Naujausios
Didysis Urkuvėnų lobis
Šiaulių rajono Urkuvėnų kaimas atvykstančius per kalveles ir mišką pasitinka žaibo palytėtu ąžuolu. Ugnis ir laikas naikino ąžuolo šerdį, bet gyvybę medis gauna iš šaknų. Istorija naikino kaimą, bet gyvybę jam tebeteikia žmonės. Į mažyčio kaimelio gyventojų susitikimą atvažiavo 151 senojo kaimo, skaičiuojančio 454 metus, atžala. Kaime prieš 40 metų buvo atkastas didelis sidabrinių pinigų lobis, bet ne pinigai, o žmonės visada buvo didysis Urkuvėnų lobis.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Klebonas neduos sumeluoti
Varputėnų Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventorius seniai nematė tiek apsikabinimų, kaip tą šeštadienį, prieš Žolinę, kai mišiomis prasidėjo Urkuvėnų kaimo žmonių susitikimas.
Parapijos klebonas Eimutis Marcinkevičius sakė: tiek žmonių bažnyčioje nesusirenka net per švento Antano atlaidus – klaupkos, suolai palei visas bažnyčios sienas buvo užsėsti ir dar stovinčių nemažai.
Buvę ir esami Urkuvėnų kaimo gyventojai, jų vaikai, anūkai ir proanūkiai, marčios ir žentai – iš viso 151 žmogus.
Klebonas E. Marcinkevičius retais, neskubiais, apgalvotais žodžiais dėlioja tai, kas visus atvedė į šią šventę – kelis šimtmečius austas kaimo istorijos audinys iš žmonių likimų. Nuo prosenelių iki proanūkių, per suirutes ir kasdienę ramybę, per gimimus ir mirtis, per namus ir tremtis, per darbus ir šventes driekiasi Urkuvėnų gyvenimas.
Prie kaimo gatvės ir kalvelėse, palei miškus išsidėstę Norbutų, Bulkšų, Kukanauzų, Bezarų (vadinama Bezariške), Kazlauskų, Kerų, Jucų, Gricių, Pelenių (vadinamas Peleniškė), Pocių, Bartkų ir Rupšių ūkiai.
Kaimo žmonės Urkuvėnus pasididžiuodami vadina šveicarišku kaimu dėl kalvotų apylinkių, gražaus ir žalio peizažo. Kaimas apsuptas miškų ir turi tik vieną platesnę proskyną į Varputėnų pusę, kad matytų vos už poros kilometrų esančią Varputėnų bažnyčią.
454 metai
Apie Urkuvėnų kaimą medžiagą renkantis istorikas Jonas Kiriliauskas šventės dalyviams klojo nežinomus faktus.
Urkuvėnų kaimas priklausęs karališkajam dvarui – Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Augustui. Yra rastas 1563 metų inventorius, kuriame paminėtas Urkuvėnų kaimas. Nors, J. Kiriliausko teigimu, manoma, kad buvęs ir dar ankstesnių metų inventorius, bet „istorikai sako: jeigu nėra popieriaus, nėra ir datos“, todėl kaimo istoriją tenka skaičiuoti nuo 1563 metų.
„1563 metų inventoriuje minima, kad kaimas buvo padalytas valakais ir turėjo 29 valakus žemės, kai Kuršėnai tais laikais turėjo tik 34 valakus. Vienas valakas lygus 20 hektarų. Vadinasi, Urkuvėnai tuo metu nelabai nusileido savo dydžiu Kuršėnams“, – pasakojo istorikas.
Jo teigimu, Urkuvėnų kaimas priklausė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės Žemaitijos seniūnijos Beržėnų valsčiui.
„Pirmasis valsčiaus tijūnas yra minimas 1494 metais, todėl galime galvoti, kad kaimas yra iš tų laikų, tik neturime išlikusių rašytinių šaltinių“, – sakė J. Kiriliauskas.
Istoriko pasakojimu, činčininkai (valstiečiai, pagal sutartis nuomoję žemę) lažo nėjo, mokėjo duokles kaimą dovanų iš karališkojo dvaro gavusiai Dzinavičių giminei, vėliau – 1621 metais garsiajai Pacų giminei, o 1631 metais kaimas buvo padovanotas Jurgiui Gruževskiui. Gruževskiams Urkuvėnai priklausę iki baudžiavos panaikinimo – 1861 metų.
Istoriko teigimu, per XVII – XVIII amžiaus karus ir marus Urkuvėnuose, pagal išlikusį 1813 metų inventorių, gyveno 12 šeimų, apie 70 žmonių ir valdė 25 valakus žemės.
Per XIX amžiaus antrąją pusę kaimas, istoriko teigimu, atsigavo ir pagal 1923 metų gyventojų surašymą Urkuvėnuose jau gyveno 18 šeimų – 124 gyventojai.
„Urkuvėnų kaimas Kuršėnų valsčiuje buvo ketvirtas pagal dydį. Jį lenkę, pavyzdžiui, Smilgiai su daugiau, nei 200 gyventojų, Amaliai su 196 gyventojais. O Micaičiams su 110 gyventojų tada buvo toli iki Urkuvėnų“, – skaičiavo istorikas.
Sovietmečiu, pasak J. Kiriliausko, sujungus kolūkius gyventojai pradėjo keltis į centrinę gyvenvietę – Micaičius, todėl Urkuvėnuose 1987 metais beliko 70 gyventojų, o 2001 metais – tik 30. Šiandien deklaruojančių gyvenamąją vietą Urkuvėnuose – 24 žmonės.
Istoriko J. Kiriliausko teigimu, apie Urkuvėnų kaimą jau būtų galima leisti knygą, nes medžiagos iš archyvų, gyventojų pasakojimų, spaudos surinkta pakankamai.
„Urkuvėnų kaime visada gyveno turtingi žmonės, tai rodo faktas, kad 1976 metais kaime buvos rastas lobis. Jis datuojamas maždaug 1699 metais. Lobyje buvo rasta per 50 sidabrinių talerių, vienas taleris – apie 180 grašių, o 30 grašių kainavo ožka“, – nustebino J. Kiriliauskas.
Apie Urkuvėnų lobį sovietiniais laikais nebuvo plačiai skelbiama, vietiniai žmonės net nežinojo apie jo radimą, tačiau tai buvęs vienas pačių didžiausių to laikotarpio lobių Lietuvoje.
Kaimo likimas tapo romanu
Į Urkuvėnų kaimo žmonių susitikimą atvažiavęs Lietuvos rašytojų sąjungos narys Apolinaras Čepulis gimė ir gyveno gretimame Urkuvėnams – Akmenaičių kaime. Mena save Urkuvėnuose pas Adolfiną Barzelienę sode skinantį vyšnias. Mena savo mamos seserį Marytę Kovierienę, atitekėjusią į Urkuvėnus. Urkuvėnuose pas Dievą iškeliavo ir rašytojo mama.
A. Čepulis rašytojų sąjungos nariu tapo parašęs romaną „Likimo upė“, kuriame pasakojama istorija apie parapiją, kurioje yra ir Urkuvėnų kaimas, jame dalis giminės pradėjo ir baigė čia savo gyvenimą.
Gimtojo kaimo, gimtųjų vietų istorija romane atkurta, pasak A. Čepulio, per tai, kaip „žmonės vis tikėjosi ir tikėjosi geresnio gyvenimo, o išėjo atvirkščiai“.
„Romane „Likimo upė“ aprašiau tikrus žmones. Kai kurių pavardės yra pakeistos, kai kurių vardai yra tikri ir visiškai tikri aprašyti jų gyvenimai. Tikri tarpusavio barniai, tikra kova prieš sovietus, tikros tremties kelionės į Sibirą, tikri moterų nesutarimai, tikri vyrų išgėrimai“, – sakė apie romaną, išleistą 2003 metais ir jo antrąją dalį „Likimo upė. Rėvos“, pirmą kartą publikuotą 2007 metais.
Jis pasakojo pirmiausia aplankęs Urkuvėnų kaime pas vyriausią šio kaimo gyventoją devyniasdešimt penkerių metų Domicelę Kovierienę, kuri buvo jo mamos sesers marti.
Rašytojas pasakojo esąs dėkingas romano kalbos redaktorėms, kurios „neištaisė, nesulietuvino krašto kalbos“.
„Mūsų krašto žmonių kalba – kaip tyras kalnų šaltinis su visais mineralais, kvapais, intarpais, kurie šaltinyje yra. Sunorminta, išgryninta mūsų krašto kalba būtų kaip distiliuotas vanduo. Jis neskambėtų taip muzikaliai, kaip gimtųjų kraštų – Kuršėnų, Micaičių, Urkuvėnų, Akmenaičių kalba ir mūsų kraštų daina“, – laikydamas rankoje puokštę iš urkuvėniškių laukuose užaugintų javų sakė rašytojas.
Operinį balsą atrado Varputėnuose
Kai operos solistė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantė Inesa Brazytė (sopranas) uždainavo legendinę dainą „Skriski Lietuvėlėn“, daugelio akyse sužibo ašaros ir pasididžiavimas savo gimtine. Buvusių varputėniškių Danutės ir Sauliaus Brazių dukra Inesa taip pat neslėpė džiaugsmo matydama pažįstamus iš vaikystės veidus, sakė, kad ne pirmą kartą dainuoja gimtojo kaimo bažnyčioje, tačiau kaskart tai būna jaudinantys susitikimai.
Dabar Brazių šeima gyvena Kuršėnuose, o Inesa – tarp Vilniaus, Vokietijos bei Italijos. Čia ji mokosi, lavina savo balsą ir jau žengia pirmuosius žingsnius operos scenoje.
Inesai neseniai sukako dvidešimt ketveri. Jos operinį balsą, krištolinį sopraną mokytojai „atrakino“, kai ji dar gyveno Varputėnuose. Pirmiausia Inesą pradinėse klasėse pastebėjo Varputėnų mokykloje dirbusi muzikos mokytoja Nerilė Bernotienė, leido Inesai dainuoti solo ir pasiūlė mokytis Kuršėnų meno mokykloje muzikos. Teko rinktis instrumentą ir dainavimą chore. Inesa pasirinko kankles ir chorą.
Dešimtoje klasėje mokytoja Hana Mockienė paragino stoti į tuometinę Šiaulių konservatoriją. Inesa sėkmingai įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, baigė operinio dainavimo bakalauro studijas, dabar antrus metus jau studijuoja magistrantūroje.
Dainavimo įgūdžius Inesa tobulino Italijoje, Vokietijoje, čia jau surengė ir nedidelį koncertą. Tobulinimosi stažuotės užsienyje rodo tai, kad Inesa rengiasi tarptautinei karjerai. Varputėnų bažnyčios šventoriuje išsitarė, kad pirmenybę teiks gyvenimui gimtoje šalyje.
Pirmasis mero elektroninis laikrodis ir meilė džinsams
„Sveiks, Aduliuk! – spaudžia ranką kaimo žmonių susitikimo organizatorius Šiaulių rajono meras urkuvėniškis Antanas Bezaras sutiktam šventėje vyrui. – Mūsų Mariakas!“
Adolfas Barzelis klausosi kaimyno Bezariuko pagyrų apie save, koks jis šaunus buvęs – sportininkas, dviratininkas, jūrininkas.
„Aš ne tik Urkuvėnuose, bet ir Kuršėnuose, o gal net visoje Lietuvoje pirmasis turėjau elektroninį laikrodį, kurį man Mariakas parvežė! Ir dar elektroninę skaičiavimo mašinėlę! Buhalteriai ateidavo pasižiūrėti į tokį stebuklą!“ – juokiasi dalindamasis jaunystės prisiminimais meras.
„Antaniuk, tu labai buvai mėgėjas ir džinsų!“ – primena merui A. Barzelis.
Senasis jūrininkas skaičiuoja, kad trisdešimt metų plaukiojo Atlanto vandenyne, dešimtmetį – Afrikoje – nuo Mauritanijos iki Angolos! Baigęs Kaliningrado jūreivystės institutą.
Likimo vingiai Mariako šeimai skyrė daug išbandymų: istorikas J., Kiriliauskas pasakojo, kad Adolfo tėvas – pirmasis Urkuvėnų kolūkio pirmininkas, tėvo brolis – į Sibiro tremtį, nes dukros – partizanų ryšininkės.
Iš Urkuvėnų į Sibirą buvo ištremtos kelios šeimos. Vincento ir Zofijos Bezarų šeima 1949 metais išvežta už tai, kad turėjo per daug žemės – 64 hektarus. Anūkas Antanas gimė tremtyje 1955-aisiais. 1957 metais šeima sugrįžo į Lietuvą, bet tėviškėje įsikurti iš karto neleido. Gyveno pas gimines, kol leido sugrįžti į namus.
Meras A. Bezaras su šeima išpirko iš dėdžių dalis ir ūkininkauja senelio Vincento Bezaro žemėje, vadintoje ir tebevadinamoje Bezariške.
Treji atlaidai, kelios šokių salės ir didžiausias lobis
Surengti kaimo žmonių susitikimą labiausiai rūpėjo Urkuvėnuose tebegyvenantiems Irenai ir Jurgiui Rupšiams. Padėjo savi ir svetimi. Urkuvėnuose šaknis turinti Jolita (Keraitė) Norkienė kūrė originalias puokštes iš javų, užaugintų Urkuvėnų kaimo laikuose, keramikas Vismantas Anglickis sukūrė puodelius su Urkuvėnų simbolika, skulptorius kuršėniškis Stanislovas Koviera, kuris yra ir žymiojo akmeninio ąsočio žiedinėje sankryžoje ties S. Raštikio tiltu, autorius, iškalė akmenyje, rastame kaimo laukuose pavadinimą ir dvi atmintinas datas.
Vyriausioji šventės dalyvė, gimusi 1930 metais Urkuvėnuose ir beveik visą amžių čia gyvenusi Zofija (Keraitė) Bartkienė, lydima dviejų jaunesnių seserų Juzefos ir Marytės pasakojo, kad kaimo žmonės visada buvę labai vieningi. Mena, kad eidavo pėsčiomis į Varputėnų bažnyčią, kur vykdavę net treji atlaidai – šv. Antano, šv. Mato ir šv. Felikso.
Kas ta kelionė į Varputėnus vos pora kilometrų, kai Zofija jaunystėje į Šiluvos atlaidus kelis kartus yra pėsčiomis iš Urkuvėnų nuėjusi.
Zofija buvo ir pirmoji 1948 metais Urkuvėnuose atidarytos pradinės mokyklos mokinė, ji baigė dvi klases.
Prisimena ji ir tai, kad Urkuvėnų kaimo žmonės mokėjo ne tik nuoširdžiai dirbti, bet ir linksmintis – šokiai vykdavo net keliose vietose – tai pas Bezarus, tai pas Kovieras, dar kurioje didesnėje troboje.
„Retas dalykas toks didelis kaimo žmonių susiėjimas! Sako, kad Urkuvėnuose buvo rastas pinigų lobis. Didysis kaimo lobis yra ir buvo jo žmonės“, – fotografuodamiesi prie kaimą įamžinusio akmens kalbėjo Urkuvėnų žmonės.
Vytauto RUŠKIO nuotr.
Urkuvėniškiai visada buvo vaišingi.
Istorikas Jonas Kiriliauskas tyrinėja Urkuvėnų kaimo istoriją, kuri rašytiniuose šaltiniuose siekia 1563 metus.
Urkuvėniškės seserys buvusios Keraitės (iš kairės) Marytė, Zofija ir Juzefa pro „bromą“ eina į kaimo šventę.
Žaibo paženklintas Urkuvėnų kaimo ąžuolas stiprybės, kaip ir žmonės, semiasi iš savo šaknų. Dalis šakų – žaliuoja.
Senojo Urkuvėnų kaimo senoji gatvė ir senieji namai.
Operos solistė Inesa Brazytė, kilusi iš Varputėnų, dainuoja kaimo žmonių susitikime.
Varputėnų parapijos klebonas Eimutis Marcinkevičius šventina Urkuvėnų kaimo atminimui pastatytą akmenį.
Šiaulių rajono mero Antano Bezaro šeima ne tik ūkininkauja senelio žemėje Urkuvėnų kaime, bet ir surengė kaimo žmonių susitikimą.
Rašytojui Apolinarui Čepuliui, parašiusiam romaną apie gimtąjį kaimą ir jo apylinkes plojo visi susirinkusieji į kaimo žmonių susitikimą.
