Naujausios
In memoriam Daliai Teišerskytei (1944–2023)
„Kūrėjas mums davė Atmintį...
Ją turi ne tik individas, bet ir istorija.
Kartais likimas lemia taip, kad žmogaus ir istorijos atmintis yra TA PATI...“ (Iš D.T. pranešimo SIBIRO BETLIEJAI LR Seime 2007 m. kovo 11 d.)
2019 metais spalio mėnesį autobusu keliavome į Strasbūrą. Dalios bendrakeleive buvo jos artima draugė Sigita. Mano kolegės – projekto RAUDONA LIEKA dalyvės. Visos buvome apdovanotos europarlamentaro Petro Auštrevičiaus kelione po Europą, aplankant su Lietuva susijusias vietas įvairiose valstybėse. Su kaunietėmis greitai atradome daug bendrumo. Tad visos kelionės metu kartu užkandžiavome, kartu vaikščiojome ir daug bendravome.
Buvo paliesta ir NACIONALINĖS VERTYBĖS tema. Tuomet Dalia paatviravo, kaip nusipelnė šio įvardijimo LR Seime. Ilgai ji dirbo prie įstatymo, skirto daugiavaikėms motinoms, pataisų. Po balsavimo už įstatymo pataisas LR Seime parlamentarė bėgo iš posėdžių salės į balkoną pasveikinti daugiavaikias mamas su palankiu pritarimu įstatymo pataisoms. Lipant laiptais į žurnalisto klausimą, kur įstatymo autorė skuba, ji atsakė, kad pas NACIONALINES VERTYBES – daugiavaikes Motinas. Viskas apsivertė taip – Dalia Teišiarskytė nuo to vakaro, kuomet buvo pritarta įstatymo pataisoms, kuomet ji norėjo parodyti daugiau dėmesio mamoms, užauginusioms ir išauklėjusioms būrį vaikų, pati gavo pravardę, kurios tauta neužmirš ir po jos mirties...
Aš Daliai papasakojau kitą istoriją su skambiu pavadinimu NACIONALINĖ VERTYBĖ.
Tai įvyko pirmais atkurtos Nepriklausomybės metais Šiaulių dailės galerijoje. Tapytoja Vita Žabarauskaitė galerijos pirmo aukšto salėse iškabino savo tapybos darbus. Tik įėjus į vestibiulį žiūrovo akis iš karto traukė jos nutapytas didelių gabaritų (gal 150x120 cm), ryškių rožiniai oranžinių spalvų monumentalių formų darbas. Visoje drobės plokštumoje buvo paguldyta kiaulė-paršavedė su kokia dešimčia žindančių paršelių. Atėjęs į parodos atidarymą apžiūrėti parodos eksponatų Amerikos lietuvis nesusilaikė ir labai garsiai suriko:
– O-o-o, NACIONALINĖ VERTYBĖ!!!...
Daliai labai patiko ši istorija. Ji įvertino taip – tai prieškario išgyvenimas ir Lietuvos ekonominė plėtra... Ji buvo neabejinga valstybės reikalams. Todėl ir dalį poezijos skyrė Tėvynei
Kas tu, Tėvyne?
Ryto vėjas ar varpas?
Lieknos nendrės ar vardas
Nužudyto nakty?
Kas tu, Tėvyne?
Žemės džiaugsmas ar vargas?
Lietų geriančios varpos
Ar laukai užarti?
Kas tu, Tėvyne?
Sielos žaizdos ar rūtos?
Juodo nerimo griūtys
Ar sudegę namai?
Kas tu, Tėvyne?
Žemės ašaros rupios?
Rankos žemdirbio grubios
Ar vaikystės sapnai?
Kas tu, Tėvyne?...
Praėjus mėnesiui po mūsų bendravimo keliaujant Dalia Teišerskytė buvo pakviesta į Šiaulius ir Zubovų rūmuose prisistatė, kaip Menininkų namų įkūrėja Kaune, kaip žurnalistė, publicistė, poetė,... aktyvi Lietuvos moteris, palikusi įspaustas pėdas Lietuvos žemėje.
„Žiema...
Dvidešimt penki kilometrai kelio, nutiesto nuo miško kirtavietės iki upės, kuria pavasarį bus plukdomi rąstai...
Tame kelyje, kiekviename kilometre, nelyg kokios bruknės pamiškėje išsibarsčiusios apsimuturiavusios bobytės. Būtent bobytės – po vatiniais švarkeliais, vilnonėmis skaromis, surištomis už nugaros, dideliais veltiniais su priklijuotais papildomais padais (kad nesušaltų kojos) – sunku atpažinti mergaitę ar moterį. Kiekvienos bobytės užduotis – prižiūrėti vieną kelio kilometrą. Prižiūrėti taip, kad nebūtų nė mažiausios duobelės, nė menkiausio įlinkio, kad būtų švariai nušluota pagrindinė vėžė, nes kelis kartus per dieną tuo keliu pravažiuos traktorius, tempiantis 10 –15 trivažių rogių, prikrautų tobulų Sibiro pušų kūnų, kuriuos pavasarį – kartu su ledonešiu – plukdys į Zimos miestelio lentpiūvę.
Buvau viena iš bobyčių, kelias ilgas Sibiro žiemas dirbančių tame ledinio kelio kilometre. Kai tik prašvisdavo, tempiantis roges traktorius išmesdavo ant kelio penkiolikmetę „lespromchozo“ darbininkę – penktą Kotrynos Teišerskienės vaiką Dalytę....
Seniai neturiu Mamos, beveik neprisimenu Tėvo, nukankinto lageryje. Nebeturiu nė vieno iš trijų brolių. Du ilsisi amžino įšalo žemėje. Trečias – šalia Mamos netoli gimtosios Šiluvos...
Esu laiminga, kad turėjau TOKIĄ šeimą. Esu laiminga, kad esu Lietuvos dukra. Tikiuosi, kad niekada neapvilsiu savo tėvų ir savo Tėvynės.“ (Iš D.T. pranešimo BRUKNĖS ANT LEDO KELIO LR Seime 2015 m. birželio 14 d.)
