Gais­re už­ge­sęs ZIL\'as priminė ugniagesių skurdą

Gais­re už­ge­sęs ZIL\'as priminė ugniagesių skurdą

Gais­re už­ge­sęs ZIL'as priminė ugniagesių skurdą

Skau­dus įvy­kis Var­nio­nių kai­me (Rad­vi­liš­kio ra­jo­nas) vėl į pa­vir­šių iš­kė­lė se­nus skau­du­lius. Ug­nis su­pleš­ki­no me­di­nį na­mą, kol jį ge­si­no trys gais­ri­niai au­to­mo­bi­liai. Vie­nas iš jų, se­nu­tė­lis ZIL'as, už­ge­so gais­ra­vie­tė­je. To­kių se­nie­nų ug­nia­ge­sių ga­ra­žuo­se –  ne vie­na ir ne dvi. Kai ka­riuo­me­nei per­ka­mi „auk­si­niai šaukš­tai“, ug­nia­ge­siams ten­ka dirb­ti var­go są­ly­go­mis.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Dau­gia­vai­kė šei­ma li­ko be na­mų

Ke­tu­ris vai­kus au­gi­nan­ti jau­nų ūki­nin­kų šei­ma li­ko be na­mų, ku­riuo­se gy­ve­no dau­giau nei du de­šimt­me­čius. Li­ko kaip sto­vi – be dra­bu­žių, bal­dų, bui­ti­nės tech­ni­kos, kom­piu­te­rių. Spė­jo iš­neš­ti do­ku­men­tus. Di­džiau­sia šios ne­lai­mės lai­mė – vi­si li­ko gy­vi ir svei­ki.

Ug­nis ne­pa­lie­tė ir šei­mos mai­tin­to­jų – kar­vių ban­dos, ku­ri tuo me­tu ga­nė­si ga­nyk­lo­je. Ne­pa­sie­kė ir ūki­nia­me pa­sta­te bu­vu­sio prieaug­lio.

Šian­dien, praė­jus sa­vai­tei po ne­lai­mės, su­de­gu­sio pa­sta­to jau ne­bė­ra – jau po ke­lių die­nų ap­de­gu­sios na­mo sie­nos bu­vo nu­griau­tos, su­de­gę ir ap­svi­lę rąs­tai – iš­neš­ti.

„Per daug skau­du bu­vo tai ma­ty­ti“, – mos­te­li ran­ka prie gais­ra­vie­tės be­si­dar­buo­jan­tis dau­gia­vai­kės šei­mos tė­vas.

Po gais­ro šei­ma pri­si­glau­dė jai pri­klau­san­čia­me ša­lia esan­čio dau­gia­bu­čio bu­te. Vai­kai ne­tvar­ky­ta­me bu­te bū­ti ne­no­ri, to­dėl bu­vo iš­vež­ti pas se­ne­lius. Li­ko tik vy­riau­sia de­vy­nio­lik­me­tė duk­ra, ku­ri ne­lai­mės die­ną bu­vo su ma­žy­liais, kol tė­vai bu­vo iš­va­žia­vę į Rad­vi­liš­kį.

Už­ge­so ug­nia­ge­sių ma­ši­na

„Su­lau­kė­me skam­bu­čio, kad na­mai de­ga. Kaip akis iš­de­gę lė­kė­me at­ga­lios“, – me­na Egi­di­jus.

„Kai at­va­žia­vo ug­nia­ge­siai, de­gė du kam­ba­riai ir da­lis sto­go. Iš­py­lus dvi cis­ter­nas, ug­nį pa­vy­ko nu­slo­pin­ti. Tuo­met vie­na ma­ši­na nu­va­žia­vo iki tven­ki­nio pa­si­pil­dy­ti van­dens. Pa­baig­ti ge­sin­ti gais­rą tu­rė­jo tre­čio­ji.

Ug­nia­ge­siai jau ruo­šė­si tam, bu­vo iš­dauž­tas lan­gas ir stai­ga paaiš­kė­jo, kad tre­čio­ji ma­ši­na, ke­lių de­šim­čių me­tų se­nu­mo ZIL'as, neuž­si­ku­ria, nors prie jos vie­nas po ki­to laks­tė ug­nia­ge­siai. Praė­jo gal 10 mi­nu­čių, kol ran­ke­na ją pa­vy­ko rea­ni­muo­ti. De­ja, per tą lai­ką ug­nis spė­jo su­nai­kin­ti vi­są mū­sų tur­tą. Bū­tų ir ūki­nį pa­sta­tą pa­sie­ku­si, ku­ro tal­pyklas. Lai­mei, vė­jas bu­vo ne į tą pu­sę“, – bai­sias aki­mir­kas pri­si­mi­nė Egi­di­jus.

Šei­ma ug­nia­ge­siams prie­kaiš­tų dėl dar­bo ne­tu­rin­ti – jie sten­gė­si, laks­tė su­plu­kę. Skau­džiau­sia dėl to, kad ge­sin­ti gais­ro į kai­mą, kuriame dau­gu­ma na­mų yra me­di­niai ir kai svar­bi kiek­vie­na mi­nu­tė, ug­nia­ge­siai at­va­žiuo­ja se­no­mis ma­ši­no­mis, ku­rios le­mia­mą aki­mir­ką ima ir su­strei­kuo­ja.

Jau­ną šei­mą įžei­dė ir iš ug­nia­ge­sių va­do­vy­bės pa­si­py­lę prie­kaiš­tai, kad jiems na­me rei­kė­jo įsi­reng­ti dū­mų de­tek­to­rių, o tur­tą ap­si­draus­ti. Esą ta­da ir bė­dos ne­bū­tų bu­vę.

„Ne vie­ne­rius me­tus esa­me drau­dę tur­tą. Šie­met ir­gi do­mė­jo­mės drau­di­mu, bet drau­di­kai siū­lė ap­draus­ti tur­tą tik 5 tūks­tan­čių eu­rų su­mai. Dar rei­kė­jo vis­ką nu­fo­tog­ra­fuo­ti. Kaip tik tuo me­tu pra­si­dė­jo dar­by­me­tis, drau­di­mo rei­ka­lai kaž­kaip pri­si­mir­šo. Mes nie­ko ir ne­kal­ti­na­me – pa­tys dėl to nu­ken­tė­jo­me. Bet kur ug­nia­ge­sių va­do­vų at­sa­ko­my­bė už sa­vo tech­ni­kos ne­sklan­du­mus? Bū­tų nors at­si­pra­šę, o da­bar gi tik ci­niš­kai lai­dė prie­kaiš­tus“, – lie­jo ap­mau­dą dau­gia­vai­kis tė­vas.

Tech­ni­ka – sens­ta, rei­ka­la­vi­mai – au­ga

Apie įvy­kį pa­klaus­tas Rad­vi­liš­kio prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos vir­ši­nin­kas Li­nas Taut­ke­vi­čius bu­vo ka­te­go­riš­kas: vi­si trys ug­nia­ge­sių eki­pa­žai – Rad­vi­liš­kio, Šiau­lė­nų ir Še­du­vos – at­va­žia­vo lai­ku ir ge­si­ni­mo dar­bus vyk­dė pa­gal inst­ruk­ci­jas.

„O tech­ni­ka bet ko­kia ir bet ka­da ga­li su­ges­ti. Ir ne­bū­ti­nai tik se­na. Bū­na, gais­ruo­se spro­gi­nė­ja žar­nos, by­ra siurb­liai, už­si­ker­ta švirkš­tai. Kai bu­vo ge­si­na­mas gais­ras „Gai­re­li­to­je“, by­rė­jo nau­ju­tė­lės ma­ši­nos. O ši­tam ZIL'ui ne­se­niai bu­vo at­lik­tas ka­pi­ta­li­nis re­mon­tas – jis tik pa­se yra se­nas. Jam pa­keis­tas nau­jas ant­sta­tas, ra­dia­to­rių bir­že­lio vi­du­ry­je pa­kei­tėm, vai­ro ko­lo­nė­lė nau­ja. Juo la­biau, ge­di­mas tru­ko la­bai trum­pai ir įta­kos gais­ro pa­sek­mėms ne­tu­rė­jo. ZIL'us už­kur­ti ga­li­ma tem­piant tro­są ar­ba grei­čiau – pa­si­nau­do­jant ran­ki­niu bū­du. Tai ir bu­vo pa­da­ry­ta“, – tvir­ti­no L. Taut­ke­vi­čius.

Tar­ny­bos va­do­vas pik­ti­no­si, kad ug­nia­ge­siai yra val­džios pa­mirš­ti.

„Nuo Nep­rik­lau­so­my­bės lai­kų nenupirkta ma­ši­na nė vie­nai ug­nia­ge­sių ko­man­dai. Par­kas sens­ta, vis­kas pa­se­nę, ug­nia­ge­sių ko­man­das nai­ki­na, o rei­ka­la­vi­mai pa­rei­gū­nams au­ga. Jie į ran­kas gau­na 420 eu­rų. Ir tai – su nak­ti­nė­mis ir šven­ti­nė­mis die­no­mis.

Mū­sų ra­jo­ne yra dau­gy­bė pa­vo­jin­gų ir de­gių ob­jek­tų – ge­le­žin­ke­lio maz­gas, dur­py­nai, me­die­nos per­dir­bi­mo įmo­nės. Pas mus iš­kvie­ti­mų dau­giau nei ki­tuo­se ap­skri­ties ra­jo­nuo­se, bet į tai nie­kas neat­siž­vel­gia. Į po­sė­džius kvie­čia­mi mi­nist­rai, aiš­ki­na­ma, kad vis­kas pa­se­nę, bet at­sa­ky­mas bū­na vie­nas – nė­ra pi­ni­gų, nors BVP au­ga, biu­dže­tas di­dė­ja, tik žmo­nių sau­gu­mas ma­žė­ja“.

Anot L. Taut­ke­vi­čiaus, pa­ra­dok­sa­lu, ta­čiau vie­na Rad­vi­liš­kiui skir­ta nau­ja ma­ši­na va­ži­nė­ja Šiau­liuo­se, nes Rad­vi­liš­kio prieš­gais­ri­nė­je tar­ny­bo­je jos nė­ra kur lai­ky­ti – ga­ra­žai tam per ma­ži, o jiems at­nau­jin­ti ne­ski­ria­ma lė­šų.

„Ki­ta ver­tus, da­bar­ti­nė nau­ja tech­ni­ka gen­da dar la­biau nei ZIL'ai. Nau­jų ma­ši­nų re­mon­tui iš­lei­džia­ma dau­giau pi­ni­gų nei re­mon­tuo­jant so­vie­ti­nes. Nau­jo­sios da­ro­mos kaip tre­čio­sioms ša­lims, de­da­mos ki­niš­kos de­ta­lės, už­tat ir ei­na iš ri­kiuo­tės“, – tei­gė L. Taut­ke­vi­čius.

Jo nuo­mo­ne, pir­miau­sia gy­ven­to­jai pa­tys tu­ri pa­si­rū­pin­ti sa­vo tur­to ap­sau­ga – drau­di­mu ar bent dū­mų de­tek­to­riu­mi. So­cia­liai rem­ti­noms šei­moms pa­sta­ruo­sius įren­gia ir ug­nia­ge­siai, per me­tus ra­jo­ne įren­gia­ma iki 40 to­kių de­tek­to­rių.

Vi­suo­me­nė su­rea­ga­vo

Tuoj po gais­ro, so­cia­li­nia­me tink­le na­mų ne­te­ku­si šei­ma pa­vie­ši­no nu­fil­muo­tą vaiz­dą, kaip ug­nia­ge­siai ku­ria ir neuž­ku­ria ma­ši­nos, o ug­nis vi­su smar­ku­mu pleš­ki­na jų na­mą. „Ger­bia­mie­ji Lie­tu­vos val­džios at­sto­vai, Jūs į bu­ta­fo­ri­nį ka­rą ka­rius siun­čia­te su auk­si­niais šaukš­tais, o ko­vo­ti su ug­ni­mi vy­rai va­žiuo­ja 50 me­tų se­nu­mo ma­ši­no­mis... Ar mes, gy­ve­nan­tys Lie­tu­vos kai­me, nu­si­pel­nė­me tik tiek?“ – ra­šė na­mų ne­te­ku­si mo­te­ris.

Šie vaiz­dai ir mo­ters laiš­kas su­kė­lė di­džiu­lę reak­ci­ją: pa­si­py­lė ko­men­ta­rai, tūks­tan­čiai pa­si­da­li­jo pa­vie­šin­tais vaiz­dais.

„Vie­na gais­ri­nin­kų bri­ga­da su­si­dė­jo ir nu­si­pir­ko iš sa­vo pi­ni­gų GPS sis­te­mą, nes nie­kas to­kiais da­ly­kais ne­pa­si­rū­pi­na. Kai jie pa­pra­šė purkš­tu­kų tam, kad šal­mų stik­lai ne­ra­so­tų, ir­gi pa­siū­lė nu­si­pirk­ti iš sa­vo pi­ni­gų“, – so­cia­li­nia­me tink­le ko­men­ta­vo vil­nie­tė.

„Pas mus at­va­žia­vo vie­na gais­ri­nė su vie­nu gais­ri­nin­ku, kai 3 hek­ta­rų plo­to lau­kas de­gė ne­to­li na­mų. Nei juok­tis, nei verkt....“, – ug­nia­ge­sių dar­bo skau­du­lius kė­lė ir kre­tin­giš­kė.

„Pats dir­bu ug­nia­ge­siu. Al­ga 370 eu­rų per mė­ne­sį, į dar­bą ten­ka va­žiuo­ti 25 ki­lo­met­rus, ne ka­žin kas ir lie­ka iš tos al­gos. Bui­ti­nės pa­tal­pos žiau­rios, net tua­le­to nė­ra vi­du­je, ką be­kal­bėt apie ge­ria­mą­jį van­de­nį, jį tu­ri at­si­neš­ti iš na­mų. O mal­da vis to­kia pa­ti – nė­ra pi­ni­gų, neuž­ten­ka ski­ria­mų pi­ni­gų net virš­va­lan­džiams, tai vie­ną pa­rą ten­ka dirbt ne­mo­ka­mai, kad su­tau­py­tu­mėm val­džiai pi­ni­gė­lių. Be­je, gais­ri­nės au­to­mo­bi­lis vos gy­vas, bėg­te grei­čiau nu­bėg­tum, nei jis vel­kas“, – ant­ri­no plun­giš­kis.

Dė­ko­jo už pa­gal­bą ir ti­ki­si po­ky­čių

Nuo gais­ro nu­ken­tė­ję dau­gia­vai­kiai tė­vai sa­kė ti­kin­tys, kad jiems pa­vyks at­si­ties­ti.

„Mes jau­ni, dir­ba­me, tu­ri­me sa­vo ūkį, pa­šal­pų ne­pra­šo­me. Taip, sa­vo pla­nus po gais­ro tu­rė­jo­me pa­keis­ti, bet ti­kiu, kad su­de­gu­sio na­mo vie­to­je ka­da nors iš­kils nau­jas, ku­rį bū­ti­nai ap­drau­si­me.

Ačiū ge­riems žmo­nėms, ku­rie pa­de­da ne­lai­mė­je. Bet mū­sų tiks­las, vie­ši­nant ne­lai­mės vaiz­dus, bu­vo ne ma­lo­nės pra­šy­mas, o no­ras at­ver­ti val­džiai akis ir pa­vie­šin­ti pro­ble­mas, apie ku­rias nie­kas ne­no­ri kal­bė­ti. Gal tai nors kiek pa­si­tar­naus, val­di­nin­kams dė­lio­jant prio­ri­te­tus. Nes žmo­nių sau­gu­mas tu­ri bū­ti pir­maei­lis da­ly­kas“, – vy­lė­si Egi­di­jus.

Au­to­rės nuo­tr.

Var­nio­nių kai­me su­de­gęs me­di­nis na­mas į pa­vir­šių vėl iš­kė­lė ug­nia­ge­sių pro­ble­mas.

Rad­vi­liš­kio prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos vir­ši­nin­kas Li­nas Taut­ke­vi­čius: „Par­kas sens­ta, ug­nia­ge­sių ko­man­das nai­ki­na, o rei­ka­la­vi­mai pa­rei­gū­nams au­ga“.

Grin­kiš­kio ug­nia­ge­siams skir­tas se­nu­tė­lis ZIL'as bu­vo per­tvar­ky­tas už 40 tūks­tan­čių li­tų biu­dže­ti­nių lė­šų.

Rad­vi­liš­kio PGT nuo­tr.

Rad­vi­liš­kio prieš­gais­ri­nė gel­bė­ji­mo tar­ny­ba ga­lė­jo tu­rė­ti ir nau­ją „Mer­ce­de­są“ (kai­rė­je), bet jis yra di­des­nis už se­nuo­sius ZIL'us ir ne­tel­pa į se­no­vi­nius ga­ra­žus.