
Naujausios
– Ilgus metus buvote Seimo narė, galite palyginti abiejų parlamentų darbą?
– Iš tiesų, abu parlamentai yra mūsų parlamentai. Aš neišvažiavau dirbti į kažkokį kitą, ne mūsų parlamentą.
Europos Parlamentas yra Lietuvos žmonių, kaip ir Ispanijos, Portugalijos, Lenkijos ar Suomijos žmonių, parlamentas. Atvykusius rinkėjus iš Lietuvos, visada sveikinu, kaip atvykus į savo parlamentą.
Rinkėjams Vilniuje su kolegomis europarlamentarais Andriumi Kubiliumi ir Liudu Mažyliu atidarėme savo biurą, norime atidaryti ir regionuose. Jau turiu padėjėją Šiauliuose – Martyną Šiurkų.
O parlamentai visur yra debatų, politinių pažiūrų išgryninimo centras, sprendimo priėmimo ir krypčių formavimo centras.
EP tik skiriasi dydžiu, veiklos apimtimis, labai plačiu interesų lauku. Man lengviau, nes nemažai dirbau užsienio politikos, gynybos srityse, ir su NATO. Dėmesio laukas tik dar labiau išsiplėtė.
– Kokias sritis dabar kuruojate?
– Jos pasikeitė. Gaila, kad gynybos, saugumo temos, į kurias buvau įsigilinusi Lietuvoje ir, man rodos, pasiekusi kompetencijos, nėra tiek aktualios komitetuose, kuriuose dirbu. Tad vėl jaučiuosi lyg pirmokė.
Pagrindinis mano komitetas yra Vystymosi komitetas. Tai lyg antrasis Užsienio reikalų komitetas. Jo akiratyje yra visos šalys, kurių tvariu vystymusi suinteresuota Europos Sąjunga. Tai Azijos, Lotynų Amerikos ir ypač – Afrikos šalys.
Afrika yra Europos Sąjungos kaimynystėje. Iš Lietuvos nelabai jaučiame viso Europos Sąjungos perimetro, o ES pietuose yra labai daug iššūkių – migracijos ir kitų.
– Jau inicijavote dvi EP rezoliucijas. Vieną – dėl Rusijos pradėto Lietuvos teisėjų ir prokurorų, sprendusių Sausio 13-osios bylą, persekiojimo. Kitą – dėl Ribentropo-Molotovo Pakto bei Antrojo pasaulinio karo pradžios. Kodėl jų ėmėtės, ar buvo sudėtinga argumentuoti?
– Dar Tėvynės sąjungos rinkimų programoje buvome nusistatę veiklos prioritetus. Žinojau, jog istorinė atmintis bus viena iš mano veiklos krypčių Europos Parlamente, o artėjo 80-osios Ribentropo-Molotovo pakto metinės.
Paskatino ir estų europarlamentaras Tune Kelam, kurį sutikome baigiantį kadenciją ir kuriam ta tema visada rūpėjo.
Kai tekstas buvo surašytas, su Andriumi Kubiliumi, kuris yra Tėvynės sąjungos delegacijos vadovas Liaudies partijos frakcijoje, pradėjom ieškoti sąjungininkų.
Nesudėtinga buvo argumentuoti bulgarams, lenkams ar rumunams, kodėl yra svarbus komunistinio ir nacistinio režimų įvertinimas pradedant Antrąjį pasaulinį karą. Sudėtingiau – portugalams, kurie komunistus laiko pažangia jėga.
Vokiečiai mus palaikė, jų parama buvo labai svarbi. Liaudies partijos frakcija palaikė ir klausimas buvo įtrauktas į darbotvarkę. Kai prasidėjo derybos su kitų frakcijų atstovais, labai svarbus buvo visų Lietuvos europarlamentarų palaikymas.
Priimant rezoliuciją "už" balsavo iš viso 535 europarlamentarai iš 751-o – tai didžiulis palaikymas.
– Kaip vertinate išorės reakciją į šią rezoliuciją?
– Tą pačią savaitę sureagavo Rusijos užsienio reikalų ministerija ir nutilo. Portugalijos parlamentas pirmą kartą pradėjo diskusiją apie komunistų ir nacistų nusikaltimus. Italijos spaudoje taip pat šis klausimas buvo nušviestas.
Tada driokstelėjo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – prieš pat Kalėdas. Sakau jam ačiū už tokią rezoliucijos reklamą.
Manau, kad ne vien į rezoliuciją jis taip sureagavo. Buvo proga saviems pirštu pabaksnoti, kokia Europa "blogietė". O šiemet Rusija rengiasi pompastiškai minėti Antrojo pasaulinio karo 75-ąsias metines ir sukurti naratyvą, jog buvo pagrindinė taiką nešanti jėga, nugalėjusi fašizmą.
Abejoju, ar tai pavyks, nes į V. Putino "driokstelėjimą" sureagavo ir Lenkija, kurią jis apkaltino neva pati pradėjusi karą, ir JAV, ir Izraelis.
– Kaip sekėsi su rezoliucija dėl Sausio 13-osios bylos teisėjų ir prokurorų persekiojimo?
– Nuo pat pradžių argumentavome, jog tai ne vien Lietuvos reikalas, jog tai visos Europos Sąjungos reikalas.
Europos Sąjungos fundamentalūs dalykai – teisės viršenybė, įstatymų viršenybė, teismų nepriklausomumas. Jeigu vienos ES šalies teisėjai yra atakuojami tokio hibridinio karo forma ir nėra jokios reakcijos, tai tokių veiksmų greitai gali sulaukti ir kitų ES šalių teisėjai ir prokurorai.
Šitą naratyvą europarlamentarai labai greitai suprato. Virš 400 EP narių už rezoliuciją balsavo, penkios pagrindinės frakcijos palaikė.
– Nuo Lietuvos aktualijų nenutolote? Kaip atrodo Seimo darbas, valdančiosios koalicijos veikla?
– Lyginu ir pastebiu, kad tokių įžeidinėjimų, kokių gali sulaukti mūsų Seime, Briuselyje nėra. Ten vyksta karštos diskusijos, bet niekas ant tavęs nerėkia, įžeidimais nesišvaisto.
Labiau akivaizdus yra ir valdančiosios koalicijos žemas lygis. Ta prasme, jog politikai, kurių rankose yra lyderystė – Ramūnas Karbauskis, Saulius Skvernelis, Valstiečių ir žaliųjų frakcija – neveda jokios diskusijos apie Lietuvos ateitį, strategines kryptis.
Nesu girdėjusi, kad Ramūnas Karbauskis, kaip politinis lyderis, Seime pasakytų programinę kalbą. Tai daro visi politiniai lyderiai visuose parlamentuose. Mes gi skęstame smulkmenose, kerštavimuose.
Politinė kova turi vykti dėl idėjų, o vyksta vidinės rietenos dėl ambicijų, dėl išlikimo valdžios postuose.
– Kaip Lietuva Briuselyje vertinama?
– Gerai vertinama, nes nemato viso vidinio šiukšlyno. Kadangi Lietuva nuosekliai eina vakarietiška kryptimi, vertinama kaip patikima partnerė. Jai puikiai atstovauja diplomatai, o per NATO – mūsų kariuomenė. Prezidentai – taip pat. Nebalsavau už Gitaną Nausėdą, bet nemanau, kad dėl jo laikysenos kiltų problemų.
– Kaip EP vertinamas "Brexit"?
– Visos pusės gerokai pavargo nuo neapibrėžtumo. Dabar turėtų viskas gerokai greičiau spręstis. Nusistovės nauji santykiai, naujos sutartys.
"Brexit" yra ir Briuselio, ir Lietuvos problema. Mes ir toliau norime gerų santykių NATO kontekste, saugumo kontekste. Rusijos atžvilgiu britai yra labai racionalūs, tai Lietuvai svarbu.
– Kaip pasikeitė asmeninis gyvenimas? Ar pritarė ėjimui į EP jūsų artimieji?
– Mano mama apsiverkė, kai sužinojo rinkimų rezultatus. Tėtis tada dar buvo gyvas – prieš Kūčias jį palaidojome. Tėčiui ypatingos globos reikėjo jau pusantrų metų. Tad mūsų su broliais gyvenimas sukosi apie tėvus. Norisi būti arčiau savų, kol gali jiems padėti.
Dabar pats gyvenimo būdas pasikeitė. Kas savaitę grįžtu į Lietuvą ir į gimtuosius Tiltagalius prie Panevėžio. Po savaitgalio vėl atgal į Briuselį. Kartą per mėnesį – ir į Strasbūrą. Aš skrydžių nemėgstu, o dabar turiu gyventi kone ore.
Mano katė liko Lietuvoje, nes skrydžių neįveiktų. Ji man yra svarbi gyvenimo dalis. Vadinu ją savo "daktare". Kas augina gyvūnus, žino, kaip jie nuima įtampą.
Briuselis man per didelis. Jau Vilnius man, kaimo vaikui, buvo didelis, o palyginti su milijoniniu Briuseliu – kaimas.
Briuselis – ne namai. Ten darbas. Tik dabar po Naujųjų ten grįždama – pirmą kartą po pusės metų – nebejaučiau įtampos. Galų gale jau žinau, kur kokias duris atrasti.
Užs. Nr. 441534