Grūdų pilnos priekabos, bet sąskaitose – „rupūs miltai“

Grū­dų pil­nos prie­ka­bos, bet są­skai­to­se – „ru­pūs mil­tai“

Ūki­nin­kai skai­čiuo­ja gied­ras ja­vap­jū­tės die­nas ir va­lan­das. Bus gied­ra – bus dau­giau pi­ni­gų. Grū­dų su­pir­kė­jai iš­mo­ko pa­vai­šin­ti ei­lė­je lau­kian­čius žem­dir­bius ban­de­lė­mis ir ka­va. „Kas ta ka­va, kai per­pus nu­rėž­tos grū­dų su­pir­ki­mo kai­nos! Ru­pūs mil­tai!“ – pik­ti­na­si žem­dir­biai.

„Šiau­lių kraš­tas“ drau­ge su žem­dir­biais sto­vė­jo ei­lė­je, ku­rio­je skai­čiuo­ja­mas me­tų pel­nas ir ver­ti­na­ma, ko­kia bus nau­jo­jo der­liaus duo­na.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Die­nos ir nak­tys

Po­pie­tė. Ter­mo­met­ras pa­vė­sy­je ro­do 25 laips­nius ši­lu­mos.

Ei­lė­je prie UAB „Ag­ro­kon­cer­no grū­dai“ grū­dų su­pir­ki­mo punk­to Pa­ven­čiuo­se (Šiau­lių r.) klau­sia­me ūki­nin­kų, at­ve­žu­sių par­duo­ti užau­gin­tus grū­dus, koks šių me­tų der­lius.

„Der­lius ne­blo­gas – ne­li­jo, ne­su­pe­li­jo. Bet su­pir­ki­mo kai­nos – tai ru­pūs mil­tai!“ – keiks­no­ja ūki­nin­kai vis per­stum­da­mi trak­to­rius ar­čiau su­pir­kė­jų bū­de­lės.

Ja­vap­jū­tė, pra­si­dė­ju­si šiek tiek dau­giau, nei prieš sa­vai­tę, jau įsi­bė­gė­jo. Nuo­var­gis žem­dir­bių žvilgs­niuo­se aki­vaiz­dus.

„Kol oras lei­džia dirb­ti, per pa­rą na­muo­se pra­lei­džiu nuo va­lan­dos iki dvie­jų – ir tai mak­si­mum, nes bū­na pa­rų, kad net ir ne­grįž­tu na­mo“, – sa­ko tris­de­šimt­me­tis ūki­nin­kas iš Kel­mės ra­jo­no ir dau­giau lie­pia ne­lįs­ti į „dū­šią“ – ne tas gal­vo­je.

Ap­dul­kė­ju­sio me­džio pa­vė­sy­je jis pa­pa­sa­ko­ja, kad nuo pu­sės tri­jų ry­to jau sto­vi ei­lė­je prie Pa­ven­čių ele­va­to­riaus. O bū­na pa­rų, kad į ei­lę at­si­sto­ja vi­dur­nak­tį ar pir­mą va­lan­dą. Ūky­je dir­ba su tė­vu, rit­mas toks: tė­vas ku­lia nuo pa­ry­čių iki maž­daug de­šim­tos va­lan­dos va­ka­ro, kol neišk­ren­ta ra­sa. O sū­nus nuo pa­ry­čių iki va­ka­ro ve­ža grū­dų prie­ka­bas iš Kel­mės ra­jo­no į Pa­ven­čių ele­va­to­rių ir lau­kia ei­lė­je. Per die­ną su­su­ka iki ke­tu­rių rei­sų, per se­zo­ną – iki 40 kar­tų. Grū­dų su­pir­ki­mo punk­tas dir­ba iki 22 va­lan­dos.

To­kiu grū­dų rit­mu vy­ras gy­vens maž­daug ke­tu­rias sa­vai­tes, kol nuims vi­są der­lių.

„Ge­rai, kad žmo­na ki­lu­si iš kai­mo, ži­no, kad dar­bas pa­sii­ma lai­ką. O tų ūki­nin­kų žmo­nos, ku­rios mies­tie­tės, pa­pras­tai ne­sup­ran­ta, ką jų vy­rai da­ro nak­ti­mis. Iš kur mies­tie­tėms ži­no­ti, kad grū­dai ne­tu­ri ko­ji­kių ir pa­tys nea­tei­na iki ele­va­to­riaus“, – juo­kė­si jau­nas ūki­nin­kas.

Gli­ti­mas ir Die­vo no­rai

Ūki­nin­kų šei­ma kol kas dau­gi­na dir­ba­mų že­mių plo­tus. Na­šes­nė tech­ni­ka – atei­ties klau­si­mas. Jei­gu da­bar tu­rė­tų ga­lin­ges­nę tech­ni­ką, ja­vap­jū­tės lai­kas su­trum­pė­tų.

Ja­vap­jū­tės pra­džia jų ūky­je – vė­la­vo, pra­si­dė­jo tik rugp­jū­čio 8-ąją, nors bu­vo me­tų, kai kom­bai­nai į lau­kus iš­va­žiuo­da­vo jau lie­pos 31-ąją.

Vy­ras sa­ko, jog vė­liau pra­si­dė­ju­si ja­vap­jū­tė ne­reiš­kia ma­žes­nio der­liaus, tik daž­niau­siai – pra­stes­nius ko­ky­bi­nius ro­dik­lius.

„Ja­vai il­giau sto­vi lau­kuo­se – ti­ki­my­bė, kad gaus dau­giau lie­taus, nes, pa­pras­tai, rugp­jū­čio vi­du­ry­je maž­daug sa­vai­tė bū­na lie­tin­ga. Lie­tus iš­plau­na iš grū­dų gli­ti­mą, dėl to pra­stė­ja grū­do ko­ky­bė. Pras­tes­nė ko­ky­bė – ma­žes­nė su­pir­ki­mo kai­na, ma­žiau už­dar­bio. Kai­nų skir­tu­mas nuo ekst­ra kla­sės grū­dų iki pa­ša­ri­nių – apie 50 eu­rų už to­ną“, – skai­čia­vo ūki­nin­kas.

Grū­dai be gli­ti­mo – da­bar la­bai ma­din­gas mais­tas. Ūki­nin­kas juo­kia­si, kad pi­ni­gus mo­ka ne pa­gal svei­kuo­lių re­cep­tus, o pa­gal nu­sta­ty­tus grū­dų ko­ky­bi­nius kri­te­ri­jus.

Tik už­per­nai bu­vu­si išim­tis: ne­li­ję vi­są ja­vap­jū­tę – iš­ti­sas tris sa­vai­tes dan­gus do­va­no­jęs tik gied­rą. Ir dau­giau kal­bin­tų ūki­nin­kų vis žval­gė­si į dan­gų ir sva­jo­jo, kad Die­vo no­rai dan­gu­je bū­tų pa­lan­kūs ūki­nin­kams.

De­be­sys virš žir­nių

Ūki­nin­kai su­ne­ri­mę, kad pa­ma­žu tven­kia­si de­be­sys virš vie­nos nau­din­giau­sių ūki­nin­kams kul­tū­rų – žir­nių. Ūki­nin­kai bu­vo at­ra­dę žir­nių au­gi­ni­mą dėl dvi­gu­bos nau­dos – „vir­šū­nė­les“ nu­kū­lus gau­da­vo po 200 eu­rų už to­ną, o apa­rę šak­ne­les – pui­kiau­sią azo­to trą­šą dir­vai, nes žir­nių šak­nų gum­be­liai yra azo­to san­dė­lis. Žir­niai la­bai ge­ras prieš­sė­lis žie­mi­niams ja­vams dėl azo­to san­kau­pų.

Atei­nan­tį že­mės ūkio se­zo­ną, pro­gno­zuo­ja­ma, žir­nių ma­žės apie 50 – 60 pro­cen­tų. Ko­dėl?

Žem­dir­biai pik­ti­no­si, kad nuo lie­pos 1 die­nos pa­sė­lius dek­la­ruo­jan­tys ūki­nin­kai ne­be­ga­lės da­ly­vau­ti ža­li­ni­mo pro­gra­mo­je, jei­gu žir­nius purk­ši che­mi­ja. Išk­ri­ti­mas iš ža­li­ni­mo pro­gra­mos reiš­kia ma­žes­nes tie­sio­gi­nes iš­mo­kas.

„Mū­sų val­džia taip nu­spren­dė dėl žir­nių, nes, at­seit, taip lie­pia Briu­se­lis. Ką mes ži­no­me, ar iš tik­rų­jų taip yra, ar rei­kia ko­kios nors ša­lies rin­kai at­ver­ti ko­ri­do­rių, kad lie­tu­viai ne­si­mai­šy­tų po ko­jo­mis“, – spė­lio­jo ūki­nin­kai.

Dar paaiš­ki­na, kad be che­mi­jos žir­niai bus smul­kes­ni, li­go­ti ir kir­mė­lė­ti, o su che­mi­ja – be da­lies iš­mo­kų. Bet gal val­gy­to­jai bus svei­kes­ni, kai žir­niai „li­go­ti ir su kir­mė­lė­mis“?

Ūki­nin­kai ti­ki­na: che­mi­jos nau­do­ja mi­ni­ma­liai, iš es­mės – trą­šų, bet juk „ja­vai ir taip že­mės ne­val­go, o tik iš že­mės gau­na­mas mi­ne­ra­li­nes me­džia­gas, ku­rias žmo­nės ir va­di­na che­mi­ja“.

Bal­tos apy­kak­lės iš­ban­dy­mas

Ei­lė­je prie Pa­ven­čių ele­va­to­riaus – vie­nas ki­tas pen­si­nio am­žiaus žem­dir­bys, dau­gu­ma – tris­de­šimt­me­čiai, ke­tu­rias­de­šimt­me­čiai.

„Vaikš­čio­jau aš su bal­ta apy­kak­le Šiau­liuo­se. Ga­lė­jau ir to­liau tai da­ry­ti, kol ne­sup­ra­tau, kad už­dir­bu ke­liems aukš­tams vir­ši­nin­kų al­gas, di­des­nes už sa­vo. Gy­ve­nau stre­se ir nie­ko ne­tu­riu, ir nie­ka­da ne­tu­rė­siu. Kam man to rei­kia? Da­bar – pa­ts sau vir­ši­nin­kas, kiek už­si­dir­bau, su­mo­kė­jau mo­kes­čius vals­ty­bei, o kiek li­ko – ma­no. Taip, ma­no apy­kak­lė dar­by­me­čiu tik­rai nė­ra bal­ta, bet už­tat ant jos ne­sė­di nė vie­nas vel­tė­dis“, – dės­tė tris­de­šimt tre­jų me­tų ūki­nin­kas.

Jau­nas vy­ras pa­sa­ko­jo, kad da­bar jo tiks­las – plės­ti ūkį.

„O kai pa­sen­siu, ar, ne­duok Die­ve, ko­kia ne­lai­mė, kai ne­be­ga­lė­siu dirb­ti, vi­sa­da par­duo­siu sa­vo ūkį, ku­ris tik­rai ne­bus pi­gus ir iki pa­sku­ti­nės die­nos man pi­ni­gų gal­būt už­teks. Dir­da­mas ki­tam – gy­ve­ni šia die­na. Su­sir­gai, ta­pai ne­dar­bin­gas – kur ta­vo už­dirb­ti pi­ni­gai, iš ko gy­ven­si? To­dėl aš nu­ta­riau pa­ma­tus pa­si­dė­ti sau, o ne sve­ti­mam“, – dės­tė jau­nas vy­ras.

Zig­mas iš Kel­mės ra­jo­no, Vid­so­džio, sa­ko, kad pa­va­duo­ja sū­nų, ku­ris ir ūki­nin­kau­ja, ir dir­ba sam­do­mą dar­bą. Mie­žius au­gi­na sa­vo par­šiu­kams, o kiek lie­ka – at­ve­žė par­duo­ti.

Anks­čiau Zig­mas pa­ts ūki­nin­ka­vo, bet ūkį per­da­vė sū­nui ir išė­jo į pen­si­ją. Vy­ras sa­vo dar­bu iš­ban­dė, kad iš 20 hek­ta­rų že­mės šei­ma ne­ga­li iš­gy­ven­ti be pa­pil­do­mo dar­bo ir pa­ja­mų. Dir­bo že­mės ūky­je sam­do­mu dar­buo­to­ju, bet pen­si­jos su­lau­kė iš es­mės be­dar­biu. Da­bar ir sū­nus iš 20 hek­ta­rų ne­ga­lė­tų iš­gy­ven­ti, jei ne sam­do­mas dar­bas.

„O tie 20 hek­ta­rų – tik lais­va­lai­kiui pra­leis­ti, nes už­dar­bio nė­ra: kiek už­dir­bi, tiek iš­lei­di že­mei. Net iki Pa­lan­gos nu­va­žiuo­ti neuž­ten­ka me­tų už­dar­bio“, – juo­kė­si vy­ras. Zig­mas juo­ka­vo, kad dėl to Lie­tu­vo­je že­mės ūky­je ­li­ko dirb­ti tik tie „ke­li jau­ni žmo­nės, ku­rie ne­beį­til­po į už­sie­nį, juk ir ten ne gu­mi­nis mai­šas, kad vi­si su­tilp­tų“.

„Va­ry­sim, kol bank­ru­tuo­sim“

Ri­man­tas ūki­nin­kau­ja de­šimt­me­tį. Jis taip pat pa­tvir­ti­na, kad ne tik iš 20, bet ir iš 30 hek­ta­rų neį­ma­no­ma iš­gy­ven­ti, to­dėl dir­ba „val­diš­ką“ dar­bą.

– „Val­diš­kas“ dar­bas – kas­die­nėms iš­lai­doms, o že­mės ūkis – į Mal­jor­ką nu­va­žiuo­ti? – klau­sia­me Ri­man­to.

– Ei­kit... to­kių net sva­jo­nių ne­bū­na, – san­tū­riai šyp­so­si ūki­nin­kas. – Su­si­re­mon­tuo­ji tech­ni­ką už tai, ką už­dir­bai ir vėl pir­myn nuo nu­lio. Yra bu­vę la­bai ge­rų me­tų, bet taip bu­vo neil­gai. Grū­dų su­pir­ki­mo kai­nos – verk­ti no­ri­si. Au­gin­da­mas duo­ną tu­riu ei­ti į sam­do­mą dar­bą, kad duo­nos nu­si­pirk­čiau!

– Tik ką ap­skri­ties žem­dir­biai „tar­ka­vo“ že­mės ūkio mi­nist­rą, kad Lie­tu­vos ūki­nin­kams la­bai ma­žos tie­sio­gi­nės iš­mo­kos.

– Jei­gu ne iš­mo­kos, kad ir la­bai ma­žos, ei­lė­je ne­bū­tų nė vie­no ei­li­nio ūki­nin­ko. Čia grūs­tų­si vien sei­mū­nai!

– Kaip ver­ti­na­te, kad ūki­nin­kams ža­da kel­ti mo­kes­čius?

– Dėl to ir iš­si­rin­kom to­kius į Sei­mą, kad no­rė­da­mi iš­gy­ven­ti ei­tu­mėm dirb­ti ne po vie­ną dar­bą, o po du! Kaip ne­si­ner­vuo­si, kai gra­žiai šne­ka, kol iš­ren­ki, pu­sę me­tų praė­jo – jau vel­nius kre­čia! Jei­gu vals­tie­čiai vals­tie­čius mo­kes­čiais ap­krau­na, tai reiš­kia, kad tik­rai rū­pi­na­si žem­dir­biais! – ne­pa­me­ta hu­mo­ro Ri­man­tas.

Jis pa­sa­ko­ja, kad sam­do­ma­me dar­be pa­siė­mė ato­sto­gų, nes pa­sam­dy­ti „nuo gat­vės“ nė­ra ko, dar­bin­go am­žiaus vy­rai iš­si­laks­tė iš kai­mo.

– Kiek dar ti­ki­tės iš­si­lai­ky­ti že­mės ūky­je?

– Va­ry­sim, kol ne emig­ruo­sim, o bank­ru­tuo­sim!

Su­pir­kė­jai vai­ši­na, bet mo­ka per­pus ma­žiau

Grū­dų ban­di­nių ėmi­mo la­bo­ra­to­ri­jos priean­gy­je kve­pia ka­va. Ka­vos au­to­ma­tas vei­kia be mo­ne­tų. Pa­dėk­las ban­de­lėms neil­gai sto­vi tuš­čias – tuoj pa­kei­čia pil­nu.

Pa­var­gę lau­kuo­se ir ei­lė­je prie grū­dų su­pir­ki­mo vy­rai stip­ri­na­si ne­si­dro­vė­da­mi. Čia ir pa­si­šne­ka, pa­juo­kau­ja, pa­si­sle­pia nuo kait­rios sau­lės. Tik nuo dul­kių ne­la­bai pa­si­slėps, kai zu­ja trak­to­riai, vilk­da­mi ap­sun­ku­sias prie­ka­bas, pil­nas grū­dų, nie­kas jų ir ne­pas­te­bi – dul­kės per ja­vap­jū­tę – nuo­la­ti­nės žem­dir­bių pa­ly­do­vės.

Be­sis­tip­ri­nan­tys vy­rai pa­ten­kin­ti – ne­be pir­mi me­tai lauk­da­mas ei­lė­je ga­li už­kąs­ti ir nuo­var­gio snau­du­lį nu­plau­ti ka­va.

Ei­lė, pa­sa­ko­ja žem­dir­biai, su­si­da­ro dėl to, kad iš kiek­vie­nos prie­ka­bos ima­mi mė­gi­niai, nu­sta­to­ma grū­dų ko­ky­bė, svo­ris ir iš­duo­da­mas kvi­tas, o pi­ni­gai są­skai­tas pa­sieks vė­liau.

„Per mė­ne­sį su vi­sais at­si­skai­ty­sim“, – ti­ki­na „Ag­ro­kon­cer­no grū­dai“ Pa­ven­čių ir Dau­gė­lių ele­va­to­rių va­do­vas Jo­nas But­ka.

„Duo­nos tik­rai tu­rė­sim. Ūki­nin­kai ku­lia ir po 7 to­nas kvie­čių iš hek­ta­ro, rap­sų – per 4 to­nas iš hek­ta­ro! Tai – daug!“ – skai­čiuo­ja J. But­ka.

Jis tvir­ti­na – grū­dų ko­ky­bė šie­met ne­blo­ga, nors šiek tiek trūks­ta gli­ti­mo, ta­čiau žy­miai ge­res­nė, nei per­nykš­čio der­liaus, kai gam­ta di­džią­ją da­lį grū­dų pa­ver­tė pa­ša­ri­niais – me­tė­si pe­lė­sis.

„Be­veik dvi­de­šim­ties me­tų dar­bo pa­tir­tis ro­do, kad iki Žo­li­nės be­veik už­si­mer­kus ga­li pa­sa­ky­ti, kad vi­si grū­dai bus mais­ti­niai. O po Žo­li­nės pa­pras­tai pra­si­de­da lie­tūs. Kol kas li­jo la­bai ne­daug ir grū­dams ne­pa­ken­kė“, – aiš­ki­no J. But­ka.

Ūki­nin­kai ei­lė­je skun­džia­si, kad vos ne dvi­gu­bai kri­tu­sios kai­nos, pa­vyz­džiui, mie­žių kai­na „prie li­to“ sie­kė ir 700 li­tų už to­ną, o da­bar tik 120 – 130 eu­rų, li­tais – tik apie 420. Kri­tu­si ir žir­nių kai­na: šie­met – vos 170 eu­rų už to­ną, kai per­nai mo­kė­da­vo 205 eu­rus. Kvie­čiai 2014 me­tais kai­na­vo apie 600 li­tų, šie­met vi­du­ti­niš­kai – apie 130 eu­rų. Ko­dėl?

„Kai­nas ne aš nu­sta­tau“, – skės­te­li ran­ko­mis J. But­ka.

Kol ei­na­me prie įmo­nės te­ri­to­ri­jo­je su­pil­tų grū­dų ko­pos, J. But­ka pa­sa­ko­ja, kad stam­būs ūki­nin­kai jau pa­tys sta­to­si grū­dų džio­vi­ni­mo ele­va­to­rius. O iš­džio­vi­nę pa­tys ve­ža tie­siai į Klai­pė­dos jū­rų uos­tą, iš kur lie­tu­viš­ki grū­dai iš­plau­kia į pa­sau­lį. O grū­dų su­pir­kė­jų – tar­pi­nin­kų pa­slau­go­mis, pa­sak J. But­kos, nau­do­ja­si dau­giau smul­kes­nie­ji ūki­nin­kai.

Kur iš­plau­kia tar­pi­nin­kų su­pirk­ti grū­dai? Į Ru­si­ją, Eu­ro­pą, Ame­ri­ką ar Af­ri­ką?

„Į Ru­si­ją – tik­rai ne, o dėl ki­tų ša­lių – ne­ži­nau. Ži­nau tik tiek, kad lie­tu­viai val­go lie­tu­viš­kus kvie­čius, o lie­tu­viš­kos kiau­lės – lie­tu­viš­kus mie­žius. O vi­sa ki­ta – ne ma­no dar­bas“, – tvir­ti­na grū­dų su­pir­kė­jas.

Au­to­rės nuo­tr.

Grū­dai su­per­ka­mi ir bu­vu­sio­se Dau­gė­lių sta­ty­bi­nių me­džia­gų ga­myk­los pa­tal­po­se. Sun­kias­vo­rių trak­to­rių ir sunk­ve­ži­mių ei­lė čia – nuo anks­taus ry­to iki vė­laus va­ka­ro.

Grū­dų pi­ra­mi­dės šie­met ne­ma­žos – kvie­čių ūki­nin­kai pri­ku­lia ir iki 7 to­nų iš hek­ta­ro.

„Ag­ro­kon­cer­no grū­dų“ Pa­ven­čių ir Dau­gė­lių ele­va­to­rių va­do­vas Jo­nas But­ka sa­ko, kad kol kas grū­dų ko­ky­bė ge­ra, o su­pir­ki­mo kai­ną, ku­ri, kaip skun­džia­si ūki­nin­kai, vos ne dvi­gu­bai ma­žes­nė, palyginti su „li­to lai­kais“, ne jis nu­sta­to.

Ūkį sū­nui per­lei­dęs vid­so­diš­kis Zig­mas sa­ko, kad 20 hek­ta­rų že­mė­je ga­li­ma tik lais­va­lai­kį pra­leis­ti, o ne už­si­dirb­ti.

Ei­lė prie Pa­ven­čių ele­va­to­riaus sto­vi ir die­ną, ir nak­tį.