Dubysos slėnyje kyla įspūdingas sferinis namas

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Namo konstrukcija iš stiklo pluošto armatūros tarsi supinta rankomis.
Ant kal­vo­tų Du­by­sos slė­nių Kel­mės ra­jo­ne iš­ki­lo įspū­din­gas sta­ti­nys – sfe­ri­nio gy­ve­na­mo­jo na­mo konst­ruk­ci­ja. Ri­mas Na­vic­kas su sū­nu­mi Pau­liu­mi per va­sa­rą iš­lie­jo pa­ma­tus ir iš dau­giau ne­gu 7 ki­lo­met­rų il­gio stik­lo pluoš­to ar­ma­tū­ros "su­py­nė" sie­nas. Šis šei­mos na­mas yra di­de­lės sva­jo­nės vai­sius. Ir sta­to­mas jis ne bet kur, o pa­čių pa­so­din­ta­me par­ke – ja­me Ri­mas su žmo­na pa­so­di­no 5 000 me­džių.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Rimas Navickas šypsosi, pasakodamas apie savo būsimą namą. Šypsena nedingsta ir tiems, kurie atvažiuoja pažiūrėti šios statybos.

Įsi­lies į pei­za­žą

Na­mas sta­to­mas ant kal­vos Dei­vių kai­me. "Užei­kim į vi­dų", – pa­kvie­čia šei­mi­nin­kas. Ei­na­me ten, kur bus du­rys. Joms ni­ša kol kas neišp­jau­ta. Ri­mas paaiš­ki­na, kad pir­miau­sia rei­kia su­for­muo­ti na­mo konst­ruk­ci­ją, o tik ta­da iš­pjau­ti įė­ji­mus.

At­si­du­ria­me tar­si jau­kia­me liz­de ir – koks keis­tas jaus­mas! Ro­dos, ne­li­ko nei vė­jo, nei gar­sų, lyg na­mas bū­tų su sie­no­mis. Ko­kia čia mis­ti­ka? Ge­rai, kad pa­ts na­mo šei­mi­nin­kas pa­klau­sia: "Kaip jau­čia­tės? Ar jau­čia­tės kaip na­mie?" Šyp­so­si, kai pa­sa­ko­me, koks po­jū­tis užė­jus: "Vi­si, ku­rie čia bu­vo, sa­ko tą pa­tį: fan­tas­ti­ka, ne­ga­li bū­ti! Ne­ži­nau, ko­dėl taip yra..."

Sfe­ri­nio na­mo sta­ty­ba jį su­ža­vė­jo se­niai. Pa­sau­ly­je to­kia ar­chi­tek­tū­ra po­pu­lia­rė­ja, sta­to­mi ap­va­lių, ova­lių ir ki­to­kių plas­tiš­kų for­mų pa­sta­tai, bet nau­do­ja­mas fe­ro­ce­men­tas, me­ta­lo ar­ma­tū­ra. Ri­mo tai ne­ten­ki­na. Jis ne­no­ri, kad na­mas bū­tų lyg su šar­vu. Pra­dė­jo ieš­ko­ti ki­to­kių tech­no­lo­gi­jų, nes "jei­gu ga­li pa­da­ry­ti ge­riau, tai ko­dėl ne­da­ry­ti?"

Pir­mą­jį pro­jek­tą iš­ban­dė sa­vo so­dy­bo­je – prieš ke­le­rius me­tus pa­sta­tė dar­žo­vių ir vai­sių sau­gyk­lą. Ji įkom­po­nuo­ta į kal­vą ir pri­me­na ho­bi­tų na­me­lį, nors pa­ts meist­ras vi­sa­da ak­cen­tuo­ja: tai nė­ra ho­bi­tų na­mas – tai pui­kus ir pa­ti­ki­mas sta­ti­nys.

Sfe­ri­nis na­mas, Ri­mo žo­džiais, bus am­ži­nas, o spar­tė­jant kli­ma­to kai­tai – ir la­bai pa­tva­rus. "To­kius na­mus re­ko­men­duo­ja sta­ty­ti seis­mi­nio ak­ty­vu­mo zo­no­se, jiems ne­bai­sūs jo­kie že­mės dre­bė­ji­mai, ura­ga­nai. Na, ne­bent le­dy­nai pra­slink­tų", – juo­kia­si na­mo šei­mi­nin­kas.

Šiuo­lai­kiš­kas na­mas

Ve­džio­da­mas po bū­si­mus na­mus, Ri­mas ro­do: čia bus sve­tai­nė su di­džiu­liu ova­liu lan­gu į slė­nį, kie­me – te­ra­sa, pa­ki­bu­si ant skar­džio, ten – sve­čių, o čia – šei­mi­nin­kų mie­ga­ma­sis, tua­le­tai, ši­lu­mos maz­gas.

Bū­si­mų sie­nų kon­tū­rai iš­pieš­ti ant bū­si­mų grin­dų. Ir nė vie­nos tie­sios li­ni­jos! Na­mo vi­du­je ir­gi ne­bus tie­sių li­ni­jų ir kam­pų. Sie­nos tar­si plauks, pa­ly­tė­tos meist­ro ran­kų, gal­būt nu­glu­din­tos bal­to mo­lio. Spin­tos pro­jek­tuo­ja­mos ni­šo­se.

Na­mo plo­tas – 180 kvad­ra­ti­nių met­rų. Iš­lie­tas pa­ma­tas – plokš­tu­mi­nis. Ri­mas at­sklei­džia ke­le­tą pa­slap­čių: pa­ma­tui nau­do­tas ekst­ru­zi­nis po­lis­ti­re­nas, be­to­nas, ar­muo­tas stik­lo pluoš­to ar­ma­tū­ra, plas­ti­ki­nė fib­ra. Pla­nuo­ja­ma, kad na­mas ati­tiks ma­žiau­siai A+ ener­gi­nio nau­din­gu­mo kla­sę. Lie­jant pa­ma­tą bu­vo su­dė­tos vi­sos ko­mu­ni­ka­ci­jos, na­me bus šil­do­mos grin­dys sis­te­ma oras-van­duo.

Šio na­mo daug kas lau­kia. Jie no­ri pa­lies­ti ir įsi­ti­kin­ti, kad to­kia sta­ty­ba – rea­li. Kai žmo­nės čia at­va­žiuo­ja pa­žiū­rė­ti, šyp­se­na nuo vei­do ne­dings­ta. Sa­ko – čia yra ma­no sva­jo­nė.

Tar­si skulp­tū­ra

Di­džiau­sią įspū­dį da­ro na­mo konst­ruk­ci­ja.

Ri­mo sū­nus me­ta­lo plas­ti­kos spe­cia­lis­tas Pau­lius Na­vic­kas pa­gal brė­ži­nius kom­piu­te­ri­ne pro­gra­ma tiks­liai ma­te­ma­tiš­kai ap­skai­čia­vo, kur tu­ri bū­ti stik­lo pluoš­to ar­ma­tū­ros jung­tys.

"Be jo aš kaip be ran­kų, – šyp­so­si Ri­mas, pa­sa­ko­da­mas apie sū­naus dar­bą. – Kiek­vie­nas jung­ties taš­kas yra ap­skai­čiuo­tas mi­li­met­rais."

Dar­bą pa­leng­vi­no mo­der­nus įran­kis – ar­ma­tū­ros ri­šik­lis, nes riš­ti tūks­tan­čius jung­čių su rep­lė­mis bū­tų si­zi­fiš­kas dar­bas. Su­konst­ruo­ti to­kį na­mą – vie­nas su­dė­tin­giau­sių da­ly­kų. "Kai sta­tai pa­pras­tą na­mą, kiek ten taš­kų? O čia – kas pu­sant­ro met­ro vis­kas jun­gia­si skir­tin­gai", – pa­ly­gi­na Ri­mas.

Stik­lo pluoš­to ar­ma­tū­ra pa­si­rink­ta dėl leng­vu­mo – me­ta­li­nė ar­ma­tū­ra bū­tų aš­tuo­nis kar­tus sun­kes­nė. Sta­ty­bai nau­do­ta Ma­ri­jam­po­lė­je pa­ga­min­ta stik­lo pluoš­to ar­ma­tū­ra, iš vi­so jos at­si­ve­žė 7 ki­lo­met­rus 400 met­rų. Ri­mas pa­brė­žia, kad vi­sos me­džia­gos na­mui sta­ty­ti kol kas nau­do­ja­mos tik lie­tu­viš­kos, Lie­tu­vo­je pa­ga­min­tos, na, iš­sky­rus įran­kius.

Kaip na­mo sie­nos at­ro­dys iš vi­daus? Iš vi­di­nės pu­sės bus de­da­mas plas­ti­ki­nis sie­te­lis. "Kol kas neat­ra­dau ge­res­nės me­džia­gos už už­da­rų po­rų kie­tą­jį po­liu­re­ta­ną, jo bus apie 20 cen­ti­met­rų – kaip šil­ti­ni­mo me­džia­ga, – pa­sa­ko­ja Ri­mas. – Vir­šus – 4–5 cen­ti­met­rai be­to­no sluoks­nio. Dar rei­kės minkš­tos hid­roi­zo­lia­ci­jos. Yra min­čių na­mo išo­rę pa­da­ry­ti spal­vin­gą, gal man­da­lą nu­pieš­ti? No­ri­si, kad na­mas pri­vers­tų nu­si­šyp­so­ti. Bet dar ne­ži­nau, kaip bus – kū­ry­bi­nis pro­ce­sas ne­si­bai­gęs. Esu pa­ste­bė­jęs: jei­gu pa­si­da­rai pro­jek­tą, tai nie­ka­da ne­bū­na taip, kaip su­gal­vo­jai. Vi­sa­da bū­na ge­riau."

At­ro­do, kad šio na­mo sta­ty­bo­se meist­rui nė­ra neį­vei­kia­mų dar­bų. Jei­gu ne­ras, kas pa­ga­min­tų 4 met­rų plo­čio lenk­to lan­go, pa­si­ga­mins pa­ts. Lenk­tas ąžuo­lo du­ris, lan­gų rė­mus, bal­dus – taip pat ga­li pa­si­da­ry­ti. Plas­tiš­ko­mis for­mo­mis iš­si­ski­rian­čius ąžuo­lo ma­sy­vo bal­dus jis ku­ria jau dau­ge­lį me­tų. Ši kū­ry­bi­nė plas­ti­ka – tar­si fir­mi­nis meist­ro ženk­las.

Ri­mas sa­ko, kad pa­sta­tęs na­mą sau, ga­lės pa­sta­ty­ti ir ki­tiems, nes po­rei­kis yra: "Šio na­mo daug kas lau­kia. Jie no­ri pa­lies­ti ir įsi­ti­kin­ti, kad to­kia sta­ty­ba – rea­li. Kai žmo­nės čia at­va­žiuo­ja pa­žiū­rė­ti, šyp­se­na nuo vei­do ne­dings­ta. Sa­ko – čia yra ma­no sva­jo­nė."

Kiek lai­ko ga­li už­truk­ti to­kio na­mo sta­ty­ba? Ri­mo žo­džiais, tu­rint pa­kan­ka­mai lė­šų, ga­li­ma pa­sta­ty­ti per me­tus.

Tarp 5 000 me­džių

Įs­pū­din­gas na­mas sta­to­mas ša­lia šei­mos par­ko. Prieš dvy­li­ka me­tų abu su žmo­na Ri­ta čia pa­so­di­no 5 000 me­džių, vien ąžuo­lų – 1 000.

Iš pra­džių vi­są plo­tą iš­va­lė – iš­ve­žė tris pen­kių to­nų prie­ka­bas bu­te­lių. Bu­te­lių? "Čia gy­ve­no žmo­nės..." – pe­čiais gūž­te­li Ri­mas.

Kai skly­pas bu­vo pa­ruoš­tas, po­ra ėmė­si dar­bo: me­de­lius so­di­no ne bet kaip, o pa­gal žmo­nos fan­ta­zi­ją – lyg žie­dą, lyg sau­lu­tę ji ta­da iš­ve­džio­jo ant po­pie­riaus. Par­ke at­si­ra­do de­vy­ni pen­kių met­rų plo­čio ta­kai, tar­si spin­du­liai. Da­bar šie ta­kai vir­tę ža­lio­mis ąžuo­lų alė­jo­mis.

"Kai mes so­di­no­me me­de­lius, vi­si ste­bė­jo­si: tai ka­da užaugs? Užau­go!" – ro­do Ri­mas į šla­man­tį miš­ką. Va­sa­rą čia kve­pia rau­do­nė­liais, ste­bi­si, iš kur jų tiek pri­dy­gę? Ru­de­nį pu­šy­nuo­se gal­vas ke­lia kaz­lė­kai.

Įkur­ti to­kį par­ką – ne me­džius kirs­ti. Kiek­vie­nam me­de­liui rei­kė­jo įsmeig­ti kuo­liu­kus, kad pjau­nant žo­lę, ne­pa­žeis­tų. O pjau­ti rei­kė­jo kas sa­vai­tę, nes pu­šys bū­tų su­ny­ku­sios žo­lė­je. "Pen­kias die­nas pjau­da­vom žo­lę, pail­sė­da­vom ir vėl pjau­da­vom, bet tai bu­vo ma­lo­nu­mas", – ne­si­gai­li įdė­to dar­bo Ri­mas.

Ąžuo­lų alė­ja lei­džia­mės nuo vie­nos kal­vos. "Vis­kas dėl bė­gio­ji­mo, – juo­kia­si Ri­mas. – Žmo­na Ri­ta – bė­gi­mo en­tu­zias­tė. Da­rė­me ta­kus ir bė­gio­jo­me. Da­bar žmo­na bė­ga mū­sų miš­ku, ba­so­mis. Čia ga­li ap­suk­ti ne vie­ną ki­lo­met­rą."

Par­ką 16 hek­ta­rų plo­te po­ra so­di­no tris mė­ne­sius. Ir nors da­lis me­de­lių nu­ken­čia nuo ge­nių, ku­rie ka­po­ja ka­mie­nus, stir­nų ir ki­tų lau­ki­nių gy­vū­nų, Ri­mas ti­ki, kad par­kas bus šei­mos ver­ty­bė iš kar­tos į kar­tą. "Ma­nęs ga­li ne­pri­si­min­ti, ne­rei­kia man ka­rū­nų, bet šie me­džiai iš­liks", – jis nea­be­jo­ja.

Praei­na­me tven­ki­nius, iš ku­rių so­dy­bos šei­mi­nin­kas trau­kia įspū­din­gus pla­čia­kak­čius. To­lu­mo­je at­si­ve­ria švei­ca­riš­kas kal­vų pei­za­žas su be­si­ga­nan­čio­mis kar­vė­mis. "Ši kal­va pa­lik­ta vai­kų na­mui", – ro­do Ri­mas.

Koks jaus­mas štai taip ei­ti pa­ties pa­so­din­tu par­ku, žiū­rė­ti į pa­ties sta­to­mą na­mą? Ri­mas nu­si­šyp­so: "Ge­ras jaus­mas."

Komentarai

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.