„Euroremontas“ trina istoriją

„Euroremontas“ trina istoriją

„Eu­ro­re­mon­tas“ tri­na is­to­ri­ją

Ver­tin­gai ar­chi­tek­tū­rai pa­vo­jin­giau­si ne lai­ko ir gam­tos iš­ban­dy­mai. Šiau­liuo­se yra ki­tų grės­mių: štai is­to­ri­nė mies­to aikš­tė, ga­vus pu­sę mi­li­jo­no eu­rų jai pa­re­mon­tuo­ti, stai­ga lie­ka be au­to­rių, o Lie­tu­vos ar­chi­tek­tū­ros pa­triar­chų su­kur­tas teat­ro pa­sta­tas pa­gra­ži­na­mas „eu­ro­re­mon­tu“.

Val­di­nin­kai ne­su­ge­ba ar ne­no­ri įtei­sin­ti tiek ma­žai iš­li­ku­sios ver­tin­gos ar­chi­tek­tū­ros Šiau­liuo­se? In­te­re­sai – to­kią prie­žas­tį ma­to pa­vel­do­sau­gos spe­cia­lis­tai.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Spe­cia­lis­tas bi­jo­jo su­si­tik­ti?

„Šiau­lių kraš­tas“ ne­se­niai ra­šė, jog Šiau­lių mies­to Sau­lės laik­ro­džio aikš­tės au­to­riai Sa­vi­val­dy­bei yra tik „de fac­to“, bet ne „de ju­re“, o aikš­tė – jo­kia ver­ty­bė ("Au­to­riai stu­mia­mi iš Sau­lės laik­ro­džio aikš­tės“, 2016 04 02).

Kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­re yra tik 30 kul­tū­ros ver­ty­bė­mis lai­ko­mų ir vals­ty­bės sau­go­mų Šiau­lių pa­sta­tų ir 5 pa­mink­lai. Šie­met nu­ma­to­ma įtrauk­ti Paš­to rū­mus (Auš­ros al. 42), bu­vu­sius Šiau­lių apy­gar­dos li­go­nių ka­sos rū­mus (Auš­ros al. 15), Šv. Ig­na­co Lo­jo­los baž­ny­čią (Vil­niaus g. 247B) bei ka­riuo­me­nei pri­klau­san­tį pa­sta­tą Pak­ruo­jo gat­vė­je 49.

Koks sta­tu­sas yra ki­tų mies­to me­ni­nių ak­cen­tų, skulp­tū­rų, žy­mių ar­chi­tek­tų kur­tų pa­sta­tų?

Ar­chi­tek­tū­ros ir ur­ba­nis­ti­kos sky­riaus Sta­ti­nių ar­chi­tek­tū­ros ir pa­vel­do­sau­gos po­sky­rio vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas Man­tas An­ta­na­vi­čius, iš­gir­dęs po­kal­bio te­mą, ne­su­ti­ko kal­bė­tis – tik per vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tus ir raš­tu.

Sa­vi­val­dy­bės Vie­šų­jų ry­šių sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­ja Jū­ra­tė Rau­du­vie­nė at­siun­tė spe­cia­lis­to at­sa­ky­mą. Iš jo aiš­kė­ja, kad Sa­vi­val­dy­bė tu­ri tik „re­ko­men­da­ci­nio po­bū­džio"pa­sta­tų ir me­no kū­ri­nių są­ra­šus.

98 ver­tin­gų mies­to pa­sta­tų są­ra­šas Sa­vi­val­dy­bė­je bu­vo su­da­ry­tas po to, kai „Šiau­lių kraš­tas“ pa­vie­ši­no, da­bar jau ve­lio­nio, gar­bės pi­lie­čio, le­gen­di­nio mu­zi­ko Sau­liaus Son­dec­kio ir ki­tų bu­vu­sių šiau­lie­čių in­te­li­gen­tų pa­si­ra­šy­tą laiš­ką dėl pa­keis­to is­to­ri­nio Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro fa­sa­do, „pa­re­mon­tuo­tas“ Lie­tu­vos ar­chi­tek­tū­ros pa­triar­chų Ka­ro­lio Rei­so­no ir Sta­sio Ku­do­ko dar­bas ("Teat­ro fa­sa­das kei­čia­mas „eu­ro­re­mon­tu“, 2014 12 19).

Kol Sa­vi­val­dy­bė kū­rė ko­mi­si­jas ir dar­bo gru­pes pa­si­kė­sin­ta į dar vie­ną ver­tin­gą pa­sta­tą Va­sa­rio 16-osios gat­vė­je 37, ku­ris, spė­ja­ma, taip pat ga­lė­jo bū­ti Ka­ro­lio Rei­so­no kū­ri­nys. Nug­riau­tas jo bokš­te­lis.

Pap­ra­šė­me Sa­vi­val­dy­bės me­ni­nių kū­ri­nių są­ra­šo. Ga­vo­me są­ra­šą „Vie­šų­jų išo­ri­nių dai­lės kū­ri­nių ver­tė“, ku­rį dar 2012 me­tų spa­lį pa­tvir­ti­no mies­to Ta­ry­ba. Ja­me įra­šy­ta 50 me­no kū­ri­nių: nuo „Šau­lio“ skulp­tū­ros iki skar­dos lanks­ti­nių au­to­bu­sų sto­te­lė­se.

Da­lies skulp­tū­rų ir me­ni­nių ak­cen­tų ma­te­ria­lio­ji (ba­lan­si­nė) ver­tė ta­me są­ra­še – 1 li­tas.

Są­ra­šas – ne do­ku­men­tas

98 ver­tin­gų mies­to pa­sta­tų są­ra­šas, pa­sak Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to Šiau­lių sky­riaus ve­dė­jo Ry­čio Bud­rio, ne­tu­ri jo­kios ju­ri­di­nės ver­tės. Ko­dėl Sa­vi­val­dy­bė taip ne­ver­ti­na mies­to se­na­mies­čio, ver­tin­gos ar­chi­tek­tū­ros?

R. Bud­rio nuo­mo­ne, „Sa­vi­val­dy­bė la­bai pa­tai­kau­ja in­te­re­sams":

– Be­veik vi­sas Šiau­lių mies­to pa­vel­das yra cent­ri­nė­je mies­to da­ly­je, pa­kraš­čiuo­se jo be­veik nė­ra. O mies­to cent­ras yra ta vie­ta, kur su­si­ker­ta dau­gy­bė in­te­re­sų – vi­si čia no­ri tu­rė­ti pa­sta­tų. Ir ne tik tu­rė­ti, bet ir plės­tis, per­si­tvar­ky­ti, pri­tai­ky­ti sa­vo po­rei­kiams. O Sa­vi­val­dy­bė, ma­nau, ne­su­ge­ba at­si­spir­ti, nors ne­tu­riu duo­me­nų, kad eg­zis­tuo­ja ko­kia nors pri­mi­ty­vi ko­rup­ci­ja...

Sa­vi­val­dy­bių pa­mink­lot­var­ki­nin­kai yra ei­li­niai varg­šai tar­nau­to­jai, ku­riems ga­li kas no­ri du­ris pa­spar­dy­ti ir pa­sa­ky­ti, kaip jie tu­ri elg­tis. Jei­gu de­par­ta­men­to sky­riui pa­mė­gi­na ran­kas ir ko­jas su­kio­ti, tai ką kal­bė­ti apie sa­vi­val­dy­bių pa­mink­lo­sau­gi­nin­kus...

Pa­vel­do­sau­gos pa­da­li­niai sa­vi­val­dy­bė­se se­niai nu­ny­kę iki vie­no žmo­gaus, o tai ir­gi ro­do val­džios po­žiū­rį.

– Ko­dėl Šiau­liuo­se ven­gia­ma ver­tin­giems ob­jek­tams su­teik­ti pa­vel­do ver­ty­bės sta­tu­są?

– Ne­va, pa­vel­do ob­jek­tus la­bai sun­ku tvar­ky­ti. Tai tik le­gen­dos. Kas truk­do tvar­ky­ti Me­nų in­ku­ba­to­rių, ku­ris yra pa­skelb­tas pa­vel­du? Pa­pil­do­mos iš­lai­dos – tik 3000 li­tų spe­cia­lia­jai pa­vel­do­sau­gi­nei eks­per­ti­zei, ku­rios ne­rei­kė­tų, jei­gu ob­jek­tas ne­bū­tų pa­vel­das. Pa­vel­das yra tik sie­nų mū­ras, ku­rio res­tau­ruo­ti ne­rei­kia, nes jis dar šim­tą me­tų sto­vės, o vi­sa ki­ta – ele­men­ta­ri sta­ty­ba: sto­gas, lan­gai.

Dar vie­nas pa­vyz­dys – Kaš­to­nų alė­ja, is­to­ri­nė mies­to alė­ja, ku­ri ga­lė­jo bū­ti įra­šy­ta į pa­vel­do ver­ty­bių są­ra­šą. Jos, ma­no ži­nio­mis, spe­cia­liai ne­trau­kė į tą re­gist­rą dėl to, kad ne­bū­tų jo­kių truk­džių ją tvar­kant. Da­bar nė­ra jo­kios tei­si­nės ap­sau­gos, bet Kaš­to­nų alė­ja vis tiek ne­tvar­ko­ma. Tai ar sta­tu­sas čia kal­tas?

Pa­vel­do tvar­ky­ba brangs­ta tik ta­da, kai yra kaž­ko­kie la­bai su­dė­tin­gi ob­jek­tai su sie­ni­ne ta­py­ba, su­dė­tin­gu de­ko­ru. Kiek to­kio lyg­mens pa­sta­tų tu­ri­me Šiau­liuo­se?

– Ra­šė­me apie tai, kad Sau­lės laik­ro­džio aikš­tės au­to­riai Sa­vi­val­dy­bės ne­pri­pa­žįs­ta­mi au­to­riais de ju­re. Į kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą įtrauk­ta tik aikš­tė­je sto­vin­ti „Šau­lio“ skulp­tū­ra. Ko­dėl taip at­si­tin­ka?

– „Šau­lio“ skulp­tū­ra kul­tū­ros pa­vel­do ver­ty­bių re­gist­re įra­šy­ta, kaip me­no kū­ri­nys. Aikš­tė – ar­chi­tek­tū­ros kū­ri­nys, bet pa­kan­ka­mai nau­jas. Ma­nau, kad pa­tik­ri­ni­mo lai­ku ši aikš­tė dar ne­praė­jo.

Ki­ta ver­tus, kai ši aikš­tė bu­vo su­kur­ta, ji bu­vo „įveik­lin­ta“. Praė­jo lai­kas ir ji, ma­no nuo­mo­ne, ta­po šu­niu­kų ve­džio­ji­mo vie­ta... Jei­gu pra­dė­si­me dis­ku­tuo­ti, ko­kia bus šios aikš­tės pa­skir­tis, kas jo­je rink­sis, kas jo­je sė­dės, su­pra­si­me, kad am­fi­teat­ras pra­ra­do sa­vo pa­skir­tį. Kaip ji iš­liks atei­ties kar­toms, jei­gu jos jau da­bar ne­la­bai kam rei­kia?

O dėl au­to­rys­tės ir au­to­rių tei­sių pai­sy­mo ar ne­pai­sy­mo re­mon­tuo­jant, Šiau­liai tu­ri dau­giau pa­vyz­džių. Kas lei­do Šiau­lių apy­gar­dos teis­mo pa­sta­tą „pa­gra­žin­ti“, kai yra konk­re­tūs au­to­riai, pro­jek­ta­vę teis­mo pa­sta­tą ant dva­ro ark­li­džių rū­sių?! Jų nie­kas net ne­klau­sė! Nes biu­rok­ra­tiš­kai žiū­rint, ne­pri­kib­si, teis­mo pa­sta­to pro­jek­ta­vi­mo už­sa­ky­mą ga­vo ne konk­re­tus au­to­rius, o „Komp­ro­jek­tas“... Šia­me ob­jek­te sau­go­mas kul­tū­ros pa­vel­das yra tik bu­vę dva­ro ark­li­džių rū­siai, o vi­sa ki­ta – ne.

– Kai ku­rios mies­to skulp­tū­ros at­si­dū­rė pri­va­čių na­mų kie­muo­se, kai ku­rios, pa­vyz­džiui, skulp­to­riaus An­ta­no Dimž­lio „Su­ki­lė­liai“, bu­vo tie­siog iš­mes­tos – „Su­ki­lė­lius“ bu­vo pri­glau­dęs Pas­va­lio vers­li­nin­kas, vė­liau jų lyg ir pa­gei­da­vo Kau­no ka­ro mu­zie­jus. Il­gai be vie­tos kla­jo­jo Kaš­to­nų alė­jo­je bu­vu­sios skulp­tū­ros. Ko­kia si­tua­ci­ja šian­dien su me­ni­niais mies­to ak­cen­tais?

– Kaž­koks me­ni­nių ak­cen­tų są­ra­šė­lis yra... O į kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą įra­šy­ti tik vie­ne­tai: P. Vi­šins­kio pa­mink­las Vil­niaus gat­vė­je, me­mo­ria­li­nis Sau­lės mū­šio pa­mink­las Še­du­vos gat­vė­je, Nep­rik­lau­so­my­bės pa­mink­las Su­ki­lė­lių kal­ne­ly­je bei dvi skulp­tū­ros „Šau­lys“ (aut. S. Kuz­ma, Eže­ro g.) ir „Poil­sis“ (aut. B. Kas­pe­ra­vi­čie­nė, Til­žės g.).

– Su­da­ri­nė­ja­te są­ra­šą apie su­nio­ko­tus ver­tin­gus mies­to pa­sta­tus, ob­jek­tus. Ku­ri mies­to val­džia la­biau­siai nio­ko­jo Šiau­lių pa­vel­dą?

– Ma­no su­rink­ti skai­čiai ro­do, kad per at­kur­tos ne­prik­lau­so­my­bės lai­ko­tar­pį la­biau­siai Šiau­lių mies­to pa­vel­das ken­tė­jo me­ru dir­bant Ge­na­di­jui Mik­šiui. Tuo me­tu ir teat­rą bu­vo nu­spręs­ta „pa­gra­žin­ti“, ir Šiau­lių apy­gar­dos teis­mo pa­sta­tą, ir ki­tus.

Tie­sa, kai me­ru bu­vo Ka­zi­mie­ras Ša­vi­nis, bu­vo su­gal­vo­ta pa­sta­ty­ti bokš­te­lį ant sau­go­mo Sa­vi­val­dy­bės pa­sta­to. At­seit, Ro­tu­šė. O iš tik­rų­jų – ki­čas, juk Šiau­liai nie­ka­da ne­tu­rė­jo mies­to tei­sių, nes bu­vo eko­no­mi­jos cent­ras ir mū­sų „ro­tu­šė“ – gra­fų Zu­bo­vų rū­mai.

Ta­ry­bi­niais lai­kais, bu­vo nio­ko­ja­ma per stra­te­gi­nį pla­na­vi­mą, bet tai ne­vy­ko taip spar­čiai, ką su­grio­vė po­ka­riu tin­gė­da­mi va­ly­ti griu­vė­sius, tas din­go, o vi­sa ki­ta su­lau­kė ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo lai­kų.

O ne­prik­lau­so­my­bės lai­kais pa­vel­do Šiau­liuo­se su­dar­ky­ta, ko ge­ro, dau­giau, nei per vi­są so­viet­me­tį: su­ga­din­ti fa­sa­dai, per­da­ry­ta, per­sta­ty­ta, pa­da­ry­ti „eu­ro­re­mon­tai“.

Šiau­liai prieš ka­rą daug eu­ro­pie­tiš­kiau at­ro­dė, la­biau pa­na­šė­jo į mies­tą, ne­gu da­bar. Ta­da vei­kė tie pa­tys prin­ci­pai, kaip ir Eu­ro­po­je: jei­gu no­ri sta­ty­ti tvar­tą ar an­ga­rą – ran­di že­mės už­mies­ty­je, o mies­te tu­rė­jai sta­ty­ti na­mą, ku­ris ne tik ati­tik­tų šei­mi­nin­ko po­rei­kius, bet ir puoš­tų mies­tą. To il­gai po ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo ne­bu­vo.

Ačiū Die­vui, da­bar atei­na su­pra­ti­mas, kas yra ver­tin­ga, nes žmo­nės pa­va­ži­nė­jo po Eu­ro­pą, pra­de­da su­pras­ti, kad tik ne­su­ga­din­tas pa­sta­tas yra ver­tin­gas, o to pa­sta­to ver­tė ir jo sa­vi­nin­kui ver­tę su­ku­ria.

Kai mies­tai, di­dė­jant emig­ra­ci­jai, pra­dė­jo kon­ku­ruo­ti tar­pu­sa­vy­je dėl gy­ven­to­jų, ėmė pa­ga­liau su­pras­ti, kad rei­kia pa­si­rū­pin­ti sa­vo mies­tu, kad čia ne­bū­tų dyk­ros.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„PAG­RA­ŽI­NI­MAS": „Pag­ra­žin­tas“ Lie­tu­vos ar­chi­tek­tū­ros pa­triar­chų Ka­ro­lio Rei­so­no ir Sta­sio Ku­do­ko kū­ri­nys – teat­ro pa­sta­tas.

PA­SI­KEI­TI­MAI: Po re­mon­to pa­si­kei­tė Apy­gar­dos teis­mo pa­sta­tas, ku­rio rū­siai yra įra­šy­ti į Kul­tū­ros pa­vel­do re­gist­rą.

VERS­LAS: Pas­ta­tas Va­sa­rio 16-osios gat­vė­je. Nug­riau­tas jį puo­šęs bokš­te­lis, nes sa­vi­nin­kas pla­na­vo dvie­jų pa­sta­tų aukš­tą pa­vers­ti ke­tu­rių.

VER­TĖ: Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to Šiau­lių sky­riaus ve­dė­jas Ry­tis Bud­rys ste­bi­si, ko­dėl pa­sta­tų sa­vi­nin­kai ne­su­vo­kia, kad ne­su­ga­din­tas, ne­pa­keis­tas pa­sta­tas yra ver­tin­ges­nis.

KO­MEN­TA­RAS

La­biau­siai rū­pi tar­pu­ka­rio ar­chi­tek­tū­ros pa­li­ki­mas

Bi­ru­tė SA­LAT­KIE­NĖ, Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės ne­kil­no­ja­mo­jo kul­tū­ros pa­vel­do ver­ti­ni­mo ta­ry­bos pir­mi­nin­kė, Šiau­lių uni­ver­si­te­to do­cen­tė, ar­cheo­lo­gė:

– Tik­ra­sis se­na­sis Šiau­lių mies­tas jau yra ar­cheo­lo­gi­ja ir sa­vo pa­slap­tis sle­pia po že­me. O tai, ką tu­ri­me ant že­mės, la­bai san­ty­ki­nai ga­li­me pa­va­din­ti se­na­mies­čiu, tu­rint gal­vo­je to­kią il­gą Šiau­lių mies­to is­to­ri­ją.

La­biau­siai šiuo me­tu man rū­pi tar­pu­ka­rio ar­chi­tek­tū­ros pa­li­ki­mas, nes mes se­nes­nio mies­to ne­tu­ri­me ir nie­ka­da ne­tu­rė­si­me. Šis mies­to ar­chi­tek­tū­ri­nis pa­li­ki­mas tu­ri bū­ti ypač puo­se­lė­ja­mas, sau­go­mas, ne­ža­lo­ja­mas. Ar­chi­tek­tai ma­no, kad bū­ti­na iš­lai­ky­ti šių pa­sta­tų tū­rius, de­ko­rą ir sti­lių.

Ar ab­so­liu­čiai tei­sin­ga yra re­mon­tuo­jant at­kur­ti vis­ką taip, kaip bu­vo, ke­lia daug min­čių ir dis­ku­si­jų. Kaip, pa­vyz­džiui, el­gia­si Man­čes­te­rio mies­tas Ang­li­jo­je su sa­vo se­na­mies­čiu? Gre­ta se­nų­jų bri­tiš­kų pa­sta­tų pa­si­sta­tė stik­li­nių dė­žu­čių ir ne­ma­to pro­ble­mos.

Man nau­jo ir se­no san­ty­kis nė­ra vie­na­reikš­mis. Man, pa­vyz­džiui, is­to­ri­nis Šiau­lių teat­ro pa­sta­tas bu­vo priim­ti­nes­nis, sti­lin­ges­nis, bet po re­konst­ruk­ci­jos gal jis ta­po pa­to­ges­nis?

Dėl kiek­vie­no pa­sta­to, ku­rį ke­ti­na­ma re­mon­tuo­ti, kiek­vie­nu at­ve­ju tu­ri bū­ti at­ski­ra kal­ba. Prieš kaž­ką da­rant bū­ti­nai tu­ri tar­tis ar­chi­tek­tai, pa­vel­do­sau­gi­nin­kai ir pa­sta­to sa­vi­nin­kai, kad bū­tų la­bai aiš­ku, kas ga­li­ma, o kas ne, kad nu­lem­tų pro­fe­sio­na­lu­mas, o ne in­te­re­sai.