Galvijai išgelbėti, o kaip gelbėti senolį?

Gal­vi­jai iš­gel­bė­ti, o kaip gel­bė­ti se­no­lį?

Va­kar Rad­vi­liš­kio vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos spe­cia­lis­tai, pa­de­da­mi se­niū­ni­jos, po­li­ci­jos at­sto­vų, gel­bė­jo bai­sio­mis są­ly­go­mis lai­ko­mus gy­vu­lius. Į vie­tos ūki­nin­ko tvar­tus iš­vež­tos pen­kios kar­vės bei te­ly­čios. Gy­vu­lių ne­pri­žiū­rė­jęs 75-erių me­tų gy­ven­to­jas pa­ts gy­ve­na ne ką ge­riau.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Kon­fis­ka­vo pen­kis gal­vi­jus

Va­kar apie vi­dur­die­nį Rad­vi­liš­kio ra­jo­no Ei­ba­riš­kių kai­mo gy­ven­to­jo Pet­ro Do­vi­daus­ko so­dy­bo­je bau­bė gau­do­mi ir į spe­cia­lią, gy­vu­liams vež­ti skir­tą ma­ši­ną ve­da­mi gal­vi­jai.

Aukš­tel­kų se­niū­ni­jos dar­bi­nin­kams pa­vy­ko iš­ves­ti pen­kis gal­vi­jus – kar­ves ir te­ly­čias. Vie­nai iš jų pa­vy­ko iš­trūk­ti. Pas­ta­ro­ji nu­bė­go į pa­miš­kę. Gau­dy­to­jams jos su­čiup­ti ne­pa­vy­ko.

Nors Rad­vi­liš­kio ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo priim­tas nu­ta­ri­mas kon­fis­kuo­ti P. Do­vi­daus­ko lai­ko­mus še­šis gal­vi­jus, dar neį­si­tei­sė­jo, tar­ny­ba nu­ta­rė ne­be­dels­ti ir, va­do­vau­da­ma­si Gy­vū­nų ge­ro­vės ir ap­sau­gos įsta­ty­mu, kon­fis­kuo­ti pra­stai pri­žiū­ri­mus gy­vu­lius jau da­bar.

Ka­dan­gi 75-erių me­tų so­dy­bos šei­mi­nin­kas ge­ruo­ju gy­vu­lių ati­duo­ti ne­no­rė­jo ir ap­lin­kui vaikš­čio­jo mo­juo­da­mas ša­kė­mis, tar­ny­bos spe­cia­lis­tams te­ko pra­šy­ti po­li­ci­jos pa­gal­bos.

Mėš­li­ni, nu­slin­ku­siais plau­kais gy­vu­liai iš­vež­ti į Si­dab­ra­vo kraš­to ūki­nin­ko Gin­ta­ro Ži­lė­no ūkį. Čia jie bus lai­ko­mi, kol įsi­tei­sės teis­mo nu­tar­tis, o pa­skui – par­duo­ti. Gau­tos lė­šos pa­pil­dys vals­ty­bės biu­dže­tą.

Gy­ve­ni­mo są­ly­gos – bai­sios

„Šiau­lių kraš­tui“ nu­vy­kus į įvy­kio vie­tą, P. Do­vi­daus­kas te­be­vaikš­čio­jo ap­lin­kui su ša­kė­mis. Vė­liau jas įne­šė į tro­bą. Tro­ba – vė­jo per­pu­čia­ma ir, re­gis, tuoj nu­griū­sian­ti. Kie­me, ne­to­li di­džiu­lių mėš­lo krū­vų, gu­lė­jo kri­tęs, jau žiur­kių apės­tas ver­še­lis.

Na­mas bai­gian­čiu įgriū­ti sto­gu ke­lia pa­vo­jų ir jam, ir ki­ta­me ga­le lai­ko­miems gy­vu­liams. Pats vy­ras sa­kė neiš­ga­lin­tis na­mo su­re­mon­tuo­ti. Esą se­niū­ni­jai pa­gel­bė­jus, kar­tą bu­vo ga­vęs pi­ni­gų, bet iš­lei­dęs ne re­mon­tui.

Kri­tu­sį ver­še­lį vy­ras sa­kė ne uti­li­zuo­siąs, o pa­ts su­val­gy­siąs. Gir­di, sū­ry­me iš­mirks ir bus ge­rai.

Pak­laus­tas, ar ne­no­rė­tų kel­tis gy­ven­ti į se­ne­lių glo­bos na­mus, vie­nas pa­ts gy­ve­nan­tis vy­ras pa­prieš­ta­ra­vo: jo­kiu bū­du – ten jį „ba­du nu­ma­rin­tų“, o čia jis nors ir skur­džiai gy­ve­na, bet yra pa­ts sau po­nas.

Aukš­tel­kų se­niū­ni­jos se­niū­nė Al­ma Ku­bi­lins­kie­nė sa­kė jau pa­var­gu­si nuo ra­gi­ni­mų ir įti­ki­nė­ji­mų, kad P. Do­vi­daus­kui bū­tų ge­riau glaus­tis se­ne­lių na­muo­se, nei gy­ven­ti ga­lin­čia­me su­griū­ti na­me.

„Ne­su­tin­ka nė už ką, o per prie­var­tą žmo­gaus ne­ve­ši“, – sa­kė se­niū­nė.

Te­ko kreip­tis į teis­mą

Nei Aukš­tel­kų se­niū­ni­jai, nei Vals­ty­bi­nei mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bai gra­žiuo­ju ne­pa­vyks­ta su­si­tar­ti su gy­vu­lius pa­si­bai­sė­ti­no­mis są­ly­go­mis lai­kan­čiu P. Do­vi­daus­ku.

Ka­ras tarp jo ir at­sa­kin­gų tar­ny­bų vyks­ta jau ne vie­ne­rius me­tus.

„Gai­la ir žmo­gaus, ir gy­vu­lių. Ne kar­tą mes, kur nors ga­vę pa­ša­rų, esa­me ve­žę į jo so­dy­bą, o kiek kar­tų jam gel­bė­jo se­niū­ni­ja, ne­be­sus­kai­čiuo­tum – tai rū­bais, tais mais­tu, tai pa­ša­rais. Bet rei­ka­lai ne­si­tai­so“, – rū­pes­čiu da­li­jo­si Rad­vi­liš­kio vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos vir­ši­nin­kas Al­vi­das Tri­li­kaus­kas.

Tar­ny­ba ne kar­tą yra vy­rą įspė­ju­si, ne kar­tą ra­šiu­si pa­tik­ri­ni­mo raš­tus, sky­ru­si bau­das, ta­čiau „kaip tas pa­ts, taip tas pa­ts“.

Ir kai­my­nai skun­dė­si, kad gal­vi­jai lai­ko­mi pa­lai­di, to­dėl nio­ko­ja ki­tų pa­sė­lius, ve­da­mi gir­dy­ti į jiems pri­klau­san­čius tven­ki­nius. Gy­ven­to­jai skun­dė­si, kad pa­va­sa­rį gy­vu­liai išei­na iš­se­kę, nu­slin­ku­siais plau­kais, ne­ženk­lin­ti.

Pa­tik­ri­ni­mų me­tu Mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos spe­cia­lis­tai ras­da­vo bu­vu­sius trū­ku­mus ne­pa­ša­lin­tus. Gy­vu­liai lai­ko­mi ki­ta­me ava­ri­nės tro­bos, ku­rio­je gy­ve­na pa­ts šei­mi­nin­kas, ga­le. Pa­tal­pa ne­pa­kan­ka­mai ap­švies­ta, ne­va­lo­mas mėš­las, kar­vės ja­me sken­di iki pat pa­pil­vių, gal­vi­jai mėš­li­ni, ma­to­si dė­mės su iš­kri­tu­siais plau­kais. Pas­ta­to sto­gas kiau­ras. Pa­ša­ro gy­vu­liams nuo­lat trūks­ta.

„Ne kar­tą esa­me siū­lę ir net jau su­ra­dę, kam P. Do­vi­daus­kas ga­lė­tų par­duo­ti lai­ko­mus gal­vi­jus, bet jis mū­sų pa­gal­bos at­si­sa­ko. Bū­na, kad neį­si­lei­džia vi­dun. Kiek anks­čiau esa­me trau­kę pen­ke­rių me­tų bu­lių iš rū­sio duo­bės, kur jis bu­vo lai­ko­mas. Il­giau dels­ti ne­be­bu­vo ga­li­ma – krei­pė­mės į teis­mą“, – pa­sa­ko­jo A. Tri­li­kaus­kas.

Anot jo, tai pir­mas toks at­ve­jis per ket­ve­rius dar­bo Rad­vi­liš­ky­je me­tus, kai dėl gy­vu­lių ne­prie­žiū­ros ten­ka kreip­tis į teis­mą.

Ra­jo­no Apy­lin­kės teis­mas, be gal­vi­jų kon­fis­ka­ci­jos, P. Do­vi­daus­kui sky­rė ir 300 eu­rų dy­džio bau­dą.

VMVT nuo­tr.

GAL­VI­JAI: Į spe­cia­lų au­to­mo­bi­lį ge­na­mi gal­vi­jai – nu­si­try­nu­siais ir ap­triu­šu­siais šo­nais, pra­stai še­ria­mi ir ne­pri­žiū­rė­ti.

Au­to­rės nuo­tr.

SA­VI­NIN­KAS: Ei­ba­riš­kių kai­mo gy­ven­to­jas Pet­ras Do­vi­daus­kas: „Nė už ką nei­siu į val­diš­kus na­mus“.

NA­MAS: Mėš­lo krū­vo­se pa­sken­dęs Pet­ro Do­vi­daus­ko so­dy­bos na­mas, ku­ria­me gy­ve­na jis ir čia pat – jo gy­vu­liai, bai­gia su­griū­ti.