Evelinos gyvenimas mamai yra stebuklas

VIE­NOS NUOT­RAU­KOS IS­TO­RI­JA

Eve­li­nos gy­ve­ni­mas ma­mai yra ste­buk­las

„Šiau­lių kraš­to“ re­dak­ci­ja sa­vo „Fa­ce­book“ pa­sky­ro­je su­lau­kė rad­vi­liš­kie­tės Eve­li­nos laiš­ko. Mer­gi­na tei­ra­vo­si, ar ne­ga­lė­tų re­dak­ci­ja ar­chy­vuo­se su­ras­ti prieš 17 me­tų da­ry­tas ir dien­raš­ty­je pub­li­kuo­tas jos nuo­trau­kas, ku­rio­se vos sa­vai­tės Eve­li­na su ma­ma nu­fo­tog­ra­fuo­ta Šiau­lių li­go­ni­nės Nau­ja­gi­mių rea­ni­ma­ci­jos sky­riu­je.

Dien­raš­čio ko­lek­ty­vas dė­jo ne­ma­žai pa­stan­gų, bet nuo­trau­kas su­ra­do. Jas mer­gi­nai įtei­kė­me Rad­vi­liš­kio re­dak­ci­jo­je.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Eve­li­nos is­to­ri­jai – sep­ty­nio­li­ka me­tų

Eve­li­na Si­nu­šai­tė ir jos ma­ma Ri­ma pra­ve­ria re­dak­ci­jos du­ris ne­ši­nos puokš­te ro­žių. Jos skir­tos re­dak­ci­jos dar­buo­to­jams už pa­stan­gas per­žiū­rint sep­ty­nio­li­kos me­tų se­nu­mo ar­chy­vą ir už pri­si­mi­ni­mus, ku­rie mer­gi­nos ma­mą ly­di vi­są lai­ką, žiū­rint į me­tų naš­tos pa­sen­din­tą „Šiau­lių kraš­to“ laik­raš­tį.

1999 me­tų va­sa­rio 26 die­nos „Šiau­lių kraš­to“ pub­li­ka­ci­jo­je „Pir­mo­sios gy­ve­ni­mo die­nos – me­di­kams pa­de­dant“ dien­raš­čio žur­na­lis­tė Jū­ra­tė Rau­du­vie­nė skai­ty­to­jus su­pa­žin­di­no su sun­kia Šiau­lių vai­kų kli­ni­kų Nau­ja­gi­mių rea­ni­ma­ci­jos sky­riaus ir ja­me dir­ban­čių me­di­kų kas­die­ny­be.

Pub­li­ka­ci­jo­je ap­ra­šy­ti ke­li su­dė­tin­gi at­ve­jai. Vie­nas iš jų – rad­vi­liš­kie­tės Eve­li­nos.

Po gi­mi­mo iš Rad­vi­liš­kio sku­biai į Šiau­lius at­vež­tos nau­ja­gi­mės rent­ge­no nuo­trau­ka ro­dė ne­ri­mą ke­lian­čią diag­no­zę – pneu­mo­to­rak­sas. Spė­ta, kad įtrū­ko plau­tis ir su­si­da­riu­si oro pūs­lė spau­džia nau­ja­gi­mės plau­čius ir šir­de­lę.

Pub­li­ka­ci­jo­je ap­ra­šo­mas sky­riu­je dir­bu­sios gy­dy­to­jos Al­do­nos Gab­rie­lai­tie­nės ne­ri­mas, kai ji, mė­gin­da­ma iš­girs­ti ma­žos šir­de­lės dū­žius, jų ne­beiš­girs­ta.

Ke­lio­li­ka mi­nu­čių, per ku­rias į sky­rių sku­biai iš­kvie­čia­mi Šiau­lių li­go­ni­nės Vai­kų chi­rur­gi­jos sky­riaus chi­rur­gas Min­dau­gas Si­da­ra­vi­čius bei iš na­mų at­ve­ža­mas sky­riaus ve­dė­jas Po­vi­las Venc­kus, yra lem­tin­gos: mer­gy­tė ima dus­ti ir mėl­ti net su pri­jung­tu dirb­ti­nio kvė­pa­vi­mo apa­ra­tu. Gy­dy­to­jas P. Venc­kus prii­ma spren­di­mą sku­biai at­lik­ti punk­ci­ją.

Kai po sa­vai­tės žur­na­lis­tė kar­tu su fo­tog­ra­fu vėl ap­si­lan­kė Nau­ja­gi­mių rea­ni­ma­ci­jos sky­riu­je, ma­žo­ji Eve­li­na jau kvė­pa­vo pa­ti, o iš mir­ties na­gų iš­plėš­tą duk­ry­tę švel­niai kal­bi­no jos ma­ma.

„Esu lai­mės kū­di­kis“

„Vis­kas sto­vi man prieš akis lyg bū­tų įvy­kę šian­dien. Man Eve­li­nos iš­gy­ve­ni­mas – lyg ste­buk­las. Kaip aš gy­ven­čiau be jos? To­dėl kiek­vie­ną mi­nu­tę esam abi dė­kin­gos me­di­kams už duk­ros iš­gel­bė­ji­mą“, – Eve­li­nos ma­ma ne­pa­jė­gia su­tram­dy­ti iš­da­vi­kiš­kų aša­rų.

Ri­ma Si­nu­šai­tė vien­tur­tės duk­ros su­si­lau­kė įpu­sė­ju­si ket­vir­tą de­šim­tį. Ma­mos žo­džiais, jos mer­gai­tė gi­mė 3 ki­log­ra­mų svo­rio. Duk­ros gi­mi­mą komp­li­ka­vo tai, kad virkš­te­lė bu­vo tris kar­tus ap­si­vy­nio­ju­si jai ap­link kak­lą, to­dėl gim­dy­mo me­tu mer­gy­tė pri­du­so.

„Kad kaž­kas yra ne taip, su­pra­tau iš Gim­dy­mo sky­riaus me­di­kų laks­ty­mo, bet vė­liau tur­būt man bu­vo su­leis­ta mig­do­mų­jų, nes apie tai, kad duk­ra sku­biai iš­vež­ta į Šiau­lius, su­ži­no­jau tik at­si­bu­du­si ki­tą ry­tą. Sku­biai nu­va­žia­vau į Rea­ni­ma­ci­jos sky­rių, bet ten ge­rų ži­nių nie­kas ne­ža­dė­jo. At­virkš­čiai, gy­dy­to­jai pa­ta­rė, jei esu ti­kin­ti, kuo grei­čiau pa­krikš­ty­ti kū­di­kį“, – pa­sa­ko­ja ma­ma.

Anot jos, ste­buk­las įvy­ko bū­tent po duk­ros pa­krikš­ti­ji­mo. Iki tol ma­ma gal­vo­jo duk­rą pa­va­din­ti Vil­tės var­du, ta­čiau, krikš­to ma­mai pa­siū­lius, mer­gai­tė bu­vo pa­va­din­ta Eve­li­na.

„Nuo krikš­to die­nos ma­no mer­gai­tė ėmė ge­rė­ti. Tuo ste­bė­jo­si net gy­dy­to­jai“, – pri­si­mi­nė po­nia Ri­ma, de­šimt Rea­ni­ma­ci­jos sky­riu­je pra­leis­tų die­nų pa­va­din­da­ma pra­ga­ru dėl vi­siš­kos ne­ži­nios.

Vė­liau ma­mai su duk­ra dar ne kar­tą te­ko ir te­be­ten­ka lan­ky­tis pas gy­dy­to­jus – po gim­dy­mo trau­mos Eve­li­na tu­ri svei­ka­tos pro­ble­mų, ta­čiau tai po­nia Ri­ma va­di­na menk­nie­kiu, pa­ly­gin­ti su tuo, kas ga­lė­jo įvyk­ti: ji ga­lė­jo ne­tek­ti sa­vo vie­nin­te­lės duk­ters.

„Aš esu lai­mės kū­di­kis. Esu per daug stip­ri mir­ti“, – taip sa­vo iš­gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją įvar­di­ja pa­ti Eve­li­na.

Da­bar­tis

Iki de­šim­tos kla­sės lan­kiu­si bend­ro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­lą, šian­dien Eve­li­na dėl pa­blo­gė­ju­sios svei­ka­tos yra mo­ko­ma na­muo­se.

Mer­gi­na pri­pa­žįs­ta, kad drau­gų ji kaip ir ne­tu­ri. Mo­kyk­lo­je ji daž­nai jaus­da­vo­si at­stum­ta, nes ne­su­ge­bė­jo ra­šy­ti taip grei­tai, kaip ki­ti, ne­re­tai pa­tir­da­vo pa­ty­čių. Per skaipą Eve­li­na pa­si­kal­ba tik su Ang­li­jo­je da­bar gy­ve­nan­čia sa­vo bu­vu­sia kai­my­ne.

Di­džiau­si Eve­li­nos drau­gai – ma­ma ir fo­toa­pa­ra­tas, ku­rį ma­ma nu­pir­ko. Ge­ras, veid­ro­di­nis, ne ko­kia ten „mui­li­nė“.

„Tu­rė­ti ge­rą fo­toa­pa­ra­tą bu­vo ma­no di­džiau­sia sva­jo­nė. Da­bar aš jį jau tu­riu, to­dėl ga­liu fik­suo­ti gra­žiau­sias aki­mir­kas – gam­tą, žmo­nes“, – gau­ta do­va­na neat­si­džiau­gia sep­ty­nio­lik­me­tė.

Gal to­dėl jai bu­vo la­bai svar­bu tu­rė­ti ir sa­vo pir­mą­sias nuo­trau­kas, ku­rias jai su­si­ti­ki­mo me­tu ir įtei­kė „Šiau­lių kraš­to“ re­dak­ci­ja.

„Aš pa­sau­lį ma­tau ir jį fik­suo­ju ki­taip nei ki­ti. Į pa­sau­lį žiū­riu fo­tog­ra­fo aki­mis“, – apie sa­ve sa­ko Eve­li­na, teig­da­ma, jog nuo ma­žens pro jos žvilgs­nį ne­pras­lįs­ta net ma­žiau­si gy­vū­nai, au­ga­lai.

Ji pa­ste­bė­da­vo be­to­no ga­lią įvei­ku­sį ir pro jį pra­si­skver­bu­sį au­ga­lą, krū­mu šliau­žian­čios srai­gės na­me­lio vin­gius, ne­ti­kė­tą gė­lės žie­do ra­kur­są, ko ne­ma­ty­da­vo jos bend­raam­žiai.

„Aš fo­tog­ra­fuo­ju tik tre­jus me­tus, ir tai jau bū­na sun­ku, kai rei­kia su­ras­ti ko­kią nuo­trau­ką, to­dėl su­pran­tu, kaip bu­vo sun­ku jums su­ras­ti ma­ną­ją“, – re­dak­ci­jos pa­stan­gas ar­chy­vuo­se  įver­ti­no Eve­li­na, pa­ti sva­jo­jan­ti baig­ti fo­tog­ra­fi­jos stu­di­jas ir ka­da nors tu­rė­ti sa­vo fo­tos­tu­di­ją.

Eve­li­nos ma­ma ti­ki­si, kad tvir­to cha­rak­te­rio ir už­si­spy­ru­siai duk­rai pa­vyks įgy­ven­din­ti sa­vo sva­jo­nę.

Štai ji už­si­spy­rė ir ta­po ve­ge­ta­re – be­maž me­tus ne­val­go mė­sos pro­duk­tų. Tad be mė­sos ne­ga­lin­ti gy­ven­ti po­nia Ri­ma mais­tą ga­mi­na at­ski­rai sau ir at­ski­rai – duk­rai.

Be fo­tog­ra­fi­jos, sep­ty­nio­lik­me­tė tu­ri ir ki­tų po­mė­gių. Šiuo me­tu ją už­val­dė do­mė­ji­ma­sis in­dų kul­tū­ra, ypač – jų ap­ran­ga, pa­puo­ša­lais.

Eve­li­nos ma­ma pa­lai­ko duk­ros po­mė­gius – jai svar­bu, kad mer­gi­na la­vin­tų­si, do­mė­tų­si įvai­rio­mis sri­ti­mis, siek­tų už­si­brėž­tų tiks­lų.

„Pa­ma­ty­tu­mėt, kiek ji in­diš­kų apy­ran­kių tu­ri!“ – juo­kia­si po­nia Ri­ma, ne­se­niai duk­rą pra­džiu­gi­nu­si ori­gi­na­lia do­va­na – in­diš­kų dra­bu­žių rin­ki­niu.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

GEL­BĖ­JI­MAS: Gy­dy­to­jų ope­ra­ty­viai priim­ti spren­di­mai iš­gel­bė­jo ma­žo­sios Eve­li­nos gy­vy­bę. Ša­lia duk­ros vi­są lai­ką bu­vo jos ma­ma Ri­ma Si­nu­šai­tė.

Au­to­rės nuo­tr.

STE­BUK­LAS: Eve­li­nos gy­ve­ni­mas jos ma­mai ir po sep­ty­nio­li­kos me­tų dukrai te­bė­ra ste­buk­las. Mer­gi­nos ran­ko­se – „Šiau­lių kraš­to“ pa­do­va­no­tas kom­pak­ti­nis dis­kas su nuo­trau­ko­mis.

As­me­ni­nės nuo­tr.

EVE­LI­NA: Šei­mos al­bu­me yra ir to­kia Eve­li­nos nuo­trau­ka.

FO­TOG­RA­FI­JOS: Eve­li­nos fo­tog­ra­fi­jo­se – dau­giau­sia gam­tos mo­ty­vai.

PO­MĖ­GIS: Di­džiau­sias Eve­li­nos Si­nu­šai­tės po­mė­gis – fo­tog­ra­fi­ja.