Naujausios
Išsaugota autentika
Dailininko Gerardo Bagdonavičiaus namas įvardijamas išskirtiniu tarpukario modernizmo architektūros statiniu. Name dailininkas gyveno 1936–1986 metais.
Apleisto, nugyvento namo restauracija prasidėjo 2016 metais.
„Vaizdas tikrai buvo nedžiuginantis, sklypas buvo labai apleistas, name buvo socialiniai būstai, patalpos nudėvėtos. Tiek išore, tiek vidumi jis nebetraukė kaip kultūros paveldo objektas“, – sako Šiaulių miesto savivaldybės Urbanistinės plėtros ir ūkio departamento Architektūros, urbanistikos ir paveldosaugos skyriaus vyr. specialistas Mantas Antanavičius.
Kultūros paveldo departamento Šiaulių skyriaus darbuotojai pastate įsikūrė metų pradžioje. Pastatas Kultūros paveldo departamentui perduotas pagal panaudos sutartį.
M. Antanavičius ekskursiją pradeda iš kiemo pusės, ten, kur šalia viena kitos išlikusios dvejos durys. Ant vienų iš jų tebėra pritvirtinta lentelė: „Bagdonavičius Gerardas. Grafikos mokytojas“. Šios durys veda į antrąjį namo aukštą, kur buvo įsikūrusios dailininko dirbtuvės, mokymo erdvė. Durys greta – pirmojo aukšto.
Pirmas aukštas, sako paveldosaugininkas, buvo nuomojamas, tai įprasta to meto praktika – namas buvo didelis, tad reikėjo nemažai lėšų jį išlaikyti.
Kieme tebestovi senasis šulinys, auga keletas G. Bagdonavičiaus gyvenimą menančių medžių. Apleistą sodą teko iškirsti. Vidiniame kieme įrengta automobilių aikštelė, erdvė kameriniams renginiams, namas pritaikytas lankyti neįgaliesiems.
M. Antanavičius pasakojimu nukelia į praėjusio amžiaus trečią dešimtmetį. Kai G. Bagdonavičius gavo sklypą namui, aplink dar nieko nebuvo – tik laukai.
Namo projektas nėra išlikęs. „Yra šaltinių, kuriuose rašoma, kad namą projektavo pats G. Bagdonavičius su Karolio Reisono pagalba. Kai kurie namo architektūriniai bruožai sufleruotų, kad K. Reisono prisidėta, bet įrodymų nėra. Kad ir koks buvo gabus G. Bagdonavičius, statant namą, iš pagrindinio įėjimo pusės, reikėjo išspręsti dviejų svetimų medžiagų – gelžbetonio ir medžio, sandūrą – sąlytis turėjo būti labai gerai padarytas“, – svarsto M. Antanavičius.
Įėjimas į namą pro pagrindines duris išliko autentiškas. Koridoriaus sienoje matyti buvusių tapetų fragmentas. Spalvingi, sodrių spalvų raštų tapetų fragmentai eksponuojami ir antrame aukšte – tapetus kurdavo pats G. Bagdonavičius.
Laikinoji Kultūros paveldo departamento Šiaulių skyriaus vedėja Laura Prascevičiūtė sako, kad pirmas namo aukštas skirtas administracinėms patalpoms, kabinetams, poilsio kambariams, archyvui, kuriame kaupiamos bylos apie paveldo objektus.
„Restauruojant objektą, stengtasi išlaikyti kuo daugiau autentiškų elementų, o kartu namą pritaikyti ir dabarties poreikiams“, – sako L. Prascevičiūtė.
Paveldosaugininkus džiugina išlikusi autentika: grindys, lubos, krosnys, langų rėmai, apvadai, uždarymo mechanizmai, sklendės, vyriai. Jei kas neišliko, atkurta pagal pavyzdį.
Viena iš krosnių stovi buvusioje virtuvėje.
„Pasakojama, kad dailininko mama gyveno pirmame aukšte ir ant ilgos karties pakabinusi jam kėlė cepelinus į viršų“, – sako M. Antanavičius.
Puošnus interjeras
Statūs laiptai veda į antrą aukštą, mansardą, buvusią G. Bagdonavičiaus privačią erdvę.
Už išskirtinio dizaino durų, kurių ažūrinį raštą kuria medis ir stiklas, atsiveria puošniausia namo erdvė. Čia buvo dirbtuvės ir mokomoji dalis.
Patalpos akcentas – įgilėjimas su ažūrine sienele, kurioje įkomponuoti ir dailininko inicialai. Pasak M. Antanavičiaus, sienelė buvo neblogai išlikusi, pagal išlikusias nuotraukas pavyko atkurti raštus.
Erdvę puošia ir trys krosnys su glazūruotu reljefinių koklių dekoru. Mėlyno dekoro krosnis, sako M. Antanavičius, buvo pažeista, bet atkurti elementus vėl padėjo išlikusios nuotraukos. Kitos dvi krosnys nebuvo praradusios nė vieno elemento.
Mansardos patalpose yra vizijų įprasminti G. Bagdonavičiaus palikimą.
„Galėtų būti ir nuolatinė, ir laikinoji ekspozicijos, parodos. Jo kūrybos labai daug, plataus spektro, būtų galima varijuoti“, – svarsto M. Antanavičius.
Už dirbtuvių durų – balkonas.
„Kai G. Bagdonavičius įsikūrė name, iš balkono turėjo atsiverti vaizdas į tolius, kūrybai tai buvo ideali vieta“, – sako M. Antanavičius.
Išskirtinė vertė
„Pastatas yra kultūros vertybė, įrašytas į Kultūros vertybių registrą, saugomas valstybės, svarbus paveldo objektas, ypač, Šiaulių kontekste, vienintelis toks architektūrine prasme iš moderno bruožų turinčių medinių statinių. Labai svarbi ir memorialinė vertė“, – sako L. Prascevičiūtė.
M. Antanavičius pabrėžia, kad Kultūros paveldo departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nariai pasisakė, kad G. Bagdonavičiaus namui būtų nustatytas nacionalinis reikšmingumo lygmuo: „Akcentuota, kad tarpukario modernizmo objektų turime pakankamai, bet medinių – vos ne vienintelis, unikalus architektūra, išraiškingumu.“ Šiauliuose nacionalinio reikšmingumo lygmens objektų nėra daug, tarp jų – Šiaulių katedra, Chaimo Frenkelio vila.
G. Bagdonavičiaus pastatas atviras lankytojams – reikia kreiptis į darbuotojus.
„Yra žmonių, kurie eidami pro šalį, pabarbena į duris ir pasiprašo užeiti“, – sako L. Prascevičiūtė.
Visapusiškas kūrėjas
G. Bagdonavičius – dailininkas grafikas, pedagogas, kraštotyrininkas, scenografas, vienas iš ekslibrisų pradininkų Lietuvoje.
Sukūrė plakatų, iliustracijų ir viršelių knygoms, taikomosios grafikos kūrinių: padėkų, sveikinimo ir pagyrimo raštų, įstaigų blankų, vokų, atvirlaiškių, prekių etikečių, pramoninių ir maisto prekių pakuočių.
Pirmieji išlikę scenografijos eskizai buvo skirti Kauno Tautos teatrui, apipavidalino Šiaulių dramos teatro spektaklius.
Projektavo įvairios paskirties baldus, pagal jo projektus pagaminti baldų komplektai Kauno karo muziejui ir Karininkų ramovei.
Ypač vertingi etnografiniai piešiniai, architektūriniai peizažai, kuriuose liko įamžintas paveldas.
Pagrindinė G. Bagdonavičiaus palikimo dalis saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje. 2011 metais, minint dailininko 110-ąsias gimimo metines, muziejus išleido albumą „Gerardas Bagdonavičius. Tapyba/Grafika/Dizainas/Fotografija“.
2015 metais Fotografijos muziejuje buvo atidaryta paroda „G.BGDN Aušros al. 84“. Parodoje šalia G. Bagdonavičiaus darytų fotografijų, kuriose užfiksuota jo namų aplinka, jis pats, jo draugai ir artimieji, buvo eksponuojami šiauliečių fotografų darbai, kuriuose įamžintos tos pačios dailininko namų detalės, fragmentai.
