Emigracijos ženklai: į anglijas arba į kapus

Emig­ra­ci­jos ženk­lai: į ang­li­jas ar­ba į ka­pus

Dau­no­riš­kė­je (Jo­niš­kio ra­jo­nas) ka­ro nė ma­ro ne­bu­vo, ta­čiau per pa­sku­ti­nius aš­tuo­ne­rius me­tus ne­li­ko treč­da­lio kai­mo. Pag­rin­di­nė­je gat­vė­je ne­de­ga švie­sos – na­mai tuš­ti. To­kia ofi­cia­lio­ji sta­tis­ti­ka, o vie­tos „in­fo­cent­re“ – par­duo­tu­vė­je – iš­gir­do­me, kad kai­mas ir fi­nan­siš­kai, ir de­mog­ra­fiš­kai pa­si­kei­tė 50 pro­cen­tų. Kas įsi­tvir­ti­no mies­tuo­se, kas emig­ra­vo į ang­li­jas ar­ba – į Ana­pi­lį, o bu­vu­sių lai­kų di­dy­bę liu­di­ja griū­van­tis Dau­no­ra­vos dva­ro pa­sta­tas.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Kai­mas pa­si­kei­tė

Dau­no­riš­kės kai­mas nuo Jo­niš­kio mies­to nu­to­lęs 10 ki­lo­met­rų.

Pa­ke­liui dvel­kia pa­va­sa­riu: pa­dan­ge pra­skren­da žą­sų tri­kam­pis, rap­sų lau­kais nu­dul­ka pen­kių stir­nai­čių pul­kas – tik bal­ti pa­stur­ga­liai su­šmė­žuo­ja.

Gam­tos prie­globs­ty­je iš­ky­la pir­mie­ji Dau­no­riš­kės na­mai. Kai­me 2008 me­tais gy­ve­no 210 žmo­nių, 2016-ai­siais li­ko 154.

Prie par­duo­tu­vės sto­vi dai­lios me­di­nės sū­py­nės. Kol tė­vai per­ka, vai­kai su­pda­mie­si ban­do pa­gau­ti už uo­de­gos sa­vo sva­jo­nes.

„Per pa­sta­ruo­sius de­šimt me­tų kai­mas pa­si­kei­tė 50 pro­cen­tų: ir fi­nan­siš­kai, ir pa­gal am­žių. Se­nie­ji gy­ven­to­jai mirš­ta, jau­ni­mas, bai­gęs mo­kyk­las Jo­niš­ky­je, iš­va­žiuo­ja, – sa­ko 13 me­tų in­di­vi­dua­liai pre­ky­bos įmo­nei va­do­vau­jan­ti sa­vi­nin­kė Vi­da Svei­kac­kie­nė. – Dau­no­riš­kė­je yra 15 par­duo­da­mų na­mų, vi­sas ke­tur­bu­tis tuš­čias. Bu­vu­si bib­lio­te­ki­nin­kė iš­va­žia­vo į Ang­li­ją pas tris duk­ras, li­ko tuš­čia so­dy­ba. Pas­ta­ruo­ju me­tu į kai­mą at­si­kė­lė šei­ma su sep­ty­niais vai­kais, bent pa­gy­vė­ji­mas.“

Pa­sak kai­mo sen­bu­vės, vie­ti­niai ma­žai kur išei­na, nors da­bar­ti­nė bib­lio­te­ki­nin­kė kaip bi­te­lė su­ka­si, kvie­čia. Šie­met Už­ga­vė­nėms ke­pė bly­nus, bet žmo­nių ne­su­si­rin­ko.

Nors V. Svei­kac­kie­nės na­mas – pa­grin­di­nė­je Jo­niš­kio gat­vė­je, va­ka­rais ei­da­ma iš dar­bo kar­tais tu­ri įsi­gnyb­ti į šo­ną, ar ne­sap­nuo­ja – nė vie­na­me pa­sta­te ne­de­ga švie­sa. Gat­vė – tuš­čia. Kas iš­si­kė­lė į mies­tą, kas emig­ra­vo į už­sie­nį, kas – į Ana­pi­lį.

Va­sa­rą pra­si­de­da ju­dė­ji­mas. Ūki­nin­kai sku­ba į lau­kus, pa­ke­liui mi­ne­ra­li­nio nu­si­per­ka. Čia pat ir vie­ti­nė „dar­bo bir­ža“ – kie­me ga­li­ma už­tik­ti dar­bi­nin­kų.

Sus­to­ja pra­va­žiuo­jan­tys lat­viai, ku­riems lie­tu­viš­kos pre­kės at­ro­do pi­ges­nės.

„Iš­tir­po“ jau­nų žmo­nių gre­tos. Vos per dvi­de­šimt me­tų li­kę tik du vy­ru­kai. Mer­gi­nos – nė vie­nos.

Sa­vo­je že­mė­je ge­riau­sia

Už po­sū­kio – dviaukš­tis bal­tų ir rau­do­nų ply­tų pa­sta­tas už­kal­to­mis pa­ra­di­nė­mis du­ri­mis. Jos at­si­ve­ria ta­da, kai sa­lė­je šar­vo­ja­mas mi­ru­sy­sis.

„Ka­dai­se ten kle­gė­jo mo­ki­nių juo­kas. Vei­kė pa­grin­di­nė mo­kyk­la. Se­niai už­da­rė, – lin­guo­ja gal­va kai­mo gy­ven­to­ja Ja­ni­na Nor­ku­vie­nė. – Ir pa­što ne­bė­ra. Už elekt­rą su­si­mo­kė­ti va­žiuo­ja­me į Jo­niš­kį au­to­mo­bi­liu. Kas ne­tu­ri, ga­li au­to­bu­su, jis dar du kar­tus per die­ną pra­va­žiuo­ja ge­ru as­fal­tuo­tu ke­liu. Ačiū už tai Eu­ro­pos Są­jun­gai!“

Mo­te­ris ban­do skai­čiuo­ti: vie­nos bi­čiu­lės duk­ra emig­ra­vo, ki­tos – sū­nus. Gre­ti­mo­je gat­vė­je žmo­gus nu­si­pir­ko dviaukš­tį na­mą, bet sto­gui per­deng­ti pi­ni­gų ne­pa­ka­ko. Iš­va­žia­vo į už­sie­nį už­si­dirb­ti ir jau daug me­tų nei ži­nios, nei pa­ties sa­vi­nin­ko. Pas­ta­tas, nio­ko­ja­mas gam­tos, ta­po vai­duok­liu.

J. Nor­ku­vie­nės trys sū­nūs Lie­tu­vo­je: kom­piu­te­ri­nių tech­no­lo­gi­jų spe­cia­lis­tas, že­mės ūkio pro­duk­ci­jos ir pre­ky­bos įmo­nės dar­buo­to­jas, tre­čias už­sii­ma sta­ty­bos dar­bais. Du taip pat pa­ra­ga­vo už­sie­nie­tiš­kos duo­nos.

„Man at­ro­do, kad sa­vo­je že­mė­je ge­riau­sia. Pa­žįs­ta­mi žmo­nės, ži­no­ma kal­ba. Nie­ka­da ne­no­rė­čiau iš­va­žiuo­ti“, – svars­to mo­te­ris, ves­da­ma į lau­ką pa­ro­dy­ti pum­pu­rus mez­gan­čios mag­no­li­jos, ro­žių, vy­ro ran­ko­mis su­ręs­tos pa­vė­si­nės, jo pri­žiū­ri­mų bi­čių. Tu­ri apie dvi­de­šimt šei­mų.

Iš Dau­no­riš­kės – į Ame­ri­ką

Ki­to­je ke­lio pu­sė­je – Van­dos ir An­ta­no Ma­lū­kų na­mai. Kie­me iš ply­tų su­mū­ry­ta erd­vi pa­sto­gė. Jo­je sto­vė­da­vo šei­mi­nin­kų ūkio tech­ni­ka. Tvar­te mū­kia du jau­tu­kai.

Bu­vę ūki­nin­kai į pa­sau­lį iš­lei­do ke­tu­ris vai­kus: vie­nas pa­sie­nie­tis, ki­tas in­for­ma­ti­kas, vie­na duk­ra va­dy­bi­nin­kė, vers­li­nin­kė, ki­ta – drau­dė­ja. Ame­ri­ko­je. Prieš 11 me­tų bū­da­ma Vil­niaus pe­da­go­gi­nio uni­ver­si­te­to stu­den­tė ant­ra­me kur­se su­si­gun­dė pro­gra­ma „Ke­liauk ir dirbk“, pa­gal ku­rią iš­vy­ko į JAV ke­liems mė­ne­siams. Tė­vai pi­ni­gų ke­lio­nei ne­da­vė, bet ji ne­nu­lei­do ran­kų – pa­si­sko­li­no. Dir­bo vieš­bu­ty­je kam­ba­rių tvar­ky­to­ja. Laiš­kuo­se tė­vams ra­šė, kad nuo che­mi­ka­lų su­ski­li­nė­jo ran­kų oda, ir at­vi­ra­vo: „Ma­ma, do­le­riai ant me­džių neau­ga.“

Ta­čiau be­si­mo­ky­da­ma tre­čia­me kur­se vėl pa­si­nau­do­jo ta pa­čia pro­gra­ma ir, ant­rą­syk iš­vy­ku­si į JAV, ne­beg­rį­žo.

Prieš še­še­rius me­tus Van­da ir An­ta­nas Ma­lū­kai ap­lan­kė tą „pie­no upių ir auk­so kal­nų“ že­mę Ame­ri­ką. Per­va­žia­vo sker­sai išil­gai dau­ge­lį na­cio­na­li­nių par­kų, ža­vė­jo­si gam­tos tva­ri­niais.

Abu su vy­ru – že­mai­čiai nuo Ži­di­kų, su­si­pa­ži­no stu­di­juo­da­mi Že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je, su­si­tuo­kė. Pa­gal pa­sky­ri­mą tu­rė­jo vyk­ti į Že­mai­ti­ją, bet ten il­gai neap­sis­to­jo. Ra­do skel­bi­mą laik­raš­ty­je, kad Jo­niš­kio ra­jo­no „Did­vy­rio“ ko­lū­kis ieš­ko ag­ro­no­mo ir me­cha­ni­za­to­riaus, kaip tik abu šias spe­cia­ly­bes bai­gę.

At­vy­kę Dau­no­riš­kė­je ga­vo nau­ją alyt­na­mį, ku­rio sie­nos kaip po­pie­ri­nės, už­tat įves­tas van­den­tie­kis ir nuo­te­kos.

Pra­si­dė­jus At­gi­mi­mui Van­da Ma­lū­kie­nė, su tė­vais nuo 8 mė­ne­sių iki de­šim­ties me­tų min­džiu­si Kras­no­jars­ko kraš­to že­mę trem­ty­je, pa­ju­to lais­vės dvelks­mą. Pa­ti or­ga­ni­za­vo vie­ti­nių iš­vy­ką į Bal­ti­jos ke­lią, at­vi­rai reiš­kė ne­pa­si­ten­ki­ni­mą san­tvar­ka. Ko­lū­kio pir­mi­nin­kas tai „įver­ti­no“ – mo­te­ris pir­mo­ji bu­vo at­leis­ta iš dar­bo. Vė­liau – ir jos vy­ras.

Spe­cia­lis­tė ėjo ra­vė­ti run­ke­lių, dir­bo par­da­vė­ja, pa­va­da­vo pa­šti­nin­kę ir kai ku­rių bu­vo pa­šie­pia­ma, kad „vaikš­to su ter­ba“. Ta­čiau vis­kas pa­si­kei­tė, kai su vy­ru su­si­grą­ži­no tė­vų že­mę, iš bend­ro­vės už pa­jus ga­vo kar­vių, ver­šių, pra­dė­jo ūki­nin­kau­ti.

Nors iš pra­džių pa­sku­ti­nius viš­tų kiau­ši­nius te­ko par­da­vi­nė­ti, kad su­kaup­tų lė­šų tech­ni­kai, vė­liau už pa­stan­gas bu­vo at­ly­gin­ta su kau­pu.

Kai­me įsi­kū­rė ir dau­giau stip­rių ūki­nin­kų: Sau­lius Su­ba­čius, Juo­zas Po­vi­lai­tis, Žyd­rius Uta­kis, Ni­jo­lė Luk­šie­nė bei dar ke­li, pas ku­riuos vie­ti­niai gau­na dar­bo. Ne­ma­žai dau­no­riš­kie­čių vyks­ta dirb­ti į Jo­niš­kį.

Da­bar že­mės my­lė­to­jai Ma­lū­kai – pir­mi­nin­kai. An­ta­ną kai­mo žmo­nės va­sa­rį iš­rin­ko bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ku, o Van­da jau ant­rą ka­den­ci­ją va­do­vau­ja Lie­tu­vos pen­si­nin­kų są­jun­gos „Bo­čiai“ Jo­niš­kio ra­jo­no bend­ri­jai.

Iš ran­kų 67-erių me­tų ener­gin­ga mo­te­ris ne­pa­lei­džia plan­še­tės: „Ji su ma­ni­mi vi­sa­da kar­tu. Dar­bo kam­ba­ry­je sto­vi sta­cio­na­rus kom­piu­te­ris, mie­ga­ma­ja­me – ne­šio­ja­masis „lap­to­pas“.

80-me­tė mo­ko­si bend­rau­ti „Sky­pe“

Apie mo­ky­mą­si „Sky­pe“ bend­rau­ti su į Ang­li­ją emig­ra­vu­sia duk­ra kal­ba 80-me­tė Sta­sė Lukš­tie­nė.

Duk­tė iš­vy­ko prieš de­šimt me­tų, dir­ba dirb­ti­nių gė­lių ga­my­bo­je. Ten užau­go ir trys anū­kės. Vie­na iš­te­kė­jo už bul­ga­ro, jie ne­se­niai su­si­lau­kė pir­ma­gi­mio.

„Ir ma­no tarp­tau­ti­nė šei­ma bu­vo. Vy­ras, ku­rį se­niai pa­lai­do­jau, lat­vis. Aš pa­ti lat­vių kai­my­nys­tė­je au­gau, jų kal­bą ge­rai iš­mo­kau, – sa­ko gar­baus am­žiaus mo­te­ris. – Ge­rai, kad prieš 25-erius me­tus iš vien­kie­mio Nar­tau­čiuo­se per­si­kė­lė­me į Dau­no­riš­kę. Ką da­bar ten vie­na da­ry­čiau?“

Ji 33-ejus me­tus dir­bo pie­no punk­to pie­no su­rin­kė­ja. Va­žiuo­da­vo pa­kie­miais su ark­liu, tą­sy­da­vo sun­kius bi­do­nus. Nak­ti­mis tvar­ky­da­vo są­skai­tas. Da­bar va­ka­rais narp­lio­ja siū­lus, per žie­mą nu­mez­gė 30 po­rų ko­ji­nių: už­teks vi­siems trims vai­kams, anū­kams. Se­no­lė lai­ko viš­tų, ož­ky­tę, prieš me­tus ir kiau­lių au­gi­no.

Iš­ly­dė­da­ma Sta­sė Lukš­tie­nė pra­si­ta­ria už ke­lių die­nų va­žiuo­sian­ti į Šiau­lius pas ekst­ra­sen­sę, ku­rią kar­tais ro­do per te­le­vi­zi­ją.

Kar­tą jau bu­vo, pa­sa­kė „tei­sy­bę“. Iš nuo­trau­kos ir apie ar­ti­muo­sius, atei­tį ga­li pa­pa­sa­ko­ti.

Dva­ro gy­ven­to­jai

Prie Dau­no­riš­kės kai­mo be­veik pri­si­glau­dęs me­di­nis, įgriu­vu­siu sto­gu, iš­dau­žy­tais lan­gais Dau­no­ra­vos dva­ro gy­ve­na­ma­sis na­mas su ūkio pa­sta­tais.

1854–1855 me­tais dva­ro rū­mus pa­sta­tė gra­fas Kei­zer­lin­gas, ku­rio gi­mi­nė ki­lu­si iš Vest­fa­li­jos, ta­čiau vie­na at­ša­ka nuo XV am­žiaus gy­ve­na Lat­vi­jo­je, ku­ri pra­si­de­da vos už ke­lių ki­lo­met­rų.

Dva­ras tu­rė­jo 250 hek­ta­rų že­mės, dvi ark­li­des, du ku­me­ty­nus, dar­ži­nes, kiau­li­des, rū­sių, jau­ją, san­dė­lių. XX am­žiaus pra­džio­je dva­ras bu­vo ta­pęs kul­tū­ros ži­di­niu, ja­me rink­da­vo­si žmo­nės, ku­riems rū­pė­jo me­nas, mu­zi­ka. Juo­dais rū­bais vil­kin­ti dva­ri­nin­kė va­ka­rais for­te­pi­jo­nu skam­bin­da­vo L. van Bet­ho­ve­ną. Pra­si­dė­jus II pa­sau­li­niam ka­rui sa­vi­nin­kai iš­vy­ko į Vo­kie­ti­ją.

Ly­giai prieš me­tus, ly­di­mas ra­jo­no pa­vel­do­sau­gi­nin­kės Vil­mos Bar­ta­šie­nės, dva­rą ap­lan­kė gra­fas Diet­ri­chas Kei­zer­lin­gas iš Vo­kie­ti­jos, ak­ty­viai be­si­do­min­tis gar­sios gi­mi­nės praei­ti­mi, ren­kan­tis is­to­ri­nę me­džia­gą, tiks­li­nan­tis duo­me­nis ar­chy­vuo­se.

Sve­čias glos­tė ir fo­tog­ra­fa­vo pa­sta­tų sie­nas, lyg no­rė­da­mas pa­jaus­ti ar­ti­mą anks­tes­nių am­žių dva­sią.

Dau­no­ra­vos dva­ras, pri­klau­san­tis Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bei, ne­re­no­vuo­ja­mas nyks­ta. Me­di­niuo­se bu­vu­sio dva­ro griau­čiuo­se įsi­kū­ru­si vie­na mo­te­ris. Nors bet ka­da ga­li už­griū­ti.

Vie­na­me iš mū­ri­nių dva­ro so­dy­bos pa­sta­tų gy­ve­na po­ra ir vie­ni­šas vy­riš­kis, pri­si­sta­tan­tis esąs vo­kiš­kos kil­mės – Jo­nas Ra­pim­ber­gas, kaip ir bu­vę sa­vi­nin­kai Kei­zer­lin­gai.

J. Ra­pim­ber­gas dva­ro ad­re­su ne­re­gist­ruo­tas, čia ap­si­gy­ve­no sa­va­va­liš­kai. Vy­ras sa­ko sto­vin­tis ei­lė­je so­cia­li­niam būs­tui gau­ti. Siū­lė se­niū­nė jam ir ki­tiems dva­ro įna­miams kel­tis į tuš­čius bu­tus Taut­gi­niuo­se. Ne­su­ti­ko. Par­duo­tu­vė per to­li.

Jo­nas pyks­ta ant val­džios, kad la­bai ma­žai pi­ni­gų gau­na, tu­rė­da­mas „ant­rą in­va­li­du­mo gru­pę“. „Besp­re­die­las“ (savivalė – aut.pa­st.)“. Ti­ki­na esąs sta­ty­bi­nin­kas, ta­čiau gre­ta pa­sta­to šu­li­nys – neuž­deng­tas, bet ka­da ga­li koks pra­ša­lai­tis įkris­ti.

Pa­lie­ka­me jį, de­monst­ruo­jan­tį pa­sta­to puoš­me­ną – pa­ke­lė­se ras­tus au­to­mo­bi­lių rat­lan­kius, su­ka­bin­tus kaip ar­ką virš įė­ji­mo.

Au­to­rės nuo­tr.

NUO­MO­NĖ: Iš vy­ro ran­ko­mis de­ko­ruo­tos pa­vė­si­nės žvel­gian­ti Ja­ni­na Nor­ku­vie­nė įsi­ti­ki­nu­si, kad sa­vo­je že­mė­je gy­ven­ti vis tiek ge­riau­sia.

PRI­VA­LU­MAS: Be­ne vie­nin­te­lis pri­va­lu­mas, anot gy­ven­to­jų, kad į Dau­no­riš­kę ve­da as­fal­tas.

PIR­MI­NIN­KAI: Bu­vę ūki­nin­kai Van­da ir An­ta­nas Ma­lū­kai – abu pir­mi­nin­kai: An­ta­ną dau­no­riš­kie­čiai va­sa­rį iš­rin­ko bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ku, o Van­da jau ant­rą ka­den­ci­ją va­do­vau­ja Lie­tu­vos pen­si­nin­kų są­jun­gos „Bo­čiai“ Jo­niš­kio ra­jo­no bend­ri­jai.

SKAI­ČIAI: Par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kė Vi­da Svei­kac­kie­nė (kai­rė­je) ir par­da­vė­ja Dai­va su­skai­čia­vo, kad Dau­no­riš­kė­je yra 15 tuš­čių na­mų.

JAU­TU­KAS: An­ta­nas Ma­lū­kas ran­da lai­ko ir jau­tu­kų prie­žiū­rai.

BEND­RA­VI­MAS: 80-me­tė Sta­sė Lukš­tie­nė sa­ko be­si­mo­kan­ti „sky­pe“ nau­do­tis, kad ga­lė­tų su de­šimt me­tų Ang­li­jo­je gy­ve­nan­čia duk­ra bend­rau­ti.

PER­MAI­NOS: Ka­dai­se čia vei­kė Dau­no­riš­kės kai­mo mo­kyk­la, o da­bar iš­ly­di­mi mi­ru­sie­ji.

ŽENK­LAI: Gy­vy­bės kai­me dar yra.

BŪS­TAS: Me­di­nia­me, įgriu­vu­siu sto­gu Dau­no­ra­vos dva­ro pa­sta­te dar gy­ve­na mo­te­ris, pa­vel­dė­ju­si bu­tą iš tė­vų bei se­ne­lių.

PA­SI­RIN­KI­MAS: Jo­nas Ra­pim­ber­gas vie­to­je se­niū­ni­jos siū­lo­mo so­cia­li­nio būs­to Taut­gi­nių kai­mo dau­gia­bu­ty­je, pa­si­rin­ko sa­va­va­liš­kai gy­ven­ti vie­na­me iš dva­ro komp­lek­so pa­sta­tų.