
Naujausios
Emigracijos ženklai: į anglijas arba į kapus
Daunoriškėje (Joniškio rajonas) karo nė maro nebuvo, tačiau per paskutinius aštuonerius metus neliko trečdalio kaimo. Pagrindinėje gatvėje nedega šviesos – namai tušti. Tokia oficialioji statistika, o vietos „infocentre“ – parduotuvėje – išgirdome, kad kaimas ir finansiškai, ir demografiškai pasikeitė 50 procentų. Kas įsitvirtino miestuose, kas emigravo į anglijas arba – į Anapilį, o buvusių laikų didybę liudija griūvantis Daunoravos dvaro pastatas.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Kaimas pasikeitė
Daunoriškės kaimas nuo Joniškio miesto nutolęs 10 kilometrų.
Pakeliui dvelkia pavasariu: padange praskrenda žąsų trikampis, rapsų laukais nudulka penkių stirnaičių pulkas – tik balti pasturgaliai sušmėžuoja.
Gamtos prieglobstyje iškyla pirmieji Daunoriškės namai. Kaime 2008 metais gyveno 210 žmonių, 2016-aisiais liko 154.
Prie parduotuvės stovi dailios medinės sūpynės. Kol tėvai perka, vaikai supdamiesi bando pagauti už uodegos savo svajones.
„Per pastaruosius dešimt metų kaimas pasikeitė 50 procentų: ir finansiškai, ir pagal amžių. Senieji gyventojai miršta, jaunimas, baigęs mokyklas Joniškyje, išvažiuoja, – sako 13 metų individualiai prekybos įmonei vadovaujanti savininkė Vida Sveikackienė. – Daunoriškėje yra 15 parduodamų namų, visas keturbutis tuščias. Buvusi bibliotekininkė išvažiavo į Angliją pas tris dukras, liko tuščia sodyba. Pastaruoju metu į kaimą atsikėlė šeima su septyniais vaikais, bent pagyvėjimas.“
Pasak kaimo senbuvės, vietiniai mažai kur išeina, nors dabartinė bibliotekininkė kaip bitelė sukasi, kviečia. Šiemet Užgavėnėms kepė blynus, bet žmonių nesusirinko.
Nors V. Sveikackienės namas – pagrindinėje Joniškio gatvėje, vakarais eidama iš darbo kartais turi įsignybti į šoną, ar nesapnuoja – nė viename pastate nedega šviesa. Gatvė – tuščia. Kas išsikėlė į miestą, kas emigravo į užsienį, kas – į Anapilį.
Vasarą prasideda judėjimas. Ūkininkai skuba į laukus, pakeliui mineralinio nusiperka. Čia pat ir vietinė „darbo birža“ – kieme galima užtikti darbininkų.
Sustoja pravažiuojantys latviai, kuriems lietuviškos prekės atrodo pigesnės.
„Ištirpo“ jaunų žmonių gretos. Vos per dvidešimt metų likę tik du vyrukai. Merginos – nė vienos.
Savoje žemėje geriausia
Už posūkio – dviaukštis baltų ir raudonų plytų pastatas užkaltomis paradinėmis durimis. Jos atsiveria tada, kai salėje šarvojamas mirusysis.
„Kadaise ten klegėjo mokinių juokas. Veikė pagrindinė mokykla. Seniai uždarė, – linguoja galva kaimo gyventoja Janina Norkuvienė. – Ir pašto nebėra. Už elektrą susimokėti važiuojame į Joniškį automobiliu. Kas neturi, gali autobusu, jis dar du kartus per dieną pravažiuoja geru asfaltuotu keliu. Ačiū už tai Europos Sąjungai!“
Moteris bando skaičiuoti: vienos bičiulės dukra emigravo, kitos – sūnus. Gretimoje gatvėje žmogus nusipirko dviaukštį namą, bet stogui perdengti pinigų nepakako. Išvažiavo į užsienį užsidirbti ir jau daug metų nei žinios, nei paties savininko. Pastatas, niokojamas gamtos, tapo vaiduokliu.
J. Norkuvienės trys sūnūs Lietuvoje: kompiuterinių technologijų specialistas, žemės ūkio produkcijos ir prekybos įmonės darbuotojas, trečias užsiima statybos darbais. Du taip pat paragavo užsienietiškos duonos.
„Man atrodo, kad savoje žemėje geriausia. Pažįstami žmonės, žinoma kalba. Niekada nenorėčiau išvažiuoti“, – svarsto moteris, vesdama į lauką parodyti pumpurus mezgančios magnolijos, rožių, vyro rankomis suręstos pavėsinės, jo prižiūrimų bičių. Turi apie dvidešimt šeimų.
Iš Daunoriškės – į Ameriką
Kitoje kelio pusėje – Vandos ir Antano Malūkų namai. Kieme iš plytų sumūryta erdvi pastogė. Joje stovėdavo šeimininkų ūkio technika. Tvarte mūkia du jautukai.
Buvę ūkininkai į pasaulį išleido keturis vaikus: vienas pasienietis, kitas informatikas, viena dukra vadybininkė, verslininkė, kita – draudėja. Amerikoje. Prieš 11 metų būdama Vilniaus pedagoginio universiteto studentė antrame kurse susigundė programa „Keliauk ir dirbk“, pagal kurią išvyko į JAV keliems mėnesiams. Tėvai pinigų kelionei nedavė, bet ji nenuleido rankų – pasiskolino. Dirbo viešbutyje kambarių tvarkytoja. Laiškuose tėvams rašė, kad nuo chemikalų suskilinėjo rankų oda, ir atviravo: „Mama, doleriai ant medžių neauga.“
Tačiau besimokydama trečiame kurse vėl pasinaudojo ta pačia programa ir, antrąsyk išvykusi į JAV, nebegrįžo.
Prieš šešerius metus Vanda ir Antanas Malūkai aplankė tą „pieno upių ir aukso kalnų“ žemę Ameriką. Pervažiavo skersai išilgai daugelį nacionalinių parkų, žavėjosi gamtos tvariniais.
Abu su vyru – žemaičiai nuo Židikų, susipažino studijuodami Žemės ūkio akademijoje, susituokė. Pagal paskyrimą turėjo vykti į Žemaitiją, bet ten ilgai neapsistojo. Rado skelbimą laikraštyje, kad Joniškio rajono „Didvyrio“ kolūkis ieško agronomo ir mechanizatoriaus, kaip tik abu šias specialybes baigę.
Atvykę Daunoriškėje gavo naują alytnamį, kurio sienos kaip popierinės, užtat įvestas vandentiekis ir nuotekos.
Prasidėjus Atgimimui Vanda Malūkienė, su tėvais nuo 8 mėnesių iki dešimties metų mindžiusi Krasnojarsko krašto žemę tremtyje, pajuto laisvės dvelksmą. Pati organizavo vietinių išvyką į Baltijos kelią, atvirai reiškė nepasitenkinimą santvarka. Kolūkio pirmininkas tai „įvertino“ – moteris pirmoji buvo atleista iš darbo. Vėliau – ir jos vyras.
Specialistė ėjo ravėti runkelių, dirbo pardavėja, pavadavo paštininkę ir kai kurių buvo pašiepiama, kad „vaikšto su terba“. Tačiau viskas pasikeitė, kai su vyru susigrąžino tėvų žemę, iš bendrovės už pajus gavo karvių, veršių, pradėjo ūkininkauti.
Nors iš pradžių paskutinius vištų kiaušinius teko pardavinėti, kad sukauptų lėšų technikai, vėliau už pastangas buvo atlyginta su kaupu.
Kaime įsikūrė ir daugiau stiprių ūkininkų: Saulius Subačius, Juozas Povilaitis, Žydrius Utakis, Nijolė Lukšienė bei dar keli, pas kuriuos vietiniai gauna darbo. Nemažai daunoriškiečių vyksta dirbti į Joniškį.
Dabar žemės mylėtojai Malūkai – pirmininkai. Antaną kaimo žmonės vasarį išrinko bendruomenės pirmininku, o Vanda jau antrą kadenciją vadovauja Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Joniškio rajono bendrijai.
Iš rankų 67-erių metų energinga moteris nepaleidžia planšetės: „Ji su manimi visada kartu. Darbo kambaryje stovi stacionarus kompiuteris, miegamajame – nešiojamasis „laptopas“.
80-metė mokosi bendrauti „Skype“
Apie mokymąsi „Skype“ bendrauti su į Angliją emigravusia dukra kalba 80-metė Stasė Lukštienė.
Duktė išvyko prieš dešimt metų, dirba dirbtinių gėlių gamyboje. Ten užaugo ir trys anūkės. Viena ištekėjo už bulgaro, jie neseniai susilaukė pirmagimio.
„Ir mano tarptautinė šeima buvo. Vyras, kurį seniai palaidojau, latvis. Aš pati latvių kaimynystėje augau, jų kalbą gerai išmokau, – sako garbaus amžiaus moteris. – Gerai, kad prieš 25-erius metus iš vienkiemio Nartaučiuose persikėlėme į Daunoriškę. Ką dabar ten viena daryčiau?“
Ji 33-ejus metus dirbo pieno punkto pieno surinkėja. Važiuodavo pakiemiais su arkliu, tąsydavo sunkius bidonus. Naktimis tvarkydavo sąskaitas. Dabar vakarais narplioja siūlus, per žiemą numezgė 30 porų kojinių: užteks visiems trims vaikams, anūkams. Senolė laiko vištų, ožkytę, prieš metus ir kiaulių augino.
Išlydėdama Stasė Lukštienė prasitaria už kelių dienų važiuosianti į Šiaulius pas ekstrasensę, kurią kartais rodo per televiziją.
Kartą jau buvo, pasakė „teisybę“. Iš nuotraukos ir apie artimuosius, ateitį gali papasakoti.
Dvaro gyventojai
Prie Daunoriškės kaimo beveik prisiglaudęs medinis, įgriuvusiu stogu, išdaužytais langais Daunoravos dvaro gyvenamasis namas su ūkio pastatais.
1854–1855 metais dvaro rūmus pastatė grafas Keizerlingas, kurio giminė kilusi iš Vestfalijos, tačiau viena atšaka nuo XV amžiaus gyvena Latvijoje, kuri prasideda vos už kelių kilometrų.
Dvaras turėjo 250 hektarų žemės, dvi arklides, du kumetynus, daržines, kiaulides, rūsių, jaują, sandėlių. XX amžiaus pradžioje dvaras buvo tapęs kultūros židiniu, jame rinkdavosi žmonės, kuriems rūpėjo menas, muzika. Juodais rūbais vilkinti dvarininkė vakarais fortepijonu skambindavo L. van Bethoveną. Prasidėjus II pasauliniam karui savininkai išvyko į Vokietiją.
Lygiai prieš metus, lydimas rajono paveldosaugininkės Vilmos Bartašienės, dvarą aplankė grafas Dietrichas Keizerlingas iš Vokietijos, aktyviai besidomintis garsios giminės praeitimi, renkantis istorinę medžiagą, tikslinantis duomenis archyvuose.
Svečias glostė ir fotografavo pastatų sienas, lyg norėdamas pajausti artimą ankstesnių amžių dvasią.
Daunoravos dvaras, priklausantis Joniškio rajono savivaldybei, nerenovuojamas nyksta. Mediniuose buvusio dvaro griaučiuose įsikūrusi viena moteris. Nors bet kada gali užgriūti.
Viename iš mūrinių dvaro sodybos pastatų gyvena pora ir vienišas vyriškis, prisistatantis esąs vokiškos kilmės – Jonas Rapimbergas, kaip ir buvę savininkai Keizerlingai.
J. Rapimbergas dvaro adresu neregistruotas, čia apsigyveno savavališkai. Vyras sako stovintis eilėje socialiniam būstui gauti. Siūlė seniūnė jam ir kitiems dvaro įnamiams keltis į tuščius butus Tautginiuose. Nesutiko. Parduotuvė per toli.
Jonas pyksta ant valdžios, kad labai mažai pinigų gauna, turėdamas „antrą invalidumo grupę“. „Bespredielas“ (savivalė – aut.past.)“. Tikina esąs statybininkas, tačiau greta pastato šulinys – neuždengtas, bet kada gali koks prašalaitis įkristi.
Paliekame jį, demonstruojantį pastato puošmeną – pakelėse rastus automobilių ratlankius, sukabintus kaip arką virš įėjimo.
Autorės nuotr.
NUOMONĖ: Iš vyro rankomis dekoruotos pavėsinės žvelgianti Janina Norkuvienė įsitikinusi, kad savoje žemėje gyventi vis tiek geriausia.
PRIVALUMAS: Bene vienintelis privalumas, anot gyventojų, kad į Daunoriškę veda asfaltas.
PIRMININKAI: Buvę ūkininkai Vanda ir Antanas Malūkai – abu pirmininkai: Antaną daunoriškiečiai vasarį išrinko bendruomenės pirmininku, o Vanda jau antrą kadenciją vadovauja Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Joniškio rajono bendrijai.
SKAIČIAI: Parduotuvės savininkė Vida Sveikackienė (kairėje) ir pardavėja Daiva suskaičiavo, kad Daunoriškėje yra 15 tuščių namų.
JAUTUKAS: Antanas Malūkas randa laiko ir jautukų priežiūrai.
BENDRAVIMAS: 80-metė Stasė Lukštienė sako besimokanti „skype“ naudotis, kad galėtų su dešimt metų Anglijoje gyvenančia dukra bendrauti.
PERMAINOS: Kadaise čia veikė Daunoriškės kaimo mokykla, o dabar išlydimi mirusieji.
ŽENKLAI: Gyvybės kaime dar yra.
BŪSTAS: Mediniame, įgriuvusiu stogu Daunoravos dvaro pastate dar gyvena moteris, paveldėjusi butą iš tėvų bei senelių.
PASIRINKIMAS: Jonas Rapimbergas vietoje seniūnijos siūlomo socialinio būsto Tautginių kaimo daugiabutyje, pasirinko savavališkai gyventi viename iš dvaro komplekso pastatų.