Geri darbai ne skaičiais matuojami

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
101 po­ra ko­ji­ny­čių ne­tru­kus bus ap­do­va­no­ti Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės su­tri­ku­sio vys­ty­mo­si kū­di­kių na­mų gy­ven­to­jai.
Va­kar dviem šiau­lie­tėms Eu­ge­ni­jai ir An­ta­ni­nai Šiau­lių cent­ro po­lik­li­ni­kos Psi­chi­kos (psi­chiat­ri­jos) die­nos sta­cio­na­ro dar­buo­to­jai įtei­kė ran­kų dar­bo An­ge­lo sta­tu­lė­les. Tai sim­bo­li­nė pa­dė­ka už ini­cia­ty­vą įkvėp­ti įstai­gos pa­cien­tus kil­niam tiks­lui. Ki­tą sa­vai­tę jų megz­tos vil­no­nės ko­ji­ny­tės bus pa­do­va­no­tos 26 Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės su­tri­ku­sio vys­ty­mo­si kū­di­kių na­mų gy­ven­to­jams.

Do­va­na pa­tri­gu­bė­jo

Min­tis ap­do­va­no­ti ma­žuo­sius Kū­di­kių na­mų gy­ven­to­jus prieš pu­sant­ro mė­ne­sio gi­mė po­niai Eu­ge­ni­jai. Me­tai po me­tų Die­nos sta­cio­na­re be­si­lan­kan­ti 85-erių mo­te­ris apie tai pra­si­ta­rė įstai­gos me­di­kams. Vien­bal­siai su­ta­rė, kad ne­bū­ti­nai rei­kia lauk­ti Ka­lė­dų, no­rint įteik­ti ko­je­les šil­dan­čią do­va­ną.

Pla­nas ėmė ru­tu­lio­tis vi­su grei­čiu. Iš vie­nos me­di­kės ga­vu­si mai­šą įvai­rias­pal­vių vil­no­nių siū­lų, po­nia Eu­ge­ni­ja pri­sta­tė juos į Die­nos cent­rą. Idė­ja, da­bar šyp­so­si pa­šne­ko­vė, grei­tai su­vie­ni­jo: vir­ba­lus į ran­kas paė­mė apie de­šim­tį mo­te­rų ir vie­nas vy­ras. La­biau pa­ty­ru­siems se­kė­si pui­kiai, ki­tiems pri­rei­kė pa­mo­ky­mų, pa­ta­ri­mų.

Su­ži­no­ję, kad Kū­di­kių na­muo­se šiuo me­tu gy­ve­na 26 ma­žy­liai, ap­si­spren­dė nu­megz­ti tris de­šim­tis po­rų. Dar­bams įsi­bė­gė­jus, mez­gė­jai pa­ma­tė, kad už­si­brėž­tas "ko­ji­ny­čių pla­nas" jau se­no­kai vir­šy­tas, tai­gi nu­spren­dė kiek­vie­nam ma­žy­liui do­va­no­ti po dvi po­ras. Kai nu­mez­gė 60, su­pra­to ga­lin­tys ir dar. Taip skai­čius išau­go iki 80-ies, vė­liau iki 100.

Šiuo me­tu į do­va­nų dė­žu­tes su­dė­ta 101 vie­na po­ra – ly­giai tiek, kiek me­tų at­kur­tai Lie­tu­vos vals­ty­bei. Kiek­vie­na po­ra – skir­tin­gos spal­vos, skir­tin­go raš­to, bū­ti­nai pa­puoš­ta gė­ly­tė­mis, kas­pi­nė­liais.

Jaus­mo, ku­ris dir­bant tvy­ro­jo ore, neį­ma­no­ma ap­sa­ky­ti žo­džiais, tai rei­kia pa­ma­ty­ti. Aukš­čiau­sio ly­gio te­ra­pi­ja.

Tai rei­kia pa­jus­ti

Psi­chi­kos (psi­chiat­ri­jos) die­nos sta­cio­na­ro slau­gy­to­ja Da­nu­tė Mor­kū­nie­nė sa­ko be­ne pir­mą kar­tą pa­ju­tu­si to­kį vie­ni­jan­tį ry­šį, koks bu­vo mez­gant ko­ji­nes kū­di­kiams.

"Jaus­mo, ku­ris dir­bant tvy­ro­jo ore, neį­ma­no­ma ap­sa­ky­ti žo­džiais, tai rei­kia pa­ma­ty­ti. Aukš­čiau­sio ly­gio te­ra­pi­ja", – sa­ko slau­gy­to­ja.

Anot jos, megz­ti su­si­rin­kę žmo­nės dis­ku­ta­vo, ta­rė­si, mo­kė­si vie­ni iš ki­tų, fan­ta­za­vo, ku­ris mez­ga mer­gy­tei, o ku­ris ber­niu­kui, kaip vai­ku­čiams tos ko­ji­ny­tės de­rės prie šliauž­ti­nu­kų. Apie ko­ji­ny­tes dis­ku­ta­vo ne tik dar­bo kam­ba­ry­je, bet ir prie pie­tų sta­lo ar šiaip su­si­ti­kę. Pa­na­šu, kad gra­žaus dar­bo idė­ja bu­vo da­li­ja­ma­si ir na­muo­se, mat prie ko­ji­nių mez­gi­mo ak­ci­jos pri­si­dė­jo ir sta­cio­na­ro pa­cien­tų ar­ti­mie­ji.

Ir, lyg tai­syk­lė, nė vie­nas iš mez­gė­jų ne­si­rin­ko tam­sių siū­lų – tik ryš­kios spal­vos, o raš­tai – tik leng­vi.

Ir po­rų skai­čius – 101 – anot D. Mor­kū­nie­nės, tik sim­bo­li­nis, nes ne vie­ne­tai es­mė, o tai, kad šir­dies įdė­ta da­rant kil­nų dar­bą, kad žmo­nės su­si­tel­kė pa­dė­ti ne tik sau, bet ir vai­kams. Ta ne­bu­vo tik mez­gi­mas, bu­vo gy­dan­ti at­mos­fe­ra.

"Bū­da­vo, atei­na ry­te mū­sų pa­cien­tas į už­siė­mi­mus – min­tys juo­dos, paa­kiai juo­di, nes nak­tis ne­mie­go­ta, su­si­kon­cent­ruo­ti ne­ga­li, dep­re­si­ja už­val­džiu­si. Bet sė­da megz­ti, už­si­mirš­ta, iš­si­kal­ba, iš­si­lie­ja, pa­ma­žu min­tys ir žo­džiai ima švie­sė­ti. Žiū­rėk, jau šyp­so­si", – pa­sa­ko­ja su die­nos sta­cio­na­ro pa­cien­tais še­še­ri me­tai dir­ban­ti slau­gy­to­ja Da­nu­tė.

Jai ant­ri­na ir iš sun­kių psi­cho­lo­gi­nių ne­ga­la­vi­mų, ku­rie už­klu­po po ma­mos lai­do­tu­vių, sėk­min­gai ko­pian­ti An­ta­ni­na. Mo­ters žo­džiais, mez­gi­mas pa­dė­jo nu­kreip­ti min­tis švie­ses­ne link­me.

Die­nos sta­cio­na­ro psi­cho­lo­gės Ni­jo­lės Liu­bins­kie­nės, žmo­nės iš­pil­dė es­mę: do­va­no­ti, pri­si­dė­ti, da­ry­ti ge­rą.

"Keis­tai nu­skam­bės, bet tiks­las da­ry­ti ne dėl sa­vęs, o dėl kaž­ko, kaž­kam ki­tam – tai grį­ži­mas į gy­ve­ni­mą, svei­ki­mas. Nes kai žmo­nės nie­ko ne­da­ro, jie tie­siog ne­gy­ve­na", – ak­cen­tuo­ja psi­cho­lo­gė.

Pra­šė ne vais­tų, o dar­bo

Kai do­va­na ma­žie­siems bus įteik­ta, gra­žios ini­cia­ty­vos su­ma­ny­to­ja Eu­ge­ni­ja gal­vo­ja, jog rei­kė­tų šil­to­mis vil­no­nė­mis ko­ji­nė­mis ap­do­va­no­ti Se­ne­lių glo­bos na­mų gy­ven­to­jus. Ji ti­ki­si sėk­min­gai su­telk­ti ir šios idė­jos pa­lai­ky­to­jus.

Šiau­lie­tė kuk­liai šyp­so­si pa­sa­ko­da­ma, kaip vis­kas vy­ko. Sa­ko, no­rė­jo­si pa­da­ry­ti kaž­ką pra­smin­go. Pa­gal­vo­jo, o ko­dėl ne­pa­da­rius, kad be bran­giau­sių žmo­nių li­kę vai­kai ga­lė­tų pa­si­puoš­ti.

Į Var­po gat­vės 9, Šiau­liuo­se, įsi­kū­ru­sį Psi­chi­kos (psi­chiat­ri­jos) die­nos sta­cio­na­rą po­nia Eu­ge­ni­ja atė­jo prieš pen­ke­tą me­tų pa­siųs­ta ją gy­džiu­sio psi­chiat­ro. Pri­si­me­na, šio me­di­ko bu­vo pa­pra­šiu­si duo­ti jai ne vais­tų, o dar­bo.

Da­bar šiau­lie­tė juo­kia­si, kad, prieš pen­ke­rius me­tus at­vė­ru­si įstai­gos du­ris, iš čia nei­šė­jo net ir bai­gu­si nu­ma­ty­tą 30-ies die­nų te­ra­pi­jos kur­są.

"Čia su­ti­kau ši­tiek bend­ra­min­čių, tiek pui­kių me­di­kų, kad ir da­bar daž­ną die­ną užei­nu pa­bend­rau­ti, pa­si­ma­ty­ti, tie­siog at­si­kvėp­ti. Kaip į na­mus", – sa­ko se­no­lė.

Tei­gia per il­gą sa­vo gy­ve­ni­mą ne­su­ti­ku­si blo­gų žmo­nių. Net ir tuo­met, kai gy­ve­no trem­ty­je Kras­no­jars­ke.

Su vy­res­ne se­se­ri­mi ir su jau­nė­liu bro­liu iš­vež­ta 1949-ai­siais, ta­da bu­vo 14-os. Iš­vež­ta tie­siai iš Pa­ven­čių sto­ties, kai po moks­lų Šiau­lių mer­gai­čių gim­na­zi­jo­je par­va­žia­vo na­mo.

Trem­ty­je iš­bu­vo še­še­rius me­tus. Nors megz­ti bu­vo iš­mo­ku­si iš se­sers dar bū­da­ma vi­sai ma­ža, ten ne­mez­gė – sun­kiai dir­bant prie gy­vu­lių lai­ko ne­bu­vo, be to, ne­bu­vo ir siū­lų. Lais­va­lai­kiu tik nė­rė vą­še­liu.

Grį­žu­si sto­jo mo­ky­tis. Mo­kė­si ir dir­bo "El­ny­je", pa­skui auk­lė­to­ja ke­liuo­se Šiau­lių vai­kų dar­že­liuo­se, vė­liau "Nuk­lo­ne". Iš pir­mo at­ly­gi­ni­mo nu­si­pir­ko žie­de­lį.

Šyp­so­si, gal gy­ve­ni­mo pa­mo­kos iš­mo­kė ją ne­ma­ty­ti blo­go, bet jaus­ti ge­rą esant ša­lia. Nuo pa­čios po­nios Eu­ge­ni­jos tie­siog sklin­da ge­ru­mo švie­sa.

Bend­ruo­me­nė

Šiau­lių cent­ro po­lik­li­ni­kos Psi­chi­kos (psi­chiat­ri­jos) die­nos sta­cio­na­ras jun­gia psi­cho­lo­gi­nių, psi­chiat­ri­nių pro­ble­mų ka­muo­ja­mus žmo­nes.

Pa­cien­tams čia tei­kia­mos užim­tu­mo ir ki­tos (me­no, mu­zi­kos, me­džio dro­ži­mo, mo­lio lip­dy­mo, siu­vi­mo ir siu­vi­nė­ji­mo, ju­de­sio te­ra­pi­jos, aro­ma­te­ra­pi­jos (kva­pų), re­lak­sa­ci­jos, kom­piu­te­ri­nio raš­tin­gu­mo, kas­die­ni­nių įgū­džių la­vi­ni­mo, mul­ti­sen­so­ri­nės te­ra­pi­jos) veik­los.

Komentarai

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.