Gera, kai darai gera kitiems

Ge­ra, kai da­rai ge­ra ki­tiems

Ak­me­nės ra­jo­no Kruo­pių pa­ra­pi­jos na­mai, vei­kian­tys vos vie­ne­ri me­tai, ku­ria nau­jas vie­tos tra­di­ci­jas. Ki­tiems at­ro­do, kad at­ku­ria.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Pa­ra­pi­jos na­mus įkur­ti su­ma­nė vie­tos "Ca­ri­to" or­ga­ni­za­ci­ja. Ku­riai pri­klau­sė ke­lio­li­ka mo­te­rų, ku­rias su­bū­rė iš Nau­jo­sios Ak­me­nės at­si­kė­lu­si Gra­ži­na Blin­ki­nie­nė.

Ji api­bū­di­na sa­vo bend­ra­min­tes: „To­kios, ku­rioms rei­kia ne pas kai­my­nes nuei­ti pa­šne­kė­ti, vaikš­čio­ti po ren­gi­nius, o ge­riau – vie­nat­vė, ra­my­bė ir bu­vi­mas su to­kio pat su­pra­ti­mo žmo­nė­mis. Juk ne vi­si vie­no­dai sa­vo vi­dų tvar­ko­me“.

Or­ga­ni­za­ci­ja ne­tu­rė­jo pa­tal­pų. Su­si­rin­ki­mus or­ga­ni­zuo­da­vo ku­rios nors iš mo­te­rų na­muo­se.

Nu­si­žiū­rė­jo me­di­nį pa­sta­tą mies­te­lio baž­ny­čios pa­šo­nė­je. Anks­čiau bu­vę ne vie­no kle­bo­no na­mais, nau­jiems baž­ny­čios tar­nams ta­po ne­be­rei­ka­lin­gi.

„Kle­bo­ną įti­ki­nė­jo­me: nors mū­sų or­ga­ni­za­ci­jai pri­klau­so pa­gy­ve­nę žmo­nės, bet jie pa­si­ren­gę pra­smin­gai veik­lai“, – sa­kė G. Blin­ki­nie­nė.

Ga­vo. Praė­ju­sią žie­mą pa­tal­pas su­re­mon­ta­vo. Už rė­mė­jų lė­šas. Maž­daug po 10 eu­rų nuo kiek­vie­no au­ko­to­jo. Ta­pe­tams, kli­jams ir kit­kam nu­pirk­ti.

Taip at­gi­jo vir­tu­vė. Pas­kui įreng­tos ge­du­lo pa­tal­pos.

Iš Rau­do­no­jo Kry­žiaus gau­ta in­dų, ki­tų bui­ties reik­me­nų. Kai ką ati­da­vė vie­ti­niai gy­ven­to­jai. Suau­ko­jo aus­tų dro­bių mi­ru­sių­jų šar­vo­ji­mui.

„Vie­ta lai­do­tu­vių apei­goms la­bai rei­ka­lin­ga žmo­nėms, ku­rie neiš­ga­li mo­kė­ti už pa­tal­pų nuo­mą – o pa­ra­pi­jos na­muo­se te­rei­kia at­si­skai­ty­ti už su­var­to­tą elekt­rą, van­de­nį“, – sa­kė G. Blin­ki­nie­nė.

Pri­si­me­na, dar ne­gy­ve­no Kruo­piuo­se, o čia tik at­va­žiuo­da­vo ap­lan­ky­ti ar­ti­mų­jų ka­pų, ir pa­svars­ty­da­vo, kad at­vy­kė­liams pra­vers­tų ko­kia užei­ga ša­li­mais.

An­tai pa­mi­nė­ti Kruo­piuo­se pa­lai­do­tą žmo­gų su­va­žia­vę ar­ti­mie­ji iš ki­tų vie­tų po už­pirk­tų mi­šių baž­ny­čio­je sto­vi lau­ke.

„Da­bar įsi­lei­džia ty­lūs pa­ra­pi­jos na­mai – sta­lai su­sta­ty­ti, lėkš­čių pa­kan­ka, te­rei­kia vir­tu­vė­je pa­si­šil­dy­ti lauk­ne­šė­liuo­se at­si­vež­tą mais­tą, iš­si­vir­ti ar­ba­tos ar ka­vos – ir bend­rau­ki­me“, – sa­kė N. Blin­ki­nie­nė. Iš­ke­lia vie­nin­te­lę są­ly­gą – be al­ko­ho­lio.

Pas­lau­ga už ačiū. Te­rei­kia iš anks­to te­le­fo­nu pra­neš­ti apie at­vy­ki­mo lai­ką.

„Taip no­ri­si ne­pai­sy­ti var­to­to­jiš­kos vi­suo­me­nės tra­di­ci­jų, ko­mer­ci­jos: nors tru­pu­tį pri­ki­šai na­gus ir iš­kart mo­kėk, – tei­gia kruo­piš­kė. – No­ri­si su­grįž­ti į Lie­tu­vos se­no­vės kai­mą, kai gra­žiai bu­vo at­si­skai­to­ma „ačiū“.

Mo­te­ris svars­to, kad žmo­gaus gy­ve­ni­me ga­li bū­ti vis­ko, bet svar­biau­sia, jog iš­lik­tų ge­ru­mas.

Ku­riant pa­ra­pi­jos na­mus ir or­ga­ni­zuo­jant veik­lą nuo­lat pri­si­de­da Zu­za­na Dams­kie­nė, Bro­nis­la­va Pet­ry­lai­tė, Liud­vi­ka Cei­za­rie­nė, Eu­ge­ni­ja ir Al­fon­sas Ei­mu­čiai, Sta­se­lė ir Bro­nius Ur­ni­kiai.

Juos G. Blin­ki­nie­nė api­bū­di­na kaip gi­lios sie­los bend­ra­min­čius. Jiems ge­ra, kad da­ro ge­ra ki­tiems.

Au­to­riaus nuo­tr.

Pa­ra­pi­jos na­muo­se su­si­ren­ka Pran­ciš­ka Di­jo­kie­nė (iš kai­rės), Liud­vi­ka Cei­za­rie­nė, Kris­ti­na Pa­te­re­bie­nė, Zu­za­na Dams­kie­nė, Bro­nis­la­va Pet­ry­lai­tė, Gra­ži­na Blin­ki­nie­nė, Eu­ge­ni­ja Ei­mu­tie­nė, Ste­fa­ni­ja Di­ma­vi­čie­nė.

Prie ar­ba­tos su­sės­da­mos kruo­piš­kės pir­miau­sia su­kal­ba mal­dą.

Gra­ži­na Blin­ki­nie­nė: „Taip no­ri­si, kad neišs­par­dy­tų se­no­lių ge­ru­mo. Dar su mu­mis esan­čių se­no­lių“.