Didžioji šeimos paslaptis (5)

Die­nos Al­sė­džiuo­se

Var­ty­da­ma sa­vo gy­ve­ni­mo „kny­gą“, Bro­nis­la­va Bi­ru­tė Je­re­mi­nie­nė pri­si­mi­nė, jog ku­rį lai­ką jai te­ko pa­gy­ven­ti at­ski­rai nuo tė­vų, o kar­tu ir nuo jų na­muo­se Šar­ne­lė­je prie­globs­tį ra­du­sių žy­dų, ku­riuos ji lai­kė sa­vo ar­ti­mai­siais. Bi­ru­tė su šyp­se­na pri­si­mi­nė Do­vy­dą Kap­la­ną, jai skir­da­vu­sį di­de­lį dė­me­sį. Esą die­no­mis jis iš viš­ti­dė­je bu­vu­sio bun­ke­rio iš­lįs­da­vo į tė­ve­lio meis­tar­nę, kur bū­da­vo su­dė­ti įvai­rūs įran­kiai me­džiui ap­dirb­ti. Mė­ty­da­vo­si ir pliaus­kų. Paė­męs ku­rią į ran­kas, Do­vy­das mo­ky­da­vo ma­žą­ją Bi­ru­tę dro­ži­nė­ti ar­ba pa­ts pa­si­ner­da­vo į „bend­ra­vi­mą“ su me­džiu.

Ar­tė­jant rug­sė­jo pir­ma­jai, Bi­ru­tei te­ko pa­lik­ti ne tik bi­čiu­liu ta­pu­sį Do­vy­dą, bet ir na­mus. Taip nu­ti­ko dėl mo­kyk­los. Šar­ne­lės pa­grin­di­nė mo­kyk­la bu­vo to­lo­kai nuo jų so­dy­bos. Iš pra­džių tė­ve­lis ve­žio­da­vo ją ir kai­my­nų vai­kus į mo­kyk­lą ir iš jos, bet dėl di­de­lio užim­tu­mo to da­ry­ti tie­siog ne­bes­pė­jo. Mat tu­rė­da­vo lėk­ti į ma­lū­ną, pas drau­gus ar gi­mi­nes, iš ku­rių gau­da­vo mais­to žy­dams. Juk net ir stam­biam ūki­nin­kui pa­si­rū­pin­ti 26 žy­dų bur­no­mis bu­vo tik­ras iš­šū­kis. O kur dar pa­čio šei­ma.

Kad Bi­ru­tei ne­rei­kė­tų to­liau­siai pė­din­ti į mo­kyk­lą, jos te­ta pa­si­siū­lė ją pri­glaus­ti sa­vo na­muo­se, Al­sė­džiuo­se. Kar­tu su Striau­pių vy­res­nė­le pas Emi­li­ją Kor­zie­nę ap­si­gy­ve­no ir ba­bū­ne­lė bei vie­na iš slėp­tų stu­den­čių Van­da (Tau­bė).

Nors Bi­ru­tei min­tis pa­lik­ti gim­tą­ją Šar­ne­lę ne­la­bai pa­ti­ko, te­ko su­tik­ti. Į mo­kyk­lą tai rei­kia. Tad nau­jus moks­lo me­tus ji pra­dė­jo gy­ven­da­ma te­tos bu­te Tel­šių gat­vė­je, prie­šais baž­ny­čią. Ša­lia jos bu­vo rau­do­nų ply­tų na­mas, ku­ria­me bu­tą nuo­mo­jo Emi­li­jos drau­gė gy­dy­to­ja Jus­ti­na An­toš­kie­nė. Ji ir E. Kor­zie­nė – vie­no li­ki­mo, nes abi – naš­lės. Jos vy­ras bu­vo su­šau­dy­tas ru­sų. Tad gy­ve­no dvie­se su ket­ve­rių duk­ry­te.

Šven­to­jiš­kė pa­sa­ko­jo, kad abi mo­te­rys pui­kiai su­ta­rė, daž­nai vie­na pas ki­tą sve­čiuo­da­vo­si. J. An­toš­kie­nė ži­no­jo, kad bi­čiu­lės ar­ti­mie­ji sle­pia žy­dus, ta­čiau nie­kam apie tai nė žo­de­liu neuž­si­mi­nė. At­virkš­čiai, kaip įma­ny­da­ma pa­ti sten­gė­si pa­dė­ti šiems li­ki­mo nu­skriaus­tiems žmo­nėms, jiems su­si­rgus pa­rū­pin­da­vo vais­tų.

Bla­tas ar­ba D. Kap­la­nas ant la­pe­lio su­ra­šy­da­vo rei­kia­mų vais­tų pa­va­di­ni­mus, o te­ta Emi­li­ja su vi­su są­ra­šė­liu kul­niuo­da­vo pas bi­čiu­lę. Ši iš­ra­šy­da­vo re­cep­tus ir pa­dė­da­vo įsi­gy­ti vais­tų. J. An­toš­kie­nė D. Kap­la­nui pa­rū­pin­da­vo ir švirkš­tų, ir ki­tų rei­ka­lin­giau­sių me­di­ci­nos inst­ru­men­tų.

Drau­gys­tė su žyd­šau­džio duk­ra

Tęs­da­ma pa­sa­ko­ji­mą apie gy­ve­ni­mą Al­sė­džiuo­se, Bi­ru­tė pri­si­mi­nė ir pir­mą­sias die­nas nau­jo­jo­je mo­kyk­lo­je. Ta­da ji bu­vo tre­čio­kė. Esą iš pat pra­džių bu­vę itin ne­jau­ku, jau­tė­si vie­na it pirš­tas. Nie­kas ne­sku­bė­jo pa­žin­din­tis su nau­jo­ke, o ir jai pa­čiai bu­vo ne­drą­su. Juk jai bu­vo pri­sa­ky­ta jo­kiu bū­du ne­pra­si­žio­ti apie di­džią­ją jos šei­mos pa­slap­tį. To pri­gra­sė ir tė­vai, ir te­ta Emi­li­ja, aiš­kin­da­ma, kad net per žai­di­mus ne­duo­tų nė men­kiau­sios užuo­mi­nos apie sle­pia­mus žy­dus. Bi­ru­tė pui­kiai su­vo­kė, kad rei­kia ty­lė­ti it van­dens pri­si­sė­mus į bur­ną. Ir ty­lė­jo.

Vė­liau at­si­ra­do ir bi­čiu­lių. Vie­na jų – Ja­ny­tė, su ku­ria nie­kas kla­sė­je ne­drau­ga­vo. Iš jos vai­kai šai­py­da­vo­si, va­din­da­vo žyd­šau­džio mer­ge­le. Iš Ja­ny­tės Bi­ru­tė su­ži­no­jo, kad jos tė­vas Bal­tie­jus – pa­gar­sė­jęs vi­so­je ap­skri­ty­je... žyd­šau­dys. Dar ji pa­sa­ko­jo tu­rin­ti pir­mo­kė­lę se­su­tę.

Bi­ru­tė su­si­bi­čiu­lia­vo su vi­sų ne­mėg­ta mer­gai­te. Jai te­ta bu­vo pri­sa­kiu­si ne­­prasi­var­džiuo­ti. Lie­pė gra­žiai drau­gau­ti. Ti­ki­no, kad mer­gai­tė ne­kal­ta dėl to, kad Bal­tie­jaus pa­var­dę iš­gir­dę se­nes­ni žmo­nės žeg­no­ja­si ir va­di­na jį An­tik­ris­tu.

Tą Bi­ru­tė ir da­rė – pa­lai­kė su Ja­ny­te šil­tus san­ty­kius. Nau­jo­ji bi­čiu­lė net pas ją į na­mus at­bėg­da­vo pa­žais­ti, nes gy­ve­no vi­sai čia pat – vos už dvie­jų na­mų.

Tie­sa, tuo me­tu Van­dai tek­da­vo pa­si­slėp­ti. Tam ji tu­rė­jo pui­kiai įreng­tą slėp­tu­vę, įkur­din­tą už ko­ri­do­riu­je sto­vė­ju­sios dra­bu­žių spin­tos. Įlin­dus ten slap­tu­mą ga­ran­ta­vo tarp sie­nos ir spin­tos ant vi­nių su­ka­bin­ti kai­li­niai ir ki­ti vir­šu­ti­niai dra­bu­žiai bei užuo­lai­dė­lė. Šio­je slėp­tu­vė­je Van­dai tek­da­vo tū­no­ti ir ta­da, kai pas te­tą už­suk­da­vo drau­gų.

Ne žmo­gus, o šė­to­nas

Apie drau­gys­tę su žyd­šau­džio Bal­tie­jaus duk­ra B. B. Je­re­mi­nie­nė ra­šo ir sa­vo „Pri­si­mi­ni­muo­se“. Ten mo­te­ris ap­ra­šo ir bi­čiu­lės tė­vo jai pa­lik­tą įspū­dį. Bi­ru­tė ti­ki­no iki šiol me­nan­ti krau­ju pa­sru­vu­sias jo akis ir pik­tą žvilgs­nį.

„La­bai bu­vo įdo­mu pa­ma­ty­ti gy­vą žyd­šau­dį. Pap­ra­šiau te­tos Emi­li­jos, kad leis­tų pas Ja­ny­tę pa­žais­ti. Te­ta su­ti­ko, tik įspė­jo, kad bū­čiau at­sar­gi ir ko ne­pra­si­tar­čiau.

Įsid­rą­si­nau ir nuė­jau... Na­me­lis ne­di­de­lis, ne­baig­tas sta­ty­ti, ap­kal­tas to­liu. Ap­link di­džiau­sia ne­tvar­ka. Ma­ty­ti, kad pra­stas gas­pa­do­rius.

Įė­jau vi­dun. Ga­le sta­lo sė­dė­jo pa­ts Bal­tie­jus. Stam­bus, pla­čių pe­čių, di­džiu­lė­mis ran­ko­mis, su­spaus­to­mis į du grės­min­gus kumš­čius. Kak­ta siau­ra, an­ta­kiai už­dri­bę, o akys rau­do­nos, pa­sru­vu­sios krau­ju. Ma­tė­si, gir­tas. Bal­tie­jie­nė sto­vė­jo prie kros­nies. Kai at­si­su­ko, pa­ma­čiau, jog paa­ky­je – di­džiu­lė mė­ly­nė. Ki­ta akis – be­veik vi­sai už­ti­nu­si. Mer­gai­tės sė­dė­jo kam­pu­ty­je ant suo­le­lio. Bu­vo la­bai iš­si­gan­du­sios.

– Ru­pū­že, duokš grei­čiau ės­ti! – su­riau­mo­jo Bal­tie­jus. – Su­mal­siu snu­kį, dar ma­žai te­ga­vai!..

Iš­si­gan­du­si spru­kau lau­kan, kuo to­liau nuo Bal­tie­jaus...

Ja­ny­tė sa­kė, kad tė­vas la­bai ge­ria, o gir­tas vi­sai pa­siun­ta: rė­kia, plė­šo nuo sa­vęs dra­bu­žius, vis­ką dau­žo. Esą, jei ne­spė­tų iš­bėg­ti iš na­mų, kai pa­siun­ta, tur­būt už­muš­tų.

Par­bė­gu­si na­mo pa­pa­sa­ko­jau, kad ma­čiau Bal­tie­jų, koks jis bai­sus, gir­tas, rė­kia, kei­kia­si.

– Tai – ne žmo­gus, o pa­ts šė­to­nas, – pa­sa­kė ba­bū­ne­lė ir pri­dū­rė, kad už to­kį rei­kė­tų mels­tis, bet jau tur­būt jo­kios mal­dos ne­be­pa­dės... Par­da­vė vel­niui dū­šią...", – įspū­džius apie žyd­šau­dį šven­to­jiš­kė su­gul­dė į „Pri­si­mi­ni­mus“.

Ten pat Bi­ru­tė už­si­mi­nė ir apie Al­sė­džių kle­bo­ną Taš­kū­ną, ku­ris žmo­nes ste­bin­da­vo itin gra­žiais pa­moks­lais. Esą jis kiek­vie­ną sek­ma­die­nį kal­da­vo pa­ra­pi­jie­čiams į gal­vas, kad rei­kia pa­dė­ti vargs­tan­tiems, bū­ti mie­la­šir­din­giems ir ne­geis­ti sve­ti­mo tur­to, kad ne­ga­li­ma žu­dy­ti.

„Pri­si­me­nu, ke­lis kar­tus la­bai pik­tai kal­bė­jo apie Bal­tie­jaus pik­ta­da­ry­bes, kad to­kius, kaip jis, že­mė tu­rė­tų gy­vus pra­ry­ti“, – pa­sa­ko­jo Bi­ru­tė ir pri­si­mi­nė, kad to­kios kal­bos kaž­kam ne­pras­ly­do pro au­sis. At­si­ra­do žmo­gus, įskun­dęs al­sė­diš­kį kle­bo­ną vo­kie­čiams. Tad dva­si­nin­ką su­ma­ny­ta iš­kel­ti į Tel­šių ap­skri­ty­je bu­vu­sius Ža­rė­nus.

Iš­kė­lė, bet jo ge­ru­mo ne­su­nai­ki­no. Anot šven­to­jiš­kės, jos te­ta daž­nai ap­lan­ky­da­vo į nau­ją vie­tą kle­bo­nau­ti pa­skir­tą Taš­kū­ną. Pa­sa­ko­jo, kad jis ir ten ne­sė­di ran­kų su­dė­jęs, o ak­ty­viai pa­de­da gelbs­tint žy­dus.

O koks žyd­šau­džio Bal­tie­jaus li­ki­mas? Ne­gi nie­kas jo vė­liau už tai ne­nu­bau­dė? „Nu­bau­dė. Pats Die­vas jam at­ly­gi­no už jo pik­ta­da­rys­tes“, – kal­bė­jo Bi­ru­tė. Kar­tą ji nu­gir­do te­tą kal­ban­tis su An­toš­kie­ne apie liūd­nai pa­gar­sė­ju­sį žyd­šau­dį. Drau­gė te­tai sa­kė, kad Bal­tie­jų ap­sto­jo bal­to­ji karšt­li­gė, kad nuo gė­ri­mo vi­sai iš­pro­tė­jo. Bi­ru­tė gir­dė­jo te­tą sa­kant, kad tai – Die­vo baus­mė už jo niek­šy­bes, kad pa­sprin­go ne­kal­tų žmo­nių krau­ju.

Ka­lė­dos prie­šams

O kaip tuo tar­pu gy­ve­no Bro­nis­la­vos ir Juo­zo Striau­pių glo­bo­ti­niai? Ar po tos kra­tos, kai jų šei­mos pa­slap­čiai bu­vo iš­ki­lęs di­džiu­lis pa­vo­jus, na­ciai į jų so­dy­bą dau­giau ne­beuž­su­ko?

Bu­vu­si Striau­py­tė pa­sa­ko­jo, kad šie ga­lė­jo nu­tuok­ti apie jų sle­pia­mus žy­dus. Tik vis įro­dy­mų ne­tu­rė­jo. Kad jiems ne­bū­tų už ko už­si­ka­bin­ti, sten­gė­si ir pa­tys Striau­piai.

Šven­to­jiš­kė pri­si­mi­nė, kaip te­ta Emi­li­ja su J. An­toš­kie­ne su­ma­nė Striau­pių na­muo­se su­ruoš­ti Ka­lė­dų šven­tę ir į ją pa­kvies­ti kuo dau­giau val­džios at­sto­vų. Esą taip bū­tų iš­sklai­dy­ti įta­ri­mai apie čia ne­va gy­ve­nan­čius žy­dus. Be to, tai – bū­das pel­ny­ti val­džios prie­lan­ku­mą, ypač tų, ku­rie da­ly­vau­da­vo or­ga­ni­zuo­jant kra­tas.

To­kiai avan­tiū­rai Striau­piai pa­si­ra­šė. Tad ne­tru­kus bu­vo su­da­ry­tas il­gas sve­čių są­ra­šas. Keis­čiau­sia – nė vie­nas iš kvies­tų­jų neat­si­sa­kė da­ly­vau­ti ka­lė­di­nė­je šven­tė­je. Tarp sve­čių bu­vo net trys vo­kie­čiai ir ver­tė­jas.

Bi­ru­tė iki šiol pri­si­me­na na­muo­se bu­vu­sį su­ju­di­mą, kai bu­vo ruo­šia­mos vai­šės svar­biems sve­čiams. Esą pa­grin­di­nės šei­mi­nin­kės bu­vo Bla­tie­nė, Van­da ir Ma­nia. Jos ke­lias die­nas ga­mi­no įvai­rius pa­tie­ka­lus, ke­pė tor­tus, net Do­vy­das ir Bla­tas bu­vo įdar­bin­ti – den­gė sta­lus al­kie­riu­je. Ta­me pa­čia­me, po ku­riuo bu­vo iš­kas­tas bun­ke­ris žy­dams.

„Grin­dis iš­klo­jo sto­rais aus­ti­niais to­liais, virš bun­ke­rio dang­čio pa­sta­tė sta­le­lį su gė­lė­mis. Sto­vė­jo ir ka­lė­di­nė eg­lė. Kam­pe – gra­mo­fo­nas ir krū­va plokš­te­lių“, – da­bar su šyp­se­na apie vi­sa tai pa­sa­ko­jo Bi­ru­tė. Ta­da vis­kas ne taip links­mai at­ro­dė. Bet ko ne­pa­da­ry­si dėl kil­naus tiks­lo.

Ypa­tin­go­sios Striau­pių šei­mos Ka­lė­dos ap­ra­šy­tos ir „Pri­si­mi­ni­mų“ pus­la­piuo­se. Ten Bi­ru­tė dės­to: „Ka­lė­dų pir­mą die­ną, po pie­tų, pra­dė­jo rink­tis sve­čiai. Vis­kas bu­vo pa­ruoš­ta. Mū­sų še­še­tu­kas pa­si­slė­pė bun­ke­ry­je. Tu­rė­jo ten bū­ti, kol pa­si­baigs ba­lius, kol iš­va­žiuos vi­si sve­čiai.

Vi­si greit įsi­links­mi­no, pra­dė­jo šok­ti, dai­nuo­ti. Te­ta Emi­li­ja be per­sto­jo vai­ši­no, ra­gi­no, siū­lė tos­tus, po ku­rių bū­ti­nai rei­kė­da­vo iš­ger­ti.

Stai­ga ap­skri­ties vir­ši­nin­kas pu­siau juo­kais pa­klau­sė: „Na, tai ro­dyk, Juo­zai, kur ta­vo žy­de­liai, no­rim su­si­pa­žin­ti... Gal ko­kią pa­siut­pol­kę su­šok­tu­me?“

– Jei jau no­ri, ei­na­me, ap­ro­dy­siu vi­sus na­mus, pa­tys pa­ma­ty­sit. Jei slėp­čiau žy­dus – jū­sų ne­kvies­čiau į sve­čius, – at­sa­kė tė­ve­lis ir pla­čiai ati­da­rė vi­sas du­ris. Įsi­links­mi­nę sve­čiai lan­džio­jo po vi­sus kam­ba­rius, ka­ma­ras, kol įsi­ti­ki­no, kad na­muo­se žy­dų – nė kva­po.

Ba­lius bai­gė­si ant­ros die­nos ry­tą. Sve­čiai su­vir­tę į ro­ges dai­nuo­da­mi iš­va­žia­vo. Ma­tė­si, bu­vo pa­ten­kin­ti. Pri­si­puo­ta­vo so­čiai.

Iš­sis­kirs­čius sve­čiams, iš bun­ke­rio iš­lin­do žy­dai, vi­siems bu­vo gar­daus juo­ko. Jie pa­sa­ko­jo, kaip jau­tė­si, kai virš jų gal­vų try­pė vo­kie­čiai.

Tą die­ną val­gė­me vi­si kar­tu, prie to pa­ties sta­lo, prie ku­rio puo­ta­vo po­nai vir­ši­nin­kai.

Tė­ve­lis juo­kais pa­sa­kė: „So­čiai pri­la­ki­nom šu­nis, gal ne­bus to­kie pik­ti ir nors lai­ki­nai ne­be­si­kan­džios“.