Durys į gyvenimo esmę

Durys į gyvenimo esmę

Du­rys į gy­ve­ni­mo es­mę

Šiau­lių ra­jo­no die­nos cent­ro su­tri­ku­sio in­te­lek­to as­me­nims įkū­rė­ja ir va­do­vė Vir­gi­ni­ja Nor­vai­šie­nė už­si­brė­žė įkur­ti dar vie­ną sto­te­lę ra­jo­no su­tri­ku­sio in­te­lek­to as­me­nims. Tai bus gy­ve­ni­mo na­mai, ku­rių Šiau­lių ra­jo­nas dar ne­tu­ri.

Ji jau su­kū­rė die­nos na­mus su­tri­ku­sio in­te­lek­to sa­vo ir ki­tų šei­mų vai­kams. Šiuo­se na­muo­se at­si­ve­ria du­rys į gy­ve­ni­mo es­mę ir į su­vo­ki­mą, ką dėl sa­vo vai­kų ga­li pa­jėg­ti padaryti mo­ti­nos.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Nau­ja vil­tis

Kai Kur­šė­nuo­se įsi­kū­ru­sio Šiau­lių ra­jo­no Die­nos cent­ro su­tri­ku­sio in­te­lek­to as­me­nims di­rek­to­rė Vir­gi­ni­ja Nor­vai­šie­nė vėl mi­na Šiau­lių ra­jo­no ta­ry­bos po­sė­džių ir pa­si­ta­ri­mų slenks­čius, jai pri­si­sta­ti­nė­ti ne­be­rei­kia. Vi­sų par­ti­jų po­li­ti­kai, vos Vir­gi­ni­ja at­si­sto­ja ir pra­de­da pa­sa­ko­ti, ko rei­kia ra­jo­no su­tri­ku­sio in­te­lek­to as­me­nims, pri­ta­ria­mai link­si, pa­dė­ko­ja už dar­bą ir bal­suo­ja už.

Da­bar Vir­gi­ni­ja už­si­mo­jo gre­ta Die­nos cent­ro pa­sta­ty­ti gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mus su­tri­ku­sio in­te­lek­to as­me­nims. Ir pa­sta­tys – tą ji ži­no tiks­liai, tik daug kas pri­klau­sys nuo ap­lin­ky­bių, ka­da ir iš ko­kio fon­do gaus pi­ni­gų. Vir­gi­ni­ja skai­čiuo­ja, kad vien me­to­di­ka, pa­gal ku­rią ga­lės kur­ti gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mus, biu­rok­ra­ti­niuo­se ko­ri­do­riuo­se su­ko­si ir kliu­vo ket­ve­rius me­tus.

Da­bar dar rei­kia ga­lu­ti­nio Šiau­lių ra­jo­no ta­ry­bos pri­ta­ri­mo, kad ra­jo­ne bū­tų vi­sas spekt­ras pa­slau­gų, rei­ka­lin­gų su­tri­ku­sio in­te­lek­to as­me­nims, o ta­da Vir­gi­ni­ja su bend­ra­min­čiais ga­lės ieš­ko­ti pro­gra­mos teik­ti pro­jek­tą ir gau­ti lė­šų pir­mie­siems ra­jo­ne neį­ga­lių­jų gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mams, kur neį­ga­lie­ji ga­lė­tų gy­ven­ti iki sa­vo gy­ve­ni­mo sau­lė­ly­džio, kur ga­lė­tų gy­ven­ti tie, ku­rie ne­te­ko ar­ti­mų­jų, ar­ba jau ne­be­su­ge­ba tin­ka­mai pa­si­rū­pin­ti Die­vo siųs­tu jiems iš­ban­dy­mu.

Kur­šė­nuo­se tė­ra tik vie­nas toks pa­sta­tas, kur lan­gai į mies­tą žiū­ri di­džiu­liais pa­veiks­lais, su­kur­tais pa­gal Die­nos cent­ro pro­jek­tą, kad pa­sta­tas ne­bū­tų toks niū­rus ir at­si­kra­ty­tų nar­ko­ma­nų lin­dy­nės var­do. Jau at­si­kra­tė, nes Die­nos cent­ras iš­ro­vė vi­sus ap­link au­gu­sius kem­sy­nus.

Anks­čiau čia bu­vo Kur­šė­nų slau­gos na­mai, vė­liau pa­sta­tą pe­rė­mė Vals­ty­bės tur­to fon­das. Pas­ta­tą vals­ty­bė par­da­vi­nė­jo. Die­nos cent­rui pa­vy­ko su­bur­ti da­li­nin­kus – Lie­tu­vos ir Šiau­lių ra­jo­no „Vil­ties“ bend­ri­jos bei Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bę ir įsi­gy­ti ap­leis­tą pa­sta­tą už 14 tūks­tan­čių li­tų. Pi­ni­gai – iš Die­nos cent­ro lė­šų, ku­rios su­si­kau­pė cent­ro lan­ky­to­jams ski­riant už pa­slau­gas po 20 pro­cen­tų neį­ga­lio­jo pa­šal­pos.

Ra­jo­no Ta­ry­ba jau yra sky­ru­si ga­ba­lą že­mės ša­lia me­di­nu­ko su ap­griu­vu­siais ga­ra­žais, dar li­ko su­tvar­ky­ti kai ku­riuos biu­rok­ra­ti­nius for­ma­lu­mus.

Ne­rin­gos ste­buk­las

Vir­gi­ni­jos gy­ve­ni­mas tu­rė­jo klos­ty­tis ki­taip, jei ne jos 1982 me­tais gi­mu­si duk­ra. Ne­rin­ga gi­mė sep­ty­nių mė­ne­sių, ne­tru­kus vai­ką pa­kir­to plau­čių už­de­gi­mas su komp­li­ka­ci­jo­mis ir kli­ni­ki­ne mir­ti­mi. Kai me­di­kams pa­vy­ko su­grą­žin­ti Ne­rin­gą į šį pa­sau­lį, jo­kių vil­čių jie mo­ti­nai ne­tei­kė.

Ne­vaikš­čios, ne­kal­bės, ne­ma­tys, ne­mąs­tys. Ne­gy­vens.

„Ma­ma, kas čia atė­jo?“ – lie­čia švel­nio­mis it šil­kas ran­ko­mis Ne­rin­ga, su­ti­ku­si mus Die­nos cent­ro fo­jė.

Ta­da ap­si­ve­ja ran­ko­mis mo­ti­nos kak­lą ir sa­ko, kad my­li. Pa­bu­čiuo­ja ir pa­glos­to mo­ti­nos vei­dą. Nu­si­šyp­so.

Ne­rin­ga yra Vir­gi­ni­jos ste­buk­las. Vir­gi­ni­ja tu­rė­jo bū­ti ama­ti­nin­kė be iš­si­la­vi­ni­mo ir di­de­lių už­mo­jų. Nie­ko ir ne­bū­tų sie­ku­si gy­ve­ni­me, jei ne vai­ko li­ga.

Kur­šė­niš­kiai gy­dy­to­jai pa­lai­kė Vir­gi­ni­ją, nors jai bu­vo pa­sa­ky­ta, kad ge­riau ati­duo­tų to­kį sun­kų vai­ką į val­diš­kus na­mus.

Nea­ti­da­vė. Už­si­da­rė, už­spau­dė sa­vo rau­dą ir gė­lą na­mie ir gy­ve­no. Ne­rin­gai – še­šio­li­ka. Vir­gi­ni­jos vir­ka­vi­mai virs­ta di­džiu­liu sle­gian­čiu ka­muo­liu – ne­gi jos vai­kui iš tie­sų nė­ra vie­tos šia­me pa­sau­ly­je, ne­gi ne­nuš­vis sau­lės spin­du­lys jos vai­kui vi­suo­me­nė­je, ku­ri dar ne­mo­kė­jo priim­ti ki­to­kių.

Per te­le­vi­zi­ją Vir­gi­ni­ja pa­ma­tė lai­dą apie 1989 me­tų lapk­ri­tį Vil­niu­je įsi­kū­ru­sią Lie­tu­vos su­tri­ku­sio in­te­lek­to žmo­nių glo­bos bend­ri­ją „Vil­tis“. Ži­nia su­ju­di­no, nu­krei­pė tei­sin­gu ir tiks­lin­gu ke­liu.

Alks­tan­ti

Kur­šė­nų dar­že­ly­je „Eg­lu­tė“ jau bu­vo gru­pė neį­ga­liems vai­kams, į ją priė­mė jos Ne­rin­gą. Ta­da Vir­gi­ni­ja pa­ti įkū­rė Šiau­lių ra­jo­no „Vil­ties“ bend­ri­ją.

O ta­da aiš­kus – „stop“! Trūks­ta ži­nių – ši­tiek me­tų pra­leis­ta už­si­da­rius na­mie, li­go­ni­nė­se, di­džiu­lės bend­ra­vi­mo spra­gos.

1997 me­tais Vir­gi­ni­ja tam­pa Šiau­lių aukš­tes­nio­sios me­di­ci­nos mo­kyk­los stu­den­te. 2004 me­tais įgy­ja dar vie­ną dip­lo­mą, kai mo­kyk­la tam­pa Šiau­lių ko­le­gi­jos svei­ka­tos fa­kul­te­tu, stu­di­juo­ja tęs­ti­nė­se stu­di­jo­se. Jos dip­lo­mi­nio dar­bo apie neį­ga­lių­jų in­teg­ra­ci­ją re­cen­zen­tu, da­vu­siu daug pa­ta­ri­mų ir ži­nių, bu­vo vie­nas pro­gre­sy­viau­sių ša­ly­je so­cia­li­nių moks­lų spe­cia­lis­tų, pir­ma­sis Lie­tu­vos at­sto­vas, ta­pęs Jung­ti­nių Tau­tų Neį­ga­lių­jų tei­sių ko­mi­te­to na­riu, neį­ga­lu­mo sri­ties eks­per­tas, pro­fe­so­rius, so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­ras Jo­nas Ruš­kus, ta­da dar dir­bęs Šiau­liuo­se.

„Aš mo­kiau­si kaip ap­kvai­tu­si. Į moks­lus iš­va­žiuo­da­vau kaip į ato­sto­gas ir ger­te gė­riau ži­nias, bu­vau be­ga­li­niai iš­troš­ku­si, tie­siog alks­tan­ti ži­nių“, – pri­si­me­na Vir­gi­ni­ja.

Vir­gi­ni­ja karšt­li­giš­kai ieš­ko­jo at­sa­ky­mų, kaip pa­dė­ti sa­vo vai­kui. Stu­di­juo­da­ma su­pra­to, kad bū­ti­na at­ver­ti du­ris į vi­suo­me­nę ne tik sa­vo vai­kui, bet vi­siems neį­ga­lie­siems. Ji su­pra­to, kad pri­va­lo bū­ti su­kur­ta vi­sa sis­te­ma, tar­ny­bų tink­las, kaip pa­dė­ti neį­ga­lie­siems. Vis­kas, ką ji ap­ra­šė sa­vo dip­lo­mi­nia­me dar­be apie Kur­šė­nų neį­ga­lių­jų in­teg­ra­ci­ją, vir­to tik­ro­ve.

Anks­ty­vo­ji neį­ga­lių­jų ko­rek­ci­ja at­si­ra­do ap­skri­ties lyg­me­niu, spe­cia­lis­tų, ge­ban­čių pa­dė­ti vai­kams, turintiems in­te­lek­to, komp­lek­si­nę ne­ga­lią, tink­las bu­vo ku­ria­mas. Dar­že­lio gru­pė jau bu­vo. Ta­čiau vai­kai au­ga – rei­kia mo­kyk­los. Net­ru­kus pa­vy­ko įkur­ti dvi la­vi­na­mą­sias kla­ses, iš pra­džių Kur­šė­nų kū­ry­bos na­muo­se, vė­liau – Pa­ven­čių mo­kyk­lo­je. Kai Vir­gi­ni­ja drau­ge su ki­tų neį­ga­lių vai­kų tė­vais įkū­rė šias kla­ses, jos Ne­rin­ga į pir­mą­ją kla­sę atė­jo jau bū­da­ma še­šio­li­kos. La­vi­na­mo­sio­se kla­sė­se neį­ga­lūs vai­kai ug­do­mi nuo 7 iki 21-erių. Šios kla­sės ir da­bar vei­kia.

O kas to­liau?

Vir­gi­ni­jos ne­pa­lei­do min­tis – jei­gu įga­liems žmo­nėms su­kur­ta vi­sa sis­te­ma su dar­že­liais, mo­kyk­lo­mis, įmo­nė­mis ir įstai­go­mis, ko­dėl neį­ga­lie­siems to ne­ga­li­ma?

Die­na, kai ta­po na­mais

Die­nos cent­ro su­tri­ku­sio in­te­lek­to as­me­nims vi­zi­ja atė­jo ta­da, kai pa­si­da­rė la­bai aiš­ku, jog tė­vams, ku­rių vai­kai, tu­rin­tys ne­ga­lią, jau bai­gė mo­kyk­lą, rei­kia išei­ti dirb­ti ar­ba bent tu­rė­ti lais­vo lai­ko, nes to­kie vai­kai „įdar­bi­na“ sa­vo ar­ti­muo­sius 24 va­lan­das per pa­rą, sep­ty­nias die­nas per sa­vai­tę. Yra bu­vę la­bai skau­džių at­ve­jų, kai tė­vai tie­siog neat­lai­kė.

Su Vir­gi­ni­ja sė­dė­jo­me tre­čia­me jau­kaus Die­nos cent­ro pa­sta­to aukš­te su lif­tu, sau­lės spal­vo­mis ir at­spal­viais iš­da­žy­tais už­siė­mi­mų kam­ba­riais ir sau­lė­ta laip­ti­ne. Čia neį­ga­lių­jų die­nos na­mai ati­da­ry­ti 2011 me­tų rug­sė­jo 1 die­ną.

Šio pa­sta­to Kur­šė­nuo­se, Pa­ven­čiuo­se, da­bar­ti­nė­je Dur­py­nų gat­vė­je is­to­ri­ja ne­bu­vo nei trum­pa, nei pa­pras­ta. So­viet­me­čiu šio­je vie­to­je bu­vo gim­dy­mo na­mai, vė­liau – in­fek­ci­nė li­go­ni­nė. Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je šie na­mai bu­vo sta­ty­ti šei­mos, ku­ri bu­vo iš­trem­ta į Si­bi­rą. At­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę šei­mai bu­vo gra­žin­ti na­mai, bet juo­se jau ne­be­bu­vo įma­no­ma gy­ven­ti.

Pas­ta­tas bu­vo il­gai par­da­vi­nė­ja­mas, kol Vir­gi­ni­ja Da­nos Mi­ga­lio­vos, Lie­tu­vos su­tri­ku­sio in­te­lek­to žmo­nių glo­bos bend­ri­jos „Vil­tis“ pir­mi­nin­kės, pa­ta­ri­mu iš­drį­so gal­vo­ti, kad Die­nos cent­rą rei­kia kur­ti mies­te, su­si­ra­do na­mų pa­vel­dė­to­ją, gy­ve­nu­sią Šven­to­jo­je, ir na­mai su įgriu­vu­siu sto­gu, sky­lė­to­mis sie­no­mis bu­vo nu­pirk­ti už bend­ri­jos „Vil­tis“ pi­ni­gus, o pa­gal pa­nau­dą juos nau­do­ja Die­nos cent­ras.

Dėl šio pa­sta­to mo­der­ni­za­vi­mo pa­vy­ko su­spė­ti į Eu­ro­pos Są­jun­gos 2007–2013 me­tų fi­nan­sa­vi­mo trau­ki­nį.

„Ne­leng­vai. Aš­tuo­ne­rius me­tus tuo­me­ti­nei val­džiai įro­di­nė­jo­me. Tai da­bar mums du­rys at­vi­ros, o ta­da...“, – il­gą ke­lią pa­sa­ko­ja Vir­gi­ni­ja.

Vir­gi­ni­ja me­na, kaip jos be­veik ne­re­gin­ti Ne­rin­ga, kai jau Vir­gi­ni­ja ap­si­verk­da­vo iš ne­vil­ties ir nuo­var­gio, ar pa­vyks įkur­ti Die­nos cen­tą, už­dė­da­vo sa­vo ran­kas ant ma­mos ran­kų ir klaus­da­vo: „Ma­myt, ar dėl pro­jek­to ver­ki? Dėl pro­jek­to?..“

Kar­tais Vir­gi­ni­ja pas tuo­me­ti­nę ra­jo­no val­džią vež­da­vo­si ir Ne­rin­gą. Ne to­dėl, kad pa­ma­ty­tų jos vai­ko ne­ga­lią. Dėl to, kad ne­bū­da­vo kur jos pa­lik­ti, nes vie­na ji pa­bū­ti ne­ga­lė­da­vo.

Lai­mės rė­mai

Ry­tą 7–8 va­lan­dą vi­sus 25 Die­nos cent­ro lan­ky­to­jus tė­vai, glo­bė­jai ar­ba cent­ro au­to­bu­siu­kas at­ve­ža į Dur­py­nų gat­vės triaukš­čius na­mus, va­ka­re apie 18 va­lan­dą iš­ve­ža. Be­veik vi­sų lan­ky­to­jų ne­ga­lia – komp­lek­si­nė ir gi­li. Jo­kių tra­ge­di­jų at­si­ski­riant su ar­ti­mai­siais vi­sai die­nai se­niai ne­bū­na. At­virkš­čiai – net ir vi­siš­kai ne­kal­ban­tys ro­do džiaugs­mą ar­ba ra­my­bę.

Vis re­tė­ja li­gos sukelto pyk­čio pro­trū­kiai, ku­riuos Die­nos cent­ro dar­buo­to­jai, pa­žin­da­mi sa­vo lan­ky­to­jus, jau at­pa­žįs­ta iš anks­to.

Priei­na vai­ki­nas, šyp­so­si, pa­sa­ko­ja sa­vo kal­ba kaž­ką džiaugs­min­go. Vir­gi­ni­ja pa­glos­to jo ran­kas. Vai­ki­nas džiaugs­mu ne­tve­ria. Už­siė­mi­mų kam­ba­ry­je vy­ru­kai it rim­ti kor­tuo­to­jai žai­džia sta­lo žai­di­mą – šyp­so­si kiek­vie­nam.

Die­viš­ki kva­pai ro­do ke­lią į vir­tu­vę, čia jau­ni­mas, turintis leng­ves­nę ne­ga­lią, ke­pa su­muš­ti­nius su deš­ra ir sū­riu. Vi­si jau­čia­si svar­būs, rei­ka­lin­gi li­gos iš­su­ki­nė­tais pirš­tais tep­da­mi svies­tą ant bal­tos duo­nos rie­kių.

Sau­ly­tė­mis ir šyp­se­no­mis nu­ka­bi­nė­tos ka­bi­ne­tų ir ko­ri­do­rių sie­nos. O jau an­ge­lų sta­tu­lė­lių – gal net dau­giau, nei Die­vo pa­dang­ė­je. Jie lip­dy­ti, kar­py­ti, pieš­ti pa­čių neį­ga­lių­jų. Ne­nu­dai­lin­ti, su emo­ci­jo­mis, su tik­ru­mu.

Ki­ta­me už­siė­mi­mų kam­ba­ry­je – iš ma­žy­čių plas­ti­li­no ga­ba­liu­kų į so­cia­li­nių dar­buo­to­jų nu­pieš­tus kon­tū­rus su­kli­juo­ti pa­veiks­lai. Iš ma­žy­čių ka­ro­liu­kų su­ver­ti me­de­liai. Die­nos cent­ras tu­ri ir ori­gi­na­lių dai­li­nin­kų, ku­rių pa­veiks­lai kal­ba apie gry­nak­rau­jį kū­ry­biš­ku­mą.

Aik­čio­jame nuo šyp­se­nų, ap­si­ka­bi­ni­mų, kū­ry­bos.

„Lai­min­gi žmo­nės. Čia lai­min­gų žmo­nių na­mai. Na­tū­ra­liai lai­min­gų, neįsp­raus­tų į vi­suo­me­nės nu­sta­ty­tus lai­mės rė­mus“, – sa­ko Vir­gi­ni­ja, kai ste­bi­mės, ko­dėl vi­si Die­nos cent­rą lan­kan­tie­ji šyp­so­si.

Vir­gi­ni­ja nie­ka­da ne­pa­mirš sa­vo ir ki­tų mo­ti­nų aša­rų, kai Vil­niaus „Vil­ties“ bend­ri­jo­je žiū­rė­jo do­ku­men­ti­ką iš so­vie­ti­nės neį­ga­lių vai­kų glo­bos įstai­gos. Su­gul­dy­ti dviaukš­tė­se lo­vo­se. Kas už­klo­tas, o kas ir neap­reng­tas. Pri­riš­ti. Be­jaus­miai. Už­mirš­ti. Aps­vai­gin­ti „kok­tei­lių“ su ra­mi­na­mai­siais, nu­skaus­mi­na­mai­siais. Tai fil­ma­vęs žmo­gus mo­ti­noms kūk­čio­jant pa­sa­kė, kad jos dar ne­jau­čia kva­po, ku­ris ne­su­de­ri­na­mas nei su gy­vy­be, nei su žmo­giš­ku­mu. Pa­guo­da vie­na, kad dau­ge­liui to­kios są­ly­gos pa­grei­tin­da­vo su­si­ti­ki­mą su am­ži­ny­be.

Vir­gi­ni­ja daž­nai pa­si­džiau­gia – dė­kui Die­vui, tai li­ko tik vaiz­do įra­šuo­se.

Re­for­mos dėl sie­nų ne­rei­kia

Kal­ba kryps­ta apie nau­ją re­for­mą, ku­ri nu­ma­to iš­for­muo­ti neį­ga­lių­jų glo­bos na­mus ir kur­ti gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mus.

Vir­gi­ni­ja įsi­ti­ki­nu­si, kad gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mai, ku­riais pa­gal Eu­ro­pos Są­jun­gos stan­dar­tus tu­ri virs­ti vi­sos neį­ga­lių­jų glo­bos įstai­gos, yra pui­kus ke­lias. Ten, kur gy­ve­na ke­li šim­tai su­tri­ku­sio in­te­lek­to, pro­ti­nės, psi­chi­nės ne­ga­lios žmo­nių, švel­niai ta­riant, nė­ra ge­ri na­mai, net jei­gu juo­se ir bus pa­da­ry­tas šiuo­lai­kiš­kas re­mon­taas ir nu­pirk­ti už ES pi­ni­gus šiuo­lai­kiš­ki bal­dai.

„Žmo­giš­ko­jo oru­mo di­de­liuo­se glo­bos na­muo­se ne­rei­kia ieš­ko­ti. Ar ga­li vie­nas žmo­gus nak­tį pri­žiū­rė­ti 45 komp­lek­si­nes ne­ga­lias tu­rin­čius žmo­nes?.. Nė vie­na mo­ti­na, ku­ri pa­ti pri­žiū­ri sa­vo vai­ką, to neį­si­vaiz­duo­ja, nes per nak­tį ten­ka dau­gy­bę kar­tų at­si­kel­ti dėl įvai­riau­sių prie­žas­čių – prie­puo­lių, skaus­mų, ne­ri­mo, ne­mi­gos“, – ži­no Vir­gi­ni­ja.

Dar ji ži­no, kad ir sku­bė­ti kei­čiant di­džiu­les glo­bos įstai­gas į gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mus – jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma. Tai tu­ri vyk­ti pa­laips­niui, o ne pa­gal stai­gią ko­man­dą. Rei­kia pa­si­ruoš­ti, o ne per­va­žiuo­ti bul­do­ze­riu.

Dar Vir­gi­ni­ja ži­no, kad neį­ga­lių­jų glo­bos na­muo­se ga­lė­tų dirb­ti kuo dau­giau neį­ga­lių žmo­nių ar­ti­mų­jų. Be su­pra­ti­mo, be mei­lės, o tik už al­gą dir­ban­čių čia ne­rei­kia, nors kai ku­rio­se įstai­go­se, kur ad­mi­nist­ra­ci­ja vaikš­to po ko­ri­do­rius ir kam­ba­rius tik­rin­da­ma, ar nė­ra ko­kio taš­ke­lio už­tėkš­ta ant nau­jai su­re­mon­tuo­tų sie­nų, šian­dien dar eg­zis­tuo­ja.

Ar­čiau gy­ve­ni­mo es­mės

Kai Die­nos cent­ro žmo­nės su­si­ren­ka ry­tą, jie tu­ri ri­tua­lą pa­ro­dy­ti nykš­čiu, kaip jie pra­lei­do va­kar die­ną ir nak­tį, ko­kia bu­vo jų svei­ka­ta. Kal­ban­tys ban­do pa­pa­sa­ko­ti, o ne­kal­ban­tys ro­do ges­tą. Jei­gu nykš­tys pa­kel­tas į vir­šų – pui­kiai, jei­gu „pa­gul­dy­tas“ šo­nu – pa­ken­čia­mai, o jei­gu nykš­tys ro­do že­myn – blo­gai.

Vir­gi­ni­ja pa­sa­ko­ja, kad pa­tys sun­kiau­si li­go­niai vi­sa­da ro­do pa­kel­tą nykš­tį.

Jie pa­tys pir­mi duo­da ženk­lą, kad no­ri ką nors veik­ti, kur nors ei­ti.

„Jų am­bi­ci­jos ki­to­kios. So­cia­li­nės nor­mos ki­to­kios. Jie gy­ve­na ar­čiau gy­ve­ni­mo es­mės. Neap­si­vė­lę kau­kė­mis. Gy­ve­ni­mas ar­čiau gy­ve­ni­mo es­mės at­ve­ria du­ris į aiš­kes­nį, nuo­šir­des­nį ir šil­tes­nį bend­ra­vi­mą. Jie mo­ka džiaug­tis ma­žu žings­ne­liu“, – sa­ko pri­si­lei­džian­ti la­bai ar­ti ir pa­žįs­tan­ti neį­ga­lių­jų sie­las Vir­gi­ni­ja.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Pa­ma­čiu­si ma­mą Vir­gi­ni­ją Nor­vai­šie­nę dukra šyp­so­si ir sku­ba ap­ka­bin­ti. Ma­mos ap­ka­bi­ni­mas jai – ir mei­lės, ir sau­gu­mo iš­raiš­ka.

Šiau­lių ra­jo­no Die­nos cent­ro su­tri­ku­sio in­te­le­ko as­me­nims di­rek­to­rės Vir­gi­ni­jos Nor­vai­šie­nės gy­ve­ni­mą pa­kei­tė jos duk­ra, o ji kei­čia neį­ga­lių­jų gy­ve­ni­mą.

Neį­ga­lių­jų pieš­tos su­lės, ku­rias drau­ge su jų iš­tar­tais žo­džiais už­ra­šė cent­ro dar­buo­to­jos.

Neį­ga­lių­jų kur­ti an­ge­lai – ne­nu­dai­lin­ti.

Die­nos cent­ro neį­ga­lių­jų su­kur­ti dar­be­liai iš siū­lų ir vi­nu­čių.

Die­nos cent­re daug sau­ly­čių, švie­sos ir ne­su­me­luo­tų žo­džių.

Na­mas su pa­veiks­lais lan­guo­se, ku­rį re­konst­ra­vus tu­rė­tų įsi­kur­ti pir­mie­ji gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mai Šiau­lių ra­jo­no neį­ga­lie­siems.

Die­nos cent­ras su­tri­ku­sio in­te­lek­to as­me­nims ati­da­ry­tas 2011 me­tų rug­sė­jį.