Naujausios
Gyvenimo nesuvaidinsi
Po tragiškos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studento žūties Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius Dalius JANČIAUSKAS taip pat prabilo apie skaudžią studijų patirtį ir išlikimą. Keturiasdešimt vienerių aktorius žino vaistą, kuris nuo skaudžių pasekmių išgelbėjo jį patį. Tas vaistas – žodis. Būtent pokalbis, net ir maža išpažintis kitam gali būti patikimu skydu, kai atsiduri ant slenksčio – tarp būties ir nebūties.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
„Gyvo nervo“ pedagogika
Patyčios, sulaužytas stuburas, viešas žeminimas, įtampa, milžiniški krūviai. Būtent tokie žodžiai kartojasi aktorių, esamų ir buvusių Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų viešuose laiškuose po jauno aktoriaus tragedijos.
„Aktoriaus profesija yra susijusi su emocijomis ir jausmais, tai – aktoriaus darbo įrankis“, – įsitikinęs D. Jančiauskas.
Aktorius žino, jog yra taikoma ir tokia pedagoginė metodika: kad studentas suvoktų, kaip sukelti savyje reikiamą emociją, kartais gali būti viešai pažeminamas, psichologiškai paveikiamas, kad pajustum „tikrą nervą, tikrą emociją“.
„Tai negali neveikti žmogaus psichologijos“, – įsitikinęs aktorius.
Aktorių atmintyje iškyla studijų metais patirti pažeminimai, įtampa. Jauni žmonės nėra pasirengę tokiems „pedagoginiams metodams“, visus priekaištus, pažeminimus jie priima labai asmeniškai.
„Kartais tikrai griebiamasi iš sovietmečio atėjusios mokymo metodikos (apie užsienio studijas neteko to girdėti) – jauniems žmonėms reikia sulaužyti stuburą, nes realiame gyvenime „jie dar ne tai patirs“, „reikia auginti stuburą“, – prisimena D. Jančiauskas.
Kas deda pagrindus?
Dalius puikiai prisimena: aktorinį meną studijavusios merginos nuo fizinio krūvio buvo laibos kaip smilgelės, tačiau vis tiek kartais buvo pavadinamos „storomis karvėmis, kokių scenai nereikia“.
„Tokiais atvejais liedavosi ašaros, nors toms smilgelėms iki storų karvių taip toli buvo... Manau, kad dalis merginų galėjo priimti tai, kaip patyčias“, – prisiminė aktorius.
Vienas skaudžiausių prisiminimų iš vaikystės, pasityčiojimas iš jo, tada dar pirmoko, dėl to, kad tėvai išsiskyrė.
„Jo tėvai išsiskyrė!“ – pirštais badė vaikai į Dalių. Dalius verkė, bet nutarė imtis priemonių – viską papasakojo vyresnei seseriai ir ši kaipmat išsprendė problemą.
„Aš neturiu vaikų, nežinau, kas turi auklėti žmones, kad patyčių, pažeminimo jie nenaudotų kaip ginklo. Manau, kad žmonės turi būti auginami taip, jog nebijotų pasisakyti savo problemų, reikia taip auklėti žmogų, kad nebūtų gėda pasiguosti, pasakyti apie problemas, kad ieškantis paguodos žmogus būtų laikomas ne silpnu, ne bijančiu atrodyti kvailesniu, o stipriu žmogumi“, – svarsto aktorius.
Daug reikalaujanti profesija
D. Jančiauskas socialinio tinklo paskyroje užsiminė apie labai skaudžius išgyvenimus ir pasirinkimus baigiant aktorystės studijas. Po įrašu pasipylė komentarai apie tai, kad jis yra laimingas, nes stiprus – atlaikė.
D. Jančiausko kurse studijavo trylika aktorių ir beveik kiekvienas iš jų buvo atsidūręs sudėtingoje situacijoje, kai buvo mintis mesti mokslus, ar net dar blogiau.
„Krizių buvo su kiekvienu, bet tai turbūt buvo neišvengiama. Juk kiekvienam būna situacijų, kai kažkas nepavyksta, kai kyla mintys, ar tuo keliu eina“, – vardijo šiaulietis.
Dalius puikiai prisimena filologus, kurie jau apie antrą valandą popiet eidavo gerti kavos ar alaus. Aktorystę studijuojančiųjų paskaitos prasidėdavo devintą ryto ir baigdavosi dešimtą vakare. Tarp paskaitų studentas dar turi surasti laiko repeticijoms, kad turėtų ką parodyti specialybės paskaitose. Vienintelė laisva diena būdavo – tik sekmadienis. Nors neretai ir tądien repetuodavo.
„Elementarus pervargimas taip pat gali būti labai rimtų krizių priežastimi. O aktoriaus profesija iš žmogaus labai daug reikalauja“, – ne iš pasakojimų žino Dalius.
Daliaus slenkstis
D. Jančiausko kurso vadovai buvo šviesaus atminimo režisierė Dalia Tamulevičiūtė ir legendinis aktorius, pedagogas Vladas Bagdonas.
Ketvirtame kurse, net ir išsilaikęs visus egzaminus, likus tik diplominiam darbui, Dalius metė studijas.
„Išėjau iš akademijos visiškai į niekur! Bet priežastis nebuvo mokslai, tai buvo daugiau asmeninės problemos, kurių sprendimo aš negalėjau rasti. Manau, kad buvo ir depresijos forma, psichologinė įtampa. Scenoje jau nebegalėjau gyvai žaisti, atsipalaiduoti. Pats pajutau, kad yra labai blogai“, – sunkųjį periodą prisimena D. Jančiauskas.
Dėstytoja D. Tamulevičiūtė pamatė, patarė savaitei išvažiuoti namo į Druskininkus, gerai pagalvoti ir atvažiavus į akademiją pasakyti savo sprendimą.
Dalius kankinosi apmąstymuose, o dėstytojai, vėliau Dalius sužinojo, bendravo su jo kurso draugais, visi aiškinosi, kas jam atsitiko, buvo ieškoma priežasčių.
Po savaitės atvažiavęs į akademiją dėstytojai D. Tamulevičiūtei pasakė, kad išeina.
„Tada pasakiau, kad išeinu, bet vis tiek paslapčia tikėjausi, kad mane sulaikys, o dėstytoja atsainiai sako: „Gerai, eik“. Ji taip lengvai tai ištarė, kad mane ištiko šokas – tai jau viskas?! Užvirė kažkas. Tada dėstytojas V. Bagdonas lyg niekur nieko nusistebėjo, kad nesąmonė būtų mesti, išsilaikyčiau ir mažais balais, bet būčiau baigęs, ir aš – neatlaikiau. Ištariau: „Lieku“. Dėstytojai man lyg niekur nieko liepė lipti į sceną ir suvaidinti etiudą. Kaip aš pratrūkau scenoje!“ – prisiminė lūžį, kuris ištrynė visas problemas ir sugrąžino jį į aktorystę ir gyvenimą.
„Negalima skandintis skausmo srutose“
„Kokios profesijos žmogus bebūtų, reikia aplinkinių dėmesio ir pagalbos. Juk nebūna taip, kad esi visiškai vienas“, – iš patirties žino D. Jančiauskas.
Jo nuomone, dėl skaudžių problemų atomazgos – savižudybės – negalima ieškoti vieno kaltininko, nes savižudybė yra daugelio susiklosčiusių priežasčių ir aplinkybių pasekmė. Bet problemų raizgalynei išspręsti gali užtekti vieno ryžtingo aplinkinių pagalbos veiksmo.
„Savižudybė niekada neturi vienos priežasties. O paskutinis taškas, kai žmogus nebepakelia skausmo savyje, neberanda išeities, nežino, kaip su savimi susitvarkyti, tampa lemiamu. Reikia sugebėti pasižiūrėti į save iš šalies, o ne virti savo skausmo srutose“, – pataria sunkių išgyvenimų patyręs D. Jančiauskas.
Vaistas yra žodis
– Kai kurie, diskutavę apie jauno aktoriaus tragediją, užsiminė ir apie būsimų aktorių svaiginimąsi: jauni žmonės blaiviu protu neva nebeatlaiko įtampos. Kiek žinomų žmonių gyvenimus lemia svaigalai ir kvaišalai?
– Jeigu žmogus nepakelia tos profesijos, vadinasi, nereikia eiti tuo keliu. Juk dažnai tragedijos įvyksta, kai žmonės būna būtent apsvaigę nuo ko nors.
O meninių profesijų žmonių gyvenime tikrai visko yra, tik būtų suku procentais palyginti su kitų profesijų žmonių svaiginimusi.
Svaigalai, kvaišalai neišsprendžia problemų, net jeigu ir netampi visiškai priklausomas nuo jų. Mano pasirinkimas – kvaišalų nevartoti.
Jeigu spektaklis man sunkus ir fiziškai, ir psichologiškai, po spektaklio man reikia ramiai pabūti. O kažkas negali užmigti be alkoholio, negali išeiti iš emocinės spektaklio būsenos, nebegali pamiršti savo problemų.
Esu įsitikinęs, kad sunkioje situacijoje būtina kalbėtis, išsakyti savo skausmą draugui, artimam žmogui.
– Aktoriaus Vytauto Šapranausko istorija rodo, kad jis turėjo „milijonus“ draugų, vaikus, moteris, būrį gerbėjų, bet, matyt, pasikalbėti neturėjo su kuo? Ką daryti tam, kuris neturi nei milijono draugų, nei gerbėjų?
– Esu įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus turi bent vieną žmogų, su kuriuo gali pasikalbėti. Žodis yra labai galingas. Išsikalbėjimas yra tikroji išpažintis, kuri gali išgelbėti kryžkelėje atsidūrusį žmogų.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
DISKUSIJA; Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius Dalius Jančiauskas įsitikinęs, kad diskusija apie savižudybių priežastis, patyčias ir pažeminimą yra labai reikalinga.
ŽODIS: Aktorius Dalius Jančiauskas žino, kad žodis, kalbėjimasis, gali būti pagrindinis vaistas nuo skaudžių pasirinkimų ir problemų.
