Naujausios
Padėka – regata
Talkšos ežero pakrantėje renkasi ir pedagogai, ir moksleiviai, ir šauliai, ir kitų profesijų atstovai. Vienus savanoriauti paskatino jaučiama pareiga, kitus – draugų ar artimųjų pavyzdys.
Dar prieš renginį organizatoriai informavo, kad tai – netradicinis padėkos renginys. Iš tikrųjų – formalių kalbų gerokai mažiau negu veiksmo. Susirinkusiuosius sveikina tik Administracijos direktorius Antanas Bartulis.
„Šita neįkainojama patirtis, kurią jūs ir mes visi įgijome, tikrai pasitarnaus, jeigu koronavirusas dar sumanys sugrįžti“, – sako A. Bartulis.
Netrukus savanoriai netrukus užimami aktyvia sportine veikla. Pirmiausia – mankšta. Jai pasibaigus, duodama komanda susiskirstyti į tris komandas po 20 žmonių.
Į valtis sėda irkluotojai, o jų priekiuose įsitaiso vairininkai, kurie netrukus daužys būgnus. Pagal dūžio dažnumą irkluotojai turės tokiu pat greičiu irtis.
Drakonų valčių regata prasideda. Priekyje – dvi geltoniosios valtys, tačiau netikėtai kelionės viduryje abi jos susiduria, o paskutiniai plaukę žalieji galų gale finišą pasiekia pirmieji.
Ant kranto regatos dalyviai savanoriams išdalijamos padėkos ir atminimo dovanos. Tačiau vakaras nesibaigia: dar vyks dūzgės su „draugystės pica“.
Darė tai, ką reikėjo
Padėkos renginyje sutinku vienuoliktą klasę Juliaus Janonio gimnazijoje baigusią Urtę Abrasonytę. Ji per tris karantino mėnesius senjorams pirko maisto, kitų būtinųjų prekių. Jei reikėdavo – mokesčius sumokėdavo.
Kartu gimnazistė savanoriavo „Maisto banke“ – pakavo davinius nepasiturinčioms šeimoms. Ten tebesidarbuoja ir dabar.
Aštuoniolikmetė pasakoja, kad šeimoje nuo mažens susiformavo ritualas padėti tiems, kam sunkiau. Karantino pradžioje sužinojusi, kad brolis savanoriauja Savivaldybės paskirtose saviizoliacijos vietose grįžusiems iš užsienio, o mama – „Maisto banke“, pati įsitraukė į savanorių gretas.
„Neprailgsta laikas, kai žinai, kad darai gerą darbą“, – sako šiaulietė. Neišvargino – buvo laiko ir mėgstamų knygų skaitymui, mokymuisi groti gitara, pasiruošti vairavimo egzaminui.
Ar nebuvo baimės padėti kitiems ekstremalios situacijos akivaizdoje?
„Baimė dingsta tada, kai žmogus sąmoningai žiūri į situaciją. Aišku, buvo šiek tiek baisu, nejauku. Kai žinau, kaip saugotis, nuo ko saugotis ir kodėl saugotis, tai baisu ir dabar, bet kažkaip išgyvensim“, – atsako Urtė.
Jos manymu, savanorystė yra „sveiko, kiekvieno galinčio už save pastovėti žmogaus būtinybė“.
„Mes nepadarėme stebuklo, mes darėme tai, ką reikėjo daryti“, – teigia Urtė Abrasonytė.
