Naujausios
Darbas – formuoti užsienio politiką
Europarlamentarė „Europos pusryčių“ renginyje susitiko su politinių partijų atstovais ir visuomenininkais, vėliau diskusijas pratęsė „Romuvos“ gimnazijoje su moksleiviais ir mokytojais, galiausiai – su Trečiojo amžiaus universiteto studentais Šiaulių vyskupijos Pastoraciniame centre.
Diskusijų, kurias moderavo Aidas Puklevičius, dalyviams rūpėjo įvairiausi klausimai: nuo EP darbo, Kinijos, Rusijos poveikio, Taivano, Indijos aktualijų, „Katargeito“ iki Šiaulių perspektyvų.
Pasak R. Juknevičienės, daug žmonių Lietuvoje galvoja, kad vienuolika Lietuvos europarlamentarų EP atstovauja Lietuvai, dirba kartu.
„Taip, yra klausimų, dėl kurių, nepaisant politinių skirtumų, susibėgame ir sprendžiame. Bet mes nesėdime kartu visi vienuolika. Lietuva mums yra kaip apygarda, bet mes vienodai esame Europos Parlamento nariai ar Suomijos šiaurėje, ar Portugalijos pietuose.“
Politinė EP virtuvė, sako R. Juknevičienė, veikia per politines partijas. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai nuo 1993 metų yra Europos liaudies partijos skėtinė narė.
Šiuo metu R. Juknevičienė yra Europos liaudies partijos, didžiausios politinės grupės EP, vicepirmininkė (pirmininkas – vokietis Manfred Weber). Europarlamentarė atsakinga už užsienio ir saugumo politiką, tad kasdien laukia daugybė interviu su viso pasaulio žiniasklaida, susitikimai su ambasadoriais.
„Darbas nėra vien balsavimas plenariniuose posėdžiuose, bet taip pat ir politikos formavimas. Paskutinis pavyzdys – po Velykų važiuosime į Varšuvą, čia bus labai svarbus mūsų grupės biuro posėdis, jame paskelbsime Varšuvos deklaraciją: Europos liaudies partija labai garsiai pasisakys (dokumentas jau yra parengtas) dėl Ukrainos narystės NATO. Kaip žinote, labai jautrus klausimas, dar toli gražu sprendimas nėra priimtas, bet mes imamės lyderystės ir Europos liaudies partija, kuriai atstovauju, bus pirmoji, kuri garsiai pasakys visiems, kad mes esame už tai, kad Ukraina kuo greičiau taptų NATO nare.“
Lūžis dėl Kinijos
Diskusijos dalyviai domėjosi Rusijos, Kinijos įtaka. R. Juknevičienė priminė, kad dar prieš karą prancūzų parlamentaro iš socialistų grupės iniciatyva suburtas specialus komitetas, nagrinėjantis išorės įtakas politiniams ES valstybių procesams ir pačiai ES, įskaitant dezinformaciją.
„Man ši tema labai įdomi, dirbu šiame komitete. Ten nagrinėjame daugiausia dviejų šalių – Rusijos ir Kinijos – įtakas. Mes daugmaž žinome, per ką veikia Rusija, ir patys daug Lietuvoje esame patyrę, nors ne visi tai pripažindavo. Po vasario 24 dienos žodis „deputinizacija“ Europoje yra visiems suprantamas – reikia deputinizuoti politiką, deputinizuoti visas Kremliaus įtakas. Kinija veikia panašiai, gal ne taip viešai. Pavyzdžiui, Konfucijaus institutai veikia minkštąja galia. Afrikoje Kinija jau valdo kai kurias valstybes taip, kad be jų žinios vyriausybės niekas negali paskirti. Kinija suinteresuota užimti infrastruktūrą, ypač strateginės reikšmės, juos domina uostai, geležinkeliai, IT sritis. Taip jie skverbiasi į daugelį pasaulio šalių. Mes esame, ko gero, mažiausiai šito patyrę, todėl Lietuva galėjo daryti tai, ką daro.“
R. Juknevičienė pabrėžė, kad visose pastarojo laiko rezoliucijose, kurias priėmė EP, sveikinama Lietuvos pozicija Taivano atžvilgiu.
„Lūžis vyksta. Šių dienų Ursulos fon der Lejen kalba, Amerikos pozicija Kinijos klausimu keičiasi kardinaliai, todėl, kad Kinija keičiasi kardinaliai. Prie šio lyderio – Xi – per pastarąjį maždaug dešimtmetį Kinija keitėsi į blogąją pusę taip, kaip Rusija prie Putino. Kinija keičiasi į diktatūrinę, labai agresyvią valstybę. Jei šiandien turėtumėte galimybę pabendrauti su Amerikos kongresmenais, pamatytumėte, kad pokalbyje apie Ukrainą iškart pereinama į pokalbį apie Kiniją. Jiems tai strategiškai į ateitį nukreiptas svarbiausias saugumo pasaulyje klausimas. Su Rusija daugmaž aišku, ką daryti, o su Kinija problema yra, ko gero, rimtėlesnė. Taigi, Lietuvos pozicija buvo labai toliaregiška.“
Taivaną R. Juknevičienė įvardijo Kinijos Ukraina – taip, kaip Rusija žiūri į Ukrainą, taip Kinija – į Taivaną. Pasak europarlamentarės, ne veltui Japonija stipriai padidino gynybos biudžetą.
„Kaip vokiečiai ir valdžia pakeitė savo požiūrį į karinius reikalus, taip ir Japonija dramatiškai didina gynybinius pajėgumus, nes visi pamatė, kokią grėsmę gali kelti šitas Rusijos karas – gali išprovokuoti labai daug procesų visame pasaulyje.“
Kalbėdama apie Kinijos ir Indijos santykius, R. Juknevičienė pacitavo Putino propagandinius kanalus – jie labai supykę dėl pastarųjų Indijos sprendimų, susijusių ir su vadinamąja naftos dujų kepure: Indija gali prisijungti prie didžiųjų valstybių ir ES sprendimo, kad būtų uždėtos tam tikros lubos energetinių resursų kainoms.
„Iš pradžių buvo keistas Kinijos ir Indijos panašumas šito karo atžvilgiu, bet vis dėlto Indija yra demokratinė valstybė. Matau, kad Indijos ir Kinijos interesai yra tokie priešingi, kad labai ilgai jie negali būti vienoje valtyje.“
Vengrijos klausimą R. Juknevičienė įvardijo skaudžiu visai ES, visam demokratiniam pasauliui. Europarlamentarė akcentavo, kaip svarbu rūpintis demokratijos būkle kasdien ir laiku pastebėti erozijos simptomus.
Džiugi žinia dėl Suomijos
R. Juknevičienė visus pasveikino su svarbia diena istorijoje – susitikimo dieną, kovo 31-ąją, pasaulį apskriejo žinia, kad Turkija vienbalsiai priėmė sprendimą dėl Suomijos priėmimo į NATO.
„Suomijos buvimas NATO nare su 1 000 kilometrų pagal Rusijos sieną keičia ir Švedijos geopolitinę, saugumo situaciją, – sakė europarlamentarė. – Mums Suomijos narystė – atsistojome antra koja ant žemės. Pirma koja atsistojome, kai patys, Baltijos valstybės, tapome NATO nariais. Geostrateginė aplinka keičiasi iš esmės, bus bendri mūsų gynybos planai ne tik su Lenkija, bet ir su Suomija, o ateityje ir su Švedija. Yra tikimybė, kad dar iki NATO viršūnių susitikimo, kuris vyks liepos mėnesį Vilniuje, bus priimti sprendimai ir dėl Švedijos.
R. Juknevičienė tiki, kad Rusija gali tapti visai kitokia („jei jos Kinija nesuvalgys, pradedant nuo rytų“) ir brėžia skirtumą tarp Putino Rusijos ir Rusijos apskritai. Birželio pradžioje pirmą kartą istorijoje planuojamas rusų opozicijos, gyvenančios ne Rusijoje, susitikimas – vyks vadinamasis Briuselio dialogas.
„Jis reikalingas tam, kad ir Vakaruose patikėtų, jog Rusija gali būti kitokia. Lietuvoje dauguma man ir rašo, ir sako: „Ką jūs kalbate, Rusija buvo ir bus imperinė!“. Gal tokia ir bus, aš nežinau, bet jeigu mes visą laiką kalbėsime, kad Rusija negali būti kitokia, Putinui tai – balzamas. Nes labai greit Makronas ar kas nors kitas atbėgs kalbėtis su tokia Rusija po šito karo. Kodėl? Todėl, kad Rusija niekada nebus kitokia, o ji per didelė, kad mes su ja nekalbėtume. Vakarams reikia aiškios alternatyvos ir savo strategijos Rusijos atžvilgiu, kad Rusiją visgi galima bandyti keisti – kai (jeigu) ukrainiečiai sutriuškins Putiną, ten irgi įvyks tam tikri pokyčiai. Dėl šito mes dabar daugiausiai stengiamės dirbti.“
R. Juknevičienė sutinka, kad šiandien Rusijos protai okupuoti, bet primena: 1985 metais Lietuvoje niekas negalvojo, kad po 5 metų Sovietų Sąjunga sugrius.
Savo darbą EP europarlamentarė skirstytų į du etapus: iki plataus masto karo ir po.
„Daug kas atsiprašė Baltijos valstybių, Lenkijos politikų už tai, kad buvome teisūs Rusijos atžvilgiu, o jie padarė daug klaidų. Šiandien į mus įsiklauso ir aš patikėjau, kad mažų šalių atstovai gali padaryti labai daug, jeigu nori. Mažas pavyzdėlis – visi girdėjo, kad Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kad būtų įsteigtas specialus tribunolas Putinui ir Rusijai už tai, kad pradėjo šitą karą. Mūsų parengtas tekstas buvo priimtas, per visą pasaulį nuėjo žinia“, – sakė R. Juknevičienė.
Po renginio – interviu su R. Juknevičiene
– Kokius išskirtumėte praėjusios savaitės savo darbo svarbiausius akcentus EP?
– Kaip visada, Ukraina, Rusija, užsienio politika, kadangi esu atsakinga už šį darbą savo grupėje. Tačiau buvo ir svarbūs atminties klausimai, vadovauju grupei, kuri ypač rūpinasi sovietinių nusikaltimų atminties įamžinimu, bendraujame su Europos atminties ir sąžinės platforma, nevyriausybine organizacija, kuri nori pastatyti totalitarizmo režimui paminklą Briuselyje, tik kol kas nelabai sekasi, yra visokių biurokratinių dalykų.
Ir ruošiamės svarbiam renginiui Varšuvoje – susitikimui su Rusijos opozicija.
– Aktyviai dirbate istorinės atminties klausimais, birželio 14 dieną jau tapo tradicija EP skaityti išvežtųjų pavardes. Ar pavyksta vakariečių sąmonėje pažadinti suvokimą, ką patyrėme?
– Šitas karas daug ką keičia, nes žmonės suprato, kad istorija Putino rankose yra naudojama kaip ginklas, kaip įrankis prieš tą pačią Ukrainą, naudojamas toks Antrojo pasaulinio karo naratyvas, koks jam naudingas. Stengiantis išplauti sovietinius nusikaltimus, statomi paminklai Stalinui, Stalinas vėl grįžta kaip tam tikras herojus. Tai būtų neįmanoma kalbant apie Hitlerį Vokietijoje. Į Europos kontinentą sugrįžo deportacijos – buvo ištremti ukrainiečiai vaikai, išvežti į Rusiją. Visa tai suartina su tuo, kas vyko anksčiau, yra proga papasakoti, pasakyti, žmonės pradėjo domėtis.
– Susitikime minėjote deklaraciją dėl Ukrainos stojimo į NATO. Kokią perspektyvą matote ir kokios prognozės, kada tai galėtų įvykti?
– Dabar tikiu daugiau nei bet kada. Gali būti, kad tai neįvyks Vilniaus viršūnių susitikime. Vienas dalykas, dar turbūt ir karo veiksmai nebus pasibaigę, antras dalykas – dėl to, kad reikia tam paruošti dirvą. Bet tikrai tikiu, kad Vilniuje bus pasakyta jau žymiai daugiau, negu iki šiol buvo pasakoma dėl Ukrainos narystės NATO. Europos Parlamentas yra ta virtuvė, kur pajunti nuotaikas, nebūtinai, kad jos jau formalizuotos. Pavyzdžiui, kalbamės su prancūzais, kurie dar prieš pusantrų metų tokiu klausimu būtų nesileidę į kalbas. Šiandien prancūzai, kurie yra mano grupėje, yra už tai, kad mūsų grupė pasisakytų už Ukrainos narystę NATO. Taip, kaip ir vokiečiai. Jau atrodo, kad ir valstybių narių sostinėse yra pokyčių. Jeigu prognozė – aš turiu vilčių, kad kitų metų NATO viršūnių susitikime Vašingtone gali būti priimta ir lemiamų sprendimų.
– O kokios prognozės dėl Ukrainos stojimo į Europos Sąjungą?
– Irgi pokyčiai didžiuliai. Jeigu pernai, iki karo likus savaitei, visi buvo šoke, kai pasiūlėme rezoliuciją, kad Ukrainai būtų pasiūlytas kandidatės statusas, po mėnesio jau visi balsavo už. Kandidatės statusas suteiktas rekordiniu greičiu. Atrodo, kad visi susitaikė su tuo, kad jau šiais metais Ukraina ir Moldova bus pakviestos deryboms.
– Susitikime minėjote, kad tikite demokratine Rusijos ateitimi. Kuo grindžiate šią nuomonę?
– Aš manau, kad tikėdami arba bent bandydami padėti Rusijai atsistoti ant tinkamo pagrindo, mes padedame sau. Neįsivaizduoju tvarios taikos ir tvaraus saugumo Europos kontinente, jeigu Rusija išliks tokia, kokia yra dabar, jeigu nepasikeis. Ukraina gina ne tik save, mus, jos pergalė kare gali sudaryti prielaidą, kad Rusija keistųsi.
– Kokie ženklai rodytų, kad Rusija gali pasikeisti?
– Vienintelis ir esminis ženklas – kad sugriūtų šitas režimas. Bet dabar reikia įtikinti Vakarus, kad jie nebijotų taip padėti Ukrainai, kad sugriūtų ir režimas Rusijoje. Kol kas mes matome dvejojimą: duodama ginklų, bet ne tiek, kad Putinas su visu baisiu režimu patirtų triuškinantį pralaimėjimą, kad režimas sugriūtų. Vakarai bijo, nes dar nėra buvę, kad tokį karą sukeltų šalis, kuri savo arsenale turi tokį didelį branduolinį ginklą. Savaime suprantama, baimių yra, bet kito kelio mes neturime. Jeigu šitas režimas nesugrius, tada aišku, kad nebus kitokios Rusijos.
– Praėjus daugiau nei metams kalbama apie karo nuovargį. Kokios nuotaikos EP?
– Nesijaučia nuovargio. Aišku, politikų nuovargis priklauso nuo žmonių nuovargio. Jeigu kur nors Ispanijoje, Italijoje ar kitur rasis pavargimas ar Rusijai pavyks įtikinti daug nuomonių lyderių: „Baikite remti Ukrainą, sėdame prie derybų stalo, atiduokite mums Krymą, atiduokite tas teritorijas, kurias mes užgrobėme, ir užmirškime apie tribunolus“, Putinas bus patenkintas – aišku, to ir tikisi.
Užs. Nr. 529888
