Naujausios
AKTUALUS INTERVIU
Dievas ir Tėvynė nesikeičia
Arūnas Gumuliauskas, Šiaulių universiteto docentas, istorijos mokslų daktaras, teigia, jog Lietuva, kuri per vieną amžių du kartus sugebėjo prisikelti, yra unikali valstybė. Bet jokio atgimimo nebūtų buvę be išsaugotos lietuvybės. Ar saugome ją šiandien?
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas
— Vasario 16-ąją atsigręžiame į istoriją. Kokios mintys kyla istorikui, žvelgiant į šiandieną?
— Vasario 16-osios šventimas, mano džiaugsmui, šiandien kertasi su vadinamąja oficialiąja politika. Su tuo, ką propaguoja valdžia, kurios vykdoma politika labai panašėja į kosmopolitizmo politiką.
Kas yra vasario 16-oji? Tai — nacionalizmo, kaip politinės srovės, realizavimo viršūnė Lietuvoje. Pagerbdami Vasario 16-ąją, pagerbiame ir tą politinę srovę. Vieni specialiai, kiti dėl nežinojimo nacionalizmą suplaka su nacizmu. Ir taip išeina, kad viskas, kas yra tautiška, blogai. Neatsitiktinai yra tendencijų mažinti tautiškumo, lietuviškumo.
Pavyzdžiui, mokyklos vadovėlis. 1996 metais parašiau Lietuvos istorijos vadovėlį — 200 puslapių. Šiandien to paties laikotarpio vadovėlis — gal tik 50 puslapių.
— Sovietmečiu toks buvo Lietuvos istorijos vadovėlis...
— Grįžtame atgal. Žodžio „tauta“ nebevartojame. Ir toliau lietuvybei suduodami smūgiai.
Kas vadovauja aukštojo mokslo reformai? Kosmopolitai. Jie jau sugriovė tautinę mokyklą. Dabar per aukštojo mokslo reformą bus suduotas smūgis lituanistikai, kalbai, Lietuvos istorijai.
Atseit, kiekviena mokslo šaka turi būti pelninga, artimai bendradarbiauti su verslu. Visiškai sutinku, kai kalbama apie tiksliuosius, technologijų mokslus, netgi, iš dalies apie socialinius.
Bet šypseną kelia toks reikalavimas humanitariniams mokslams. Kokį pelną gali duoti Lietuvos istorija? Čia pelnas nėra apčiuopamas. Galbūt atneš pelną, kai bus išugdyta nauja patriotinė karta. Juk humanitarų dėka ugdoma pilietinė visuomenė, apie kurią vis šneka valdžia.
Baigdamas paskutinį savo darbą — moderniosios Lietuvos istoriją, kuri Lietuvos tūkstantmečio minėjimo proga bus išleista diske, sukūriau teoriją, kuri, mano galva, yra teisinga.
Man užkliuvo posakis, kad Lietuva yra Marijos žemė. Bandžiau atsekti to posakio, kuris neretai šaržuojamas, esmę. Lietuva iš tiesų yra Marijos žemė. Parodykite dar bent vieną Europos šalį, kuri per XX amžių du kartus prisikėlė? Nė viena.
Net Kristus vieną kartą prisikėlė, o mes — du kartus. Unikali šiuo požiūriu yra Vasario 16-osios šventė.
Ypatingas bruožas, kad ne smurtu, ne ginklu išsikovojome savo valstybę, o teisiniu keliu. Taikaus pasipriešinimo būdu. Tai rodo, kad mūsų tauta jau seniai Europoje.
— Kur šiandien tie vedliai, kurie galėtų prikelti tautą? Vienas šalies dienraštis spausdina tokį dienos anekdotą: „Zigmas Vaišvila — vilties Prezidentas“. Gal iš viso jų nebeturime?
— Neseniai pamačiau Zigmą Vaišvilą televizijos laidoje, tai tarp politikierių marazmo vėl išvydau šviesų veidą, išgirdau objektyvią, logišką kalbą.
Jeigu žmogus kelia pavojų klanui, jis būtinai turi būti arba apjuodintas, arba išjuoktas. Jeigu žmogus nekelia pavojaus, tai apie jį tylima. 15 metų apie Z. Vaišvilą buvo tylima, o dabar jo jau bijo. Matyt, mano, jog potencialiai gali tapti vienu iš kandidatų į Prezidentus.
Lygiai taip pat dirbtinai keliami žmonės. Dalia Grybauskaitė, pavyzdžiui. Kyla klausimas, ką ji Lietuvos labui padarė: čia grįžta, viską sujaukia ir vėl išvažiuoja?
Mūsų visuomeninis gyvenimas labai panašėja į tai, ką jau išgyvenome. Į kalėjimą už mintis šiandien nesodinama, bet praktiškai propaguojama viena teorija — kuo greitesnė integracija į Europos Sąjungą ir valstybingumo sudaužymas.
Įdomu, kad politikai, kurie viešai kalba: štai, kaip gerai, kad mes turėsime bendrą Europos prezidentą, — privačiuose pokalbiuose aiškina, ačiū Dievui, kad airiai referendume pasakė „ne“.
Toks dviveidiškumas išlenda visur. Problema, kad nebeturime vertybių. Senąsias sugriovėme, o naujų nepastatėme, ir vertybės tapo vertėmis. Todėl ir kalbame, kiek kainuoja Lietuva.
Moksleiviams aiškinu, laisvė — pats aukščiausias idealas, į nieką jos neiškeisčiau. O man atsako: „Už didelius pinigus kalėjime pasėdėčiau“.
Man gaila Gyčio Padegimo, kuris yra Lietuvos tūkstantmečio šventės, Dainų šventės režisierius. Jis sako: „Mūsų biudžetas yra toks, kokį į orą iššaudė naujamečiams fejerverkams Vilniaus — Europos kultūros sostinės veikėjai.“ Štai tokios mūsų vertybės.
— Gal klystame, gal globalizacija gerai?
— Palaukite, visi Lietuvoje kovoja prieš globalizaciją. Pradedant Prezidentu, baigiant kokiu meru. Jie visi yra antiglobalistai, tačiau visi tam pasiduoda. Kas yra kosmopolitas? Žmogus be adreso. Aš nenoriu būti tokiu žmogumi. Vasario 16-osios šventė ir yra priminimas visiems — vertybių dar yra.
— Kokios didžiausios aukštojo mokslo reformos ydos?
— Matau dvi ydas. Pirmoji — regioninės politikos ignoravimas. Visos partijos deklaravo regioninę politiką, kurios tikslas regionus priartinti prie centro. O ką turime? Atvirkštinį vaizdą. Liberalas ministras Gintaras Steponavičius ir viceministrė Nerija Putinaitė spjovė į tas programas.
Reforma suduos didžiausią smūgį Šiaulių ir Klaipėdos universitetams. Šiauliuose tai palies 13 tūkstančių žmonių. Tai — regiono sunaikinimas.
Juokingai skamba politikų kalbos, jog darysime viską, kad to nebūtų. Tai darykite. Yra Švietimo ir mokslo įstatymas, įveskite saugiklius regionams. Dabar G. Steponavičius, klausiamas, ką darys kaimo vaikai, kaip jie sieks aukštojo mokslo, atsako: „Visiems sąlygos turi būti lygios“.
Tas G. Steponavičius su N. Putinaite vykdo kaimo jaunimo genocidą. Vaikas, vien dėl to, kad gimęs kaime, yra žemesnės kastos. Jam belieka purve ir skurde laukti senatvės. Tai tokia yra regioninė politika.
Antras dalykas — pasakymas, kad aukštoji mokykla yra paslaugų teikėja. Lyg koks sovietinių laikų buitinio aptarnavimo kombinatas. Mes ne paslaugą teikiame, mes formuojame žmogų. O jeigu paslauga, tai, aišku, turime susimokėti. Bet parodykite valstybę, kuri neduotuoja savo kalbos ir istorijos mokslų.
Klaipėdoje buvo konferencija, politikos istorijos tema skaityti 22 pranešimai, iš jų tik trys Lietuvos. Kiti — lenkų istorikų. Ir konferencijos oficiali kalba buvo lenkų. Tai absurdas, bet taip yra.
Torunės universitetas — penktas Lenkijoje pagal dydį, jame 3000 studentų mokosi istorijos. Mes per visą Lietuvą galime surinkti iki tūkstančio. Visiems studentams ten yra dėstomas Lenkijos istorijos kursas. Lenkijos kelyje mane sustabdęs policininkas, išsiaiškinęs, kad esu istorikas, pradėjo kalbėti apie Jogailą ir Žalgirio mūšį. Lenkų istorikai rašo apie viską, net apie mūsų Sąjūdį. Mes tam pinigų neturime.
Ar mums rūpi kokią premjerą pastatė Dramos teatras, ar kokios nuolaidos ir kuponai dalijami prekybos centre? Aišku, kuponai. Taip patys einame į susinaikinimą. Asmenybių nebėra, yra vartotojai.
Gerai, kad yra Vasario 16-oji, Kovo 11-oji. Nors per jas galime žmonėms pasakyti: „Sustokite, atsikvošėkite“.
— Tai kokios krizės mums dar reikia, kad vėl prisikeltume?
— Kai mūsų parlamentas liks tik toks, kaip sovietmečiu Aukščiausiji Taryba, gal tada žmonės sujus. Aiškiai pamatėme, kad mes — ne padėties šeimininkai, kai reikia uždaryti Ignalinos atominę.
— Lietuvai dėl savo geopolitinės padėties galbūt lemta būti, jeigu ne vienoje, tai kitoje sąjungoje? Ką tose sąjungose svarbu išlaikyti?
— Geopolitinė padėtis iš tiesų daug lemia. Bet dviejų Tautų sąjunga su lenkais buvo labai išbalansuota, turėjome ir savo vyriausybę — viską. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės padėtis nė nelygintina su ta, kokioje vėliau atsidūrėme. Jeigu nebūtume išlaikę lietuvybės Sovietų sąjungoje, tai jokio atgimimo nebūtų buvę. Visą laiką vyko ir pasipriešinimas: partizanų karas, disidentų judėjimas, Helsinkio grupė, Lietuvos laisvės lyga, Tikinčiųjų apsaugos komitetas. Tokiems žmonėms, kaip Viktoras Petkus, Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, reikia suteikti viską, kad gyventų be jokių rūpesčių iki amžiaus galo. Tai kovotojai už tautos išlikimą. Bet padarome Dievą tik iš Landsbergio. O tie žmonės kažkur dingsta.
Matau, kad tik dvi vertybes yra nekintamos — tai Dievas ir Tėvynė.
POŽIŪRIS: Istorikas Aūnas Gumuliauskas šiandien laiko save disidentu, nes priešinasi oficialiai politikai, kuri, jo nuomone, veda į visišką Lietuvos valstybingumo sudaužymą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
