Europos parlamento narė R. Juknevičienė: "Abu parlamentai – mūsų"

– Il­gus me­tus bu­vo­te Sei­mo na­rė, ga­li­te pa­ly­gin­ti abie­jų par­la­men­tų dar­bą?

– Iš tie­sų, abu par­la­men­tai yra mū­sų par­la­men­tai. Aš neiš­va­žia­vau dirb­ti į kaž­ko­kį ki­tą, ne mū­sų par­la­men­tą.

Eu­ro­pos Par­la­men­tas yra Lie­tu­vos žmo­nių, kaip ir Is­pa­ni­jos, Por­tu­ga­li­jos, Len­ki­jos ar Suo­mi­jos žmo­nių, par­la­men­tas. At­vy­ku­sius rin­kė­jus iš Lie­tu­vos, vi­sa­da svei­ki­nu, kaip at­vy­kus į sa­vo par­la­men­tą.

Rin­kė­jams Vil­niu­je su ko­le­go­mis eu­ro­par­la­men­ta­rais And­riu­mi Ku­bi­liu­mi ir Liu­du Ma­žy­liu ati­da­rė­me sa­vo biu­rą, no­ri­me ati­da­ry­ti ir re­gio­nuo­se. Jau tu­riu pa­dė­jė­ją Šiau­liuo­se – Mar­ty­ną Šiur­kų.

O par­la­men­tai vi­sur yra de­ba­tų, po­li­ti­nių pa­žiū­rų iš­gry­ni­ni­mo cent­ras, spren­di­mo priė­mi­mo ir kryp­čių for­ma­vi­mo cent­ras.

EP tik ski­ria­si dy­džiu, veik­los apim­ti­mis, la­bai pla­čiu in­te­re­sų lau­ku. Man leng­viau, nes ne­ma­žai dir­bau už­sie­nio po­li­ti­kos, gy­ny­bos sri­ty­se, ir su NA­TO. Dė­me­sio lau­kas tik dar la­biau iš­si­plė­tė.

– Ko­kias sri­tis da­bar ku­ruo­ja­te?

– Jos pa­si­kei­tė. Gai­la, kad gy­ny­bos, sau­gu­mo te­mos, į ku­rias bu­vau įsi­gi­li­nu­si Lie­tu­vo­je ir, man ro­dos, pa­sie­ku­si kom­pe­ten­ci­jos, nė­ra tiek ak­tua­lios ko­mi­te­tuo­se, ku­riuo­se dir­bu. Tad vėl jau­čiuo­si lyg pir­mo­kė.

Pag­rin­di­nis ma­no ko­mi­te­tas yra Vys­ty­mo­si ko­mi­te­tas. Tai lyg ant­ra­sis Už­sie­nio rei­ka­lų ko­mi­te­tas. Jo aki­ra­ty­je yra vi­sos ša­lys, ku­rių tva­riu vys­ty­mu­si suin­te­re­suo­ta Eu­ro­pos Są­jun­ga. Tai Azi­jos, Lo­ty­nų Ame­ri­kos ir ypač – Af­ri­kos ša­lys.

Af­ri­ka yra Eu­ro­pos Są­jun­gos kai­my­nys­tė­je. Iš Lie­tu­vos ne­la­bai jau­čia­me vi­so Eu­ro­pos Są­jun­gos pe­ri­met­ro, o ES pie­tuo­se yra la­bai daug iš­šū­kių – mig­ra­ci­jos ir ki­tų.

– Jau ini­ci­ja­vo­te dvi EP re­zo­liu­ci­jas. Vie­ną – dėl Ru­si­jos pra­dė­to Lie­tu­vos tei­sė­jų ir pro­ku­ro­rų, spren­du­sių Sau­sio 13-osios by­lą, per­se­kio­ji­mo. Ki­tą – dėl Ri­bent­ro­po-Mo­lo­to­vo Pak­to bei Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pra­džios. Ko­dėl jų ėmė­tės, ar bu­vo su­dė­tin­ga ar­gu­men­tuo­ti?

– Dar Tė­vy­nės są­jun­gos rin­ki­mų pro­gra­mo­je bu­vo­me nu­si­sta­tę veik­los prio­ri­te­tus. Ži­no­jau, jog is­to­ri­nė at­min­tis bus vie­na iš ma­no veik­los kryp­čių Eu­ro­pos Par­la­men­te, o ar­tė­jo 80-osios Ri­bent­ro­po-Mo­lo­to­vo pa­kto me­ti­nės.

Pas­ka­ti­no ir es­tų eu­ro­par­la­men­ta­ras Tu­ne Ke­lam, ku­rį su­ti­ko­me bai­gian­tį ka­den­ci­ją ir ku­riam ta te­ma vi­sa­da rū­pė­jo.

Kai teks­tas bu­vo su­ra­šy­tas, su And­riu­mi Ku­bi­liu­mi, ku­ris yra Tė­vy­nės są­jun­gos de­le­ga­ci­jos va­do­vas Liau­dies par­ti­jos frak­ci­jo­je, pra­dė­jom ieš­ko­ti są­jun­gi­nin­kų.

Ne­su­dė­tin­ga bu­vo ar­gu­men­tuo­ti bul­ga­rams, len­kams ar ru­mu­nams, ko­dėl yra svar­bus ko­mu­nis­ti­nio ir na­cis­ti­nio re­ži­mų įver­ti­ni­mas pra­de­dant Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą. Su­dė­tin­giau – po­rtu­ga­lams, ku­rie ko­mu­nis­tus lai­ko pa­žan­gia jė­ga.

Vo­kie­čiai mus pa­lai­kė, jų pa­ra­ma bu­vo la­bai svar­bi. Liau­dies par­ti­jos frak­ci­ja pa­lai­kė ir klau­si­mas bu­vo įtrauk­tas į dar­bot­var­kę. Kai pra­si­dė­jo de­ry­bos su ki­tų frak­ci­jų at­sto­vais, la­bai svar­bus bu­vo vi­sų Lie­tu­vos eu­ro­par­la­men­ta­rų pa­lai­ky­mas.

Prii­mant re­zo­liu­ci­ją "už" bal­sa­vo iš vi­so 535 eu­ro­par­la­men­ta­rai iš 751-o – tai di­džiu­lis pa­lai­ky­mas.

– Kaip ver­ti­na­te išo­rės reak­ci­ją į šią re­zo­liu­ci­ją?

– Tą pa­čią sa­vai­tę su­rea­ga­vo Ru­si­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja ir nu­ti­lo. Por­tu­ga­li­jos par­la­men­tas pir­mą kar­tą pra­dė­jo dis­ku­si­ją apie ko­mu­nis­tų ir na­cis­tų nu­si­kal­ti­mus. Ita­li­jos spau­do­je taip pat šis klau­si­mas bu­vo nu­švies­tas.

Ta­da drioks­te­lė­jo Ru­si­jos pre­zi­den­tas Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas – prieš pat Ka­lė­das. Sa­kau jam ačiū už to­kią re­zo­liu­ci­jos rek­la­mą.

Ma­nau, kad ne vien į re­zo­liu­ci­ją jis taip su­rea­ga­vo. Bu­vo pro­ga sa­viems pirš­tu pa­baks­no­ti, ko­kia Eu­ro­pa "blo­gie­tė". O šie­met Ru­si­ja ren­gia­si po­mpas­tiš­kai mi­nė­ti Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro 75-ąsias me­ti­nes ir su­kur­ti na­ra­ty­vą, jog bu­vo pa­grin­di­nė tai­ką ne­šan­ti jė­ga, nu­ga­lė­ju­si fa­šiz­mą.

Abe­jo­ju, ar tai pa­vyks, nes į V. Pu­ti­no "drioks­te­lė­ji­mą" su­rea­ga­vo ir Len­ki­ja, ku­rią jis ap­kal­ti­no ne­va pa­ti pra­dė­ju­si ka­rą, ir JAV, ir Iz­rae­lis.

– Kaip se­kė­si su re­zo­liu­ci­ja dėl Sau­sio 13-osios by­los tei­sė­jų ir pro­ku­ro­rų per­se­kio­ji­mo?

– Nuo pat pra­džių ar­gu­men­ta­vo­me, jog tai ne vien Lie­tu­vos rei­ka­las, jog tai vi­sos Eu­ro­pos Są­jun­gos rei­ka­las.

Eu­ro­pos Są­jun­gos fun­da­men­ta­lūs da­ly­kai – tei­sės vir­še­ny­bė, įsta­ty­mų vir­še­ny­bė, teis­mų ne­prik­lau­so­mu­mas. Jei­gu vie­nos ES ša­lies tei­sė­jai yra ata­kuo­ja­mi to­kio hib­ri­di­nio ka­ro for­ma ir nė­ra jo­kios reak­ci­jos, tai to­kių veiks­mų grei­tai ga­li su­lauk­ti ir ki­tų ES ša­lių tei­sė­jai ir pro­ku­ro­rai.

Ši­tą na­ra­ty­vą eu­ro­par­la­men­ta­rai la­bai grei­tai su­pra­to. Virš 400 EP na­rių už re­zo­liu­ci­ją bal­sa­vo, pen­kios pa­grin­di­nės frak­ci­jos pa­lai­kė.

– Nuo Lie­tu­vos ak­tua­li­jų ne­nu­to­lo­te? Kaip at­ro­do Sei­mo dar­bas, val­dan­čio­sios koa­li­ci­jos veik­la?

– Ly­gi­nu ir pa­ste­biu, kad to­kių įžei­di­nė­ji­mų, ko­kių ga­li su­lauk­ti mū­sų Sei­me, Briu­se­ly­je nė­ra. Ten vyks­ta karš­tos dis­ku­si­jos, bet nie­kas ant ta­vęs ne­rė­kia, įžei­di­mais ne­si­švais­to.

La­biau aki­vaiz­dus yra ir val­dan­čio­sios koa­li­ci­jos že­mas ly­gis. Ta pra­sme, jog po­li­ti­kai, ku­rių ran­ko­se yra ly­de­rys­tė – Ra­mū­nas Kar­baus­kis, Sau­lius Skver­ne­lis, Vals­tie­čių ir ža­lių­jų frak­ci­ja – ne­ve­da jo­kios dis­ku­si­jos apie Lie­tu­vos atei­tį, stra­te­gi­nes kryp­tis.

Ne­su gir­dė­ju­si, kad Ra­mū­nas Kar­baus­kis, kaip po­li­ti­nis ly­de­ris, Sei­me pa­sa­ky­tų pro­gra­mi­nę kal­bą. Tai da­ro vi­si po­li­ti­niai ly­de­riai vi­suo­se par­la­men­tuo­se. Mes gi skęs­ta­me smulk­me­no­se, kerš­ta­vi­muo­se.

Po­li­ti­nė ko­va tu­ri vyk­ti dėl idė­jų, o vyks­ta vi­di­nės rie­te­nos dėl am­bi­ci­jų, dėl iš­li­ki­mo val­džios po­stuo­se.

– Kaip Lie­tu­va Briu­se­ly­je ver­ti­na­ma?

– Ge­rai ver­ti­na­ma, nes ne­ma­to vi­so vi­di­nio šiukš­ly­no. Ka­dan­gi Lie­tu­va nuo­sek­liai ei­na va­ka­rie­tiš­ka kryp­ti­mi, ver­ti­na­ma kaip pa­ti­ki­ma par­tne­rė. Jai pui­kiai at­sto­vau­ja dip­lo­ma­tai, o per NA­TO – mū­sų ka­riuo­me­nė. Pre­zi­den­tai – taip pat. Ne­bal­sa­vau už Gi­ta­ną Nau­sė­dą, bet ne­ma­nau, kad dėl jo lai­ky­se­nos kil­tų pro­ble­mų.

– Kaip EP ver­ti­na­mas "Bre­xit"?

– Vi­sos pu­sės ge­ro­kai pa­var­go nuo nea­pib­rėž­tu­mo. Da­bar tu­rė­tų vis­kas ge­ro­kai grei­čiau spręs­tis. Nu­sis­to­vės nau­ji san­ty­kiai, nau­jos su­tar­tys.

"Bre­xit" yra ir Briu­se­lio, ir Lie­tu­vos pro­ble­ma. Mes ir to­liau no­ri­me ge­rų san­ty­kių NA­TO kon­teks­te, sau­gu­mo kon­teks­te. Ru­si­jos at­žvil­giu bri­tai yra la­bai ra­cio­na­lūs, tai Lie­tu­vai svar­bu.

– Kaip pa­si­kei­tė as­me­ni­nis gy­ve­ni­mas? Ar pri­ta­rė ėji­mui į EP jū­sų ar­ti­mie­ji?

– Ma­no ma­ma ap­si­ver­kė, kai su­ži­no­jo rin­ki­mų re­zul­ta­tus. Tė­tis ta­da dar bu­vo gy­vas – prieš Kū­čias jį pa­lai­do­jo­me. Tė­čiui ypa­tin­gos glo­bos rei­kė­jo jau pu­sant­rų me­tų. Tad mū­sų su bro­liais gy­ve­ni­mas su­ko­si apie tė­vus. No­ri­si bū­ti ar­čiau sa­vų, kol ga­li jiems pa­dė­ti.

Da­bar pa­ts gy­ve­ni­mo bū­das pa­si­kei­tė. Kas sa­vai­tę grįž­tu į Lie­tu­vą ir į gim­tuo­sius Til­ta­ga­lius prie Pa­ne­vė­žio. Po sa­vait­ga­lio vėl at­gal į Briu­se­lį. Kar­tą per mė­ne­sį – ir į Stras­bū­rą. Aš skry­džių ne­mėgs­tu, o da­bar tu­riu gy­ven­ti ko­ne ore.

Ma­no ka­tė li­ko Lie­tu­vo­je, nes skry­džių neį­veik­tų. Ji man yra svar­bi gy­ve­ni­mo da­lis. Va­di­nu ją sa­vo "dak­ta­re". Kas au­gi­na gy­vū­nus, ži­no, kaip jie nui­ma įtam­pą.

Briu­se­lis man per di­de­lis. Jau Vil­nius man, kai­mo vai­kui, bu­vo di­de­lis, o pa­ly­gin­ti su mi­li­jo­ni­niu Briu­se­liu – kai­mas.

Briu­se­lis – ne na­mai. Ten dar­bas. Tik da­bar po Nau­jų­jų ten grįž­da­ma – pir­mą kar­tą po pu­sės me­tų – ne­be­jau­čiau įtam­pos. Ga­lų ga­le jau ži­nau, kur ko­kias du­ris at­ras­ti.

Užs. Nr. 441534