Giminės likimus surišo Lietuva

Gi­mi­nės li­ki­mus su­ri­šo Lie­tu­va

Rytp­rū­siai, Ru­si­ja, Ame­ri­ka, Viet­na­mas, Bel­gi­ja, Lie­tu­va. Mask­va, Ža­rė­nai, Mur­mans­kas, Či­ka­ga, Ka­ra­liau­čius, Kur­šė­nai. Tai vie­nos gi­mi­nės, li­ki­mo blaš­ky­tos po ša­lis ir mies­tus, pa­sau­lio že­mė­la­pis. Da­bar jų li­ki­mus su­ri­šo Kur­šė­nai. Šei­ma vėl su­grįž­ta prie lie­tu­vių kal­bos, ku­rios pri­gim­ties ga­lią pa­ty­rė net In­di­jos už­kan­di­nė­je.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Ne­nu­ga­li­ma trau­ka

Su­si­ti­ki­mą su Ma­ri­na Ja­kaus­ky­te ir jos su­tuok­ti­niu Alek­su Je­ro­fe­je­vu jų na­muo­se Kur­šė­nuo­se pla­na­vo­me ge­rą pus­me­tį – kol vi­sa jų šei­ma bus na­mie ir ne­sku­bės nei į Mask­vą, nei į Ka­ra­liau­čių, nei į ko­kią ki­tą pa­sau­lio ša­lį. Rei­kė­jo, kad šei­ma su­sės­tų prie vie­no sta­lo ir pa­pa­sa­ko­tų sa­vo blaš­ky­tos po įvai­riau­sius kraš­tus gi­mi­nės is­to­ri­ją, ku­ri juos par­ve­dė į Lie­tu­vą.

Ma­ri­na 18 me­tų dir­ba vie­na­me iš Mask­vos uni­ver­si­te­tų vy­riau­sią­ja bu­hal­te­re. Iš pra­džių ji dir­bo uni­ver­si­te­to fi­lia­le Mur­mans­ke, o vė­liau jai pa­siū­lė dar­bą cent­ri­nė­je uni­ver­si­te­to būs­ti­nė­je Mask­vo­je.

„Va­žiuo­ju už­dar­biau­ti“, – šyp­so­si mo­te­ris sa­ky­da­ma, kad jos na­mai – Kur­šė­nuo­se, ten, Mask­vo­je, – tik dar­bas. Ma­ri­na ten ver­ti­na­ma, pui­kiai iš­ma­no sa­vo dar­bą, gau­na ge­rą at­ly­gį, uni­ver­si­te­to va­do­vy­bė pra­šo ją lik­ti. Ir tą­dien, kai kal­bė­jo­mės, ji po ke­lių va­lan­dų jau tu­rė­jo bū­ti Ry­gos oro uos­te – lėk­tu­ve, skren­dan­čia­me į Mask­vą. Į dar­bą.

Vy­ras Alek­sas šį­kart li­ko Kur­šė­nuo­se, jų šei­mos įsi­gy­ta­me ir re­konst­ruo­ta­me na­me jau­kio­je gat­ve­lė­je.

Ma­ri­nos ma­mai Li­di­jai Neg­re­bec­ka­jai na­mai Kur­šė­nuo­se taip pat jau ta­po es­mi­niai, nes čia pui­kiai jau­čia­si ir ji, ir anū­kai – Ma­ri­nos ir Alek­so duk­ra ke­tu­rio­lik­me­tė Ame­li Jū­ra­tė ir dvy­li­ka­me­tis sū­nus Ste­fann.

Jei­gu tė­vai ar mo­čiu­tė kar­tais gar­siai pa­svars­to, gal kel­tis gy­ven­ti ki­tur, anū­kai ne­lei­džia net už­si­min­ti apie tai. Jiems Kur­šė­nuo­se ge­ra, jau­ku ir vis­kas ran­ka pa­sie­kia­ma per ke­lio­li­ka mi­nu­čių. Į Kur­šė­nų S. Ang­lic­kio mo­kyk­lą – pės­čio­mis, į Me­no mo­kyk­lą, bū­re­lius – pės­čio­mis. Jiems pa­tin­ka jų drau­gai, jų mo­ky­to­jai. Kur ra­si ge­res­nę mo­ky­to­ją, nei jų pir­mo­ji mo­ky­to­ja Al­ma Bal­tu­tie­nė, pui­kiai iš­mo­kiu­si ru­sa­kal­bius vai­kus lie­tu­viš­kai ra­šy­ti, skai­ty­ti, skai­čiuo­ti.

Čia, Kur­šė­nuo­se, ant sie­nų bliz­gan­čiuo­se rė­me­liuo­se eks­po­nuo­ja­ma Ma­ri­nos, Li­di­jos pro­tė­vių fo­tog­ra­fi­jų ga­le­ri­ja, kaž­ko­kia ne­ži­no­ma ga­lia par­ve­du­si šią šei­mą į Lie­tu­vą, prie šak­nų.

Pas­ku­ti­nio­ji šios šei­mos sto­te­lė, prieš grįž­tant į Lie­tu­vą ir Kur­šė­nus, bu­vo Mur­mans­kas, Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­ja. Ten, kur švie­są ir gy­ve­ni­mo rit­mą re­gu­liuo­ja po­lia­ri­nė nak­tis ir po­lia­ri­nė die­na – Ma­ri­nos gim­ti­nė, jų su Alek­su mei­lės mies­tas, jų vai­kų gim­ti­nė ir bu­vę jų na­mai. Da­bar jau tik­rai – tik bu­vę, nes iš ten ar­čiau Lie­tu­vos par­si­ve­žė ir be­veik vi­sus Ma­ri­nos ir Alek­so ar­ti­muo­sius.

Di­die­ji šei­mos iš­ban­dy­mai

„Li­di­ja Bo­ri­sov­na. Ma­no uoš­vie­nė“, – rū­pes­tin­gai at­ly­dė­jęs laip­tais Ma­ri­nos ma­mą lie­tu­viš­kai sa­ko Alek­sas, kol kas lie­tu­viš­kai kal­ban­tis sun­kiai, ne vis­ką dar ir su­pran­tan­tis.

Li­di­ja ne­si­dro­vi aša­rų upe­lių, kai klau­sia­me, kas jos šei­mą iš­ve­dė iš Lie­tu­vos ir kas da­bar par­ve­dė at­gal. Ji pir­miau­sia at­ver­čia sa­vo ma­mos Ste­fos nuo­trau­kas ir do­ku­men­tus, ku­riuos jai pa­vy­ko gau­ti iš įvai­riau­sių ins­tan­ci­jų.

Li­di­ja pa­sa­ko­jo, kad jos ma­ma Ste­fa iš dvy­li­kos vai­kų šei­mos, ki­lu­si iš Tel­šių ra­jo­no, Ža­rė­nų. Ste­fa bu­vo gi­mu­si 1921 me­tais. Dir­bo Plun­gės au­di­mo fab­ri­ke. Oku­pa­ci­nė vo­kie­čių ka­riuo­me­nė rin­ko jau­nus žmo­nes ir ve­žė dar­bams į Vo­kie­ti­ją. 1943 me­tais į vie­ną to­kių gy­vu­li­nių va­go­nų, ve­žu­sių žmo­nes į dar­bus, at­si­dū­rė ir Ste­fa. Trau­ki­ny­je mer­gi­na su­si­rgo šil­ti­ne – ūmia ir sun­kia in­fek­ci­ne li­ga. Bi­jo­da­mi, kad ji neužk­rės­tų ki­tų ka­tor­gi­nin­kų, vo­kie­čiai Ste­fą iš­ne­šė iš trau­ki­nio ir pa­li­ko ant ne­štu­vų mir­ti.

Trau­ki­nys tuo­met trum­pam bu­vo su­sto­jęs tuo­me­ti­nia­me Kio­nigs­ber­ge. Bu­vo pa­va­sa­ris, tu­rė­jo sprog­ti so­dai. Ste­fa iš ba­do krapš­tė ser­ben­tų pum­pu­rus nuo ša­ke­lių ir val­gė.

Die­vas ne­no­rė­jo, kad ji mir­tų – ją pa­ma­tė vie­ti­nių Rytp­rū­sių vo­kie­čių šei­ma ir pri­glau­dė sa­vo na­muo­se. Išs­lau­gė. Ste­fa pa­gi­jo ir li­ko to­je šei­mo­je gy­ven­ti ir pa­tar­nau­ti vir­tu­vė­je. Ji to­je šei­mo­je li­ko iki tol, kol vo­kie­čių tau­ty­bės žmo­nėms lei­do pa­si­trauk­ti į Vo­kie­ti­ją. Ste­fa yra pa­sa­ko­ju­si sa­vo ar­ti­mie­siems, kad ją iš­slau­giu­si šei­ma į Vo­kie­ti­ją išė­jo pės­čio­mis.

Ste­fa li­ko mies­te, ku­ris iš Kio­nigs­ber­go jau bu­vo vir­tęs Ka­li­ning­ra­du. Mer­gi­na mo­kė­jo lie­tu­viš­kai ir len­kiš­kai, gy­ven­da­ma ją iš­gel­bė­ju­sio­je šei­mo­je iš­mo­ko vo­kiš­kai, o gat­vė­je – ru­siš­kai. Ke­tu­rio­mis kal­bo­mis kal­ban­ti Ste­fa te­bu­vo bai­gu­si ke­tu­rias, be­rods, Tel­šių gim­na­zi­jos kla­ses.

Ka­li­ning­ra­de Ste­fa su­ti­ko Bo­ri­są. Ki­lęs iš Va­ka­rų Uk­rai­nos, Pol­ta­vos sri­ties, Kre­men­čiu­ko. Bo­ri­so, kaip ir Ste­fos gy­ve­ni­mas bu­vo pa­spen­dęs di­de­lių iš­ban­dy­mų – jis bu­vo pa­bė­gęs iš vo­kie­čių ne­lais­vės, o į to­kius so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je žiū­rė­jo kaip į iš­da­vi­kus ir daug ne­siaiš­kin­da­mi su­šau­dy­da­vo. Bo­ri­sui dėl to­kios lem­ties te­ko slaps­ty­tis.

1953 me­tais Ste­fai ir Bo­ri­sui, Ka­li­ning­ra­do mies­to gy­ven­to­jams, gi­mė Li­di­ja, ke­tu­riais me­tais anks­čiau – jau bu­vo gi­mu­si pir­mo­ji duk­ry­tė, Li­di­jos se­suo.

„Gy­ve­nom. Per­gy­ve­nom. Sie­lo­jo­mės pa­nie­ki­na­mai va­di­na­mi la­bu­sia­tais, lie­tu­viais. Ma­mai dar dau­giau kliū­da­vo, nes ji kal­bė­jo su ryš­kiu lie­tu­viš­ku ak­cen­tu“, – me­na jau­nys­tę Li­di­ja.

Po­lia­ri­nės die­nos ir nak­tys il­ge­sio neuž­ge­si­no

Li­di­ja iš­te­kė­jo, vy­ras Vla­di­mi­ras – uk­rai­nie­tis, ka­riš­kis, kai ga­vo pa­sky­ri­mą tar­nau­ti vie­na­me at­šiau­riau­sių mies­tų – Mur­mans­ke, į šiau­rės mies­tą iš Ka­li­ning­ra­do per­si­kė­lė ir vi­sa šei­ma.

Li­di­ja džiau­gė­si Mur­mans­ke ra­du­si daug lie­tu­vių, jie bu­vo įkū­rę lie­tu­vių bend­ruo­me­nę ir tu­rė­jo net sa­vo­tiš­ką lie­tu­vių au­to­no­mi­ją.

„Lie­tu­viai Mur­mans­ke lai­kė­si vie­ni ki­tų. Dai­na­vo­me lie­tu­viš­kas dai­nas, jau­tė­me bend­rys­tę. Juk kai žmo­nės iš­blaš­ky­ti, jie bet ko­kia kai­na sten­gia­si su­ras­ti sa­vų. Taip bu­vo ir Si­bi­ro trem­ty­je – ten at­si­dū­rę lie­tu­viai lai­kė­si vie­nas ki­to. Taip ir mes, Mur­mans­ko lie­tu­viai, no­rė­jo­me“, – pri­si­mi­nė Li­di­ja.

Mur­mans­ko lie­tu­vių bend­ruo­me­nė­je Li­di­ja su šei­ma lie­tu­viš­kai švęs­da­vo vi­sas di­džią­sias me­tų šven­tes. At­va­žiuo­da­vo kon­su­las ar jo pa­siun­ti­niai iš Lie­tu­vos ir bū­ti­nai at­vež­da­vo Mur­mans­ko lie­tu­viams lie­tu­viš­kos duo­nos, ku­ri kve­pė­da­vo na­mais.

Lie­tu­vius į Mur­mans­ką so­vie­ti­niais lai­kais trauk­da­vo di­de­li už­dar­biai – ten už dar­bą dėl su­dė­tin­gų gam­ti­nių są­ly­gų mo­kė­da­vo dvi­gu­bu ta­ri­fu.

Iki šiol Mur­mans­ke gy­ve­na ne­ma­žai lie­tu­vių, nors da­lis jų, su­ma­žė­jus už­dar­biams, iš­va­žia­vo dirb­ti ki­tur, ta­čiau ne­ma­žai jų ten įlei­do šak­nis, su­kū­rė šei­mas, įkū­rė na­mus.

„Lie­tu­vio krau­jas vi­sur toks pat, ne­svar­bu, kur gy­ve­ni“, – sa­ko Li­di­ja.

Lie­tu­viš­ka ta­pa­ty­bė

Ma­ri­na 1976-ai­siais gi­mė Mur­mans­ke. Var­dą ga­vo ru­siš­ką, o pa­var­dę jau bū­da­ma suau­gu­si, pa­si­rin­ko pa­ti – Ja­kaus­ky­tė. No­rė­jo su­si­grą­žin­ti sa­vo lie­tu­viš­ką­ją ta­pa­ty­bę. Ma­nė, kad Ja­kaus­ky­tė – tai tik­ro­ji mo­čiu­tės Ste­fos pa­var­dė. Ta­čiau paaiš­kė­jo, kad tik­ro­ji mo­čiu­tės Ste­fos pa­var­dė iš tie­sų bu­vo Ja­ka­vi­čiū­tė, kaip ir vi­sų jos ar­ti­mų­jų. Jo­kių Ja­kaus­kių dau­giau gi­mi­nė­je Ma­ri­nai ap­tik­ti ne­pa­vy­ko, tik Ja­ka­vi­čius. O iš kur at­si­ra­do vie­nuo­se do­ku­men­tuo­se mo­čiu­tės Ste­fos pa­var­dė – Ja­kaus­ky­tė – be­lie­ka tik spė­lio­ti. Grei­čiau­siai kaž­kas pil­dantis do­ku­men­tus su­pai­nio­jęs ir už­ra­šęs šią pa­var­dę taip, kaip iš­gir­do, ar kaip mo­kė­jo pa­ra­šy­ti.

Kai su­ži­no­jo šį fak­tą, dar kar­tą ne­be­kai­ta­lio­jo pa­var­dės, tie­siog su­si­tai­kė su tuo, kad jų gi­mi­nei li­ki­mas lė­mė dau­gy­bę kla­jo­nių ir pai­nia­vos.

Lie­tu­viš­ką ta­pa­ty­bę Ma­ri­nai įskie­pi­jo mo­čiu­tė Ste­fa. Ji pa­ti va­žiuo­da­vo leis­ti va­sa­rų į gim­tuo­sius Ža­rė­nus, drau­ge pa­siim­da­vo ir Ma­ri­ną.

Kai mo­čiu­tė Ste­fa mi­rė, ar­ti­mie­ji ži­no­jo, kad jos troš­ki­mas bu­vo pa­lai­do­ti ją Ža­rė­nuo­se. 1987 me­tais Li­di­ja su se­se­ri­mi pa­skrai­di­no ma­mos kars­tą iš Mur­mans­ko per Le­ning­ra­dą, Ka­li­ning­ra­dą į Lie­tu­vą ir pa­lai­do­jo Ža­rė­nų mies­te­lio ka­pi­nė­se.

Li­di­ja dė­kin­ga Die­vui, kad tai bu­vo lai­kas, kai ne­bu­vo di­de­lių kliū­čių su pa­lai­kų per­ve­ži­mu, rei­kė­jo tik įro­dy­ti, kad ve­lio­nė iki 1940 me­tų bu­vo gy­ve­nu­si Lie­tu­vo­je ir bu­vo Lie­tu­vos pi­lie­tė.

Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę tu­ri ir Li­di­ja, ir Ma­ri­na.

Kaip In­di­jo­je lie­tu­viš­kai už­si­sa­ky­ti pie­tus?

Ža­rė­nuo­se mo­čiu­tės Ste­fos dė­ka Ma­ri­na pra­mo­ko lie­tu­viš­kai, tiks­liau, že­mai­tiš­kos, šiek tiek ar­cha­jiš­kos se­no­jo kai­mo kal­bos. Vie­ti­niai vai­kai ne­sup­ra­to ru­siš­kai, o Ma­ri­na iš pra­džių – lie­tu­viš­kai. Ta­čiau vai­kai la­bai grei­tai iš­moks­ta kal­bų – taip at­si­ti­ko ir Ma­ri­nai.

Kai Ma­ri­na vai­kams pa­sa­ko ką nors iš sa­vo vai­kys­tė­je iš­mok­tos lie­tu­vių kal­bos, pa­vyz­džiui, „pa­kaš­ta­vok“ ("pa­ra­gauk"), jos vai­kai, pui­kiai iš­mo­kę kal­bė­ti lie­tu­viš­kai Kur­šė­nuo­se, juo­kia­si, kad to­kio žo­džio net nė­ra lie­tu­vių kal­bo­je.

Alek­sas me­na, kaip jų ke­lio­nės į In­di­ją me­tu vie­no­je už­kan­di­nė­je me­niu bu­vo pa­ra­šy­ta ang­lų ir in­dų kal­bo­mis. Stai­ga Ma­ri­na, vi­siš­kai ne­mo­kan­ti ang­liš­kai, ėmė už­kan­di­nė­je skai­ty­ti me­niu, pa­ra­šy­tus san­skri­to kal­ba ir aiš­kin­ti bend­ra­ke­lei­viams, ką už­kan­di­nė siū­lo pie­tums.

Vi­si bend­ra­ke­lei­viai iš­pū­tė akis, kai Ma­ri­na ėmė skai­ty­ti in­diš­kus mais­to pa­va­di­ni­mus ir ru­sa­kal­biams bend­ra­ke­lei­viams ir klau­si­nė­ti, su ko­kiais prie­sko­niais jie val­gys viš­tie­ną. Sansk­ri­tu pa­ra­šy­ti žo­džiai bu­vo la­bai pa­na­šūs į jos iš­mok­tą ar­cha­jiš­ką že­mai­čių kal­bą. Taip per In­di­ją jie aki­vaiz­džiai iš­ban­dė, kad san­skri­tas ir lie­tu­vių kal­ba pri­klau­so tai pa­čiai in­doeu­ro­pie­čių kal­bų šei­mai.

„Pa­gau­gais oda ei­na, kai su­pran­ti, ko­kios es­mi­nės ver­ty­bės, ko­kie to­li­mi pa­sau­lio kraš­tai, ko­kios di­džios kul­tū­ros su­si­sie­ja per kal­bą!“ – džiau­gė­si pa­tir­ti­mi Alek­sas.

Lie­tu­vių kal­bos bar­je­ras Lie­tu­vo­je

Ta­čiau Alek­sui lie­tu­vių kal­ba Lie­tu­vo­je ta­po bar­je­ru.

Alek­se­jus – neo­na­ta­li­nės rea­ni­ma­ci­jos gy­dy­to­jas, 14 me­tų Mur­mans­ko gim­dy­mo na­muo­se gel­bė­jęs neiš­ne­šio­tų, ma­žo svo­rio kū­di­kių gy­vy­bes.

Alek­sas yra bai­gęs Pet­ro­za­vods­ko uni­ver­si­te­tą, tu­ri še­šis pro­fe­si­jos ser­ti­fi­ka­tus.

Jis pir­miau­sia rū­pi­no­si lei­di­mu gy­ven­ti Lie­tu­vo­je, jį ga­vo, nes žmo­na – Lie­tu­vos pi­lie­tė.

Jo gy­dy­to­jo dip­lo­mas pri­pa­žin­tas Lie­tu­vo­je be jo­kių pro­ble­mų per ge­rą mė­ne­sį. Ta­čiau Alek­sas ne­ga­li dirb­ti Lie­tu­vo­je pa­gal spe­cia­ly­bę, nes ne­tu­ri iš­si­lai­kęs lie­tu­vių kal­bos eg­za­mi­no, skir­to už­sie­nie­čiams.

Alek­so tei­gi­mu, no­rint jam dirb­ti pa­gal spe­cia­ly­bę, ne­pa­kan­ka lie­tu­vių kal­bos pa­grin­dų, rei­kia pui­kaus kal­bos mo­kė­ji­mo. Alek­sas kol kas to ne­pa­sie­kė. Nors, pa­vyz­džiui, ang­lų kal­bą jis mo­ka pui­kiai.

Vy­ras pa­sa­ko­jo, kad pra­si­dė­jo il­gi su­si­ra­ši­nė­ji­mai su val­diš­ko­mis ins­tan­ci­jo­mis, įvai­riau­si ne­sklan­du­mai. Tai jį šiek tiek už­ga­vo bei pri­ge­si­no en­tu­ziaz­mą kuo grei­čiau sa­ve rea­li­zuo­ti pa­gal spe­cia­ly­bę ir bū­ti nau­din­gam ša­liai, ku­rią jis pa­si­rin­ko na­mais sau, sa­vo vai­kams.

Ki­ta ver­tus, Alek­sas ne­sup­ran­ta, kaip Lie­tu­vo­je, kur taip trūks­ta me­di­ci­no­s spe­cia­lis­tų, jam vis ne­pa­vyks­ta per­lip­ti ne pro­fe­si­nio, o kal­bos bar­je­ro. Bet be kal­bos mo­kė­ji­mo, pa­gal Lie­tu­vo­je ga­lio­jan­čius įsta­ty­mus, jo į gy­dy­mo įstai­gas, ti­ki­no, ne­ga­li priim­ti net sta­žuo­to­ju.

Kas ga­lė­tų pa­dė­ti Alek­sui su­si­gau­dy­ti šio­je sri­ty­je ir įveik­ti iš­ki­lu­sius bar­je­rus, jis ti­ki­si su­ras­ti. Pir­miau­sia jam rei­kia pui­kaus lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jo ir tru­pu­čio sėk­mės, ti­ki, kad tai tik lai­ki­na ne­sėk­mė, nes ne­ga­li bū­ti, kad jo pro­fe­si­nės pa­tir­ties nie­kam ne­rei­kė­tų.

Li­ki­mas lė­mė vi­są pa­sau­lį

Il­go po­kal­bio me­tu su Ma­ri­na, Alek­su, Li­di­ja nuo­trau­kų ir do­ku­men­tų ant sta­lo tik dau­gė­jo, aša­ras kei­tė juo­kas ir šir­din­gi ap­si­ka­bi­ni­mai.

Li­di­ja, žvelg­da­ma į sa­vo ar­ti­mų­jų nuo­trau­kas ir at­vers­da­ma il­gas ir pai­nias jų is­to­ri­jas, sa­kė esan­ti įsi­ti­ki­nu­si, kad rei­kia kuo dau­giau ir pla­čiau pa­sa­ko­ti apie lie­tu­vių li­ki­mus Lie­tu­vo­je ir sve­tur, nes tau­ta la­bai iš­si­bars­čiu­si.

Vien jos ar­ti­mų­jų is­to­ri­jos api­ma ko­ne vi­są pa­sau­lį: nuo Lie­tu­vos iki Prū­si­jos, Ru­si­jos, nuo Ru­si­jos iki Lie­tu­vos, Ame­ri­kos, Viet­na­mo, Bel­gi­jos. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad jų gi­mi­nei li­ki­mas lė­mė vi­są pa­sau­lį.

„Ka­ras ir po­li­ti­ka iš­blaš­ko žmo­nes po pa­sau­lį. Ir dėl to ken­čia ne po­li­ti­kai, o pa­pras­ti žmo­nės“, – dvi prie­žas­tis įvar­di­ja Li­di­ja, pri­si­min­da­ma gi­mi­nes ir jų pai­nius ke­lius po to­li­mas pa­sau­lio ša­lis.

Li­di­jos ma­ma Ste­fa – iš gau­sios dvy­li­kos vai­kų šei­mos. Li­di­ja me­na ma­mos pa­sa­ko­ji­mus, kad šei­ma bu­vu­si ne­la­bai tur­tin­ga, bet la­bai drau­giš­ka, ir Ste­fa ne­bu­vo gir­dė­ju­si, kad ka­da nors jos tė­vai bū­tų pa­sa­kę vie­nas ki­tam ne­ti­ku­sį žo­dį.

Kai Li­di­jos se­ne­lis iš­vy­ko už­si­dirb­ti į Ame­ri­ką, įsi­dar­bi­nęs šach­to­je no­rė­jo į Ame­ri­ką at­si­vež­ti vi­są šei­mą, ta­čiau su­si­rgo žmo­na Pet­rė, Li­di­jos se­ne­lė, ir šei­ma li­ko Lie­tu­vo­je.

Vė­liau į Ame­ri­ką iš­vy­ko jo duk­ra, Ste­fos se­suo Amil­ka (Mi­le­na), iš­te­kė­jo už len­ko. Jų pa­li­kuo­nys ir da­bar gy­ve­na Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se, o jų var­dai – iš­skir­ti­nai lie­tu­viš­ki. Jų sū­nui Kęs­tu­čiui, gi­mu­siam, kaip ir Li­di­ja, tais pa­čiai 1953 me­tais, te­ko ka­riau­ti po JAV vė­lia­va Viet­na­me. Li­di­ja vė­liau, kai nu­trū­ko ry­šiai ir ne­be­pa­sie­kė laiš­kai iš Či­ka­gos, il­gai ieš­ko­jo Kęs­tu­čio, bet jo su­ras­ti ne­pa­vy­ko. Dar vie­nas se­ne­lės Ste­fos bro­lis bu­vo iš­vy­kęs į Bel­gi­ją, ta­čiau ry­šių ne­pa­lai­ko.

Kur­šė­nus šei­ma taip pat at­ra­do ir pa­mi­lo sa­vo ar­ti­mų­jų dė­ka. Bū­tent mo­čiu­tės Ste­fos se­sers Eu­ge­ni­jos duk­ra Da­nu­tė ap­si­gy­ve­no Kur­šė­nuo­se. Ma­ri­na su šei­ma at­vyk­da­vo pas ją ir jos duk­ras, sa­vo pus­se­se­res, pa­si­sve­čiuo­ti į Kur­šė­nus.

Bū­tent Kur­šė­nai li­ki­mo blaš­ky­tą po pa­sau­lį gi­mi­nę da­bar vėl su­ri­šo su Lie­tu­va ir ar­ti­mai­siais.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Alek­se­jus, Li­di­ja, Ma­ri­na – Kur­šė­nuo­se, ku­rie ta­po jų na­mais. Čia par­vež­tos ir vi­sos gi­mi­nės, blaš­ky­tos po pa­sau­lį, nuo­trau­kos.

Li­di­ja, ku­rios na­mais bu­vo ir Ka­ra­liau­čius, ir Mur­mans­kas, o da­bar ta­po Kur­šė­nai, įsi­ti­ki­nu­si, kad rei­kia kuo dau­giau pa­sa­ko­ti lie­tu­vių, iš­blaš­ky­tų po pa­sau­lį, is­to­ri­jų.

Mo­čiu­tė Ste­fa Tel­šiuo­se. Po ke­le­rių me­tų ją veš gy­vu­li­nia­me va­go­ne dar­bams į Vo­kie­ti­ją, bet dėl li­gos pa­liks Ka­ra­liau­čiu­je.

Li­di­ja su krikš­to tė­vais Lie­tu­vo­je, Vieš­vie­nuo­se, pas gi­mi­nes.

Alek­sas kol kas neį­vei­kė lie­tu­vių kal­bos bar­je­ro, to­dėl ne­ga­li dirb­ti pa­gal pro­fe­si­ją – gy­dy­to­ju.

Kol vy­ras ne­ga­li gau­ti dar­bo pa­gal spe­cia­ly­bę Lie­tu­vo­je, Ma­ri­na tu­ri va­žiuo­ti dirb­ti

Vie­nin­te­lis do­ku­men­tas, ku­ria­me Li­di­jos ma­mos Ste­fos pa­var­dė – Ja­kaus­ky­tė. Vi­si ki­ti do­ku­men­tai liu­di­ja, kad jos pa­var­dė Ja­ka­vi­čiū­tė.

Pusb­ro­lis Kęs­tu­tis Ame­ri­ko­je 1957 me­tais. Jo Li­di­jai ne­pa­vy­ko su­tik­ti.