Didžioji šeimos paslaptis (2)

Nuot­rau­ka iš as­me­ni­nio B. B. Je­re­mi­nie­nės ar­chy­vo
Čia Bi­ru­tė – maž­daug pen­ke­rių. Kas ta­da ga­lė­jo pa­gal­vo­ti, kad mer­gai­tės šei­mai ir jai pa­čiai bus lem­ta at­lik­ti to­kį žyg­dar­bį.
2017 metų vasarą ir rudenį "Šiaulių krašte" buvo spausdinami šiauliečio žurnalisto Algimanto Savickio prisiminimai "Karas vaiko akimis". Skyrelyje "Ketveri pasiaukojimo metai" pasakota, kaip žemaičių Striaupų šeima iš Telšių geto išgelbėjo dvi žydų šeimas. Plungėje dirbanti žurnalistė Gintarė Karmonienė susitiko su Bronislavos ir Juozo Striaupų dukra Bronislava Birute Jereminiene – to laiko didvyriškumo liudininke.
Skaitykite antrąją pasakojimo dalį.
Gin­ta­rės KAR­MO­NIE­NĖS nuo­tr.
Bro­nis­la­va Bi­ru­tė Je­re­mi­nie­nė pa­pa­sa­ko­jo, kaip jos tė­vų na­mai Šar­ne­lė­je ta­po iš­si­gel­bė­ji­mu ant mir­ties slenks­čio at­si­dū­ru­siems žy­dams.

Na­mai – pil­ni kuž­de­sių ir pa­slap­čių

„Bu­vau la­bai smal­si, to­dėl na­muo­se pra­si­dė­ju­sių keis­te­ny­bių pro akis taip leng­vai ne­pra­lei­dau. Net­ru­kau iš­šniukš­ti­nė­ti, kad po grin­di­mis nu­ši­lęs plu­ša ma­no tė­ve­lis. Nak­ti­mis, kai vi­sa šei­my­na su­gul­da­vo, jis po al­kie­riu­mi ka­sė bun­ke­rį. Žvy­rą pil­da­vo į mai­šus ir sta­ty­da­vo priean­gy, vė­liau ne­šda­vo į dar­ži­nę. Ten iš­py­lęs iš­ly­gin­da­vo ir už­klo­da­vo šiau­dais bei pa­kra­tais. Man pa­si­tei­ra­vus, kam šis bun­ke­ris, tė­ve­lis bu­vo ne­kal­bus. Te­pa­sa­kė, jog nuo vo­kie­čių čia slėps grū­dus, mė­są, dra­bu­žius. Tik pri­gra­sė nie­kam apie tai ne­pra­si­tar­ti“, – pa­sa­ko­ji­mą apie di­džią­ją sa­vo tė­vų, šar­ne­liš­kių Juo­zo ir Bro­nis­la­vos Striau­pių , o kar­tu ir vi­sos šei­mos pa­slap­tį tę­sė Bro­nis­la­va Bi­ru­tė Je­re­mi­nie­nė.

Bi­ru­tė pa­ža­do lai­kė­si, bet aiš­kiai su­pra­to, kad kaž­kas nuo jos sle­pia­ma. Net bū­da­ma vai­kas ji jau­tė na­muo­se tvy­ro­ju­sią įtam­pą, ku­rios anks­čiau ne­bū­da­vo. Mer­gai­tė ma­ty­da­vo, kaip vis daž­niau tė­vai ir ba­bū­ne­lė ato­kiau kaž­ką kuž­dė­da­vo­si, o jai pri­siar­ti­nus – tuoj nu­til­da­vo ar­ba im­da­vo kal­bė­ti apie gy­vu­lius ir ki­tus ūkio rei­ka­lus.

Kad kaž­kas ne taip, iš­da­vė ir tai, jog mer­gai­tės tė­vas vis daž­niau kaž­kur iš­vyk­da­vo, o na­muo­se li­ku­sios ma­ma ir ba­bū­ne­lė stver­da­vo į ran­kas po ro­žan­čių ir im­da­vo kal­bė­ti po­te­rius.

Ne­sup­ran­ta­ma mer­gai­tei bu­vo ir tai, ko­dėl ma­ma ėmė kep­ti dau­giau duo­nos. Kas sa­vai­tę ji pri­kep­da­vo po dvy­li­ka ke­pa­lų. „Kaip grei­tai mes su­val­go­me duo­ną... Anks­čiau il­giau už­tek­da­vo“, – tuo­met svars­tė Bi­ru­tė, ku­riai bu­vo 8-eri. Kiek įsi­drą­si­nu­si ji to pa­klau­sė ma­mos. O ši, nė kiek ne­sut­ri­ku­si, paaiš­ki­no, jog dar­bi­nin­kai dau­giau dir­ba, dėl to ir val­gy­ti jiems ati­tin­ka­mai rei­kia.

Apie pa­si­kei­ti­mus na­muo­se Bi­ru­tė ra­šė ir sa­vo „Pri­si­mi­ni­muo­se“: „Šven­ta tie­sa, da­bar pus­ry­čiams, pie­tums ir va­ka­rie­nei ma­ma vir­da­vo kur kas di­des­nį ka­ti­lą. At­si­sė­du­si prie sta­lo ėmiau ste­bė­ti, kas ir kiek val­go. Ma­no nuo­sta­bai vi­si val­gė tiek pat, kiek ir anks­čiau, tik ka­ti­le bu­vo dar ge­ras du­buo sriu­bos ir ke­li ga­ba­lė­liai mė­sos.

Di­džio­ji pa­slap­tis

Vie­ną ry­tą pa­pus­ry­čia­vus, šei­my­na iš­si­skirs­tė prie dar­bų. Be­si­su­kio­da­ma vir­tu­vė­je nu­žiū­rė­jau, kad ma­ma iš ka­ti­lo į du­be­nį su­dė­jo nuo pus­ry­čių li­ku­sią pus­marš­ko­nę ko­šę, už­py­lė pa­mir­ka­lu. Du­be­nį įsta­tė į rė­tį, ku­riuo ne­šda­vo viš­toms le­sa­lą, įdė­jo ke­lis me­di­nius šaukš­tus. Į di­de­lį mo­li­nį ąso­tį įpy­lė rū­gu­sio pie­no, po pri­juos­te pa­slė­pė ge­rą rie­kę duo­nos ir sku­biai išė­jo.“

Tą kar­tą Bi­ru­tė iš­sliū­ki­no pa­skui ma­mą. Šiai jau ra­ki­nant viš­ti­dės du­ris, mer­gai­tė pri­šo­ku­si pa­klau­sė, kam ji ne­ša tą ko­šę. Bet ma­ma jai lie­pė at­sto­ti ir ne­slan­kio­ti iš pa­skos kaip ko­kiam še­šė­liui. Dar pri­dū­rė, kad viš­tas ei­na le­sin­ti.

„Ge­rai! Ko­šė – viš­toms. Bet kam šaukš­tai? Ar­gi viš­tos jais val­go?“ – ne­pa­si­da­vė smal­su­mo už­val­dy­ta mer­gai­tė ir ma­mos pri­myg­ti­nai pra­šė pa­sa­ky­ti, kas nuo jos sle­pia­ma ir ko­dėl. Juk ji apie pa­kly­dė­lius ir bun­ke­rį nie­kam nė žo­de­liu ne­pra­si­ta­rė.

Bi­ru­tė iki šiol me­na sa­vos ma­mos žvilgs­nį, ku­pi­ną ne­vil­ties. Ma­ma su­pra­to, kad trauk­tis nė­ra kur, kad duk­ra – per daug smal­si. Ver­čiau jai vis­ką pa­pa­sa­ko­ti, pri­saik­di­nus nie­kam nė žo­de­liu ne­pra­si­tar­ti, ant­raip ga­li tek­ti dėl jos lan­du­mo skau­džiai nu­ken­tė­ti.

„It tai bū­tų nu­ti­kę va­kar, pri­si­me­nu, kaip abi su ma­ma su­sė­do­me ant slenks­čio ir ėmė­me kal­bė­tis. Ma­ma iš­kart įspė­jo pa­sa­ky­sian­ti la­bai svar­bų da­ly­ką. Ji kal­bė­jo ra­miai, bet kiek­vie­nas jos žo­dis bu­vo aiš­kes­nis nei bet ka­da.

„At­mink vi­sa­da, jei bent kas su­ži­nos mū­sų pa­slap­tį, ku­rią da­bar iš­gir­si, vo­kie­čiai su­šau­dys vi­są mū­sų šei­mą ir dar daug ne­kal­tų žmo­nių, o na­mus su­de­gins.

Ati­džiai klau­sy­kis – tai ne tik mū­sų šei­mos, tai dau­ge­lio žmo­nių gy­vy­bės ir mir­ties klau­si­mas. Mes pri­va­lo­me pa­dė­ti pa­smerk­tiems mir­ti žmo­nėms iš­gy­ven­ti. Pri­si­me­ni pa­kly­dė­lius? Vai­ke­li, juos at­ve­žė tė­ve­lis iš Tel­šių ge­to, tai – žy­dai, ku­riuos vo­kie­čiai pa­smer­kė mir­čiai. Juos už­da­rė į ge­tą, bū­riais va­ro į miš­ką ir šau­do. Tuos, ku­riuos ma­tei, ir­gi bū­tų su­šau­dę, jei tė­ve­lis ne­bū­tų iš­ve­dęs iš ge­to ir par­ve­žęs į mū­sų na­mus“, – ma­mos žo­džius mo­te­ris su­gul­dė į sa­vo „Pri­si­mi­ni­mus“.

Lem­tin­ga pa­žin­tis

Mo­te­ris at­si­me­na, jog tą aki­mir­ką jos šir­de­lė spur­dė­jo iš bai­mės. Ji su­pra­to, ko­kia ži­nia jai pa­ti­kė­ta ir koks gre­sia pa­vo­jus kam nors ją at­sklei­dus. Bet šį ne­ri­mą ne­tru­ko pa­si­vy­ti ki­tas. Bi­ru­tei rū­pė­jo, kur šiuo me­tu tie žmo­nės, ar jų dar ne­su­ra­do, ar ne­su­šau­dė? „Pa­dė­ki­me jiems, ma­my­te“, – iš­ta­rė mer­gai­tė.

Ma­ma pa­sa­kė, kad nuo šiol ir ji pri­va­lo pa­dė­ti juos sau­go­ti. Link­sė­da­ma ma­ža gal­ve­le, mer­gai­tė pri­sie­kė tai da­ry­ti ir nie­kam apie juos ne­pa­sa­ko­ti. Jai bu­vo la­bai jų gai­la. „Kur jie da­bar, varg­še­liai?“ – pri­si­me­na pa­klau­su­si ma­mos. Ši, pa­ki­lu­si nuo slenks­čio, at­ra­ki­no viš­ti­dės du­ris.

Šį mo­men­tą Bi­ru­tė vėl­gi ap­ra­šė sa­vo „Pri­si­mi­ni­muo­se“: „Su­ku­da­ka­vo, su­kle­go di­džiu­lis viš­tų pul­kas. Iš­vai­kiau viš­tas, ku­rios ki­šo gal­vas į rė­tį, į in­dą su ko­še. Įė­jo­me į ant­rą viš­ti­dės kam­ba­rį. Ja­me viš­tų ne­lai­kė­me. Ten tė­ve­lis bu­vo įsi­tai­sęs meis­tar­nę. Vi­du­ry­je sto­vė­jo vars­to­tas, pa­sie­ny­je – len­ty­na, pri­krau­ta sta­liaus įran­kių, ant grin­dų mė­tė­si ke­li lent­ga­liai ir krū­va sa­kais kve­pian­čių skied­rų. Ant pa­lan­gės ir rąs­ti­ga­lio bu­vo pa­dė­ta len­ta. Kai įė­jo­me į meis­tar­nę, ant jos sė­dė­jo še­ši žmo­nės. Tai bu­vo žmo­nės, su ku­riais man bu­vo lem­ta tą die­ną su­si­pa­žin­ti, su ku­riais bend­ra­vau vi­są gy­ve­ni­mą.

„Tai, Bi­ru­tė­le, su­si­pa­žink, – pa­sa­kė ma­ma. – Ji jau vis­ką ži­no apie jus. Ne­bi­jo­ki­te, ji ty­lės“, – pri­dū­rė.

Pir­mo­ji prie ma­nęs priė­jo jau­na juo­dap­lau­kė, la­bai gra­žaus vei­do mer­gai­tė, ap­ka­bi­no, ty­liai pa­sa­kė: „Va­dink ma­ne Van­da, tu bū­si ma­no ma­žo­ji se­su­tė vi­są gy­ve­ni­mą“ ir pra­vir­ku­si nu­si­su­ko. Ant­ro­sios mer­gai­tės var­das bu­vo Ma­nia, pa­skui priė­jo Do­vy­das, Bla­tie­nė, Bla­tas ir To­do­sie­nė. Jie vi­si bu­čia­vo ma­ne ir pra­šė, kad tik nie­kad nie­kam ne­pra­si­tar­čiau apie juos. Pa­ža­dė­jau ty­lė­ti.

„Da­bar mes jau pa­žįs­ta­mi, – nu­si­juo­kė Do­vy­das. – Aš ta­ve pri­si­me­nu nuo ta­da, kai žie­mos nak­tį sto­vė­jai tarp­du­ry­je vien­marš­ki­nė. Bū­da­mi už sie­nos, al­kie­riu­je, gir­dė­jo­me, kaip kar­tą nak­tį rė­kei, kad ta­ve „bai­do“. Se­niai no­rė­jo­me su ta­vi­mi su­si­pa­žin­ti, bet vis bi­jo­jo­me.“

Vė­liau Bi­ru­tė su­ži­no­jo, jog pir­ma­sis bun­ke­ris bu­vo al­kie­riu­je, ant­ra­sis – viš­ti­dė­je. Jis bu­vo iš­kas­tas po viš­tų lak­to­mis. Prie jų bu­vo su­dė­tin­ga priei­ti. Be to, rei­kė­da­vo pa­si­dė­ti lent­ga­lį, jei ne­no­rė­jai iš­si­tep­ti ko­jų.

O die­ną jų glo­bo­ti­niai lai­ką leis­da­vo meis­tar­nė­je. Ten ne­dvo­kė, bu­vo švie­su ir jau­ku, nors jos ir viš­ti­dės lan­gai iš vi­daus bu­vo už­tep­ti kal­kė­mis. Nak­tis žy­dai leis­da­vo bun­ke­ry­je, kur tu­rė­jo vie­ną bend­rą guo­lį. Kad į jį pa­tek­tų oro, pa­ma­te bu­vo iš­kal­ta sky­lė.

Taip ir slin­ko die­nos Striau­pių so­dy­bo­je. Nors ne­ri­mas ir bai­mė iš čia ne­si­trau­kė, ki­tur bū­ta bai­ses­nių da­ly­kų. Žy­dus pri­glau­du­sią šar­ne­liš­kių šei­mą pa­siek­da­vo vis šiur­pes­nės ži­nios apie na­cių žiau­ru­mą. Ge­to gy­ven­to­jai bu­vo be gai­les­čio nai­ki­na­mi...

(Bus daugiau)

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.