Naujausios
Dvi kryžkelės: tarp Vytauto ir tanko
Du Šiaulių apskrities kaimai savo kryžkelėse saugo atminimo ženklus. Vieno kaimo kryžkelėje – išsaugotas per sovietmetį iš kaimo žmonių aukų pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam, kitoje kryžkelėje – ant pjedestalo užkeltas sovietinis tankas. Ne Žaliojo tilto skulptūra, bet žalias.
Kaip gyvena kaimai su tokiais skirtingais savo ženklais?
„Šiaulių kraštas“ keliavo į Dirvonėnų ir Juodeikių kaimus, kuriuos skiria vos 60 kilometrų. Keliavo į praeitį ir dabartį, ieškodamas, kokia bus kaimų ateitis.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Tankas kaimo kryžkelėje
Dirvonėnai, Šiaulių rajonas. Kaimo kryžkelėje – žaliai nudažytas tankas, be vikšrų, bet su vamzdžiu.
Informacinė lentelė naujai išgraviruota nupoliruotame akmenyje ant pjedestalo. Gausiai apsodintos gėlės apie paminklą kiek apvytusios, tikriausiai nuo kaitros ir sausros.
Krito Žaliojo tilto skulptūros, į Grūto parko balas „subrido“ komunistinių laikų menas. Dirvonėnų tankas liko. Nors taikytasi ir jį nuversti. Žmonės neleido.
„Žmonės pasakė – pripratome, jis niekam netrukdo ir mes raudoni nuo to netapsime. Palikit, kaip radot! Kad ir anūkai rastų“, – liudija kaimo žmonių nuotaikas Dirvonėnuose gyvenanti Janina Jankauskienė.
Keistas jausmas matyti sovietinį tanką, kai kai pro šalį lekia paskutinės mados „Toyota“ ir BMW, o pradinių klasių Dirvonėnų kaimo mokyklos mokinukai brauko per išmaniųjų telefonų ekranus, bendraudami su pusbroliu kur nors Vokietijoje ar Anglijoje.
Nemažai Dirvonėnų vaikų iš tiesų gyvena emigracijoje, o į Dirvonėnus grįžta tik trumpų vasaros atostogų pas pensininkus senelius. Todėl vasaromis atrodo, kad ne taip jau ir mažai vaikų kaime. Tai – tik iliuzija.
„Bet visa tai tikrai ne dėl tanko kryžkelėje! Ne tankas čia kaltas...“ – susimąsto Janina.
Esmė
Iš keturių Janinos vaikų – vienas gyvena Anglijoje. Prieš trejus metus išvažiavo su šeima, kai neteko darbo – pragyvenimo šaltinio. Kiti trys su šeimomis gyvena ir dirba Lietuvoje, du iš jų – Šiauliuose.
Dirvonėnų apylinkėse – Janinos šaknys. Ji – ketvirtoji giminės karta, gimusi ir gyvenanti čia. Janinai neužilgo sukaks 70 metų.
Janinos seneliai atsikėlė gyventi į Dirvonėnus dar dvaro laikais. „Atsikėlė, nes čia buvo darbo!“, – pasakojo Janina.
Jeigu būtų darbo, įsitikinusi moteris, Dirvonėnai, kaip ir anksčiau būtų pilni jaunų žmonių. Dabar čia dauguma – pensininkai ir tų pačių ne kažin kiek. Kaime pilna tuščių trobų – eik ir gyvenk. Bet žmonėms reikia ne tik pastogės.
Dirvonėnuose yra pora lentpjūvių, stiprus ūkininko ūkis. Bet ūkininkui, kaip pasakojo Janina, nereikia daug darbininkų – kelių mechanizatorių, kelių melžėjų.
Janina grįžo su vyru apie 1970-uosius metus atgal į Dirvonėnus gyventi taip pat dėl to, kad buvo darbo. Buvo stiprus kolūkis. Dirbo kontoroje kasininke, vėliau buhaltere. Dar vėliau įsidarbino pašte laiškaneše. Bet Janiną perspėjo, kad paštą gali uždaryti, tad ji pasirinko spaudos platintojos darbą. Janina šypsosi, kai užkalbiname ir prisistatome. Ji, berods, nuo 1992 metų į kaimynų namus atneša naują „Šiaulių krašto“ numerį.
„Aš labai laiminga, kad turiu darbo!“ – atsisveikina Janina. Skuba pas dvi savo karveles.
Jaunimą sulaikys darbas
Prie kryžkelės tanko sutinkame Iloną su dviem dukromis. Viktorijai – aštuoniolika, Karolinai – septyniolika. Abi merginos mokosi Kuršėnų politechnikos mokykloje. Viktorija bus barmenė-padavėja, o Karolina – virėja.
„Jeigu pavyks gauti darbo – labai norime likti Lietuvoje. Čia namai, šeima“, – rimtai svarsto Viktorija, nors neseniai grįžo iš užsienio, kur viešėjo pas seserį.
Trys Ilonos vaikai – du sūnūs ir dukra – gyvena užsienyje. Didelis džiaugsmas motinai, kad bent jauniausios dukros nori likti čia.
Merginos tikina tą patį: žmones Lietuvoje gali sulaikyti tik darbas. „Būtų darbo, nereikėtų keikti nei valdžios, nei santvarkos, nei prie euro brangstančių prekių“, – įsitikinusi Ilona, Dirvonėnuose gyvenanti nuo gimimo.
Karvę reikia turėti
Du pedagogai tėvas Vaclovas ir sūnus Raimundas Keliuočiai savo gyvenimą ir darbą susiejo su Dirvonėnais. Vaclovas Keliuotis Dirvonėnų mokyklos direktoriumi dirbo nuo 1953 iki 1992 metų. Sūnus mokyklos vairą perėmė nuo 1992 metų.
Pirmasis rugsėjis „prie euro“. Ar vaikams išleisti į mokyklą tėvai vis dar pardavinėja karves?
„Karvę pirmiausia reikia turėti! Anksčiau kiekviename kieme buvo bent po vieną karvę, dabar visame kaime gal penkias karves ir suskaičiuotume“, – sako Raimundas Keliuotis.
Direktorius mena laikus, kai kaimo žmonės materialiai jau pakankamai neblogai gyveno. Paradoksas, bet po Nepriklausomybės atgavimo žmonės kaime ėmė skursti. Iš pradžių seną techniką iš kolūkio išsidalijo, bet ta greitai supuvo, sugriuvo. Ką nors auginti vis labiau ėmė neapsimokėti. Žemes ėmė supirkinėti, ūkiai stambėjo. Ir paprasti žmoneliai liko be nieko.
Raimundas skaičiuoja, kad prieš kelerius metus apie 80 procentų Dirvonėnų pagrindinę mokyklą lankančių vaikų gavo nemokamą maitinimą, nes yra socialiai remtini. Šiemet bus ne ką mažiau.
Kai mokyklai vadovavo Vaclovas Keliuotis, nebuvo nė vieno kaimo vaiko, valgančio nemokamai. Buvo kaimo valgykla ir visi joje maitindavosi už savo pinigus.
Kai 1979 metais R. Keliuotis baigė Dirvonėnų mokyklos vienuoliktą klasę, vienuoliktokų buvo 22. Neretai tekdavo rinkti ir paralelines klases. Dabar Dirvonėnų mokyklos vienoje klasėje mokosi nuo 5 iki 10 vaikų. Geriausiais laikais kaimo mokykloje buvo 375 vaikai, šiemet bus laimingi, jei į mokyklą rugsėjo 1-ąją ateis 61 mokinys.
„Geltonasis“ autobusas, kol kasdien suveža vaikus iš aplinkinių kaimų į Dirvonėnų mokyklą, nuvažiuoja 86 kilometrus.
Keliai nebeveda į tėviškę
Raimundas į tėviškę po studijų dirbti dailės mokytoju grįžo 1984 metais. Nors tada iš tiesų labiau bėgo nuo sovietinės armijos, nei galvojo apie grįžimą tėviškę. Tiesiog čia pasitaikė vieta mokykloje, o dirbančių kaime į kariuomenę neimdavo.
Vieta Raimundui atsilaisvino, kai dabar žinomas dailininkas ir rašytojas Petras Rakštikas, dirbdamas Dirvonėnų mokykloje dailės mokytoju, sulaukė 26-erių, kai į kariuomenę jau nebeėmė, ir tą pačią dieną išvažiavo į Šiaulius. Vieta liko Raimundui. Bet jis ir sulaukęs 26-erių sparnų kitur jau nebekilnojo.
Ką gali pasirinkti šiandieninis jaunimas, baigęs kaimo dešimtmetę mokyklą? Pagrindiniai srautai – į Kuršėnų gimnaziją arba profesines mokyklas.
„Londonas, Norvegija...“ – vardija R. Keliuotis.
Yra bandančių kabintis ir kaime, bet Dirvonėnuose net melžėjos darbo lengvai negausi – kelios vietos tėra pas ūkininkus ir tos pačios užimtos.
Ne lavina, o bukina
„Aš dabar esu beraštis“, – pilname knygų kambaryje sako vyresnysis Keliuotis, įpusėjęs devintą dešimtį kaimo eruditas, istorijos mokytojas.
Taip su ironija Vaclovas Keliuotis kalba apie informacines technologijas. Kompiuteriu jis nebesimokė dirbti, bene ką naujo sužinos iš kompiuterio visą gyvenimą su knygomis leidžiantis šviesuolis.
V. Keliuotis prisiminė signataro Jokūbo Minkevičiaus žodžius: „Žmonės su aukštuoju mokslu, bet be vidurinio išsilavinimo“.
„Paradoksas, bet juk iš tiesų dabar taip ir yra: baigia aukštuosius mokslus, bet žmogaus erudicija nesiekia net vidurinio išsilavinimo“, – išplečia signataro mintį V. Keliuotis.
„Išmaniosios lentos, kompiuteriai, išmanieji telefonai..., o vaikai rašyti nebemoka. Vaikai su pasaulinio garso technologijomis ne tobulėja, o bunka! Į vaiką atsisukti turime kuo skubiau, o ne kišti jam kompiuterį po nosimi“, – įsitikinęs R. Keliuotis.
Ne, jis tikrai ne prieš technologijas, jos reikalingos, bet tik po to, kai vaikas išmoksta skaityti ir rašyti.
Ar šiandieniniai vaikai benori skaityti iš knygų ir rašyti į sąsiuvinius?
„O kam? SMS žinutei užtenka ir pusės žodžio. Kam mokytis vaikui rašyti be klaidų, juk kompiuteryje yra programa, kuri ištaiso klaidas?“ – retorišku klausimu atsako R. Keliuotis.
Jis teigia, kad knygų tikrai neskaito nei gabūs, nei silpni mokiniai. Raimundas iš pradžių nesuvokė, kaip vaikas, perskaitęs elementarų sakinį iš vadovėlio, gali nieko nesuprasti, kas parašyta.
„Vaikas nepagauna minties, nors skaito elementarų sakinį kelis kartus. Pasiūliau skaityti drauge. Akys atsivėrė: kaip vaikas gali suvokti mintį, jeigu jo visas dėmesys yra sukauptas į tai, kaip teisingai perskaityti žodį, o ne ką jis reiškia. Sakinio pabaigoje vaikas nebeatsimena, ką skaitė pradžioje. Ir tokių vaikų ne tiek jau ir mažai!“ – neatsistebi mokytojas.
Meilė tėvynei – nuo tėvo ir motinos
Raimundas nesistebi, kad, pradėjus šiemet rinkti šauktinių kariuomenę, tiek daug norinčių išsisukti nuo kariuomenės atsirado. Pedagogas žino, kad tam yra viena labai rimta priežastis.
„Mes patriotizmo ne taip savo vaikus mokome. Mes ne vėliavą turime mylėti, ne vyriausybę, ne parlamentą, ne prezidentę. Mes turime mylėti ir gerbti tėvą, mamą. Tik nuo meilės tėvui ir mamai prasideda patriotizmas. Į karą žmonės eina ir žūsta didžiąja dalimi dėl to, kad siekia apginti savo tėvus, savo tėviškę, savo namus, kuriuose užaugo! Ir tik po to eina kalba apie valstybę, jos gynybą“, – pamoką ne iš vadovėlių apie patriotizmą dėsto R. Keliuotis.
Pedagogas įsitikinęs, kad šūkiais tėvynės meilės neįskiepysi: „Šūkiais auginame patriotiškumą ir tikime, kad vieną dieną mūsų jauni vyrai grįš iš užsienio, mes darbus ir eis tarnauti tėvynei? Nieko panašaus. Kai Lietuvą mylės per savo tėvus, kaimynus, gimines ir artimuosius, tada bus tikri patriotai!“
Šūviai į Vytauto paminklą atsimušė
Juodeikiai, Joniškio rajonas.
Kaimo kryžkelėje – ant didingo postamento paminklas Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Vytautui, išlikęs per karą, raudonąjį sovietmetį.
Kitąmet sukaks 80 metų, kai Juodeikių kaimo kryžkelėje kaimo žmonės pastatė šį istorinį paminklą.
Buvo 1936-ieji metai, tik ką paminėtas Vytauto Didžiojo mirties 500 metų jubiliejus. Lietuvos kaimai ir miesteliai tada lenktyniavo tarpusavyje, kas pastatys didingesnį paminklą Lietuvos didžiavyriui.
Juodeikiečiai, nors ir šiek tiek vėluodami, susidėjo pinigus ir vietinis liaudies meistras Juozas Šauleckas sukūrė paminklą.
Dar visai neseniai buvo likę žymių nuo kulkų, paleistų į paminklą sovietmečiu. Buvo lyg taikytasi ir traktoriumi nuvilkti paminklą, bet netyčia iššovė vieno iš kareivių šautuvas ir nušovė vieną iš griovėjų. Atsitraukė. Išsigando Aukščiausiojo bausmės. Taip Vytauto paminklas Juodeikiuose išliko iki mūsų dienų, nors daugelis jų buvo sunaikinti.
Juodeikių kaimo bendruomenės pirmininkė, Mikaičių girininkijos girininkė Eglė Ginkuvienė labiausiai tiki kita paminklo išlikimo per raudonmetį versija: išliko todėl, kad Juodeikiai labai atokus kaimas, pats rajono pakraštys, tarp gūdžių miškų, prasti keliai.
Mokykla, virtusi namais visiems
Šalia Vytauto paminklo – 1932-1934 metais pastatyta Juodeikių pradžios mokykla. Mokykla seniai nebeveikia. Dabar čia Juodeikių kaimo bendruomenės namai: šarvojimo salė, treniruoklių kambarys, biliardo stalas, bendruomenės archyvas, salė susiėjimams.
Kopiame senais laiptais į antrą aukštą. Buvusi miškininkė, dabar Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios tvarkytoja Dominyka Stravinskienė, nenustemba svečiais – čia dažnai ateina kaimo žmonės.
Dominykos namais dabar tapo buvusi kaimo mokykla, toks sprendimas buvo priimtas kaimo žmonių, nes negerai, kai namai be žmogaus. Nors kaimas labai ramus.
D. Stravinskienė ir bendruomenės pirmininkė E. Ginkuvienė – mama ir dukra. Eglę į atokų Juodeikių kaimą atvedė meilė. Įkandin dukros, auginti anūkų atvažiavo ir Dominyka. Nors moterų šaknys Šakiuose – jų širdis, mintys ir darbai skirti Juodeikiams gražinti, budinti ir išlikti.
Juodeikių kaime dabar gyvena apie 60 žmonių. Apie 1920 – 1936 metus, kai kaime iškilo pieninė, mokykla, paminklas Vytautui Didžiajam ir bažnyčia, gyveno apie 400 žmonių.
Nors žmonių ir labai nedaug, bet Juodeikių kaimo bendruomenė – stipri ir vieninga. Per pastaruosius keletą metų bendruomenė sugebėjo gauti lėšų devyniolikai projektų. Visi jie įgyvendinti taip: pinigų gavo tik medžiagoms, o dirbo visi, kas galėjo.
Aukojimo stebuklas
Eglės klausiu, ar šiandien Juodeikių kaimo žmonės aukotų kokiam nors bendram, istorinę vertę turinčiam projektui, kaip anos, tarpukario Lietuvos juodeikiškiai, pastatę iš sudėtinių lėšų paminklą Vytautui Didžiajam?
Aukojimo, bendruomeniškumo stebuklas Juodeikiuose išlikęs.
Pagal projektą Juodeikių kaimo bendruomenė tvarkė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Projektinių pinigų užteko tik sienoms nudažyti.
Stogas parūdijęs, nei šis, nei tas palikti tokį, norisi pakeisti, bet pinigų – nė cento. Paskaičiavo, kad naujam bokšto skardiniam stogui reikia 6000 litų.
Pasikalbėjo Juodeikių kaimo žmonės, pasitarė, paskaičiavo ir paaukojo. Kas kiek galėjo. Tiek, kad bažnyčios bokštas nušvistų.
Nors Juodeikių bažnyčią nuolatos telanko vos šeši kaimo gyventojai.
Visos bažnyčios vidaus ir išorės sienos nudažytos lygiai tokiomis pat spalvomis, kokiomis bažnyčią buvo atnaujinęs Juodeikiuose, tremtyje, klebonavęs šviesaus atminimo dominikonų vienuolis, kunigas Tėvas Stanislovas (Algirdas Mykolas Dobrovolskis). Juodeikių tremtyje jis išbuvo trejus metus nuo 1957 iki 1960 metų.
Bažnyčios lubos ir skliautas – žydri, lyg Dievo padangė, žydra pereina į rožinę spalvą. Virš aukų stalo kabo labai retas Lietuvos kaimuose Juodosios Madonos paveikslas.
Išlikęs senovinis šviestuvas, E. Ginkuvienės pasakojimu buvo tas stebuklingas palikimas, kuris „išmušo“ pinigų visos bažnyčios restauracijai, jei ne Kultūros paveldo registre esantis šviestuvas, nebūtų gavę pinigų bažnyčiai remontuoti, nes ji paskutinį kartą buvo remontuota apie 1960 metus.
Tėvo Stanislovo nušvitimai
2006 metais Juodeikių kaimo bendruomenės žmonės atsiduso lengviau, kai į bažnyčios šventorių, kaimo žmonių pastangomis, buvo sugrąžinta Tėvo Stanislovo sau pasistatyta gyventi nedidukė klėtelė. Sovietinio kolūkio laikais ta klėtelė buvo nutempta į kaimo pakraštį ir ten įkurtas pieno surinkimo punktas.
Kaimo žmonės ne tik išsaugojo klėtelę, bet ir Tėvo Stanislovo nukaltas saulutes, vienvietį klauptą, kur vienumoje meldėsi žmonių mylimas kunigas, pintą krėslą. Išsaugojo ir Tėvo Stanislovo „šaldytuvą“ – maisto spintelę, kurioje jis laikydavo tai, ką žmonės jam paaukodavo.
Tebestovi ir Tėvo Stanislovo rankomis iš plytų sumūrytos dvi koplytėlės – „Motinų ašaroms“ ir „Tėvų rūpesčiams“. Išpuoštos gėlėmis.
Rodos, svieto pakraštyje, tarp gūdžių miškų, žmonės be galo gerbia Tėvo Stanislovo palikimą ir tik griebiasi už galvos, kai prisimena, kad Dotnuvos vienuolyne, kur Tėvas Stanislovas praleido daugiausia laiko, kur vyko žmonių meilės ir tikėjimo nušvitimai, celėje tuoj po Tėvo Stanislovo mirties jaunasis klebonas įsirengė tualetą.
Vieškelio dulkių siena
Aplinkui Juodeikius išnyko daugybė kaimų. Nei trobų, nei žmonių, nei gyvenimų. Tik pavadinimai.
Kiek liko Juodeikiams?
E. Ginkuvienė skaičiuoja: iš 60 kaimo gyventojų – penki vaikai, lankantys mokyklą. Juodeikių ateitis priklauso nuo tų penkių vaikų – ar jie kursis kaime, ar norės čia gyventi, ar ras čia darbo.
Pagrindinė kaimo gatvė asfaltuota, bet asfaltas baigiasi ties kelio ženklu „Juodeikiai“.
Tik išvažiavus už ženklo, pakyla tiršta kelio dulkių siena. Kelio dulkės ir sausra pakelės miškų medžius pavertė sidabriniais.
Kaip ir visa Lietuva, Juodeikiai laukia lietaus. Bus ruduo, žiema, pavasaris ir vėl vasara. Nors ir gamtos ciklas jau nebe toks.
Jono TAMULIO nuotr.
TANKAS: Dirvonėnų kaimo kryžkelėje.
DARBAS: Dirvonėnuose gyvenanti Janina Jankauskienė įsitikinusi, kad tuštėjančius kaimus gali išgelbėti tik darbo vietos.
RAŠTINGUMAS: Pedagogai Raimundas (kairėje) ir Vaclovas Keliuočiai. Vaclovas Keliuotis, kaimo eruditas juokauja, kad tapo beraščiu, nes nebesimokė dirbti kompiuteriu. Ir čia pat priduria, kad dabar pilna žmonių su aukštojo mokslo diplomu, bet be vidurinio išsilavinimo.
MOKSLAI: Raimundas Keliuotis negali atsistebėti vaikais, nes jie neskaito knygų, sunkiai suvokia tekstą.
LAIKAS: Technika, prasilenkusi laike.
VYTAUTAS: Paminklas Juodeikiuose Vytautui Didžiajam išliko per visą sovietmetį. Paminklas statytas už kaimo žmonių aukas.
ERDVĖ: Paminklas Vytautui Didžiajam ir senoji kaimo mokykla Juodeikiuose yra atokiau nuo gyvenamųjų namų.
AUKA: Juodeikių kaimo bendruomenės pirmininkė Eglė Ginkuvienė pasakoja, kad prieš 80 metų kaimo žmonės aukojo Vytauto paminklui, dabar aukojo ir bažnyčios stogui.
ATMINIMAS: Juodeikių kaimo žmonės išsaugojo daiktus, kuriuos lietė ir naudojo buityje ir maldoje Tėvas Stanislovas.
MADONA: Retas atvejis atokių Lietuvos kaimų bažnyčiose, kad būtų Juodosios Madonos paveikslas.
ATMINTIS: Dominyka Stravinskienė džiaugiasi, kad Juodeikiuose sukauptas ir nedidelis kaimo istorijos ir jos žmonių atminimo archyvas.
