Gerovės valstybę turime kurti patys

Roberto DAČKAUS (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
„Pirmąją bangą atlaikėme neblogai tiek medicinine, tiek, manau, ir ekonomine prasme. Bet jeigu antrojo protrūkio nesuvaldysime, džiaugtis nebebus kuo“, – apie koronaviruso situaciją sako Prezidentas Gitanas Nausėda.
„Žalia, inovatyvi ir taiki valstybė, kurioje malonu gyventi“, – tokia Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos gerovės valstybės formulė. Po regionus keliaujantis Prezidentas sako esąs savotišku moderatoriumi arba tarpininku ne tik tarp skirtingų politinių partijų, bet kai kada ir tarp centrinės valdžios ir savivaldybių. Pasak šalies vadovo, labai svarbu, jog žmonės jaustųsi girdimi tos valdžios, kuri šalia.
Antradienį, po vizito Karinių oro pajėgų Aviacijos bazėje Šiauliuose, šalies vadovas davė išskirtinį interviu „Šiaulių kraštui“.

Atlikti namų darbai

– Koks buvo vizito tikslas Šiauliuose?

– Karinėse oro pajėgose lankiausi pirmą kartą, norėjosi pamatyti, kaip atrodo oro policijos misija iš arti. Turbūt parinkome labai tinkamą momentą, dabar yra net keleto valstybių grupės: Didžioji Britanija, Vokietija, Ispanija ir dar nedidelė Jungtinių Amerikos Valstijų grupė.

Man džiugu įsitikinti, kad NATO kumštis arba skirtingų šalių bendradarbiavimas pasireiškia realiai, komandos dirba petys petin.

Svarbiausia, kad jie yra čia, kad saugo mus iš oro ir dabar Lietuva turi tik savo namų darbus padaryti: užtikrinti tinkamas apgyvendinimo ir darbo sąlygas tiems žmonėms. Iš to, kaip jie atsiliepia, mums tai pavyksta padaryti – ir su kaupu.

– Ar jūsų vizitas susijęs su tuo, kad prieš porą savaičių Šiauliuose buvo papildomai dislokuoti Vokietijos karinių oro pajėgų kariai ir naikintuvai?

– Ne, labai sąmoningai mes to neplanavome. Aišku, malonu pamatyti mano studijų šalies pajėgas, pasveikinti juos jų gimtąja kalba. Bet tai buvo labiau planinis vizitas, kurį mes dėl objektyvių priežasčių šiek tiek turėjome atidėti.

– Lietuvą pirmieji įsigyti sraigtasparniai UH-60M „Black Hawk“ turėtų pasiekti 2024 metais. Kaip dar bus stiprinami šalies gynybiniai pajėgumai?

– Nelygu, apie ką kalbėsime. Skirtingo tipo lėktuvai atlieka skirtingas funkcijas, mums labai svarbu, kad būtų garantuotas sklandus režimas persijungimo iš oro policijos į oro gynybą, priešlėktuvinę gynybą. NASAMS sistemos pasirodė Lietuvoje, netrukus ims funkcionuoti.

Mes stipriname antžeminę oro gynybą, tai yra nepaprastai aktualu konflikto ir intervencijos atveju, bet, nepaisant to, reikšminga ir oro policijos misija, tik svarbu, kad planai būtų gerai koordinuoti tarpusavyje, kad skirtingos šalys, iškilus tam tikram poreikiui, labai aiškiai žinotų, kas ką daro, kokiomis funkcijomis turi užsiimti.

Man atrodo, mes einame tinkama linkme ir, nepaisant koronaviruso, misijos vyksta, jos nenutrūko nė minutei.

Kelios Lietuvos

– Prezidente, darbo vizitais keliaujate po skirtingas savivaldybes, neseniai lankėtės Naujojoje Akmenėje. Kodėl pasirinkote tokį darbo pobūdį?

– Tai yra sudėtinė mano darbo dalis. Tą aš sakiau per savo rinkiminę kampaniją: kad Prezidentas turi tapti savotišku moderatoriumi arba tarpininku ne tik tarp skirtingų politinių partijų, bet kai kada ir tarp centrinės valdžios ir savivaldybių.

Žinoma, jeigu tam poreikio nėra, dirbtinai sukurti problemą ir paskui pačiam stengtis ją išspręsti nėra prasmės, bet šiandien mes pasigendame to bendradarbiavimo.

Kai kada požiūris į savivaldybę yra netinkamas, kai kada gal pačiai savivaldybei pristinga iniciatyvos ir tinkamo durų suradimo ir atidarymo.

Turėjome vizitų regionuose, neseniai – Birštone, tik pats asmeniškai negalėjau dalyvauti, nes buvau Briuselyje.

Labai džiaugiamės, kai galime konkrečiais darbais prisidėti prie problemų sprendimo savivaldybėse.

Ir su Šiaulių meru bendravome Naujojoje Akmenėje – buvo susirinkę aplinkinių regionų merai, mus taip pat jaudina ir Šiaulių universiteto klausimas, ir Šiaulių oro uosto įveiklinimo klausimas. Manau, kad ir čia reikalai juda į gerą pusę.

– Daug keliaujate po Lietuvą, ar matote dvi Lietuvas, tą skiriamąją juostą, kur prasideda kita Lietuva?

– Labai sunku atsakyti į šitą klausimą, kadangi aš manau, kad tų Lietuvų, jei atidžiu žvilgsniu žiūrėti, gal yra ir gerokai daugiau, mes bent keturias–penkias priskaičiavome.

Ir čia turbūt nelygu, kokį kriterijų įvesime. Jeigu perspektyvos kriterijų, yra regionų, kurie turi perspektyvą, kai kurie – net labai gerą; yra regionų, kurie vis dar patys abejoja savo perspektyvomis; regionai, kurie turi kuklią perspektyvą ir regionai, kurie šiuo metu neįsivaizduoja, kaip gyvens po 5–10 metų, ar apskritai ten bus žmonių.

Reikalingi tam tikri, kaip aš sakau, ekonominės gyvybės židiniai visoje Lietuvos teritorijoje. Sakykime, Laisvosios ekonominės zonos, Pramonės parkai yra labai tinkamas instrumentas išmėtyti Lietuvoje ekonominius židinius. Jie paskui tampa savotiškais traukos centrais ir investuotojams, ir verslui, taip pat ir darbo vietų prasme.

Turbūt nesame naivūs ir negalvojame, kad kaip kažkada sovietiniais laikais – už kampo nuėjai su šlepetėmis į darbą ir dirbi. Dabar kai kada tenka pakeliauti iki savo darbo vietos ir šiek tiek ilgiau. Darbdaviai patys noriai sprendžia darbuotojų atvykimo klausimus, ypač, šiuo metu, kai darbo jėgos stygius akivaizdus. Aš manau, toks modelis galimas bet kur. Kodėl negali žmogus gyventi ramiai Žagarėje, auginti vyšnias ir važiuoti dirbti į Naująją Akmenę, į Šiaulius ar dar kažkur?

– Prie kurios Lietuvos priskirtumėte Šiaulių regioną?

– Šiaulių regioną laikyčiau pirmosios Lietuvos atributu ir sudėtine dalimi, žinoma, galbūt jis kai kuriais aspektais negali prilygti Vilniui arba Kaunui, bet Laisvoji ekonomikos zona, Pramonės parkas, šiaip pats judėjimas mieste – akivaizdžiai matyti, kad tai tikrai nėra stagnuojantis Lietuvos regionas.

Kiek čia vietinės valdžios nuopelnas, kiek apskritai žmonių aktyvumo arba tinkamų sprendimų nuopelnas, dabar aš tinkamai neatsakysiu, bet, manau, kad viskas po truputį susideda ir duoda tikrai neblogą rezultatą.

Dar svarbu, kad žmonės jaustųsi girdimi. Kad jaustųsi girdimi ne tik centrinės valdžios, kurią gal kartais sunku prisišaukti Vilniuje, bet ypač kad jaustųsi girdimi tos valdžios, kuri čia, šalia.

Nesvarbu, apie ką mes kalbėtume, ar apie darbo vietas, ar apie socialinę rūpybą, ar, pavyzdžiui, apie medžių kirtimą – irgi vis aktualesniu tampantis klausimas, ir mane tai savotiškai džiugina.

Aš nemanau, kad pradėjo kirsti daugiau medžių miestuose – tiesiog žmonės nustojo su tuo taikstytis. Jeigu anksčiau visi pasipiktindavo tyliai ir galbūt ašarą nubraukdavo, kad kažkas vėl nupjovė seną medį, dabar jau viskas virsta pilietinėmis iniciatyvomis ir kai kada pavyksta pasipriešinti planams. Ir Šiauliai turbūt yra tas pavyzdys – Kaštonų alėjos iškirtimui pasipriešinta, tiesa, bulvaro klausimas šiek tiek galbūt kitaip išsisprendė. Bet aš matau, naujieji bulvaro medžiai negadina vaizdo.

– Pernai šiauliečiai Seime perskaitė atvirą laišką Prezidentui, juo prašyta atkreipti dėmesį į destruktyvią medžių naikinimo bangą, besiritančią per visą Lietuvą.

– Bendravau šituo klausimu su meru, jis rado savo argumentų. Aš matau, kad tai iš tikrųjų tampa savotiška manija. Aš nežinau, ar tai yra nesuvokimas mūsų istorinių šaknų, religinio tikėjimo šaknų, kuomet mes garbinome senus medžius, ąžuolus. Kažkokia antireakcija, neapykanta senam medžiui. Medis priešas, medis pavojaus šaltinis. Taip, jei mokslininkai pasakytų, tyrimai parodytų, kad medis supuvęs, neduok Dieve, užmuštų žmogų pro šalį einantį – tai, žinoma, nepateisinama.

Bet kalbame ne apie tuos atvejus. Yra dvi priežastys. Pirma – bendra mentaliteto problema, turbūt tas sovietmetis mumyse tam tikrą mankurtizmą išugdė, deja, aš matau jo apraiškas. Antroji priežastis yra labai paprasta ir pragmatiška – nupjauk seną ir pasodink naują.

Tos dvi priežastys – pagrindinės, kurios lemia, sakykime, nesiskaitymą su žmonėmis, kuriems tas medis yra daugiau, negu šalia augantis medienos kubinis metras.

Gerovės valstybės formulė

– Artėja antroji koronaviruso banga, kas kelia daugiausia nerimo?

– Didžiausią rūpestį kelia įvežtiniai atvejai, kurie, nesisaugant arba masinių renginių metu, gali labai greitai tapti vidaus problema.

Galbūt sienų reguliavimo prasme mes nelabai ir galime drastiškų sprendimų priimti, nes tai turi būti koordinuota Europos Sąjungos lygiu, bet jeigu reikėtų, aš manau, mes tikrai tokį klausimą keltume.

Bet svarbu ir tai, kad žmonės suprastų, kad koronavirusas dar nepasitraukė, kad jis gali smogti dar skaudžiau antrą kartą. Aš suprantu labai gerai psichologinę būklę, pats jaučiu lygiai tą patį, sunku tiek laiko prabuvus, prasisaugojus, dar sukaupti valią ir dar truputį pakentėti. Bet tą reikia padaryti. Ir atrodo, kad ne visada pavyksta, nes atsiranda atskiri židiniai arba protrūkiai. Pažiūrėsime, kokias pasekmes Klaipėdos Jūrų šventė turės. Iš to, ką aš mačiau, nelabai optimistiškai nuteikė tie vaizdai, nes akivaizdžiai matosi: kai kurie žmonės saugosi, o kai kurie, deja, ne.

Jeigu tai lems paūmėjimą problemos, teks daryti tai, ką dabar didžioji dalis Vakarų Europos daro – vėl grįžti prie apribojimų. Tai savo ruožtu kirs per ekonomiką, o to mes mažiausiai norime.

Pirmąją bangą atlaikėme neblogai tiek medicinine, tiek, manau, ir ekonomine to žodžio prasme.

Bet jeigu antrojo protrūkio nesuvaldysime, džiaugtis nebebus kuo.

– Prezidente, kokius akcentus sudėtumėte, vertindamas pirmuosius prezidentavimo metus?

– Aš norėjau visada būti arti žmonių, jaučiu malonumą bendraudamas su žmonėmis. Tą dariau per rinkimų kampaniją labai intensyviai. Ir aš stengiuosi tiesiogiai perduoti tą gerovės valstybės įsivaizdavimą, kokį mes turime.

Negaliu pasakyti, kad tai yra labai paprasta. Pats žodžių derinys niekam nekelia abejonių – kas nenorėtų gyventi gerovės valstybėje?

Bet kuomet reikia jį užpildyti turiniu, aš matau norą, kad kažkas tą turinį sudėtų ir paruoštų už juos pačius – už žmones.

Žinoma, gali ir mokslininkai, ir politikai sudėti. Bet mintis buvo tokia, kad į šitą iniciatyvą atsilieptų visi ir patys žmonės taptų kūrėjais gerovės valstybės. Nes ji apima be galo daug dalykų. Taip, mes galbūt sufokusuojame savo dėmesį į ekonominius, socialinius reikalus, jie vieni iš svarbiausių šiame visame konstrukciniame darinyje. Socialinės atskirties mažinimas, regioninės atskirties mažinimas, visuomenės grupių, kurios ilgą laiką buvo išmestos iš dėmesio centro – konkrečiai pensininkai – savotiškos skolos atidavimas joms, kad galėtų gyventi oriai, civilizuotai mūsų valstybėje XXI amžiuje.

Bet yra daug kitų dalykų: sveikatos apsauga, švietimas, žalioji ekonomika, nes gerovės valstybė yra ne tik kad ekonomiškai joje patogu gyventi, bet joje malonu gyventi turėtų būti.

Kaip aš sakau: žalia, inovatyvi ir taiki valstybė, kurioje malonu gyventi. Formulė labai paprasta.

– Ar per šiuos metus Jums kito gerovės sąvoka?

– Sąvoka pildėsi. Aš matau, kad atsišaukia partijos, atsišaukia atskiri mąstantys žmonės, atsišaukia net akademikai, kurie rašo straipsnius ir galbūt ilgą laiką buvo nusivylę, kad jų straipsnių niekas neskaito.

Aš labai tikiuosi, kad šitą aukštą natą mes prinešime ir iki Seimo rinkimų, kad partijos eis į Seimo rinkimus norinčios ir galinčios pasisakyti šituo klausimu ir nustatyti savo santykį su gerovės valstybe.

Aš manau, kad būtų pakankamai sąžininga, jeigu, pavyzdžiui, kažkurios partijos galvoja, kad gerovės valstybė, kaip tokia, joms yra nepriimtina, turėtų sąžiningai pasakyti: mes įsivaizduojame kitaip Lietuvos kūrimą, turi būti, sakykime, maksimalios laisvės, maksimali laisvė daryti verslą ir t.t., o apie socialinius dalykus pagalvosime rytoj. Jos gali taip pasakyti ir tada rinkėjai tegul renkasi.

Bet yra dauguma partijų, tame tarpe ir liberalios pakraipos, kurios nori užimti aktyvią poziciją šituo klausimu ir jos pasisako, jos kuria, teikia savo idėjas ir aš manau, tikrai turėsime kad ir trumpą, bet ganėtinai produktyvų laikotarpį iki Seimo rinkimų – rugsėjis, rugpjūčio antroji pusė, kuomet ir aš, kaip Prezidentas, ir mes visi žiūrėsime, ką tos partijos nori pasakyti, ir tada atiduosime savo balsą.

Šiandien dar nesu niekam pažadėjęs savo balso.

– Kas šiuo metu kelia didžiausią įtampą darbe su Seimu, Vyriausybe?

– Nenorėčiau sakyti, kad yra kažkokios specialios įtampos. Yra darbiniai, politiniai dalykai, jie reiškia tik tiek, kad niekada nebus nuomonių vienovės tarp skirtingų valdžios institucijų. Bet net ir tada, kai yra nuomonių įvairovė ir skirtingi požiūriai į tą patį klausimą, mes galime trankytis durimis, mes galime vienas kitą užgaulioti, bet mes galime pabandyti susitarti.

Tai ir yra mano įsivaizdavimo politika. Ne kažkoks skaldymasis, ne kažkoks pamokslavimas iš aukštų tribūnų, bet mėginimas derinti interesus.

Kai kada tuos interesus pavyksta suderinti, kai kada liekame prie savo pozicijų, turbūt todėl ir kai kurių institucijų vadovų iki šiol nepavyko paskirti dėl to, kad tie įsivaizdavimai pernelyg vienas nuo kito toli ir nepavyksta to bendro vardiklio rasti.

Bet, manau, daugeliu atveju kalbėtis galima, susitarti galima ir, priklausomai nuo situacijos, mes kalbamės su valdančiąja koalicija, su opozicija. Ypač, dėl Prezidento vetuojamų įstatymų, kuriems reikia palaikymo Seime.

Biudžetas priklausys nuo scenarijaus

– Dar viena aktualija – Rusijos perrašoma istorija. Ar Lietuva tinkamai reaguoja į karus dėl istorijos ir ar Vakarų valstybės supranta mūsų poziciją?

– Aš manau, kad mums labai svarbu reaguoti bendrai. Ir aš, pavyzdžiui, džiaugiuosi, kad gegužės 8 dieną išėjo bendras Baltijos šalių prezidentų kreipimasis kaip savotiškas atsakas ir požiūris į Antrojo pasaulinio karo istoriją, okupacijos istoriją.

Po to atsirado mėginimai kriminalizuoti tiesos sakymą Rusijoje, keisti Konstituciją, Putino straipsnis Jungtinių Amerikos Valstijų spaudoje. Žinoma, kad gal ir ne visais atvejais reikia čia pat aukščiausiu lygiu reaguoti, bet mes tą stengiamės daryti, pasitelkėme mūsų profesionalius, garbius istorikus, kurie duotų atkirtį atviram melui.

Aš pats inicijavau diskusiją, tiesa, ji nebuvo diskusija, o tiesiog supažindinimas su naujausiomis Rusijos iniciatyvomis Europos Vadovų Taryboje. Pastaroji Taryba buvo dedikuota daugiametės finansinės perspektyvos ir gaivinimo fondo reikalams ir, kaip žinote, pavyko sėkmingai tą dokumentą priimti – bent jau Europos Vadovų Taryboje.

Mums pavyko įsiterpti ir pasakyti mums svarbius dalykus – visi Europos Sąjungos vadovai tai išgirdo. Aš manau, kad reikia reaguoti ir ieškoti, kiek galima, daugiau partnerių, draugų, kad tai neskambėtų kaip mūsų vienų atskiras balsas – kad skambėtų kaip vieningas, labai aiškus, artikuliuotas ir sutriuškinantis tas melo formules, kurios dabar yra mums per jėgą, tiksliau, net ne mums (jie su mumis jokių iliuzijų neturi, žino patys, kad meluoja ir kad mes žinome, kad jie meluoja). Bet jie orientuojasi į galbūt mažiau mūsų istorijos niuansus išmanančius Vakarų Europos arba Junginių Amerikos Valstijų piliečius ir mėgina jiems tą melą pateikti kaip tiesą.

– Kokie pagrindiniai likusių šių metų tikslai?

– Laukia du labai svarbūs dalykai – Vyriausybės formavimas, naujos valdančiosios koalicijos formavimas ir biudžetas. Plius kai kurios iniciatyvos, kurios nusikėlė į rudenį: Viešųjų pirkimų įstatymo projektas, mums nepaprastai svarbus ir reikšmingas, ir Korupcijos prevencijos įstatymas.

2021 metų biudžetas žada būti gana įdomus, nes jis bus priklausomas nuo scenarijaus – pereinamasis nuo to ypatingojo periodo 2020 metais, kuomet atmetėme visus suvaržymus, nes reikėjo labai greitai reaguoti į krizę ir imtis labai nepaprastų priemonių ekonomikos gyvybei įpūsti. Bet visi puikiai suprantame, kad normaliomis sąlygomis turime laikytis finansinės disciplinos.

2021 metų biudžetas gali būti grįžimas prie finansinės disciplinos ir tai gali būti gana sunku, nes visi kels klausimą: „O tai palaukite, ką tik taškėmės pinigais, mokėjome vienkartines išmokas ir t.t.“

Taip, mielieji, taip jau yra: tuo metu, kai sunku, mes privalome padėti, valstybė turi jausti empatiją savo žmonėms ir, pagaliau, skatinti vidaus rinką, elgtis anticikliškai. Bet kuomet situacija keičiasi, negali neuždirbtus pinigus dalinti kiekvienais metais, nes tada baigsis viskas gana liūdnai.

Teks tą aiškinti, teks apie tai daug kalbėtis ir, aišku, stebėti situaciją, nes gali būti taip, kad ir 2021 metai bus paženklinti tų pačių iššūkių, kuriuos išgyvenome šiais metais.

Šiandien dar nesu niekam pažadėjęs savo balso.