­vų ro­žės tai­syk­lė

Lapk­ri­čio 22-osios va­ka­rą Šiau­lių kul­tū­ros cent­ro sa­lė­je vy­ko kny­gos „Ga­li­my­bė gy­ven­ti ki­taip“ pri­sta­ty­mas. Jos au­to­rė Jur­gi­ta Gri­nie­nė prieš pust­re­čio mė­ne­sio jau bu­vo iš­ke­lia­vu­si į Am­ži­ny­bę.

Ant sta­le­lių de­gė žva­kės, sa­lė kve­pė­jo ka­va ir pro­van­so spal­vų ro­žė­mis. Į kny­gos pri­sta­ty­mą atė­jo daug žmo­nių, ku­rie ži­no­jo Jur­gi­tos is­to­ri­ją: kaip ji kei­tė­si iš­gy­ven­da­ma on­ko­lo­gi­nę li­gą, ko ji sie­kė, ką no­rė­jo pa­sa­ky­ti vi­siems ir vi­soms, ku­rie, bū­da­mi svei­ki, gy­ve­na su­kaus­ty­ti tai­syk­lių gniauž­tuo­se, nors ga­lė­tų gy­ven­ti ki­taip.

Nuo kny­gos vir­še­lio žvel­gia mo­te­ris su ro­žių vai­ni­ku ant gal­vos. Vi­sa­ga­lis ma­kia­žas ne­lei­džia nė įtar­ti li­gos, nors ji fo­to­se­si­jos me­tu jau ėmė vir­šų prieš gy­vy­bę.

Su­si­rin­ku­sie­ji į kny­gos pri­sta­ty­mą ži­no­jo, kad Jur­gi­tos sie­la ra­šant kny­gą, at­virkš­čiai nei kū­nas, jau bu­vo iš­svei­ku­si. Iš­si­nė­ru­si iš pa­rei­gos gniauž­tų – į mei­lę, iš su­si­kaus­ty­mų – į su­vo­ki­mus, iš niurz­gė­ji­mo – į džiaugs­mą, iš tai­syk­lių – į ga­li­my­bes.

Kny­gos „Ga­li­my­bė gy­ven­ti ki­taip“ pri­sta­ty­mą su­ren­gė Jur­gi­tos vy­ras Si­mas Gri­nius. Jur­gi­ta bu­vo su­dė­lio­ju­si kny­gos tu­ri­nį. Si­mas, pa­de­dant Jur­gi­tos drau­gei di­zai­ne­rei Edi­tai Var­ka­lie­nei, ku­ri su­kū­rė vir­še­lio di­zai­ną, gy­dy­to­jai Jur­gi­tai Jan­kaus­kie­nei ir Šiau­lių "Ro­ta­ry Har­mo­ni­ja" klu­bui, psi­cho­lo­gei Vir­gi­ni­jai Ser­vu­tie­nei, fo­tog­ra­fėms Dai­vai Vait­kie­nei ir Da­liai Pa­dai­gie­nei per po­rą mė­ne­sių po Jur­gi­tos išė­ji­mo iš­lei­do jos pa­ra­šy­tą kny­gą.

Į kny­gos vir­še­lį Si­mas at­rin­ko ir iš­kė­lė Jur­gi­tos žo­džius: „Aš ren­kuo­si kal­bė­ti tam, kad Jūs pa­gal­vo­tu­mė­te daug anks­čiau apie sa­ve, apie tai, kas Jus džiu­gi­na, kas ver­čia jaus­tis lai­min­gais, ko­kie žmo­nės Jus su­pa, kaip jau­čia­si Jū­sų kū­nas ir ko­kius sig­na­lus jis siun­čia“.

Svar­biau­sias orien­ty­ras Si­mui lei­džiant žmo­nos, jųd­vie­jų vai­kų mo­ti­nos, kny­gą bu­vo tai­syk­lė – Jur­gi­ta no­rė­tų bū­tent taip. Si­mas la­bai ge­rai ži­no­jo, kad ir kny­gos pa­sku­ti­nia­me vir­še­ly­je tu­ri bū­ti bū­tent pro­van­so spal­vų ro­žė.

„Aš daug iš Jur­gi­tos iš­mo­kau. Bu­vau vi­sai ki­toks žmo­gus iki jos li­gos. Vi­siš­kai ki­toks!..“ – pa­sa­ko­jo daug iš­gy­ve­nęs Si­mas.

Ga­lė­jo bū­ti ki­taip, bet bu­vo taip

Si­mas il­gai ir at­vi­rai pa­sa­ko­ja sa­vo žmo­nos li­gos is­to­ri­ją, ku­ri ga­lė­jo pa­si­suk­ti vie­naip, bet at­si­ti­ko ki­taip.

Jur­gi­ta ap­čiuo­pė krū­ty­je ma­žą gu­ze­lį. Krei­pė­si į gy­dy­to­jus, bu­vo at­lik­ti ty­ri­mai. On­ko­lo­gi­nė diag­no­zė. Ty­ri­mai bu­vo da­ro­mi pa­kar­to­ti­nai. Si­mas me­na, kaip Jur­gi­ta su­tri­ku­si sa­kė, kad ji vis­ką įveiks pa­ti! Sa­viį­tai­ga, vais­ta­žo­lė­mis, svei­ka gy­ven­se­na. Ji el­gė­si taip, kaip nu­spren­dė. Pa­ti. Kaip vi­sa­da. Ne­pa­si­duo­dan­ti. Stip­ri. Vi­sa­da pri­va­lan­ti.

Kai jau­nai mo­te­riai pra­dė­jo skau­dė­ti pe­tį ir skaus­mas vis smar­kė­jo, Jur­gi­ta krei­pė­si į gy­dy­to­jus. Pa­sa­ko­jo vis­ką, bet tik ne tai, kad jai įta­rė on­ko­lo­gi­nę li­gą. Mo­te­ris slė­pė on­ko­lo­gi­nę li­gą. Nuo sa­vęs ir ki­tų.

Kai skaus­mas ta­po ne­pa­ke­lia­mas, pa­ga­liau Jur­gi­ta ry­žo­si kreip­tis rim­tes­nės pa­gal­bos. Diag­no­zė bu­vo ne­gai­les­tin­ga. Me­tas­ta­zės iš­pli­to. Vo­kie­ti­jos, Lie­tu­vos me­di­kai la­bai daug ga­li, bet ne vis­ką.

Nuo tos die­nos iki pa­sku­ti­nio ato­kvė­pio praė­jo maž­daug tre­ji me­tai. Nuo ma­žo gu­ze­lio iki mor­fi­jaus. Nuo ga­li­my­bės iš­si­gel­bė­ti iki ne­bū­ties. Nuo „pa­ti, vis­ką pa­ti“ – iki la­bai bran­giai kai­na­vu­sio su­vo­ki­mo, kad yra ga­li­my­bė gy­ven­ti ki­taip, tik rei­kia ja lai­ku pa­si­nau­do­ti. O pa­si­nau­do­ti ga­li, kai ne­bi­jai, kai ži­nai, kai iš­lais­vė­ji nuo ste­reo­ti­pų.

Jai taip skau­dė­da­vo, kad Si­mas ne­ga­lė­da­vo jos paim­ti ant ran­kų ir už­neš­ti laip­tais į bu­tą. Jai skau­dė­jo nuo kiek­vie­no pri­si­lie­ti­mo.

Tas lai­kas bu­vo pa­ženk­lin­tas aša­rų ir skaus­mo. Ta­čiau jis ste­bė­ti­nai iš­lais­vi­no Jur­gi­tos as­me­ny­bė­je kū­ry­bi­nį pra­dą, ku­ris bu­vo už­gniauž­tas pa­rei­gos, tra­di­ci­jų, „rei­kia taip, o ne ki­taip“, „ne­gra­žu“, „ne­ga­li­ma“.

Li­ga iš Jur­gi­tos atė­mė be­veik vis­ką, ta­čiau do­va­no­jo no­rą gy­ven­ti taip, kaip ji kaž­ka­da bi­jo­jo, neišd­rį­so, ne­ži­no­jo bū­da­ma svei­ka ir sėk­min­ga mo­te­ri­mi.

Nuot­rau­kos pri­va­lo me­luo­ti

Rugp­jū­čio 3-iąją, li­kus ly­giai vie­nai die­nai iki jos 35-ojo ju­bi­lie­jaus ir ly­giai mė­ne­siui iki mir­ties, ku­rią ji vi­sais įma­no­mais bū­dais gy­nė lauk iš sa­vo gy­ve­ni­mo, Jur­gi­ta su stu­di­jų ir gy­ve­ni­mo drau­ge Eg­le Ža­la­lie­ne su­ren­gė kon­cer­tą „Drau­gių pa­si­šne­kė­ji­mai“. Šil­tas dvie­jų pro­fe­sio­na­lių kon­cer­tas, ku­ria­me skam­bė­jo jųd­vie­jų kur­tos dai­nos, bu­vo Jur­gi­tos idė­ja ir be­ga­li­nis no­ras.

Li­ga do­va­no­jo Jur­gi­tai no­rą kur­ti dai­nas.

Li­ko kon­cer­to įra­šai, kur Jur­gi­ta dai­nuo­ja due­tu su Eg­le, kur Jur­gi­ta dai­nuo­ja su sū­ne­liu jam skir­tą sa­vo kū­ry­bos dai­ną, dai­nuo­ja trio – Eg­lė, Jur­gi­ta ir jos duk­re­lė Ru­gi­lė.

Ne­daug kas iš žiū­ro­vų, tą rugp­jū­čio 3-iąją klau­sę­si „Drau­gių pa­si­šne­kė­ji­mų“ ži­no­jo, ko­kia bu­vo jo kai­na.

Jur­gi­tai tos die­nos ry­tą bu­vo su­la­šin­ta la­šeli­nė, kad ji nors kiek stip­riau jaus­tų­si, ta­čiau reak­ci­ja bu­vo prie­šin­ga. Kol Si­mas bu­vo iš­va­žia­vęs puoš­ti sa­lės kon­cer­tui, Jur­gi­ta ko­vo­jo su klai­kiu skaus­mu ir aiš­kiu no­ru pa­ra­šy­ti Si­mui SMS, kad ji nu­griu­vo, ne­ga­li pa­kil­ti, to­dėl pa­kil­ti į sce­ną ji tie­siog ne­ga­lės. Ži­nu­tės ne­pa­ra­šė. Kai Si­mas grį­žo na­mo, abu karšt­li­giš­kai spren­dė, ar at­šauk­ti kon­cer­tą, iki ku­rio bu­vo li­ku­sios va­lan­dos.

„Taip jai blo­ga! At­ro­do, vis­kas... Koks dar kon­cer­tas?.. Ir ji stai­ga su­si­kau­pia, iš kaž­kur įgau­na jė­gų, li­pa į sce­ną ir at­lai­ko kon­cer­tą“, – apie Jur­gi­tą pa­sa­ko­jo Si­mas.

Nie­ko iš­skir­ti­nio su jos svei­ka­ta tą prieš­kon­cer­ti­nę die­ną ne­bu­vo. Ji juk be­veik vi­są va­sa­rą pra­lei­do li­go­ni­nė­se, pri­jung­ta prie la­šeli­nių, švi­ti­ni­mo apa­ra­tų, vais­tų, kaus­to­ma skaus­mo.

Ren­gian­tis kon­cer­tui ži­no­ma šiau­lie­tė fo­tog­ra­fė Da­lia Pa­dai­gie­nė su­ren­gė fo­to­se­si­ją. Jur­gi­ta nuo­trau­ko­se daug šyp­so­si. To­kia pat gra­ži, lyg ne­bū­tų jo­kio li­gos še­šė­lio. Tai bu­vo ne­be pir­mo­ji sun­kiai ser­gan­čios Jur­gi­tos fo­to­se­si­ja prieš Da­lios fo­toob­jek­ty­vą.

Nuot­rau­kos pri­va­lė­jo šiek tiek me­luo­ti skais­čia vei­do oda, spin­din­čio­mis aki­mis ir la­bai ge­ra nuo­tai­ka. Tik nuo­šir­du­mo ne­rei­kė­jo re­tu­šuo­ti. Jį Jur­gi­ta jau bu­vo iš­lais­vi­nu­si.

Iš­ra­šė sa­ve

Si­mas ste­bė­da­vo­si ser­gan­čios žmo­nos kū­ry­bin­gu­mu, ku­ris be­veik ant­gam­tiš­kų jė­gų pa­gal­ba kel­da­vo ją iš lo­vos, mal­šin­da­vo skaus­mą. Jur­gi­ta, kai jai la­bai to rei­kė­da­vo, ra­šy­da­vo net nak­ti­mis.

Po jos išė­ji­mo li­ko di­džiu­lės stir­tos są­siu­vi­nių, už­ra­šų kny­gu­čių, ku­rio­se ji iš­si­kal­bė­jo taip at­vi­rai, kaip nie­ka­da per vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą. Ji kny­go­je at­vi­rai pa­sa­ko­ja apie sa­vo li­gą, sa­vo iš­gy­ve­ni­mus, sa­vo san­ty­kius su ar­ti­mai­siais ir ga­li­my­bes.

„Kai ra­dau jos už­ra­šuo­se sa­ki­nį: „Džiau­giuo­si, kad su­si­rgau, nes ta­pau ki­tu žmo­gu­mi“, la­bai skau­džiai priė­miau tai. Sun­ku man bu­vo su tuo su­si­tai­ky­ti, bet ži­nau, kad tai tie­sa“, – me­na Si­mas.

Apie tai, kad Jur­gi­ta ra­šo kny­gą, apie tai, koks šios kny­gos tiks­las, Si­mas ži­no­jo. Ji bu­vo pa­ra­šiu­si kny­gą, tik ne­spė­jo jos iš­leis­ti. Si­mas ap­si­spren­dė sku­bė­ti ją iš­leis­ti stai­ga, nors po Jur­gi­tos lai­do­tu­vių ma­nė ne­tu­rė­sian­tis tam jė­gų.

Ta­čiau paaiš­kė­jo, kad kny­gos ke­lio­nė daug leng­ves­nė nei jos au­to­rės.

Da­lį kny­gos ti­ra­žo iš­lei­do Šiau­lių "Ro­ta­ry Har­mo­ni­ja" klu­bas vi­cep­re­zi­den­tės gy­dy­to­jos Jur­gi­tos Jan­kaus­kie­nės pa­gal­ba ir rū­pes­čiu, da­lį – pa­ts Si­mas.

Kny­gos žai­biš­kai su­ra­do sa­vo skai­ty­to­ją. Ruo­šia­ma­si spaus­din­ti dar ke­lis šim­tus pa­pil­do­mų kny­gos eg­zemp­lio­rių. Ne­ma­ža da­lis kny­gų iš­skli­do jau kny­gos pri­sta­ty­mo me­tu. Si­mui skam­bi­na pa­žįs­ta­mi ir vi­sai sve­ti­mi žmo­nės ir pra­šo kny­gos, kaip ga­li­my­bės su­ži­no­ti, pa­jaus­ti ser­gan­čio on­ko­lo­gi­ne li­ga žmo­gaus ver­ty­bių ir at­ra­di­mų pa­sau­lį. Prieš sa­vai­tę kny­ga jau par­duo­da­ma ir vie­na­me Lon­do­no kny­gy­nų.

„Ren­kuo­si kal­bė­ti“

Kny­gai „Ga­li­my­bė gy­ven­ti ki­taip“ Jur­gi­ta pa­si­rin­ko esė žan­rą. Kny­ga – tar­si po­kal­bis apie sa­ve ir sa­vo pa­tir­tis.

Jur­gi­tos su­kur­to­je so­cia­li­nio tink­lo „Fa­ce­book“ pa­sky­ro­je „Ga­li­my­bė gy­ven­ti ki­taip“ ji dar va­sa­rą yra pa­sa­ko­ju­si apie bū­si­mą kny­gą: „Ko­dėl apie tai ra­šau? Ti­kiu, kad tai, kas man yra li­ga, ki­tam, o tuo pa­čiu ir man, yra pa­mo­ka. Taip jau yra, kad sma­gu da­lin­tis su ki­tais sa­vo džiaugs­mu, kal­bė­ti, kai esam sėk­min­gi, lai­min­gi, svei­ki ir ap­link švie­čia sau­lė. O kaip tie mo­men­tai, kai mus už­klum­pa iš­ban­dy­mai, iš­šū­kiai, ku­rie kar­tais at­ro­do di­des­ni už ta­ve pa­tį? Ar ta­da rei­kia pa­si­slėp­ti, ty­liai pra­ken­tė­ti, ap­si­mes­ti, kad vis­kas ge­rai???

Aš ren­kuo­si kal­bė­ti, kal­bė­ti tam, kad jūs, mie­lo­sios, ku­rios skai­ty­sit ši­tą pus­la­pį, pa­gal­vo­tu­mėt daug anks­čiau apie sa­ve, apie tai, kas jus džiu­gi­na, kas ver­čia jaus­tis lai­min­go­mis, ko­kie žmo­nės jus su­pa, ga­lų ga­le, apie tai, kaip jau­čia­si jū­sų kū­nas ir ko­kius sig­na­lus jis siun­čia“.

Apie li­gą ir sa­ve ji yra pa­sa­ko­ju­si ir „Šiau­lių kraš­tui“. In­ter­viu „Suk­rė­ti­mai pa­dė­jo at­ras­ti šir­dies ke­lią“ (2017 03 18) Jur­gi­ta ta­da pri­si­sta­tė mo­te­ri­mi, „gy­ve­nan­čia šir­di­mi, at­vi­ra pa­sau­liui“. Ji pa­sa­ko­jo, kaip su­krė­ti­mai jos gy­ve­ni­me pa­dė­jo at­ras­ti šir­dies ke­lią.

Jur­gi­ta kny­go­je at­vi­rai pa­sa­ko­ja apie mo­ters stip­ry­bę, apie on­ko­lo­gi­nę li­gą, kaip su ja gy­ven­ti ir ko­kius iš­ban­dy­mus siun­čia ši li­ga kū­nui ir sie­lai. Mo­te­ris drą­siai ana­li­zuo­ja sa­ve, sa­vo iš­gy­ve­ni­mus, sa­vo pa­tir­tis, kai jos gy­ve­ni­me at­si­ra­do ir li­ga, ir ra­men­tai, ir klai­kus skaus­mas.

„Mes taip bi­jom mo­kyk­lo­je blo­gai mo­ky­tis, pa­si­lik­ti ant­rais me­tais to­je pa­čio­je kla­sė­je, jog ne­su­vo­kiam, kad gy­ve­ni­mo mo­kyk­loj dar ne tiek pra­sė­dim prie neiš­mok­tų pa­mo­kų. O liūd­niau­sia tai, kad taip ir ne­sup­ran­tam, kur pa­sly­dom ir ką pra­žiop­so­jom. Ta­čiau net ir pa­ma­tę sa­vo klai­dą su­ki­šam gal­vas į smė­lį, kad tik ne­reik­tų tap­ti at­sa­kin­gais“, – ra­šė ji, nes jau aiš­kiai ži­no­jo gy­ve­ni­mo kai­ną.

Šei­mos ar­chy­vo nuo­tr.

Da­lios PA­DAI­GIE­NĖS nuo­tr.

Jur­gi­ta Gri­nie­nė drau­gės fo­tog­ra­fės Da­lios Pa­dai­gie­nės su­reng­tos fo­to­se­si­jos prieš kon­cer­tą „Drau­gių pa­si­šne­kė­ji­mai“ me­tu.

Jur­gi­tos vy­ras Si­mas Gri­nius kny­gos „Ga­li­my­bė gy­ven­ti ki­taip“ pri­sta­ty­me.

Jur­gi­ta Gri­nie­nė. Pas­ku­ti­nis kon­cer­tas.