Naujausios
Kartais prireikia net 100 donorų kraujo
Joniškio rajono pagrindinės mokyklos Gasčiūnų filialo vairuotoju dirbantis 60-metis Gintautas Paliukas lapkričio 24-ąją Vilniaus Rotušėje stovėjo šalia kitų 150 apdovanotųjų Lietuvos Garbės kraujo donorų, klausėsi pirmosios ponios Dianos Nausėdienės žodžių, Garbės kraujo donorus sveikinusių Sveikatos apsaugos viceministrės Danguolės Jankauskienės bei Nacionalinio kraujo centro direktoriaus Daumanto Gutausko.
„Viceministrė paminėjo, kad persodinant kepenis prireikia net 100 donorų kraujo. O kur dar visos kitos operacijos, traumos, avarijos. Tad įsivaizduokite, kokie kiekiai“, – sakė šią informaciją apdovanojimų ceremonijoje išgirdęs G. Paliukas.
60 dienų paskaičiuoja ir vėl važiuoja duoti kraujo
Garbės donoras pasakojo pirmą kartą kraujo davęs vos sulaukęs 18 metų, dar besimokydamas 11-oje klasėje (vidurinis išsilavinimas tada buvo 11 klasių – aut. past.). Į tuometinę Meškuičių vidurinę mokyklą atėję medikai papasakojo apie šią kilnią misiją ir pakvietė pilnamečius prisijungti.
„Nuėjau tikrai ne vienas iš klasės. Tuo metu, dar sovietiniais laikais, davė ta proga taloną pavalgyti vietos kolūkio valgykloje, nereikėjo eiti į pamokas. Tada gal labiau iš smalsumo ir dėl tų mokinį viliojančių sąlygų sudalyvavau. Po to paėmė mane į sovietinę armiją, tarnavau Rusijoje, Kaliningrado srityje. Ten vieną sykį taip pat teko donuoti, kai paprašė karininkas. Reikėjo kraujo perpilti jo operuojamai žmonai, – pirmus kartus prisimena pašnekovas. – Grįžęs iš armijos dirbau kolūkyje, ten vėl dalyvaudavau donorų akcijose. Anuomet kraujo duoti būdavo galima kartą per metus, nuo 1993 metų – du kartus. Vėliau, atliekant išsamius tyrimus, kaip kraujas atsistato organizme, leista vyrams kraujo duoti tris, o dabar – jau šešis kartus per metus. Tad atsiskaičiuoju, kad praėjo 60 dienų nuo paskutinio karto, ir vėl važiuoju. Moterims leidžiama donuoti rečiau – keturis kartus per metus.“
Buvo atsakingas už aerodromo techninę būklę
Pradėjus griūti kolūkiams, ardytis bendrovėms, Gintautas neteko vairuotojo vietos ir tada sugalvojo pasukti Lietuvos kario savanorio keliu. Vyras baigė bazinius kario kursus, laikė egzaminus laipsniui gauti ir įsidarbino 1992 metais Barysiuose (Joniškio rajonas) veikusioje aviacijos bazėje (dabar ten privatus aeroklubas – aut. past.). Kai iš Barysių bazė persikėlė į Zoknius (Šiaulių rajonas), ir jis iškeliavo ten dirbti.
„Tarnavau Lietuvai 21-erius metus. Pagal NATO standartus tapau štabo seržantu, o pagal tarpukario Lietuvos karinius laipsnius būčiau puskarininkis. Mano pareiga buvo rūpintis aerodromo technine būkle, prižiūrėti lėktuvų pakilimo, leidimosi takus, kad būtų tvarkingi, nepažeisti, nuvalyti. Didžiausia įtampa apimdavo, kai užklupdavo lijundra, takai ledėdavo. Buvau ten ir įsimintiną 2004 metų kovo 29 dieną, kada Lietuvoje nusileido pirmieji NATO naikintuvai“,– prisimena G. Paliukas. Dirbdamas tokioje atsakingoje vietoje jis, kaip ir kiti tarnaujantys kariškiai, nuolat turėdavo tikrintis sveikatą, atitikti nustatytus fizinius normatyvus. Vyras nepamiršo ir savo priedermės – duoti kraujo. Nes taip pačiam atrodė teisinga. Savo geru pavyzdžiu užkrėtė ir sesers dukrą, kolegas.
Kraujo davė apie 150 kartų
Šiuo metu pašnekovas jau kelerius metus su šeima gyvena Kirnaičiuose, dirba vairuotoju Joniškio rajono pagrindinės mokyklos Gasčiūnų filiale. Vežioja vaikus mokykliniu autobusiuku iš Joniškio, Pakruojo, Šiaulių rajonų. Tad darbas prasideda anksti, šeštą ryto jau pajuda iš namų, kad spėtų visus iki pamokų atvežti. Praėjusiais mokslo metais net keletą dienų dėl pustymo negalėjo pravažiuoti kaimų keliais, žvyrkeliais.
„Man patinka dirbti su vaikais, aš su jais sutariu“, – sako vyras.
Paklaustas, kiek kartų jis jau yra davęs kraujo, 60-metis G. Paliukas susimąsto: tikrai žino, kad nuo 2002 metų nemokamai donavo 60 kartų. Tačiau šis skaičius turėtų būti kur kas didesnis, tik dalis duomenų dingo po to, kai kraujo bankas buvo perėjęs į privačias rankas, bet UAB „Kraujo donorystės centras“ skandalingai bankrutavo.
O jeigu dar būtų suskaičiuoti visi kartai, kada sovietiniais laikais kraujo duota atlygintinai (gaunant talonus maistui ir pan.), Gintauto donacijų galėtų būti net iki 150 per visą gyvenimą. Prieš imant kraują visada atliekami tyrimai, kad būtų aišku, ar žmogus neserga kokia liga, kuri neleistų jo duoti, ar neturi rizikos faktorių. G. Paliuko tyrimai visada buvo geri, vyras sako iki šiol sveikata nesiskundžiantis.
Buvo vienintelis iš Joniškio rajono
Gintautas Paliukas niekada nejautė baimės duoti kraujo: „Piktą“ kraują nuleidžia ir viskas gerai (juokiasi). Man patinka, nes žinau, kad darau gerą darbą. Niekas manęs nei verčia, nei įkalbinėja taip elgtis, pats jaučiu, kad reikia.“
Į Nacionalinio kraujo centro Panevėžio skyriaus atstovybę Šiauliuose duoti kraujo jis keliauja iki šiol. Kartais tiesiog suskaičiavęs, kad jau pakankamai laiko praėjo nuo paskutinio sykio, kartais būna, kad gauna žinutę iš kraujo centro, jei labai trūksta būtent jo grupės kraujo tuo metu.
Lapkričio 24 dieną į Garbės donorų vardų suteikimo ceremoniją Vilniaus Rotušėje iš Šiaulių apskrities vyko iš viso 9 donorai. Pasak Nacionalinio kraujo centro Panevėžio skyriaus Šiaulių donorų organizatorės Ingos Krivickienės, Gintautas Paliukas iš Joniškio rajono šįkart buvo vienintelis, pagerbtas tokiu reikšmingu apdovanojimu. Dokumentuose įrašai liudija, kad jis pirmą kartą neatlygintinai kraujo davė 1997 metų sausio 15 dieną, taigi buvo vienas nedaugelio pirmųjų neatlygintinų kraujo donorų Joniškio rajone. Anot I. Krivickienės, anuomet neatlygintinus kraujo donorus galėdavai suskaičiuoti vos kelis. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, nuo 1997 metų davusieji kraujo ne mažiau kaip 40 kartų, gali pretenduoti ir į II laipsnio valstybinę pensiją.
