Naujausios
Ginti Tėvynę – ne tik teisė, bet ir pareiga
Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų (KOP) Aviacijos bazės vadui pulkininkui leitenantui Virginijui Steponavičiui 1990-aisiais buvo 22-eji. Tiek, kiek šiemet Kovo 11-ąją sukanka Lietuvos nepriklausomybei. Tuos metus jo gyvenime skiria dideli pasikeitimai: apie paskelbtą nepriklausomybę lakūnas sužinojo tarnaudamas Rusijoje, o šią vasarą turėtų išvykti dirbti į Lietuvos atstovybę prie ES ir NATO Briuselyje.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Rengtas karui
V. Steponavičiaus kelias į kariuomenę – likimo ranka ir atsitiktinumų virtinė.
Kaišiadoryse baigęs 8 klases, pasirinko Vilniuje steigiamą VLKJS 50-ečio specialiąją mokyklą-internatą su sustiprintu kariniu rengimu – nereikėjo laikyti egzaminų.
Pradėjęs skraidyti aeroklube, nusprendė tapti lakūnu. Kariniame komisariate išgirdo: rašyk prašymą į Borisoglebsko aukštąją karo aviacijos mokyklą – ten tave priims.
Kodėl buvo pasiūlyta ši mokykla, paaiškėjo gerokai vėliau.
V. Steponavičiaus tėvai turėjo vadinamąjį liaudies priešų statusą, reabilituoti tik 1991 metais. Kelias į aukštąsias mokyklas ir aviaciją jam buvo užkirstas.
Tuo metu Sovietų Sąjunga turėjo problemų verbuojant žmones į Afganistaną. Būtent Borisoglebske karui buvo ruošiamasi rengti SU-25 lakūnus.
„Mane lengvai priėmė, patekau į išskirtinio parengimo skyrių – buvau reikalingas karui“, – sako V. Steponavičius.
Lietuvos nepriklausomybė lakūną išgelbėjo nuo karo Afganistane.
Grasino pasodinti
Kokia buvo V. Steponavičiaus 1990-ųjų Kovo 11-oji? Tuo metu būsimas lakūnas dar mokėsi karo mokykloje ir, ją baigęs, ruošėsi grįžti į Lietuvą. Apie paskelbtą atkurtą Lietuvos nepriklausomybę išgirdo per žinias.
„Kokia tavo pozicija?“, – 1991 metų sausio 13-osios įvykių sukūryje per paskaitą lietuvio paklausė dėstytojas.
„Palaikau saviškius“, – atsakė V. Steponavičius.
„Mes dar pažiūrėsime“, – atkirto dėstytojas.
Veiksmas įsisiūbavo prieš pučą. V. Steponavičius prisimena, kaip atvykęs apygardos vadas visiems karininkams spaudė rankas, linkėjo geros tarnybos. O iš tiesų rengėsi pučui.
Prievolgės Uralo apygardos vadas buvo vienas iš pučistų, visa apygarda buvo pervesta į kovinę parengtį, lėktuvai parengti skristi į Maskvą.
V. Steponavičiui teko saugoti įėjimą į dalinį: prie vartų Boriso Jelcino šalininkai surengė protestą.
„Neįvykdžiau įsakymo šaudyti į demonstrantus, žadėjo pasodinti. Kai po paros parėjau namo, galvojau bėgti, nes tikėjau, kad atiduos į tribunolą. Labai nenorėjau į kalėjimą. Po pučo grasintojas dingo. Daugiau jo nemačiau.“
Kaltinimas skaudina
1990 metais, baigęs mokslus, V. Steponavičius norėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje.
„Esi jaunas lakūnas, važiuok dar metus paskraidyti, mes tave pakviesime“, – sulaukė pažado. 1991 metų pabaigoje buvo pakviestas grįžti.
Pareiškimą tarnauti Lietuvoje pateikė dar nesulaukęs dokumentų, kad yra atleistas iš dalinio.
„Pulko vadas paklausė, kodėl. Mano atsakymas buvo paprastas: „Kiekvienas turi ginti savo Tėvynę“. Nebuvo jokių abejonių, – sako V. Steponavičius.
Likimo ironija: mokslai Borisoglebske šiandien Lietuvoje vertinami kaip „ne visai tinkami“.
„Neva baigiau „ne tą mokyklą“, – sako V. Steponavičius. – Esu kilęs iš šeimos, kuri kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Kaltinimas, kad aš – sovietinės mokyklos auklėtinis, labai skaudina. Nemanau, kad kiti už mane didesni patriotai. Vienodai mylime Tėvynę.“
Išlikęs diktatūros troškimas
– Prieš 22-ejus metus buvote 22-ejų, dabar jums – 44-eri. Šiandien keturiasdešimtmečiai valstybėje turėtų būti stipri jėga. Kokia yra jūsų karta?
– Keičiantis santvarkai, stabilumo nebuvo, ne vienas mėtėsi, ką daryti. Po 1990-ųjų vieni mano klasiokai sėdėjo Gariūnuose ir gaudavo 50 dolerių per dieną. Aš gaudavau tokią algą per mėnesį. Jie juokėsi iš manęs. Šiandien ateina dirbti sargais.
Kokį gyvenimą žmogus kūrė, tokį rezultatą pasiekė. Mūsų kartai iki nepriklausomybės visas gyvenimas buvo reglamentuotas. Po nepriklausomybės galėjai elgtis laisvai. Kai kuriuos tai nustūmė į prarają, kitus išmokė disciplinos. Nepriklausomybė gerovės ant lėkštutės neatnešė, bet suteikė galimybių kūrybingiems žmonėms.
Ir atvirkščiai – pasidavę vienkartinei gerovei, prarado gyvenimo kelią. Kai kurie, nepritapę čia, renkasi juodadarbio kelią užsienyje.
Niekada negalvojau dėl atlyginimo palikti kariuomenę. Jei ir buvo abejonių, tai dėl vadovavimo principų, pasirinkimo kelių, nesutapusio matymo.
Man nepriimtinas mūsų visuomenės suskaldymas, bandymas padaryti vienas kitą priešu. Mano pozicija: turime susivienyti. Kad žmonės gintų vienas kitą, o ne pinigus, ideologiją, priklausomybę.
– 22-eji metai atkurtai nepriklausomybei – daug ar mažai? Kiek reikia valstybei metų, kad ji būtų subrendusi?
– Tarpukariu Lietuva buvo nepriklausoma 22-ejus metus. Situacija yra panaši. Nors daug pasiekta demokratijos, laisvės srityse, išlikęs diktatūros troškimas. Norima, kad ateitų kažkas griežtesnis, visus sutvarkytų ir susodintų. Neva būtų tvarka. O kokia ta tvarka, niekas negali įvardyti.
Su naujomis kartomis turėtume išmokti kurti valstybę. Žmogus turi pats tvarkytis, o ne laukti kažko ateinant. Valstybė priklauso nuo piliečių, visuomenės bendravimo. Mes neturime naftos, pas mus vertybė turi būti žmogus, mokslas.
Pareiga Tėvynei
– Šiemet minimos 20-osios KOP atkūrimo ir 93-iosios Lietuvos karo aviacijos metinės. Tarpukariu Lietuvos aviacija buvo itin perspektyvi. Dabar pajuokaujama, kad KOP prarado 50 procentų lėktuvų, praėjusią vasarą sudužus „L-39 Albatros“. Kodėl?
– Lietuvos KOP su vienu lėktuvu įvaizdis – tik pikti komentarai internete. Mūsų aviacija Baltijos šalyse yra didžiausia, už latvius ir estus esame daugiau pažengę.
– Lietuvos kariuomenė yra atsisakiusi šauktinių. Ar jaunuoliai turi motyvacijos eiti į kariuomenę?
– Aviacijos bazėje šauktinių nebūdavo, visada dirbo tik profesionalai.
Dėl personalo komplektacijos didesnių problemų nekyla. Sutinku, daug žmonių išeina, bet ir daug ateina – baigę aukštąsias mokyklas, įgiję specialybę.
Dauguma skraidančio personalo yra labai motyvuoti, tarptautinių įsipareigojimų vykdymą supranta kaip pareigą Tėvynei.
– Jūs irgi turite du sūnus. Jiems skiepijate meilę Tėvynei?
– Jie žino, kad Tėvynę reikia ginti, ir yra patriotai. Nė vienas nenori emigruoti. Nori kurti gyvenimą čia. Kaip jiems pasiseks, bus matyti.
Linkės vertinti vertybes
– Šiemet sakysite kalbą miestiečiams Kovo 11-osios proga. Ko palinkėsite?
– Svarbiausia – vertinti tas vertybes, dėl kurių kovojo mūsų protėviai.
– Ką šiandien atsakytumėte į klausimą, kodėl esate Lietuvos kariuomenėje?
– Tą patį: kiekvienas turime ginti savo Tėvynę. Nes tai ne vien mūsų teisė, bet ir pareiga.
POŽIŪRIS: Lietuvos kariuomenės KOP Aviacijos bazės vadas pulkininkas leitenantas Virginijus Steponavičius sako, jog per meilę artimui gimsta meilė šaliai, kurioje gyveni.
NUOMONĖ: „Laisvė yra brangi, dėl jos reikia įdėti daug pastangų. Ekonominė gerovė – trumpalaikis dalykas, kurį gali pakoreguoti“, – sako Lietuvos kariuomenės KOP Aviacijos bazės vadas pulkininkas leitenantas Virginijus Steponavičius.
Jono TAMULIO nuotr.
