Naujausios
Generolas Vėtra – kankinys ar Holokausto vykdytojas?
Istorijos ratui sukantis vėl atsigręžta į Pakruojo rajone gimusį, Antrojo pasaulinio karo pradžios Šiaulių apskrities viršininką, partizanų vadą Joną Noreiką – Generolą Vėtrą. Vilniuje jau kilo protestas: nuo Mokslų akademijos bibliotekos reikalaujama skubiai nuimti jam skirtą atminimo lentą.
Šiaulių apskrityje yra net du J. Noreiką – Generolą Vėtrą pagerbiantys ženklai.
Vėl kyla į viešumą faktai, kad Generolas Vėtra galėjo pasiųsti myriop Žagarės ir Plungės žydus? 1993-aisiais „Šiaulių kraštas“ pirmasis viešai prabilo apie J. Noreiką ne tik kaip apie partizanų vadą, bet ir kaip Holokausto vykdytoją.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Reikalavimas – nuimti atminimo lentą
Intelektualų grupė dar liepą pasirašė laišką Vilniaus miesto merui, kad nuo Mokslų akademijos bibliotekos fasado būtų nuimta atminimo lenta kapitonui J. Noreikai – Generolui Vėtrai.
Laišką su reikalavimu kuo skubiau nuimti atminimo lentą J. Noreikai pasirašė filosofas Leonidas Donskis, poetas Antanas A. Jonynas, istorikas, Milersvilio (JAV) universiteto istorijos profesorius emeritas Saulius Sužiedėlis, poetas T. Venclova, poetas, eseistas Sergejus Kanovičius, Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė ir kiti.
Kilo žaibiška reakcija. Vieni stojo kaltinti J. Noreiką sunkiais nusikaltimais žmonijai, kiti – ginti jo vardą ir atminimą.
Viešoje erdvėje pliūptelėjo svarstymų banga, kas jis – Jonas Noreika – Generolas Vėtra?
1947 metais Tuskulėnuose sušaudytas Lietuvos partizanų vadas? Lietuvos kariuomenės kapitonas ar okupacinės sovietų kariuomenės tarnas? Rašytojas, publicistas? Gestapo uždarytas į Štuthofo konclagerį kankinys ar davęs įsakymą įsteigti Žagarės getą valdininkas? O gal pasirašęs įsakymą sušaudyti Plungės žydus?
Atsakydami į kaltinimus, mestus J. Noreikai, jo gynėjai teigia, kad nusitaikyta yra į žmones, kovojusius prieš sovietus.
Kai kam tai panašu į mėginimus „sistemiškai diskredituoti Lietuvos žmones, kurie kovojo prieš sovietinę okupaciją ir kurių nuopelnai šioje kovoje yra svarbūs mūsų visuomenei“.
Apskrityje – net du atminimo ženklai
Šiaulių apskrityje yra net du atminimo ženklai, pagerbiantys J. Noreiką – Generolą Vėtrą.
Šiauliuose, prie buvusio Šiaulių apskrities viršininko administracijos pastato, yra atminimo lenta, o Pakruojo rajone, Šukioniuose, – mokykla, pavadinta J. Noreikos vardu.
Atidengiant atminimo lentą Šiauliuose maždaug prieš 18 metų taip pat jau buvo kilę prieštaringų kalbų apie J. Noreikos veiklą, tačiau tada viskas greitai nutilo.
Gal burnas užčiaupė tai, kad Prezidentas Algirdas Brazauskas 1997 metais po mirties apdovanojo J. Noreiką – Generolą Vėtrą Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu?
Maždaug tuo pat metu J. Noreikos – Generolo Vėtros vardu buvo pavadinta Pakruojo Šukionių pagrindinė mokykla.
2010 metais, minint J. Noreikos – Generolo Vėtros 100-metį, prie atminimo lentos Šiauliuose susirinko nedidelis būrelis gerbėjų, jubiliejus paminėtas tyliai, į istorijos detales ir dokumentus nesigilinta.
„Šiaulių kraštas“ rašė apie J. Noreiką
1993 metais „Šiaulių kraštas“ pirmasis pradėjo rašyti apie šią prieštaringai vertinamą asmenybę.
Prieš 22 metus, liepos mėnesį, po „Šiaulių krašto“ publikacijos apie J. Noreiką, išspausdintos tų pačių metų metų kovo mėnesį, dabar jau šviesaus atminimo kraštotyrininkas, Šiaulių, taip pat ir žydų tautos istorijos metraštininkas, Šiaulių geto, Štuthofo ir Dachau koncentracijos stovyklų kalinys Leiba Lipšicas atsiuntė į redakciją laišką, kuriame ir išdėstė tai, kas vėl iškilo viešumon šiandien.
Straipsnis „Ilga istorija apie mūsų istoriją“ buvo išspausdintas 1993 metų liepos 2 dieną.
Pirmojo žurnalistinio tyrimo apie J. Noreiką – Generolą Vėtrą autorius – žurnalistas Petras Dargis.
Straipsnyje pateikiami dokumentai, liudijantys, kad „J. Noreika vykdė vokiškos administracijos įsakymus, taip pat ir žydų klausimu“.
Pateikiamos dokumentų ištraukos, kad J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, pasirašė įsakymą įkurti Žagarės getą, o „visas žydų turtas turi būti savivaldybių saugojamas ir surašytas“.
Straipsnyje rašoma ir tai, kaip į J. Noreikos įsakymą steigti Žagarėje getą reaguoja Pakruojo viršaitis: jis praneša, kad jų valsčiaus žydai jau likviduoti ir į Žagarę nebus vežami.
Iš Leibos Lipšico laiško
„...vis dažniau publikuojami straipsniai, skirti žydų genocido vykdytojams bei talkininkams reabilituoti ir jų kruvinoms rankoms plauti, – 1993 metų liepą laiške, kuris buvo išspausdintas minėtame „Šiaulių krašto“ straipsnyje, redakcijai rašė L. Lipšicas. – (...) neparašyta, kad J. Noreikos „partizanai“ buvo fašistų V kolona, diriguojama „Abvėro“ per J. Noreiką, o jis pats „Abvėro“ rezidentas Žemaitijoje“.
L. Lipšicas papasakojo, kokiomis sąlygomis gyveno ir mirė žydai, suvežti į koncentracijos stovyklas iš getų, tokių, kokį Žagarėje įkūrė J. Noreika.
Toliau L. Lipšicas laiške dėstė, kokiomis sąlygomis Štuthofo koncentracijos stovykloje, kurios kaliniu buvo ir pats L. Lipšicas, gyveno deportuoti iš Šiaulių žydai, kurių tuomet skaičiuota, kad buvo apie 3800.
Iš šio skaičiaus per dviejų mėnesių laikotarpį apie 40 procentų Šiaulių geto žydų koncentracijos stovykloje žuvo iš bado, naikinimo ir nežmoniškų sąlygų.
„Mes, Šiaulių ir Kauno žydai, – trąša vokiečių bauerių laukams“, – rašė L. Lipšicas. Nes sudegintų dujų kamerose žydų „kaulai buvo malami čia pat Štuthofe ir vežami kartu su pelenais į laukus. Mes net turėjome praustis muilu „RIF“, pagamintu Dancige iš mūsų „riebesnių“ tautiečių lavonų“, – pasakojo laiške baisumus L. Lipšicas.
L. Lipšicas teigė: „(...)žodis „rezistentas“, pritaikytas 1941–1944 metų veikusiems Lietuvoje daliniams, (...) yra paskolintas iš prancūzų kalbos, taikytas antihitleriniams partizanams. Gėda vadinti žydšaudžius ir fašistų klapčiukus rezistentais. Tai antihitlerinių prancūzų partizanų įžeidimas. Jie liejo kraują kovodami su fašistais, o mūsų aktyvistai, savisauga, TDA (?) kariai „kovojo“ su beginkliais žydais“.
Žurnalistas P. Dargis svarstė savo tyrime: „(...) kolaboravimas bolševikams – toks pat kolaboravimas, kaip ir fašistams. Tačiau būtų geriausia, kad ir vieni, ir kiti suprastų: nei fašistai buvo vienų gelbėtojai, nei bolševikai – kitų. Atrodo, kad tai galų gale suprato ir J. Noreika bei kiti Lietuvos inteligentai, iš pradžių mėginę bendradarbiauti su vokiečiais, o po to stoję priešais ir atsidūrę konclageryje. Ko gero, tai buvo didžiausias ne tik J. Noreikos, bet ir apskritai mūsų tautelių tragizmas. Ir nėra ko pavydėti vieni kitiems, jeigu didysis naikintojas kažkuriems numesdavo didesnę duonos plutą. Jis tik norėjo mus supjudyti ir tai jam pavyko“.
Plungės byla
Nepriklausomybės Akto signataras, žurnalistas Rimvydas Valatka straipsnyje, paskelbtame šių metų liepos pabaigoje, gvildena J. Noreikos biografiją, kurioje yra vienas nei paneigtas, nei oficialiai įrodytas faktas, kad J. Noreika galėjo prisidėti prie Plungės žydų žudynių, nes tuo metu buvo Plungės komendantu.
Viešai žinomas faktas, kad 1944 metais į Vakarus pasitraukęs fizikas A. Pakalniškis, kuris kelias dienas dirbo Plungės komendantūros raštinėje, knygoje „Per dvidešimtąjį amžių“ aprašė Plungės žydų žudynes: „Naktį iš liepos 12 į 13-tą buvo išžudyti visi Plungės žydai, neišskiriant nė moterų ir vaikų. Prieš tai jie jau buvo uždaryti savo maldos namuose, iš kur kiekvieną vakarą buvo vežami grupelėmis į miškus ir šaudomi. Komendantu buvo kapitonas Noreika. Buvo ir daugiau lietuvių karininkų (...). Jie buvo paskelbę jaunų vyrų mobilizaciją Plungės valsčiuje, todėl turėjo nemažą ginkluotų vyrų būrį. Iš vokiečių kariuomenės Plungėje tada buvo tik du mizernai atrodą kareivėliai. (...) vienas iš tų kareivėlių atėjo į komendantūrą ir truputį drebėdamas iš susijaudinimo paklausė komendantą: – Ką jūs žadate daryti su tais sinagogoje uždarytais žydais? – Aš jau daviau įsakymą visus iki vieno sušaudyti, – atsakė lietuvis komendantas kapitonas Noreika. Iš pagarbos tam mizernam vokietukui buvo jis atsistojęs“, – rašoma A. Pakalniškio knygoje.
Tačiau to nei besąlygiškai patvirtinti, nei besąlygiškai paneigti kol kas niekas nesiėmė.
R. Valatka teigia, kad J. Noreiką, kaip atsakingą už Plungės žydų žudynes, 1984 metais minėjo ir solidus Vokietijos žurnalas „Der Spiegel": „Daugelis Štuthofe kalintų lietuvių anksčiau buvo karininkai, tarp jų skyriaus viršininkas Buragas, tarnavęs referentu žydų reikalams ir tvarkęs Vilniaus getą, bei skyriaus viršininkas J. Noreika, organizavęs ir vykdęs Plungės gyventojų žydų žudynes“.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PAGERBIMAS: Prie buvusio Šiaulių apskrities viršininko administracijos pastato, kuriame dabar įsikūrusi Šiaulių rajono savivaldybė, Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje, kabo atminimo lenta Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai.
Nuotr. iš Šiaulių „Aušros“ muziejus rinkinių
GENEROLAS: Jono Noreikos ir jo būsimos žmonos Antaninos portretas. Aut. I. Stropus, Palanga, apie 1935 metus.
LENTA: Atminimo lenta Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai ant buvusio Šiaulių viršininko administracijos pastato fasado – prie paradinio įėjimo.
KOMENTARAS
Nepateisinamas dalyvavimas žydų genocide
Asmeninio archyvo nuotr.
Sergejus KANOVIČIUS, poetas, eseistas, vertėjas, pasirašęs laišką Vilniaus merui dėl atminimo lentos Vilniuje nuėmimo:
– Raštas dėl lentos Jonui Noreikai nukėlimo Vilniaus merui Remigijui Šimašiui bei Lietuvos mokslo akademijos bibliotekos direktoriui S. Narbutui buvo inicijuotas po to, kai paaiškėjo naujos J. Noreikos kolaboravimo su naciais veiklos II pasaulinio karo metu aplinkybės.
Yra nustatyta, kad J. Noreika prisidėjo prie Lietuvos žydų genocido. Tai savo laiške Vilniaus merui patvirtino ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė T. B. Burauskaitė. Be kita ko, tame laiške ji rašo: „... yra išlikę J. Noreikos su žydų izoliavimu pasirašyti dokumentai...“
„(...)1941 metais, rugpjūčio 22-ą d. pasirodė J. Noreikos pasirašytas raštas „Visiems Šiaulių apskrities valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams“.
Jis skelbė, kad Šiaulių apygardos komisaras įsakė žydus, pusiau žydus iškelti iš valsčių bei miestelių ir apgyvendinti juos viename rajone – gete. Buvo nurodyta, kad visų valsčių, antraeilių miestų ir miestelių žydai nuo rugpjūčio 25 iki 29 turi būti perkelti į Žagarės miestą. (...) Palikto žydų turto sąrašai turėjo būti pristatyti apskrities viršininkui. Apie įsakymo vykdymą valsčių viršaičiai ir burmistrai turėjo informuoti viršininką iki rugpjūčio 29 d. (LCVA, f R-1099, ap.1, b1, l 156)“, – rašo T. B. Burauskaitė.
„J. Noreika tvarkė ir su žydų turtu susijusius reikalus. 1941 m. rugsėjo 10 pasirodė jo raštas “Nurodymai likviduoti žydų ir pabėgusių komunistų kilnojamą turtą”, kuris buvo skirtas viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams. Nurodymai skelbė, kad viena dalis turto (labai geri baldai, medžiagų ritiniai, nevartoti baltiniai) turi būti saugoma iki atskiro parėdymo. Dalį turto buvo numatyta skirti mokykloms, valsčiams, paštams, prieglaudoms, ligoninėms, kitoms įstaigoms. Buvo numatyta, kad dalį turto reikia išdalinti nuo karo nukentėjusiems asmenims ir parduoti jį iš varžytinių. Žemės ūkio gyvas ir negyvas inventorius turėjo būti išnuomoti laikiniems nuomininkams.
Pinigai, gauti už parduotą turtą, turėjo būti pristatyti į apskrities valdybos kasą (LCVA, f. R-1099, ap. 1, b. 1, l 239). Žagarės miesto burmistras 1941 m. gruodžio 3 d. informavo Šiaulių apskrities viršininką, kaip buvo tvarkomi reikalai, susiję su vietos žydų turtu (LCVA, f. R-1099, ap. 1, b. 9. 136-137)“, – rašo T. B. Burauskaitė.
Nuo 1941 metų rugpjūčio 3 dienos Jonas Noreika buvo Šiaulių apskrities viršininkas. Manyčiau, kad aiškinti Jūsų skaitytojams, kur dingo į getus suvaryti žydai, kas nutiko jų turtui, nėra prasmės. Žydų suvarymas į getą yra sudėtinė ir neatsiejama nusikaltimo, kuris vadinamas Holokaustu, dalis.
Norėčiau pabrėžti, kad nei aš, nei kiti pasirašiusieji J. Noreikos niekuo nekaltina – beprasmiška kaltinti mirusį žmogų. Mes viso labo įvertinome naujai paaiškėjusius jo veiklos faktus ir išreiškėme mūsų nuomonę, kaip tuos faktus turėtų vertinti civilizuota europinė visuomenė – mes laikomės tvirtos nuostatos, kad dėl minėtų faktų jokia vėlesnė J. Noreikos veikla, susijusi su rezistencijos judėjimu, nėra pakankama priežastis nei jam pagerbti nei juolab pateisinti jo dalyvavimą Lietuvos žydų genocide.
Žmonių, kurie sako, kad netiesioginis dalyvavimas Holokauste nėra nusikaltimas, neatlaiko jokios kritikos.
Hitleris asmeniškai nėra nužudęs nė vieno žmogaus. Manau, kad mėginimai teisinti J. Noreiką yra negarbingi ir mažų mažiausiai gėdingi, jie kompromituoja padorių, su naciais nekolaboravusių kovotojų už Lietuvos laisvę veiklą, įžeidžia nužudytų Lietuvos žydų ir jų gelbėtojų lietuvių šviesų atminimą.
Jei vadovautumėmės kai kurių J. Noreikos gynėjų logika, turėtume laikytis nuomonės, kad ir tie, kas sudarydavo tremiamųjų į Sibirą sąrašus, tebuvo menki raštininkai, nes fiziškai nieko į vagonus negrūdo. Oponuojančių išvedžiojimai dėl J. Noreikos antinacinės veiklos ar dėl to, kad nėra įrodymų, jog jis asmeniškai dalyvavęs žudant Plungės žydus – tebūnie oponuojančios pusės spekuliacijų ir sąžinės dalykas.
Tikimės, kad lenta J. Noreikai nuo Vilniaus savivaldybės pastato bus nukelta. Beje, paaiškėjo, kad ji įrengta be Savivaldybės žinios, taigi – savavališkai...
Tikėčiausi, kad tie, nuo kurių priklauso mokyklų pavadinimai, pasielgs garbingai ir Šukionių vaikams nereikės klaidžioti moralinių vertybių labirintais ir galvoti, ar didelė garbė sakyti, kad jų mokykla pavadinta Holokauste dalyvavusio asmens vardu.
Priešinimasis raudonam okupantui nesuteikia indulgencijos kruvinam kolaboravimui su ruduoju. J. Noreika yra galbūt tragiško likimo žmogus, bet jokiu būdu ne didvyris ir ne sektinas pavyzdys.
