Naujausios
KALĖDŲ BELAUKIANT
Duodamas kitam, sulauki atgaivos
Prieš Kalėdas visus užplūsta gerumo banga, rengiama daugybė garsių labdaros akcijų. Bet ar to gerumo kasdien nepritrūkstame? Kalbamės apie tai su šiauliečiu Juru Andriukaičiu, kurį vieni pažįsta, kaip politiką, o kiti – kaip žmogų, kuris paramą teikia nesigarsindamas.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Akcinės labdaros neužtenka
– Kokia yra jūsų nuomonė apie kalėdinės labdaros maratoną?
– Prieš Kalėdas gerumas tampa visuomeninis, tačiau jame yra ir daug reklamos, ir šou reginio.
Gerai, kad tos akcijos paskatina žmones, kurie galbūt niekada iki tol nieko nerėmė. Ar bent priverčia susimąstyti: „Kodėl aš to nedarau?“ Tai sveikintina.
Bet labdara neturėtų būti tik „akcijinė“. Ji turėtų būti nuolatinė.
Nereikia dideliais labdaros darbais stebinti, reikia po truputį vis remti nepritekliuje gyvenantį žmogų. Paramos jam reikia ne tik prieš Kalėdas, bet ir po jų.
Gal klystu, bet nėra rėmimo sistemos, nesijaučia jos tikslingumo. Jeigu paprastas pilietis nori ką nors paremti, širdis liepia tai daryti, o gali labdarai skirti tik po 10 litų, tai į kokias duris jam belstis? Socialinės apsaugos sistemoje tokių durų nėra.
Kukliam paramos davėjui yra tik galimybė remti trumposiomis SMS žinutėmis. Nesu tikras, ar tie kuklūs pinigai patenka tikrajam jų gavėjui? Galbūt iš jų kažkas dar ir užsidirba?
Kai nėra skaidrumo, tai tokia paramos forma greičiausiai ne vien tik mane stabdo.
Jeigu esi žmogus
– Kas jus paskatino remti kitus?
– Man pirmoji paskata buvo apsilankymas Gruzdžių laikinuosiuose vaikų globos namuose. Tiems namams ir juose priglaustiems vaikams tada daug ko reikėjo.
Pamačiau vaikus, kurie buvo tėvų „pragerti“, tapę tik pašalpų šaltiniu. Dvejų metukų vaikas slepia duonytės gabalą, nes bijo, kad gal rytoj jos negaus.
Dirbau banko filialo vadovu, pasitariau su kolektyvu, ir iš asmeninių lėšų pradėjome remti tuos vaikus. Vėliau bendradarbiai patys siūlė, kam reikėtų paramos.
– Sakoma, jog lengviau yra duoti, negu imti. Ar pačiam teko, kada priimti paramą?
– Duoti tikrai lengviau, duodamas pats gauni atgaivą. Man pačiam niekada nereikėjo paramos. Duok Dieve, gal ir nereikės.
– Ką manote apie tuos, kuriems parama reikalinga, bet jie jos neprašo? Žinau, kad vieni labdaros davėjai rado šeimą, gyvenančią su vaikais vagonėlyje. Vyras, praradęs verslą, nedirba, globoja sergančią žmoną. Valstybei dėkingas už sutuoktinei skiriamą pašalpą, kitos paramos nė neieško...
– Manau, tai hiperbolizuota nuostata. Jeigu pats gali asketiškai gyventi, tai dar nereiškia, kad tavo vaikai taip gali gyventi. Vaikais privalai pasirūpinti. Dėl vaikų būtina ištiesti ranką paramai.
Prašytojai ir apgauna
– O kaip žiūrite į ištiestas išmaldai rankas prie prekybos centrų?
– Tai – valkatų verslas. Bet buvo atvejis, kai pamačiau prie „Maximos“ vaiką. Aiškina, mama nedirba, mažų broliukų daug turi. Pinigų, sakau, neduosiu, nupirksiu maisto. Susimuistė, bet nuėjome abu pirkti: dešrelių, duonos, sviesto, irisiukų. Vežu jį namo, sukame ratus, pagaliau sako: „Dėde, labai atsiprašau, apgavau, norėjau tik nusipirkti saldainių.“
„Atšaldė“ mane ir vienas vaikinukas iš Kelmės rajono. Paprašė pagalbos – tėvų nėra, sunkiai verčiasi, pats prižiūri brolius ir seseris, mažiausiajam – treji, pačiam – šešiolika.
Jį vis paremdavau po 100 litų, ketinau padėti susidėti langus. Kol vieną kartą užsiminiau apie jį Socialinės rūpybos skyriui. Sako, baikit tą rėmimą, nes vaikinas avantiūristas, šeimoje vaikų yra, bet jų neprižiūri. Kai atėjo eilinės „pašalpos“, klausiu: „Ar tau negėda? Dėl tavo apgavystės paramos gal negavo tas, kuris iš tiesų duonos kąsnio neturi?“
Po kiek laiko mieste sustabdo vyrukas: „Ar prisimenate, kaip mane išvijote? Aš pasitaisiau.“ Duok Dieve, gal ir pasitaisė.
Labai sukrečia, kai bulvare išgirsti, kaip iš tiesų alkanas vaikas sako: „Dėde, neturiu, ką valgyti“ . Kai pamatai, kaip jis godžiai puola valgyti jam nupirktą bandelę, byra ašaros.
Vaikus skurdas ypač slegia. Suaugusieji viską gali iškentėti, bet vaikus turime išsaugoti.
Skurdo daugėja
– Du dešimtmečius su labdara į Lietuvą važinėjantis vokietis verslininkas sako, jog pas mus skurdas tik didėja. Ar sutinkate su tokia nuomone?
– Sutinku. Yra tik tam tikra pinigų masė, besisukanti rinkoje. Jeigu kažkas vis tampa turtingesnis, tai kažkas vis labiau skursta.
Jeigu augtų verslas, ypač mažasis, jeigu kiekvienas norėtų ir galėtų pats užsidirbti, skurdo būtų mažiau.
Socialinės rūpybos sistema, mokesčių sistema tam ir yra, kad finansuotume gyvenančius nepritekliuje. Pensininkus reikia išlaikyti, vaikus. Vaikas juk neuždirba pinigų, jį reikia išauginti, mokyti, pastatyti ant kojų. Laikinai netekusius darbo reikia remti. Nes kas juos gali paremti? Tik tas, kuris uždirba.
Norime būti tik samdiniais
– Gal godumas kaltas dėl tokio atotrūkio, darbdavių nenoras dalytis pelnu?
– Požiūris, kad verslininkas yra kone kenkėjas, man nepriimtinas. Darbdavio pelnas yra jo pastangomis ir rizika uždirbamas, tai jo nuosavybė. Visuomenės poreikiams savo pelno dalį jis atiduoda mokesčiais, tokiu būdu juo dalinasi. Daug žinau verslininkų, kurie skiria lėšų ir labdarai.
Svarbiausia priežastis, kad dauguma žmonių nori būti tik samdiniais. Bijo pradėti savo verslą, nėra tam pasirengę, net nesvarsto tokios galimybės.
Jeigu kaime gyvendamas negali kviečių užsiauginti, tai nusipirk, pagaliau, kelias vištas ir kiaušinius pardavinėk turguje.
Jeigu tavo darbo jėgos šiandien niekam nereikia, tai žiūrėk, kaip pats gali ją panaudoti ir užsidirbti. Turėsi bent kokį pagrindą, kad ir plonytį, po kojomis.
– Nuo sovietmečio gaji nuostata, kad valstybė turi visais pasirūpinti. Gal dėl to verslumo stinga?
– Bet ir jaunos kartos verslumo neišugdėme ir neugdome. Neteko girdėti, kad koks universitetas ruoštų darbdavius.
Dėsčiau universitete prieš šešerius metus. Bent tada nejaučiau, kad kam rūpėtų rengti intelektualius, kūrybingus verslininkus. Abejoju, ar kas labai pasikeitė.
Kepame specialistus. Kepame ir beraščius. Darbo neranda, išvažiuoja į užsienį puodų plauti. Pramonininkai sako, duokite profesionalų, duokite specialistų, darbininkų, o jų nėra. Imigrantų specialistų prisivarysime, ar to mums reikia?
– 200 tūkstančių bedarbių yra, bet jeigu darbdavių nėra, kas darbo vietas sukurs?
– Pažįstamas jaunas vyras dirbo stogdengiu. Sako, kaip norėčiau būti meistru. Po kurio laiko jau svarstė, kodėl turiu būti samdinys, kai pats galiu neblogiau darbą organizuoti, nei darbdavys?
Šiandien jis turi įmonę ir duoda darbo kitiems. Kas jį paskatino? Tuščias pilvas ir noras užsidirbti.
Socialinės apsaugos sistemą seniai reikia keisti, nes ji skatina dykaduoniauti.
Vienas ūkinininkas pasakojo, jog nusipirkęs naują techniką, neranda, ką prie jos vairo pasodinti. Siūlo tris tūkstančius litų į rankas, o žmogus skaičiuoja, jog nieko nedirbdamas tiek gauna iš pašalpų ir kompensacijų. Vaikus gimdo tam, kad gautų pašalpas.
Pašalpos uždirbamos kitų
– O ką galima pakeisti socialinės apsaugos sistemoje?
– Turi būti individualiai vertinamas kiekvienas pašalpos gavėjas. Toks modelis yra įgyvendinamas Akmenės, Radviliškio rajonuose. Reikia jo ir Šiauliuose.
Kita vertus, jeigu gauni pašalpą, rankas kojas turi, tai nueik bent gatvę pašluok. Nepadirbėti už pašalpą, ginčytis dėl to teismuose, turėtų būti gėda.
Žiūrėkit, vyresnės kartos žmogus šiaip pinigų niekada nedalins, sako: „Eik, sukask daržą, tada gausi“.
Mes gerai gyvename, jeigu nenorime dirbti. Išlepinome žmones, o jokia valdžia pinigų nepaišo. Pinigai, kuriuos dalijame, yra sunkiai uždirbami.
Žmogus privalo padėti kitam. Bet dabartinė sistema nesugeba objektyviai paskirstyti išteklių, kad jie tikrai atitektų tam, kam labiausiai reikia. Nors vargu ar tai įmanoma?
Tačiau socialinės paramos skyriai daugiau ar mažiau jaučia situaciją, galėtų padėti paramą tolygiau pasiskirstyti, pasiūlyti, ką remti. Neliktų gal tada tiek bedalių, be duonos sėdinčių.
Kai parama susikoncentruoja į vis tas pačias įstaigas, vaikai jau net mėtosi dovanotais mandarinais. O kažkur vaikas žiemą su vasariniais suplyšusiais bateliais į mokyklą eina.
– Bet ar daugėja labdaringų žmonių?
– Daugėtų, jeigu nuoširdesniems mus skatintų tapti visa aplinka. Dabar bloga žinia labai greitai sklinda, o gera žinia – reta. Mūsų visuomenė, jeigu kraujas nebėga, tai į tą pusę nė nežiūri.
– Ko palinkėtumėte šv. Kalėdų proga?
– Kalėdinio gerumo linkėčiau visus metus – tai būtų didžiausias kalėdinis stebuklas. Nuoširdumo ir atjautos.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
NUOSTATA: Juras Andriukaitis įsitikinęs: „Jeigu esi žmogus, turi kitą atjausti ir padėti.“
LABDARA: Juras Andriukaitis sako, jog neužtenka akcijinės paramos: „Nepritekliuje gyvenčiam žmogui geresnio rūbelio, maisto norisi ir po Kalėdų, ir sausį, ir vasarį, ir ištisus metus.“
