Naujausios
Iš paskutinio pokalbio
Algirdą Gluodą „Šiaulių kraštas“ kalbino, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį („Valstybės šimtmetyje – „Rūtos“ 105-eri“ – Šiaulių kraštas, 2018–02–10). Tada A. Gluodas jau buvo perdavęs įmonės vairą sūnui Rimantui Gluodui ir norėjo kalbėtis tik kartu su įmonės paveldėtojais – žmona Aldona, „Rūtos“ fabriko įkūrėjo Antano Gricevičiaus (1877–1949) anūke, ir sūnumi Rimantui Gluodu.
Pats A. Gluodas kalbėjo ne tik apie „Rūtos“ istoriją, bet ir apie tai, dėl ko širdį skaudėjo. O tokių įmonių, kurias savininkai susigrąžino po Nepriklausomybės atgavimo, Lietuvoje vos trys.
Šeimos verslo tradicija, lietuvybė jam buvo labai svarbi.
„Antanas Gricevičius savo fabriką pavadino „Rūta“ dėl lietuvybės stiprinimo, – pabrėžė A. Gluodas. – Tai buvo pirmasis lietuviškas fabrikas mieste. Šiauliai tada buvo pats lietuviškiausias Lietuvos miestas. Net 30 procentų gyventojų buvo lietuviai, o Viniuje tik apie 2–3 procentus, Kaune – 4 procentai.“
„Rūtą“ savininkai susigrąžino 1993 metais. A. Gluodas, tuomet Smalininkų žemės ūkio technikumo direktorius, kartu žmonos sesers vyru turėjo įgaliojimą atstovauti A. Gricevičiaus įpėdiniams atkuriant nuosavybės teises. Pasakojo, jog visokių variantų buvo ieškoma, kaip „Rūtos“ negrąžinti, įvyko net gaisras, įmonė buvo išvesta iš rikiuotės, nudegė trečias aukštas.
„Mus išgelbėjo tai, kad senajame pastate per tarybinius laikus nieko nebuvo daroma, nes čia pagal miesto planą turėjo būti rekreacinė zona – fabriko iš viso turėjo nelikti. O kadangi niekas nebuvo pakeista, tai privaloma buvo įmonę grąžinti, – sakė A. Gluodas. – Po to klausiau aukštų pareigūnų, kodėl taip nenorėjote įmonės grąžinti? Atvirai pasakė, manėme, kad bus kaip visur – išdraskyta, išparduota. Iš tiesų, taip Lietuvoje vyko.“
Kai savininkų buvo paskirtas „Rūtos“ direktoriumi, teigė, jog „praėjo pragarą“: „Atėjome po gaisro į žiurkyną tikrąją šio žodžio prasme. Žiurkės šmirinėjo po žaliavų sandėlius, susikraustė žiemai į fabriką. Darbuotojų požiūris toks – atvažiavo iš kaimo mužikas vadovauti, darys tvarką. Suprantu žmones ir pateisinu, jie buvo akcininkai, o mes iš jų tas akcijas atėmėme.“
Žaliavų nebuvo, nes viskas ėjo per Maskvą ir nutrūko. Išvažiavo į Daniją pasimokyti, nes Lietuvoje Kauno ir Vilniaus konditerijos fabrikai nebendravo. O Danijoje viską rodė ir pasakojo.
Daug važinėjo ir po Lietuvą, matė, kaip įmonės buvo draskomos be jokios ūkinės nuovokos: staklės, įrengimai išparduodami metalo laužo kainomis. „Nė neįsivaizdavau, kad taip gali būti. Turėjome saugotis tų sukčių, išpardavusių Lietuvą“.
Nuo prisiminimų perėjęs prie aktualijų sakė: „Štai, Smalininkuose, kai reikia ką suvirinti, meistro nerandi. Į Jurbarką turi važiuoti, o ir ten yra tik viena dirbtuvėlė. Visi pasikėlę, reikia naujų technologijų, o kitaip būtų, jeigu materialaus turto nebūtume išpardavę. Dabar emigracija didelė, nes mažuose miesteliuose žmonėms nėra kas veikti.“
Apie „Rūtos“ produkcijos gamybą kalbėdamas, pabrėžė, jog reikėjo ją iš esmės atkurti ir diegti naują požiūrį: „Tiekėjams nekokybiškas žaliavas pradėjome grąžinti, pyko, bet paskui suprato, kad mums bet ko negalima tiekti. Mes žiūrėjome esmės, o esmė – kokybė, sanitarija, tvarka."
Prisiminė atvejį, kai atleido iš darbo visą cecho pamainą. Policija nustatė, jog vieną vakarą kiekvienas darbuotojas iš gamyklos nešėsi po 3 kilogramus saldainių – nuo pamainos meistrės iki sargo.
„Visus atleidome, ašaros byra, o ką daryti! Turėjo suvokti, jog taip negalima, jog vagia nuo pirkėjo.“
Griežtų nuostatų laikėsi ir dėl alkoholio vartojimo: „Atsisakėm saldainių su vyšnių likerio įdaru, gamybos, nors jie buvo populiarūs – vaikai, jaunuoliai turi būti saugomi nuo alkoholio.“
Kai pasisuko kalba apie Valdovų rūmų statybos rėmimą („Rūta“ pagamino „Valdovų rūmų“ saldainių rinkinį ir savo pajamų dalį skyrė Valdovų rūmams statyti), pabrėžė: „Nuo pat pradžių rėmėme Valdovų rūmų fondą, dabar tik jį teko uždaryti, nebėra kam idėją tęsti. Carienė Jakaterina II, liepdama nugriauti Valdovų rūmus pasakė, jog nė kvapo jų neliktų – norėjo, jog lietuvybės čia neliktų. Rūmus reikėjo atstatyti. Per jų atidarymą net didieji kritikai sėdėjo pirmose eilėse. Falšyvumas Lietuvoje yra baisus – turime jį išgyvendinti, sakyti tiesą.“
Akcentavo, jog pats fabriko įkūrėjas Antanas Gricevičius pradėjo rėmimo tradiciją: „Rūtos“ saldainių dėžutę buvo skyręs Lietuvos lakūnams S. Dariui ir S. Girėnui, ir nuo kiekvienos parduotos dalį pelno aukojo jų skrydžiui per Atlantą remti.
„Žmogaus vertybės svarbiausios, – sakė A. Gluodas. – Darbininkas gali būti aplaidus, abejingas ir gali būti sąžiningas. Vadovas taip pat. Mūsų buvusi vyriausioji technologė, kurios metai mums buvo revoliucijos metais augimo ir kokybės prasme, kai pradėjo dirbti prisipažino, jog daug ko nemoka, jog žinių trūksta. Nuvažiuojame pas jos dėstytoją profesorę, o ji sako, padėsiu. Kaip profesorės asistentė važiavo į garsiausią konditerijos fabriką Vienoje, po to – Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Tai pavyzdys, kaip svarbu žinios ir noras suprasti esmę. Jeigu žmogus nori, tai visada suranda būdą ir kelią.“
Aldona Gluodienė tuomet pabrėžė, jog jai labai svarbu, kad jos senelio darbai yra tęsiami, kad „Rūta“ nesužlugdyta.
„Džiaugiuosi, kad mano vyro dėka viskas buvo atkurta, – sakė ji. – Kad buvo reikalaujama kokybės. Lietuvoje kokybės labiausiai turime siekti. Laiminga esu ir kad mano sūnus čia yra nepakeičiamas gamybos vadovas. Lietuvai linkiu kuo geriausios sėkmės. Kuo geriau visiems žmonėms čia gyventi ir nebėgioti iš Lietuvos“.
„Man baisu, kai kalbame apie emigraciją, – sakė A. Gluodas. – Kas kurs Lietuvą, jeigu ne lietuviai? Bet yra visiška plepalynė – politizuodami daug ką sunaikinome patys – dėl to kaimuose žmogui nebėra už ko griebtis. Atvažiuos čia dirbti baltarusiai, ukrainiečiai, o lietuviai bėga. Tai koks šalies įvaizdis? Jau ir Europoje politologai komentuoja, kad Lietuva išsilaksto.“
„Labiausiai širdį skauda, kad stiprios lietuvybės dūšioje neturime, nėra meilės savo Tėvynei, savo žemei, savo kalbai.“
„Ne kiekvienas ryžtųsi atkurti verslo tradiciją“
Alfredas JONUŠKA, Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų generalinis direktorius:
– Skaudu apie Algirdą Gluodą sakyti „buvo“. Verslo bendruomenės prisiminimai apie jį labai šilti.
Po Nepriklausomybės atgavimo atkurti šeimos verslą ir jam vadovauti buvo didelis iššūkis. Ne kiekvienas ryžtųsi atkurti verslo tradiciją ir principus, o jis tai darė. Rezultatai yra puikūs – „Rūta“ buvo prikelta naujam gyvenimui, įmonė garsi ir svarbi ne tik Šiauliams, reprezentuoja ir Lietuvą. „Rūta“ girdima ir matoma pasaulyje. Iš užsienio svečių, kurie lankėsi įmonėje, matė gamybos procesą ir kuriamus produktus, ne kartą teko išgirsti, jog tai pasaulinio lygio įmonė. Tokia sukurta A. Gluodo, tokia yra ir dabar.
A. Gluodas buvo atviras verslo bendruomenei, jos reikalams. „Rūtos“ darbuotojai buvo deleguojami į įvairias ekspertų grupes. Jis suprato, kad buvimas kartu, o ne po vieną, yra šansas verslo aplinkai kurti ir pačiam verslui gyvuoti.
Man yra įstrigę atmintin Algirdo Gluodo žodžiai ir reakcija, kai paprašiau, ar negalėtų įmonė prisidėti prie Lietuvos pristatymo Briuselyje? Buvau Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narys, Lietuva tuomet pirmininkavo Europos Sąjungoje, ta proga rengėme renginį.
„Kur reikia Lietuvą garsinti, ten būsiu ir aš“, – tokį jo atsakymą išgirdau.
Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmai A. Gluodo nuopelnus verslui yra įvertinę aukščiausiais Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos apdovanojimais. A. Gluodas apdovanotas II ir III laipsnio „Darbo žvaigžde“ ir Padėkos ženklu už nuopelnus Lietuvos gerovei. Reikšminga, jog šie apdovanojimai yra tarpukario Lietuvos, o atkūrus Nepriklausomybę vėl įteikinėjami.
Jo darbai, tikimės, bus tęsiami ir įprasminami įmonės veikloje.
„Mylėjo meną ir menininkus“
Remigijus ADOMAITIS, Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ ir dainavimo mokyklos vadovas:
– Algirdas Gluodas buvo labai šviesi asmenybė. Retas žmogus, kuris taip mylėjo meną ir menininkus. Nuo senų laikų su juo bendravome, pasakodavo, kaip jo kvietimu į Smalininkus, kai vadovavo technikumui, atvažiuodavo žymiausi dainininkai. Jis stengėsi klasikinį meną perteikti moksleiviams ir žmonėms, su kuriais bendravo. Jam tai labai rūpėjo.
A. Gluodui „Dagilėlis“ irgi buvo ne svetimas. Padėjo mums išleisti kompaktinę plokštelę. Rėmė visokeriopai – ne tik finansiškai. Prisimenu, kai pasiguodžiau, kad nerandu, kas gerai įrašinėja, ėmėsi padėti paieškomis, klausinėjo ir savo draugų, pažįstamų Vilniuje.
Mes su juo daug diskutavome apie klasikinę muziką ir jos reikšmę jaunajai kartai ir visiems. Jis suprato, jog berniukų chorinis dainavimas yra ypatingas reiškinys ir matė didelę to darbo prasmę. Dėl to, ko gero, ir stengėsi mums visapusiškai padėti.
Retai sutinki tokių verslo žmonių. Jo mecenavimas buvo tylus – tikrasis mecenavimas. Kada nėra rodomasi, garsinamasi visur, o mecenavimas eina iš vidaus.
„Suprato, jog kultūra – bendras reikalas“
Raimundas BALZA, Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius:
– Algirdo Gluodo netektis – skaudus įvykis. Mes su juo turėjome daug bendrų reikalų. Jis buvo muziejaus lankytojas, draugas ir rėmėjas.
Remdavo savo produkcija įvairiomis progomis, kai sulaukdavome svečių. Padėjo mums išleisti ir proginę „Aušros“ muziejaus saldainių dėžutę. Komerciškai ji, aišku, neatsipirko, „Rūtai“ tai buvo nuostolis, bet jis tai darė. Darė iš kilnios misijos, suprasdamas ir muziejaus misiją. Prisimindavo, jog „Rūtos“ įkūrėjas A. Gricevičius prisidėjo prie „Aušros“ muziejaus steigimo. Progines atvirutes su „Aušros“ muziejaus vaizdais į saldainių dėžutes dėdavo. Patys tas atvirutes pasigamindavo.
Jo geranoriškumas įsiminė, sakydavo: „Reikės ko, paskambinkite, nesikuklinkite“.
Kai kūrė šokolado muziejų, mes jam patarimais padėjome, kiek galėjome.
Labai šviesus buvo žmogus. Inteligento pavyzdys. Nors buvo versle, suprato kultūros žmones, kultūros institucijų reikšmę. Jautėme jo geranoriškumą. Buvo atviras visiems.Šviesuolis buvo. Šiuolaikinio verslininko ir mecenato etalonas, kokių nedaug turime. Toks, kuris supranta, kad kultūra yra bendras reikalas – ne tik švietimo, kultūros institucijų, kad prie to visiems reikia prisidėti, taip pat ir verslo žmonėms.
