Naujausios
ŠIAULIŲ LEGENDOS
Gerai idėjai pakako ir aukso pudros
Gražiausia Šiaulių miesto aikšte laikoma Saulės laikrodžio aikštė. Vienas iš jos kūrėjų, architektas Algimantas Černiauskas, pasakoja, kad už darbą autoriai negavo pinigų. Giliu sovietmečiu į ją buvo sudėti miesto simboliai, sukurta erdvė demokratijos idėjai skleisti. Neatsitiktinai čia vyko mitingai Atgimimo metais.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas
Bendras gimtadienis
Saulės laikrodžio aikštė atidaryta prieš 26 metus – 1986 metų rugsėjį. A. Černiauskas noriai dalijasi prisiminimais, bet nukerta: „Neprovokuokite, nekalbėsiu, kad aikštė aptrupėjusi, išdaužyta, nes žmonės į ją ir šiandien renkasi, aikštė yra gyva. Ji prigijo, atliko savo vaidmenį ir jau turi savo istoriją.“
„Dirbome trise – su Remigijumi Jurėla ir Algiu Vyšniūnu, – prisimena A. Černiauskas. – Kai buvo pradėtas rengti techninis projektas, prisijungė jau Anapilin išėjęs skulptorius Stasys Kuzma. Kai jį suradau, nė nežinojau, kad Šiauliai – jo gimtasis miestas. Iš karto sutiko kurti Šaulio skulptūrą. Teikdami idėją konkursui naudojome M. K. Čiurlionio Šaulio siluetą.“
Pačiam architektui aikštė susijusi su netikėtu sutapimu: ją reikėjo sukurti miesto gimtadieniui, o savo gimtadienį jis švenčia tik dieną vėliau.
Už idėją – 50 rublių ir aukso medalis
1981 metais, vėlų rudenį, buvo paskelbtas konkursas įprasminti Šiaulių 750-ąjį jubiliejų. „Buvo pats brežnevizmo pikas, stagnacijos liūnas“, – apibūdina architektas „foną“, kuriame reikėjo dirbti.
Konkurso sąlygos buvo ant popieriuko surašytos, o idėjas reikėjo teikti per du mėnesius. Jas atrinko miesto vyriausioji architektė Gertrūda Šumskienė ir tada vyriausiuoju miesto dailininku dirbęs Vilius Puronas. Konkurso fonde buvo tik 50 rublių.
„Dabar tik visko duok, pinigų duok, – lygina A. Černiauskas. – Kai laimėjome pirmąją vietą, neužteko net restorane atšvęsti.“
Nė rublio vėliau už savo darbą architektai nesulaukė. Tik apdovanojimo – TSRS Menų akademijos aukso medalio. Lietuviai tapo šalyje pirmaisiais architektais, kuriems TSRS Menų akademija skyrė tokį apdovanojimą.
Autorystę apgynė, bet liko be pinigų
Autoriai užmokesčio už darbą negavo, nes susikirto „žinybiniai interesai“. Oficialiai vyko tik Ežero gatvės aikštės „sutvarkymas“. Remonto reikalai priklausė Komunalinio ūkio projektavimo institutui, o visi trys architektai dirbo Miestų statybos projektavimo institute.
„Pasikvietė, sako viską perduokite – „Komprojektas“ padarys, – prisimena A. Černiauskas. – Į autorystę tada niekas dėmesio nekreipė. Nesutikau. Išgirdau, kad kitaip nieko neišeis. Tada sakau: „Už dyką padarysime“. Ir padarėme, bet apgynėme autorystę.“
Smagu jam tai prisiminti, nes „pasiteisino jaunatviškas entuziazmas“.
„Nebuvo nuostatos, kad dirbame tik dėl pinigų. Buvo proga išreikšti savo mintį, kurti, tą ir darėme, – teigia architektas. – Nesaistė nei pinigai, nei garbė, todėl leidome sau pakankamai laisvai traktuoti idėjas. Tik patirties mažai turėjome. Bet gyvenimas parodė, kad mąstėme į priekį.“
„Neideologinė“ aikštė
Tais laikais nebuvo neideologinio komplekso, neideologinės skulptūros. Architektas pats stebisi, kaip pavyko apginti aikštės idėją daugybėje meno tarybų, partijos komitetuose.
„Pavyzdžiui, trečios vietos laimėtojai teikė idėją „Šiauliai – darbininkų miestas“, – pasakoja A. Černiauskas. – Tai skambėjo, o mūsų idėja buvo labai paprasta – tik Saulės laikrodžio aikštė.“
Net Saulės mūšio architektai neakcentavo, nors rėmėsi jo medžiaga. A. Černiauskas tada buvo pirmasis skaitytojas, atplėšęs L. Ivinskio knygos „Saulės mūšis“ lankstus miesto viešojoje bibliotekoje.
„Diskutavome, kad negalėjo laimėti tokio mūšio žmonės, suėję iš kaimelių, – prisimena jis kūrybines diskusijas. – Vadinasi, jau tais 1236 metais turėjo būti valstybės užuomazgų. Suvokėme, kad prisilietėme prie valstybės istorijos. Buvo proga ir pirmą kartą apmąstyti Šiaulių istoriją.“
Miesto pradžia
Čia yra buvęs ir Žuvininkų kaimas, ir Šaulių kaimas. Viena iš prielaidų, jog Šiaulių pavadinimas susijęs su Šaulių pavadinimu. Iš čia – ir Šaulio skulptūros idėja. Kitas Šiaulių sinonimas – Saulės žemė – nuo Saulės mūšio vietos.
Aikštės vieta sieta su miesto pradžia. A. Černiauskas buvo daręs Kalniuko rajono detalųjį planą, tada dar pagrindė prielaidą, jog čia galėjo būti senojo miesto užuomazga.
„V. Puronas per konkursą iš karto suvokė, jog aikštė taps simboliu, – sako A. Černiauskas. – Bet mes patys taip aukštai nemąstėme. Mums rūpėjo tik išreikšti svarbiausius dalykus ir pasirinkti gerai apgalvotas išraiškos priemones.
Pavyzdžiui, kodėl aikštė – amfiteatrinė? Suvokėme, jog tai – urbanizuota teritorija, kurioje dabar gyvename, ir negalime imituoti kokio nors mūšio lauko, o nuo Antikos laikų amfiteatras – tai demokratijos forma, vieta, kurioje pilietis gali viešai kalbėti, mintimis dalytis, nuomones reikšti. Tik, aišku, apie tai garsiai kalbėti negalėjome.“
Triukai su skaičiais
Saulės įvaizdžio ir Saulės žemės ženklai yra perkelti į Saulės laikrodį – amžinybės simbolį. „Pamatinius dalykus norėjome pabrėžti ir pakylėti žmogų“, – sako architektas.
Bet kaip kurti saulės laikrodį plokštumoje – aikštėje su kolona – jokios literatūros nerado. Į pagalbą atėjo Mindaugas Stakvilevičius, tada dėstęs fiziką Šiaulių pedagoginiame institute. Jis apskaičiavo, kur turi būti žymimos valandos.
Svarstydami, kaip jas žymėti, architektai triukus su skaičiais sumanė. Pirmasis mažasis ciferblatas – 12, 3 ir 6 – rodo ir vasaros laiką, ir 1236 metus. Didysis siekia amfiteatrą ir rodo rudens ar pavasario laiką.
Šventyklėlė pastatyta įprasminti pagonybę, nepavyko įgyvendinti tik šventosios ugnies idėjos.
„Į tą aikštelę, kuri buvo skirta techninėms automobilių apžiūroms, buvo atvestos dujos, – pasakoja A.Černiauskas. – Aiškinu per pasitarimą, jog dujas reikia „nutempti“ iki šventyklėlės. Veikėjų veidai tik persimainė, rusiškai išgirdau: „Pas mus yra tik viena amžinoji ugnis“. Ir apie kokią šventyklą kalbu? Matau, bus blogai. Sakau, tai tik tokia „besedka“ pavėsinė, kaip Rusijoje įprasta. Ėmė linkčioti: „Gerai, kioską padarysime, spaudą pardavinėsime.“
Naudojo aukso pudrą
Lėšų trūko. Teko aikštę įrengti iš industrinių medžiagų, naudoti cementinius vamzdžius, akmens atraižas.
„Tik skulptūrai gavome plokštę ir trinkelės, kurioms gavome formą padaryti, tada buvo „super“ pasiekimas, – sako architektas. – Skurdžiai – mes. Kiek garsinta – skulptūra auksinė. Auksas – restauracinis, tai tik aukso pudra, dulkės, užtat jau pradeda nueiti.“
Žalvaris dar naudotas stulpelių karūnoms, šviestuvų galvoms, tik jis seniai pavogtas. Nepavyko įrengti koncentruoto aikštės apšvietimo, požeminės perėjos į aikštę po Ežero gatve, ugnis šventyklėlėje pakeista vandeniu. Bet nuo pagrindinės idėjos, nepaisant visko, nebuvo nukrypta.
Priimta žmonių
Kad aikštė yra gyva, kūrėjai pajuto mėnesiui praėjus po atidarymo – per 1986-ųjų Vėlines.
„Tada buvo pirmasis emocijų pliūpsnis, – sako A. Černiauskas. – Niekas neleido Vėlinių minėti, bet žmonės ėjo į kapines ir aikštę, degė žvakeles, atsivėrė fantastinis vaizdas. Bet tikrasis suvokimas, kas yra amfiteatras, atėjo Atgimimo metais, tada pajutome ir suvokėme aikštės visavertiškumą.“
Prisikėlimo aikštė – „ištrinta“ erdvė
Po Nepriklausomybės atgavimo, kai dirbo Savivaldybės įmonėje „Šiaulių planas“, A. Černiauskas su kolegomis rengė ir pagrindinės miesto aikštės – Prisikėlimo – detalųjį planą.
„Save gerbiantis miestas seniai būtų pradėjęs tvarkyti pagrindinę aikštę, nes ji yra miesto veidas, – sako A. Černiauskas. – Šios aikštės prasmė yra prarasta, miestiečių požiūris į ją ištrintas. Žmonės užmiršo, kas yra pagrindinė miesto aikštė, nes į ją varu buvo varomi. Sovietmečiu ji buvo ideologizuota – reikėjo eiti į paradus su vėliavomis ir transparantais. Bet ir dabar kitokio požiūrio nesugebame sukurti.“
Ne tik Šiauliuose, Vilniuje taip pat, jo teigimu, vyksta konkurencinė kova dėl pagrindinių aikščių, o kovojama už ideologizuotą erdvę.
„Kad miestiečio sąmonėje gimtų aikštė, turi būti sukurta jį traukianti erdvė, – teigia architektas. – Žmonės turi eiti ten pabūti. Dar Savivaldybėje dirbdamas siūlau atverti jos pirmąjį aukštą miestiečiams, kad ir aludę atidaryti. Pastatų pirmieji aukštai turi tarnauti aikštei, o dabar viskas uždaryta. Galima buvo ją išgrįsti senojo Vilniaus gatvės grindinio akmenimis.“
Tai kokia yra pagrindinės miesto aikštės idėja?
„Miestietis – nėra kitos idėjos, – tvirtina A. Černiauskas. – Kas yra valdžia – be piliečio, be miestiečio? Niekas. Man keisčiausia, jog esą viskas gerai, jeigu tik miestą nušienaus. Miestiečiui iš viso tie reikalai neturi rūpėti – jis moka mokesčius ir turi matyti švarą ir sutvarkytas erdves. Nuo to pradėkime.“
Jono TAMULIO nuotr.
NUOSTATA: Architektas Algimantas Černiauskas: „Kad aikštė taps simboliu, taip aukštai nemąstėme, rūpėjo tik išreikšti svarbiausius dalykus, kuriuos suvokėme, prisilietę prie valstybės ir miesto istorijos.“
ERDVĖ: Saulės laikrodžio aikštės amfiteatrinė erdvė kurta demokratijos idėjai įprasminti. Būtent čia vyko Sąjūdžio mitingai.
ĮVAIZDIS: Kita miesto erdvė – išdraskyta Prisikėlimo aikštė. Per du dešimtmečius nesugebėta jos sukurti.
INICIATYVA: Algimantas Černiauskas su „Aukuro“ klubo nariais, surengusiais talką Saulės laikrodžio aikštei tvarkyti. Ta proga prisiminta aikštės istorija.
