Naujausios
Mama yra mama
Ponia Danutė Kuršėnų vaikų globos namuose dirba daugiau nei keturiasdešimt metų – per tiek laiko šios moters rankos glostė šimtus galvelių ir apkabino vaikus sutikdama, išlydėdama, išklausydama, guosdama. D. Blankienei Motinos diena yra išskirtinė tuo, kad tada žodis „mama“ bute, kuriame gyvena Bendruomeninių vaikų globos namų gyventojai, tiesiog tvyro ore – čia kalbama apie mamą, važiuojama pas mamą, vežama gėlių ant mamos kapo.
„Yra komfortas, priežiūra, bendradarbiavimas, bet vaikai svajoja apie mamą. Ir nesvarbu, kokioje šeimoje jie augo, ką patyrė, kaip su jais buvo elgiamasi, mama jiems šventas dalykas“, – sako socialinė darbuotoja.
Įprasta, kad vaikai Motinos dienos proga sveikina ir jais besirūpinančias Globos namų darbuotojas – jos šeimų netekusiems yra lyg mamos.
„Spaudžia širdį, nes aš žinau, kad jie sveikina mus, bet jiems širdelėse yra mamytės. Prisimenu, kepu karbonadus bendruomeninio buto virtuvėje. Ateina vaikai su gėlių puokšte, sveikina, ir aš matau, kaip kelios mano mergaitės verkia. Aš žinau, kodėl jos verkia. Manyje jos mato savo mamą. Nepaisant mūsų artumo, vaikams vis tiek reikia savo mamos“, – sako D. Blankienė.
Pasak jos, daugelis vaikų paimti iš siaubingų sąlygų. Atvažiuoja traumuoti psichologiškai, patyrę kitokį smurtą, skurdą, nepriežiūrą, pikti, užsidarę, kai kurie vartoję narkotinių medžiagų. Darbuotojų priėjimas prie kiekvieno vaiko skirtingas, individualus, tenka išbandyti ne vieną prakalbinimo būdą, ieškoti, kaip prieiti, užsitarnauti pasitikėjimą, padėti po žingsnelį lipti iš duobės. Apgyvendinti Bendruomenės namų bute vaikai bando pamiršti, kaip gyveno, tačiau, sako Danutė, tai nėra paprasta. Vaikai gyja po truputį, jie negreitai išdrįsta kalbėti apie savo patirtis ir iš lėto ima jaustis laimingi.
„Bet vos tik biologinė mama parodo bent kokias pastangas arba norą pasimatyti, pabendrauti, mano vaikų akelės ima spindėti ir jie šventai tikisi, kad grįš namo. Jie skuba sakyti, kad štai mama skambino, mama atvažiuos, tą ir tą atveš. Vien tas žodis „mama“, – patirtimi dalijasi socialinė darbuotoja.
Į vaiko širdį
Keturių kambarių butas su dviem erdviais balkonais – vienas iš trijų Kuršėnų šeimos namų bendruomeninių butų, kuriame gyvena penki iš biologinių tėvų daugiausiai dėl ydingo jų gyvenimo būdo paimti vaikai. Trijuose butuose – keturiolika vaikų. Kiekviename kiaurą parą pasikeisdami dirba Kuršėnų šeimos namų darbuotojai.
Viename iš šių butų su penkiais nepilnamečiais globotiniais dirba socialinė darbuotoja Danutė ir keturios pamaininės jos padėjėjos. Specialistės atsakingos ne tik už vaikų priežiūrą, sveikatą, tvarką, bet lavina ir vaikų socialinius įgūdžius.
Moderniai įrengtas, jaukus butas kvepia švara. Kiekvienas globotinis turi asmeninę erdvę ir visiems bendrą laisvalaikio kambarį, kuriame – televizorius, kompiuteris, židinys, gausybė skoningai tvarkomų interjero detalių ir papuošimų.
Virtuvėje ant stalo – ką tik vienos globotinės iškeptas pyragas – tokį pat ji rytoj veš dovanų mamai. Mergina mėgsta šeimininkauti, rengiasi laikyti vairuotojo teises, yra savanorė ir svajoja apie policijos pareigūnės profesiją.
Rytą vaikai su budinčia darbuotoja pusryčiauja namuose, pietūs – mokykloje.
„Kai grįžta, apsitariame, ko norėtų užkąsti. Kartais gaminame, kartais pasišildo jau pagamintą. Kiekvienas valgo, ką nori ir kiek nori – šaldytuvą, kaip ir tikruose namuose, visi gali atidaryti nežiūrėdami laiko“, – pasakoja vieno Bendruomeniniams namams priklausančio buto vadovė D. Blankienė, vaikų dažniau vadinama tiesiog auklėtoja.
Apsipirkti maisto produktų dažniausiai irgi vykstama kartu.
Kai globotiniai ir jiems padedančios darbuotojos susėda vakarieniauti prie bendro stalo, aptariami visi reikalai ir planai: ką kuris norėtų veikti, gal atėjo laikas kažką įsigyti, kaip sekasi mokykloje ir popamokinėje veikloje ir t. t.
„Kalbėtis visiems kartu yra labai reikalinga, tada kiekvienas vaikas pasijunta svarbus, nes gali pasakyti savo nuomonę. Visko būna. Bet nepasakyčiau, kad tarpusavyje jie konfliktuoja. Šaunūs mano vaikai“, – sako D. Blankienė.
Jaukiuose pasisėdėjimuose nevengiama prisiliesti ir prie vaikams brangių prisiminimų – apie namus, iš kurių buvo paimti, apie artimuosius, kurie ten liko.
„Niekada nesu vaikui pasakiusi, neraginusi nebendrauti, nes tavo mama štai kokia. Kalbėdamiesi stengiamės prisiminti gražias akimirkas, kurios būtų susijusios su vaiko biologine šeima. Aišku, nuoskaudų dažnai būna daug ir vaikai dažniausiai nenori apie tai kalbėti, jiems gėda pripažinti, kad jie turi tokį tėtį ir tokią mamą... Bet namai kiekvienam yra namai, nesvarbu, kad jis ir nevalgęs buvo, ir į sieną daužomas“, – skaudžius momentus pasakoja Danutė.
Iš daugiametės patirties žino, kad vaikai labai greitai atleidžia, gyvendami Bendruomenių namų bute jie palaiko ryšį su artimaisiais ir užaugę dažnai susiranda savo mamas, grįžta į šeimas.
Jei tik vaikas parodo bent menkiausią norą pamatyti artimuosius, pabendrauti su jais, daroma viskas, kad susitikimas įvyktų. Vieni vaikai po tokių susitikimų, anot socialinės darbuotojos, pralinksmėja, o kitiems užtenka vos kelių minučių suprasti, kad grįžti į namus, iš kurių jie buvo paimti, nebenori – vaikai atranda dvasinę ramybę.
D. Blankienė pasakoja vienų savo globotinių istoriją. Tie vaikai augo nesaugioje aplinkoje, nevalgę, utėlėti, nuolatos paliekami vieni. Vyresniosios sesers rūpesčiu brolis ir sesuo atsidūrė saugioje Kuršėnų šeimos namų globoje. Mama netrukus mirė nuo onkologinės ligos.
„Vaikus nuvežėme į laidotuves, išgyveno baisiai. Po laidotuvių nuvežėme juos parsivežti mamos daiktų, ir susidėjo jie visą palikimą: kandžių suėstus kailinius, mamos rankinuką, kuriame rado lūpdažį, tuščią piniginę, nosinę. Penkerius metus saugojo tuos brangius daiktus. O dar mamos namuose vaikai susirado ir atsivežė jų atėmimo aktus. Aš saugiai padėjau šituos dokumentus – kai vaikai užauga, mes turime juos supažindinti su pamatinėmis šaknimis...“ – pasakoja ilgametė Kuršėnų vaikų globos namų darbuotoja.
Šiandien ši mergaitė mokosi magistrantūroje, dirba medicinoje, palaiko glaudų ryšį su auklėtoja Danute. Ir lanko mamos kapą – kraujo ryšio neįmanoma nutraukti.
Piešiniuose – širdelės
Artėjant Mamos dienai, Bendruomeniniuose namuose vėl verda kalbos apie mamą, darbuotojos su kiekvienu globotiniu atskirai aptaria, kaip ją pasveikinti ir ką malonaus padaryti.
„Vieno globotinio mama gyvena užsienyje. Planuojame nuotolinį jų susitikimą. Vaikas nupiešė piešinį. Apskritai mažesni vaikai mėgsta piešti mamoms piešinius ir juose būtinai pripiešia širdelių. Sako, kad myli“, – sako D. Blankienė.
Ant lango Bendruomeninių namų bute pamerktos dvi svogūnų galvos, kurios tarpusavyje susilietusios žaliais laiškais. Rodydami jas gyventojai sako, kad vienas svogūnėlis yra mama, o kitas – jos vaikas.
Vaikų globos namai neliko tušti
Socialinės darbuotojos Danutės Blankienės ilgamete patirtimi, tarybiniais laikais iš probleminių šeimų paimti vaikai į Kuršėnus būdavo atvežami ir iš kitos Lietuvos pusės – kuo toliau nuo biologinės šeimos, kad vaikai nepalaikytų ryšio su savo tėvais. Toks modelis, įsitikinusi Danutė, buvo ydingas.
Be to, likimo nuskriaustiems vaikams būdavo klijuojama vaiknamiečio etiketė, visi būdavo vienodai rengiami, vienodai ir pagal numatytą laiką valgė, visiems vienodi reikalavimai, vienodas bendravimas.
„Dabar Bendruomeninių vaikų globos namų butuose vaikai gyvena kaip namuose, kada nori pradaro šaldytuvą, nueina į parduotuvę, kiekvienas gali kažką nusipirkti pagal savo skonį. Ir pyragus kepame, ir tortus, ir cepelinus verdame. Mokomės skalbti, tvarkytis kaip tikruose namuose“, – pasakoja ji.
Kuršėnų šeimos namų direktorius Feliksas Rudzinskas patenkintas nuo 2019 metų vykstančia reforma, kurios esmė – tėvų globos netekę vaikai gali gyventi atskiruose butuose. O kadaise visi (Kuršėnuose buvo apie 150 vaikų) gyveno dideliame, bemaž 2 000 kvadratinių metrų Vaikų globos namų pastate.
„Pastaraisiais metais atsirado užduotis tokius vaikus apgyvendinti bendruomenėje. Iš Europos Sąjungos lėšų Kuršėnuose jiems nupirkome tris butus, kuriuose jie sėkmingai gyvena, gamina maistą, taupo vandenį, elektrą, tvarkosi, planuoja ir yra tapę lygiaverte visuomenės dalimi“, – sakė F. Rudzinskas.
Dar vienas Kuršėnų šeimos namams priklausantis butas – tai palydėjimo paslauga jaunuoliams nuo 18 iki 24 metų, kurie augo globos įstaigose arba socialinės rizikos šeimose ir kurie neturi įgūdžių, kaip elgtis visuomenėje, kaip lankytis įvairiose valstybės tarnybose ir kt.
O didelius ištuštėjusius buvusių Kuršėnų vaikų globos namų pastatus nuspręsta prasmingai įveiklinti, juose įkuriant Dienos centrą vaikams, turintiems negalią, ir jų šeimos nariams, kur bus teikiamos kineziterapijos, ergoterapijos, haloterapijos ir kitos terapinės paslaugos, specialistai rūpinsis emocine vaiko sveikata.
Jau prasidėjo ir maniežo statyba, skirta terapijai su žirgais. Manieže bus įrengti ir pakėlimo įrenginiai, skirti vaikams, turintiems judėjimo negalią.
Įrengtas ir sėkmingai veikia Globos centras, jo specialistai teikia visokeriopą pagalbą šeimose augantiems vaikams (tokių šiuo metu 140) ir jų globėjams.
Dar yra budintys globotojai, pas kuriuos, esant būtinybei, iš šeimos paimtas vaikas bet kuriuo paros metu apgyvendinamas, kol atsiras globėjai.
Buvusiuose Vaikų globos namuose įkurtas ir Krizių centras su apgyvendinimu. Jis – vaikus auginančioms šeimoms, turinčioms tam tikras rizikas: praradusios būstą dėl gyvenimo būdo, norima reabilituoti šeimą neatskiriant vaikų. Šiuo metu Krizių centre gyvena apie 10 šeimų su 17 vaikų.
Duris greitai čia turėtų atverti socialinės dirbtuvės, kuriose plušėtų 10–11 neįgalių asmenų. Jiems bus galimybė dirbti, bendrauti ir neužsidaryti savo namuose.
Dar numatytos atokvėpio patalpos šešiems suaugusiesiems, turintiems neįgalumą. Žmonės turės galimybę čia laikinai palikti savo ligotus tėvus, o patys šiek tiek atsipūsti, išvykti į kelionę.
