Naujausios
AKTULUS INTERVIU
„Gal nereikia skubėti, jei dūstame?“
Šiandien Šiaulių dramos teatro aktorė Irena Liutikaitė 60-metį švenčia su šypsena ir nerimu. Aktorei išėjimas į pensiją — „bjauri riba“, todėl šeštadienį spektaklyje “Sriubinė“ ji nori visus pralinksminti. Kalbėdama apie kasdienybę, aktorė atsidūsta: “Mūsų valstybėje pilietis visiškai negerbiamas. Per tuos 20 metų tai mane labiausiai žeidžia... Ir kažkodėl gražią ateitį sukurti stengiamasi ant šitos kartos kaulų.“
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Likimas nelepino
— Ar aktoriaus profesija šiandien turi autoritetą visuomenėje?
— Dabar kiekvienas, filmavęsis realybės šou, tampa aktoriumi. Atsiprašau. Aktorystės reikia mokytis. Tai yra profesija. Kaip stomatologo, siuvėjo. Aktoriaus specialybė taip pat turi amato dėsnius, kurių reikia išmokti.
Teko pavažinėti į susitikimus su „Naisių vasaros“ žiūrovais. Žmonės šiltai sutinka, bendrauja. Jie pasiilgę: tiki mumis, domisi. Mes turime būti tam tikras moralinis autoritetas. Tai man labai gražu ir labai įpareigoja. Jautiesi atsakingas ir privalai būti atsakingas.
— Pasitinkate jubiliejų. Koks jausmas apima, pažvelgus atgal?
— Visko yra. Žmonės dažnai pagalvoja, kad galėjo gyventi kitaip. Kažin, ar galėjau? Nebent gyvenimas galėjo pakišti daugiau šansų. Lengvai man niekada nesisekė. Net loterijose. Viską reikėjo užsidirbti. Aktoriaus gyvenime labai svarbus šansas. Jei likimas tau keletą jų suteikia, gali save laikyti laimingu aktoriumi. Likimas žmogui kartais duoda gebėjimą atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Tuo nepasižymėjau.
— Teko susidurti su skaudžia konkurencija?
— Ketvirtame kurse dirbau Kauno teatre, kur aktorių tarpusavio santykiai pasirodė labai komplikuoti. Visi buvo su dantimis. Žmonės kultūringi, bet jautėsi labai arši kova už būvį.
Tada buvau narsi, pasitikinti savimi. Dabar to pasitikėjimo kur kas sumažėjo. Kuo daugiau gyvenime išmoksti ir kuo daugiau žinai, tuo didesnis plotas atsiveria, ko nežinai.
Jaunystėje — jūra iki kelių. Galbūt tai laikoma jaunystės trūkumu, o man atrodo privalumas. Žmogus nebijo eiti į priekį. Jis dar gyvenimo nemuštas. Nebijo siekti ir norėti. Pasitikėjimas savimi yra reikalingas. O dabar įprasta būsena yra abejonė.
Per gyvenimą išmokau vieno gero dalyko: atlaidžiai žiūrėti į žmonių trūkumus. Kuo toliau, tuo man žmonės mielesni. Svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime yra meilė. Be meilės gyvenimas netenka spalvų.
Nekaringa idealistė
— Į Šiaulių dramos teatrą atvykote 1972-aisiais. Ar tąkart galvojote, jog šiame mieste įsikursite ilgam?
— Šiauliai nebuvo ta vieta, apie kurią svajojau. Galvojau, pabūsiu 2— 3 metus ir išvažiuosiu. Galima sakyti, jog Šiaulių dramos teatre pasilikau dėl Aurelijos Ragauskaitės. Paskui atsirado Gytis Padegimas, Saulius Varnas. 1976 metais ištekėjau už šiauliečio, Šiaulių patrioto (aktorės vyras — fotografas Aleksandras Ostašenkovas). Mačiau, kad čia jo vieta, kūrybinės ištakos.
Aš žmogus, kuris prisiriša. Prisirišau prie teatro, kolektyvo.
— Ar prisijaukinote Šiaulius?
— Didelės meilės Šiauliams nejaučiu. Iš Šiaulių atimta siela, karo metais negailestingai miestą sugriaunant. Miesto siela yra kalvelės, vanduo ir tie seni pastatai, senamiestis, kurį žmonės sukūrė per visą istoriją.
Miestui buvo stengiamasi sielą suteikti. Ir aš jį užjaučiu — kaip gyvą organizmą. Užuojauta, gailestis — yra šiltas santykis, bet nepasakyčiau, kad tai — meilė. Tai — vieta, kur gyvenu, kur pakankamai ramu. Didmiesčio bruzdesio nebepakęsčiau.
— Esate kaunietė, gyvenanti Šiauliuose?
— Nežinau, kas aš. Ko gero, kosmopolitė. Man patinka šiuolaikinis jaunimas: veržlus, praktiškas, bet norėčiau, kad jie išsaugotų idealizmo ir vertybių skalę. Kitaip žmogus neturi dėl ko gyventi.
Kai mane konservatorijoje išrinko komjaunimo sekretore, norėjau patobulinti komjaunimą. Siūliau asmeninę laisvę, naikinti prievartinius dalykus. Dabar juokinga: buvau naivi. Mane net svarstė, bet išgelbėjo mokslinio komunizmo dėstytojas.
Labai mėgstu žmones idealistus.
— O jūs pati — idealistė?
— Aš laikau save idealiste. Tik nekaringa. Daugiau reikalauju iš savęs nei iš kitų. Sau aš griežtesnė, kitiems kur kas atlaidesnė. Aš nereikalauju iš žmonių, kad jie aukotųsi. Šito gali reikalauti tik iš savęs.
Savikritiška perfekcionistė
— Jūsų vaidmenų sąrašas — ilgas. Kuris vaidmuo buvo didžiausias iššūkis sau?
— Kai reikėjo vaidinti viename politiniame, laikraštiniame spektaklyje. Reikėjo vaidinti, o vemti vertė pati pjesė.
O šiaip man viskas įdomu. Manęs kartais klausia, ką labai norėčiau vaidinti. Net nežinau. Visada labai norėjau vaidinti T. Viljamso pjesėje. Vaidinau tik vienoje, bet masuotėje (Estela, Kaimynė — T. Viljamsas „Ištatuiruota rožė“, režisierė Regina Steponavičiūtė). Man T. Viljamso moteris labai savita, įdomi: charakteris, kai turi krapštytis, išanalizuoti, parodyti sulaužytos sielos kvėpavimą, yra labai įdomus.
Buvo vaidmenų, kuriuos labai myliu — Freken Julija, Kalerija, Hėlia, Eglė, Marijana, Kler, Anchela — visų neišvardysi.
— Seriale „Naisių vasara“, kuris šiemet įvertintas “Sidabrine gerve“ vaidinate Oną. Ką manote apie lietuviškus serialus, kurių dabar pasipylė?
— Seriale mano vaidmuo nedidelis. Vaidinti jame buvo nauja patirtis. Esu labai savikritiška, perfekcionistė. Scenoje, repeticijų metu susidėlioju judesius, randu pateisinimus kiekvienai frazei: kodėl aš taip sakau, koks pamušalas po ja slypi. Gali žmogui sakyti: „Aš tave myliu“, o įdėti tiek neapykantos...
O seriale procesas vyksta greitai. Po to graužiuosi: ne ten pažiūrėjau, be reikalo pasimuisčiau. Vis kritikuoju save.
„Naisių vasara“ — šiek tiek kitoks serialas nei kiti. Duok Dieve, jam nenuvažiuoti, kaip aš vadinu, į meksikietiškumą, kai viskas pavirsta muilu, o žmonės — tik kaukės. Labai žaviuosi mūsų teatro aktoriais. Ne tiek išlepinti, sugeba šviežiai pažiūrėti į tai, ką daro, yra labai reiklūs sau.
Norisi bėgti ir rėkti
— Žmonėms esate reikalingi. O ar reikalingi jaučiatės valstybei?
— Viešpatie! Norisi užsimerkti, užsikišti ausis ir į tą pusę nežiūrėti. Kai paklausai kalbų, norisi bėgti ir rėkti. Taip tave išnervina, išmuša iš vidinės pusiausvyros. Kaip su būgno lazda duoda, duoda...
Gaila, kad visi tie 20 metų — kaupimasis begalinio nuovargio. Yra ir gražių dalykų, bet bjaurastis užgožia.
Bjauru, kad būti senam pas mus — nelaimė. Labai norėčiau toliau džiaugtis gyvenimu. Bet jeigu dabar reikėtų išeiti į pensiją ir iš jos vienos gyventi? Iš tavęs atimtos visos galimybės normaliai gyventi. Net negali normaliai gydytis, nes neįstengi vaistų nusipirkti. Negali tenkinti kultūrinių poreikių. Negali keliauti. Negali už butą susimokėti. Tai yra kraupu.
— Kodėl mūsų valstybėje žmogus nemylimas?
— Valstybę piliečiai sukuria, kad ši struktūra juos aptarnautų. Valstybė, visi valdininkai, kuriems tauta moka algas, turi pilietį gerbti, nes pilietis yra jų darbdavys. Mūsų valstybėje pilietis visiškai negerbiamas. Per tuos 20 metų tai mane labiausiai žeidžia. Kai manęs prašoma pakentėti, aš galiu suvokti. Bet kai man komanduoja tarsi ponas, o aš — tarnas...
Ypač iš ubago stengiamasi paskutinę lazdą atimti. Ir kažkodėl gražią ateitį sukurti stengiamasi ant šitos kartos kaulų.
Gal nereikia taip greit skubėti, jei dūstame. Gal tempą reikia atsargiau rinktis? Negalima iš žmogaus atimti galimybę fiziškai išgyventi. Tai riba, kurios nebegalima prieiti, o mes ją prieiname.
— Niekada nemanėte emigruoti?
— Man labai skaudu ir gaila, kad išvažiuoja mūsų jauni, gražūs, pilni jėgų žmonės, kurie galėtų Lietuvai tiek visko sukurti. Bet aš juos suprantu ir pateisinu. O ką jiems daryti? Sėdėti, verkti bei giedoti ditirambus mūsų valdžiai?
Senas augalas kitoje dirvoje nebeprigyja. Mane su šiuo gyvenimu sieja tiek kapiliarų, kad pati su ta dirva susiliejau. Jei būčiau 20 metų jaunesnė, ko gero, išvažiuočiau. Norisi gyvenime kažką nuveikti, o ne gyvalioti. Žmogui komplikuotas fizinis išlikimas gali būti tik karo metu. O karo pas mus nėra.
JUBILIEJUS: „Gimtadienis, kaip šmaikštauju, tarsi gedulo diena. Tad noriu visus pralinksminti, pasidžiaugti tais, kurie ateis. Norėčiau palinkėti, kad ne tik per jubiliejus sakytume, kad vieni kitus mylime. Juk jie būna retai, o šių žodžių reikia kasdienybėje“, — sako Irena Liutikaitė.
ATSAKOMYBĖ: Irena Liutikaitė sako, kad į aktorystę atėjo iš didžiulio pašaukimo: „Žinojau, kad turiu būti balerina ar artistė nuo kokių penkerių metų. Tėvas buvo kariškis, mama — itin artistiškos natūros, abu labai dainingi.“
GYVENIMAS: „Nuėjau ten, kur man reikėjo, dariau tai, ką norėjau“, — sako birželio 3-ąją 60-ąjį gimtadienį švenčianti aktorė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
