Dėl trijų raidžių bylos

Dėl tri­jų rai­džių by­los

Dr. Sta­sys Tu­mė­nas

LRS Kul­tū­ros ko­mi­te­to na­rys

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­me, Vy­riau­sy­bė­je, vi­suo­me­nė­je, tarp li­tua­nis­tų, is­to­ri­kų ir šiaip tau­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių lie­tu­vy­bės gy­nė­jų vi­są pus­me­tį ver­da aist­ros dėl „tri­jų rai­džių by­los“. Tų įvai­riau­sių vi­suo­me­nės seg­men­tų, ofi­cia­lių ins­ti­tu­ci­jų kon­teks­te be­ne oriau­sią, so­li­džiau­sią po­zi­ci­ją iš­lai­ko Pre­zi­den­tū­ra, ku­ri, re­gis, va­do­vau­ja­si Pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės iš­sa­ky­ta nuo­sta­ta, kad „lie­tu­vių kal­ba ne­ga­li bū­ti de­ry­bų ob­jek­tas“ (de­ja, ta­po), kad pa­grin­di­nius mo­ty­vus – leis­ti ar ne­leis­ti var­to­ti tris lie­tu­vių kal­bos abė­cė­lė­je ne­san­čias rai­des, tu­ri nu­ro­dy­ti Vals­ty­bi­nė lie­tu­vių kal­bos ko­mi­si­ja (VLKK). Ir tai nė­ra „len­kų klau­si­mas“, kaip daž­nai ban­do­ma dirb­ti­nai pa­ryš­kin­ti.

Tai liu­di­ja ir LRS, Vy­riau­sy­bei 2017 m. ko­vo 16 d. Eu­ro­pos žmo­gaus tei­sių fon­do iš­pla­tin­tas raš­tas „Dėl as­men­var­džių ra­šy­bos“, ku­ria­me ke­lia­mos pro­ble­mos dėl miš­rių san­tuo­kų pa­var­džių ra­šy­mo, pri­me­na­mi Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mo ir Jung­ti­nių Tau­tų Žmo­gaus tei­sių ko­mi­te­to išaiš­ki­ni­mai, taip pat Lie­tu­vos vy­riau­sio­jo ad­mi­nist­ra­ci­nio teis­mo nag­ri­nė­tos „Mic­kie­wicz“, „Jac­quet“, „War­dyn“ by­los. Raš­te mi­ni­mos pa­var­dės ne­tu­ri nie­ko bend­ra su len­kų pa­var­dė­mis: E. Pau­wels (Lie­tu­vos pi­lie­tės ir Bel­gi­jos pi­lie­čio), Ale­xia Go­rec­ki-Mic­kie­wicz (Lie­tu­vos ir Pran­cū­zi­jos pi­lie­tė), K. Wes­ton (lie­tu­vė, iš­te­kė­ju­si už Nau­jo­sios Ze­lan­di­jos pi­lie­čio), E. Wall­ner (lie­tu­vės ir Vo­kie­ti­jos pi­lie­čio san­tuo­ka), R. Fe­lix (lie­tu­vio ir Ka­zachs­ta­no pi­lie­tės vai­kas), C. Dar­bow­li (lie­tu­vės ir Si­ri­jos pi­lie­čio vai­kas) ir t. t. Tri­jų rai­džių (W, X, Q) įtei­si­ni­mas au­ten­tiš­kai ra­šy­ti pa­var­des pa­suo­se pro­ble­mos neišsp­ręs­tų, nes len­kai vis tiek ne­ga­lės tai­syk­lin­gai pa­ra­šy­ti net sa­vo gar­sio­jo Ju­ze­fo Pil­suds­kio pa­var­dės.

VLKK – SI­TUA­CI­JOS ĮKAI­TĖ

Ne­pa­vy­džiu šiuo me­tu VLKK pir­mi­nin­kei dr. Dai­vai Vaiš­nie­nei. Bai­gė­si jos pir­mo­ji va­do­va­vi­mo Ko­mi­si­jai ka­den­ci­ja, ji yra at­si­dū­ru­si tar­si tarp dvie­jų ug­nių – Kons­ti­tu­ci­nis Teis­mas pa­siel­gė pro­fe­sio­na­liai ak­cen­tuo­da­mas, kad įra­šai ne­vals­ty­bi­ne kal­ba ga­li­mi tik tais at­ve­jais, ku­riuos lei­džia Kal­bos ko­mi­si­ja. Il­gai tryp­čio­ju­si, VLKK LEI­DO mi­nė­tas tris rai­des ra­šy­ti pa­grin­di­nia­me pa­so pus­la­py­je dviem išim­ti­niais at­ve­jais. Tai bu­vo ir VLKK pir­mi­nin­kės ži­nia Pre­zi­den­tei. Ir ne tik jai. To­kią ži­nią be džiaugs­mo su­ti­ko tau­tiš­kai nu­si­tei­kę li­tua­nis­tai, is­to­ri­kai, nu­si­sto­vė­ju­sios 32 rai­džių abė­cė­lės ser­gė­to­jai, gir­di, pir­mi­nin­kė D. Vaiš­nie­nė ne­ro­do pa­gar­bos lie­tu­vių kal­bai, pa­my­nė dau­giau kaip 69 000 tau­tie­čių, TAL­KOS da­ly­vių, pa­ra­šus (tarp jų – ir da­bar­ti­nės val­dan­čio­sios dau­gu­mos eli­to), kad mū­sų abė­cė­lė ne­bū­tų „pra­tur­tin­ta“ rai­dė­mis w, x, q. Ro­dos, ir Sei­mo Švie­ti­mo ir moks­lo ko­mi­te­to ly­de­riai nė­ra nu­si­tei­kę pir­mi­nin­kės D. Vaiš­nie­nės teik­ti ant­ra­jai ka­den­ci­jai. Ko­dėl? To­dėl, kad pir­mi­nin­kė la­vi­ruo­ja tarp „po­li­ti­nės va­lios“ po­zi­ci­jos ir kal­bi­nin­kų. Ją ga­lė­tų iš­gel­bė­ti ne­bent Sei­mo na­rių tvir­ta po­zi­ci­ja, kad tai yra ne kal­bi­nin­kų, o po­li­ti­kų spren­di­mas.

Aki­vaiz­du, kad, mo­juo­jant geo­po­li­ti­nės si­tua­ci­jos kon­teks­tais, neį­si­gi­li­nant į rai­dy­no for­ma­vi­mo­si is­to­ri­ją, rei­ka­las kryps­ta ne kal­bi­nin­kų nau­dai – vie­ni Sei­mo na­riai yra li­be­ra­lių pa­žiū­rų, tai ak­cen­tuo­ja bet ka­da ir bet kur (tai­gi ir iš Sei­mo tri­bū­nos), ki­ti – ne­la­bai gi­li­na­si į pro­ble­mos niuan­sus, tre­ti – tie, ku­rie tie­sio­giai su­si­ję su emig­ra­ci­jos raš­ko­mais vai­siais – jų vai­kai, kai­my­nai jau iš­vy­kę ir gy­ve­na už­sie­ny­je, ten su­kū­rę ar ga­lin­tys su­kur­ti miš­rias šei­mas ir su­si­dur­sian­tys su pa­var­dės ra­šy­mo pro­ble­mo­mis pa­se. Tai­gi, ar už­teks da­bar­ti­nia­me Sei­me, ku­rio val­dan­čio­ji LVŽS dau­gu­ma prieš Sei­mo rin­ki­mus dek­la­ra­vo tra­di­ci­nių ver­ty­bių, lie­tu­vy­bės sau­go­ji­mo, sa­vo ta­pa­ty­bės, kraš­to is­to­ri­jos sau­gos pra­smę ir sie­kį, bal­sų tai pa­tvir­tin­ti rea­liai ir po rin­ki­mų, vi­siš­kai neaiš­ku.

Tie­sa, rai­dy­nas – ne bau­džia­ma­sis ar ad­mi­nist­ra­ci­nių nu­si­žen­gi­mų ko­dek­sas, ku­riais va­do­vau­ja­si teis­mai, ku­riuos sau­go įsta­ty­mai, bet tai mū­sų ta­pa­ty­bės da­lis, mū­sų is­to­ri­jos, ku­rią ly­dė­jo dau­gia­kal­bys­tė, tarp­kul­tū­ri­nės tra­di­ci­jos, miš­rios šei­mos ir ki­ti pėd­sa­kai, ke­lian­tys abe­jo­nių, ar bū­ti­na bū­ti už­si­spy­ru­siems. Mo­ty­vai UŽ: bū­ti­na ak­cen­tuo­ti, kad ap­ta­ria­mos pro­ble­mos ak­tua­les­nės, jaut­res­nės, su­bti­les­nės vi­sų pir­ma ma­žoms vals­ty­bėms. Joms pri­va­lu tu­rė­ti dau­giau sau­gik­lių, ga­ran­tuo­jan­čių ta­pa­ty­bės, iš­skir­ti­nu­mo sau­gą. Štai JAV net nė­ra vals­ty­bi­nės kal­bos įsta­ty­mo, ku­riuo bū­tų reg­la­men­tuo­ja­ma ang­lų vals­ty­bi­nės kal­bos var­to­se­na vie­ša­ja­me gy­ve­ni­me (kaip Lie­tu­vo­je), nes di­džiu­lė­je vals­ty­bė­je lyg ir sa­vai­me su­pran­ta­mas da­ly­kas, kad kal­bė­ti bū­ti­na ang­lų kal­ba – ki­taip ne­pa­da­ry­si kar­je­ros pro­fe­si­nė­je veik­lo­je. Yra vals­ty­bių, tarp jų ir di­de­lių, pa­vyz­džiui, Pran­cū­zi­ja, kur aky­lai sau­go­ma ša­lies kal­ba, ski­ria­mos di­de­lės bau­dos dėl ang­li­ciz­mų var­to­ji­mo, nes bi­jo­ma jų ver­ži­mo­si į vie­šą­ją vals­ty­bės kal­bą.

Mo­ty­vai PRIEŠ: tri­jų rai­džių įtei­si­ni­mas neišsp­ręs iki ga­lo pro­ble­mos. Štai no­rint įtik­ti len­kams, kad jie ga­lė­tų au­ten­tiš­kai ra­šy­ti pa­var­des, reik­tų įsi­ves­ti dar bent 6 rai­des. Pa­vyz­džiui, Len­ki­jos pre­zi­den­to L. Va­len­sos pa­var­dė­je at­si­ra­dus pir­ma­jai W, lik­tų dar dvi klai­dos (ne­bus kie­to­jo l ir ę), len­kai ne­ga­lės ori­gi­na­liai pa­ra­šy­ti ir gar­sio­jo tė­vy­nai­nio Ju­ze­fo Pil­suds­kio pa­var­dės. Mū­sų kai­my­nų lat­vių kal­bo­je rei­kė­tų dar 7, če­kų kil­mės pi­lie­čiams – 12 rai­džių, o pran­cū­zams – 17 rai­džių. Tai­gi ga­li pra­si­dė­ti pai­nia­va, ga­li­me bū­ti ap­kal­tin­ti disk­ri­mi­na­ci­ja.

Svar­biau­sia ir pa­vo­jin­giau­sia, kad tos trys rai­dės, jei­gu jos bū­tų įtei­sin­tos, at­ver­tų Pan­do­ros skry­nią, iš­ju­din­tų mū­sų abė­cė­lės sis­te­mą – vie­ną ir tą pa­tį gar­są žy­mė­tu­me tai v, tai w, tai ks, tai x, tai ku, tai q. Štai ra­šy­da­mi MAX ir MAK­SAS tuos va­rian­tus ta­ria­me vie­no­dai. Vie­nas žur­na­lis­tas (ne kal­bi­nin­kas) tei­gė, kad kal­bos sis­te­ma tu­ri tar­nau­ti žmo­gui, o ne žmo­gus sis­te­mai, bet ar ga­li tar­nau­ti žmo­gui neaiš­ki, su­vel­ta, su­dar­ky­ta, skir­tin­gais ar­gu­men­tais (prin­ci­pais) pa­rem­ta „sis­te­ma“? To­kia „sis­te­ma“ tik to­liau gi­lins, dau­gins ne­su­ta­ri­mus, nes at­si­ras daug pai­nia­vos (pro­f. K. Žu­per­kos min­tys).

IŠ ABĖ­CĖ­LĖS IS­TO­RI­JOS

Taip, kal­ba yra gy­vas or­ga­niz­mas, ji kin­ta dėl ki­tų kal­bų įta­kos, dėl na­tū­ra­lios sa­vo rai­dos. Ki­to ir mū­sų abė­cė­lė (al­fa­be­tas, rai­dy­nas) – gar­si­nio raš­to ženk­lų (rai­džių) vi­su­ma, ki­to ir žo­džių ra­šy­ba, tai­syk­lės. Mes, lie­tu­viai, ne­ga­li­me pa­si­gir­ti, kad tu­ri­me sa­vo uni­ka­lią iš­skir­ti­nę, tau­ti­nę abė­cė­lę (da­bar­ti­nė­je abė­cė­lė­je be­ne vie­nin­te­lė ė yra lie­tu­viš­kas kū­ri­nys). Dau­ge­lis sa­vo na­muo­se ar bib­lio­te­kų len­ty­no­se su­si­dū­rė­te su tos mū­sų ra­šy­bos, abė­cė­lės įvai­ro­ve, pra­de­dant šrif­tų mar­gu­my­nu. Esa­ma kny­gų, ku­rios at­spin­di tam tik­ro am­žiaus si­tua­ci­ją, es­ti au­to­rių, iš­si­sky­ru­sių sa­vi­ta ra­šy­ba, pa­vyz­džiui, Vy­dū­nas ak­cen­ta­vo, kad jos vi­sa­da lai­ko­si (nė­ra no­si­nių, nė­ra ž, dž, y, į, ė). Vy­dū­nas sa­kė: „Kal­bos gy­ve­ni­mas, be to, dar pri­me­na, kad ji nė­ra vie­nos esy­bės kū­ri­nys. To­dėl ir sa­ko­ma, kad kal­ba išau­gan­ti iš žmo­nių san­ty­kia­vi­mo.“ Jam ypač svar­bu bu­vo an­ti­kos epo­cha, gal to­dėl jis an­ti­ki­nius var­dus ir tarp­tau­ti­nius žo­džius sten­gė­si priar­tin­ti prie pir­mi­nio ori­gi­na­lo: tra­gai­da (tra­ge­di­ja), sphai­ra (sfe­ra), rhyt­min­gas (rit­min­gas).

Kny­gos is­to­ri­ja de­monst­ruo­ja šim­tus pa­vyz­džių, kai jų pa­va­di­ni­muo­se mar­gu­liuo­ja rai­dy­no įvai­ro­vė. Žvelg­da­mi į se­nų kny­gų pa­va­di­ni­mus ma­to­me rai­dy­no įvai­ro­vę: 1759 m. Vil­niu­je iš­leis­ta ne­ži­no­mo au­to­riaus „Zi­wa­tas po­na ir Die­wa mu­su Je­zu­sa Chris­tu­sa“, 1848 m. „Nau­jes moks­las skaj­ti­ma rasz­ta že­mai­tysz­ka diel ma­žun waj­kun“, 1845 m. „Punk­tay Sa­ki­mu Nu Ad­wen­ta iki Ga­wie­nes“ ir pan. Tai tar­si sa­ky­tų, kad rai­džių ne­rei­kia bi­jo­ti. Bet pri­si­min­ki­me vie­ną da­ly­ką: kal­ba ta­da ne­bu­vo nor­mi­nė, pri­žiū­ri­ma, reg­la­men­tuo­ja­ma.

Mi­nė­jau, kad abė­cė­lė nė­ra bau­džia­ma­sis ko­dek­sas, bet kal­bi­nin­kams to­kie tei­sės ak­tai, ku­riais va­do­vau­ja­ma­si, yra žo­dy­nai, gra­ma­ti­kos. Mū­sų abė­cė­lė su­si­for­ma­vo per ke­lis šimt­me­čius iš lo­ty­nų abė­cė­lės, kai iš Ro­mos im­pe­ri­jos su sa­vo 23 raš­me­nų rai­dy­nu pa­pli­to po Eu­ro­pą. Plės­da­ma­sis lo­ty­niš­ka­sis rai­dy­nas bu­vo pri­tai­ko­mas prie kiek­vie­nos kal­bos fo­no­lo­gi­nės sis­te­mos. Štai ger­ma­nų ša­ly­se nuo XII a. įsi­ga­lė­jo smai­lių, kam­puo­tų for­mų go­ti­ki­niai raš­me­nys (juos pe­rė­mė če­kai, len­kai, vo­kie­čiai). Go­ti­ki­niu šrif­tu bu­vo spaus­di­na­mos ir pir­mo­sios lie­tu­viš­kos kny­gos XVI–XVII a. (ir pir­mo­ji mū­sų 23 rai­džių abė­cė­lė Mar­ty­no Maž­vy­do „Ka­te­kiz­me“ 1547 m.).

Mū­sų abė­cė­lė ki­to ir įvai­ra­vo iki pat XX a. pra­džios. Da­bar­ti­nės rai­dės č, ž, š pe­rim­tos iš če­kų kal­bos, ą, ę – iš len­kų kal­bos. Ypač svar­bi abė­cė­lės is­to­ri­jai di­džio­jo kal­bos nor­min­to­jo Jo­no Jab­lons­kio 1901 m. Til­žė­je iš­leis­ta „Lie­tu­viš­kos kal­bos gra­ma­ti­ka“. Mū­sų die­nų gra­ma­ti­ko­se fik­suo­ja­ma, kad abė­cė­lę su­da­ro 32 rai­dės. Tai­gi ofi­cia­liuo­siuo­se teks­tuo­se, do­ku­men­tuo­se ir var­to­ja­mos tos rai­dės, ku­rios ten fik­suo­tos, o tarp jų nė­ra nei w, nei x, nei q.

AR „TUR­TIN­SI­ME“ SA­VO ABĖ­CĖ­LĘ?

Ar­tė­ja Sei­me jo na­rių ver­ty­bi­nės po­zi­ci­jos pa­ro­dy­mo die­na, kai svars­ty­si­me as­men­var­džių ra­šy­mo įsta­ty­mo pro­jek­tus XIIIP-535 ir XIIIP-471. Vie­nas iš jų re­mia­si įsta­ty­mais ir be­veik 70 000 Lie­tu­vos pi­lie­čių pa­tvir­tin­tais pa­ra­šais, ki­tas – „smul­kiu įsta­ty­mų ne­pai­sy­mu“, komp­ro­mi­sais, geo­po­li­ti­nės pa­sau­lio si­tua­ci­jos, san­ty­kių su kai­my­nais ne­va ge­ri­ni­mo mo­ty­vais. Kaip pa­sielg­si­me? Ma­no gal­va, da­bar­ti­nės mū­sų abė­cė­lės ne­rei­kia pil­dy­ti, „tur­tin­ti“, nes jos už­ten­ka ir bend­ri­niams, ir tik­ri­niams ne sa­viems žo­džiams už­ra­šy­ti. Pa­gal po­rei­kius ir da­bar tuos sve­tim­var­džius ne­drau­džia­ma ra­šy­ti ori­gi­na­liai. VLKK nu­ro­do, kad už­sie­nie­tiš­ką pa­var­dę ga­vus per san­tuo­ką ar spren­džiant to­kio­se šei­mo­se gi­mu­sių vai­kų as­men­var­džių ra­šy­bą, ori­gi­na­li ra­šy­ba lo­ty­niš­ko pa­grin­do raš­me­ni­mis ga­li­ma pa­grin­di­nia­me pa­so pus­la­py­je.

Lie­tu­va nė­ra už­da­ra vals­ty­bė, jos pi­lie­čiai mig­ruo­ja po pa­sau­lį. Vis dau­giau ran­da­si as­me­nų, ku­rių ta­pa­ty­bė yra dve­jo­pa ar net tre­jo­pa. Jei­gu yra to­kių pi­lie­čių pa­gei­da­vi­mas, tei­siš­kai pri­pa­žin­tuo­se do­ku­men­tuo­se (pvz., pa­suo­se) ori­gi­na­lia ra­šy­ba tei­sin­giau­sia bū­tų ra­šy­ti ant­ra­me pus­la­py­je (pa­pil­do­ma­me), kaip tai jau se­no­kai įtei­si­no ir da­ro lat­viai. Taip elg­da­mie­si, mes pa­ro­dy­tu­me ir so­li­da­ru­mą, pa­ra­mą sa­vo bro­liams lat­viams. Juk ne­re­tai pa­de­juo­ja­me, kad lie­tu­viams trūks­ta šiau­rės bro­lių ir pusb­ro­lių ra­cio­na­lu­mo. Ir lat­viai ne­be­bū­tų vie­ni, ir mes ra­cio­na­liai, drau­giš­kai iš­spręs­tu­me pro­ble­mą. Yra ir ki­tas va­rian­tas, ku­ris jau se­no­kai pa­si­telk­tas moks­lo žmo­nių. Pap­ras­tai įvai­rių sri­čių moks­li­nin­kų straips­niuo­se ra­šo­ma su­lie­tu­vin­ta as­men­var­džio for­ma, o skliaus­tuo­se – ori­gi­na­lo kal­ba už­fik­suo­tas as­men­var­dis, pvz.: An­tua­nas Me­jė (An­toi­ne Meil­let), Fer­di­nan­das de So­siū­ras (Fer­di­nand de Saus­su­re) ir kt.

Sei­me dir­ba­me kar­tu su Vir­gi­ni­ju­mi Alek­na ir Vik­to­ri­ja Čmi­ly­te. Olim­pi­niam čem­pio­nui pa­si­se­kė – vi­sa­me pa­sau­ly­je tai­syk­lin­gai ra­šė ir ra­šo jo pa­var­dę (kar­tais tik ne­tai­syk­lin­gai kir­čiuo­ja). Šiuo at­ve­ju ne taip pa­si­se­kė li­be­ra­lei V. Čmi­ly­tei, ku­rios pa­var­dė pa­sau­ly­je ra­šo­ma, tar­kim, mū­sų ap­ta­ria­mu at­ve­ju, iš­krai­py­tai – Cmi­ly­te. Bet kiek aš ži­nau, Vik­to­ri­ja ne­pyks­ta, nes su­pran­ta, kad nei ang­lų, nei vo­kie­čių, nei pran­cū­zų abė­cė­lė­je rai­dės Č nė­ra. Kai lie­tu­vių pa­var­des Vo­kie­ti­jo­je ra­šys ne Sim­kus ar Shim­kus, o Šim­kus, kai ra­šys ne Si­ma­sius ar Shi­ma­sius, o Ši­ma­šius, kai JAV leis ra­šy­ti Il­gaus­kie­nė, o ne Il­gaus­kas (krep­ši­nin­ko žmo­na), ta­da ir Lie­tu­vo­je gal ga­lė­tu­me leis­ti ra­šy­ti taip, kaip pa­gei­dau­ja pi­lie­čiai. Bet tam rei­kė­tų keis­ti jau nu­si­sto­vė­ju­sią abė­cė­lę. Tik ar ver­ta, ar bū­ti­na ir tei­sin­ga?