Naujausios
Planavo viena, išėjo visai kas kita
Daušiškių kapinių istoriją „Šiaulių kraštas“ kaip metraštininkas yra surašęs nuo pat pradžių, kai tik miesto valdžia pradėjo spręsti, jog reikia naujų miesto kapinių. Užtruko spręsdama net penkias kadencijas – du dešimtmečius. Ir ne viena sprendė. Šiaulių rajono savivaldybės taryba tvirtino ir kapinių koncepciją, ir planus, nes kapinės rajono teritorijoje, o miestas planus rengė, klojo pinigus projektuotojams, žemei išpirkti, rangovams.
Šiandien pagal šias kapines galėtume spręsti, kiek brango mūsų gyvenimas per tuos du dešimtmečius. Apie naujas kapines miesto valdžia pradėjo galvoti dar 2004–2005 metais. Iš pradžių joms įrengti planuota 4,5 milijono litų. Dabar paaiškėjo, kad realiai buvo išleista 4,35 milijono eurų, litais būtų 15,2 milijono. Taigi miestui, o tiksliau mums, mokesčių mokėtojams, kapinių įrengimas brango daugiau nei tris kartus.
Ir tai dar ne viskas. Kapinėms reikėjo išpirkti žemę iš savininkų, išpirkimas kainavo apie 9 milijonus litų. Skaičiuokim, jog eurais bus 2,5 milijono.
Bet paaiškėjo, kad galima buvo tiek ir neišleisti, nes kapinės buvo suplanuotos per didelės. Joms ketinta atriekti per 62 hektarus žemės, o kol tokios apimties detalusis planas buvo rengtas, įsigaliojo įstatymas, jog kapinės gali būti tik iki 40 ha. Vienam iš žemės savininkų pasipiktinus, kad dėl kapinių jo sklypas nuvertėjo, ir apskundus neatitinkantį įstatymo kapinių planavimą, teismas panaikino rajono Tarybos sprendimą, kuriuo buvo patvirtintas kapinių detalusis planas.
Teismą laimėjusio žmogaus advokatas „Šiaulių kraštui“ stebėjosi, iš kur atsirado sprendimas Daušiškių kapinėms skirti 62 hektarus žemės? Prieš tai patvirtintame specialiajame plane, jo žiniomis, buvo numatytas tik 35 hektarų sklypas.
Kokie sliekai kur landžiojo
Teko miesto Savivaldybei iš naujo planuoti naująsias kapines, o dėl jų iš savininkų jau buvo supirktos žemės.
Suko galvą valdininkai, ką daryti su daugiau nei 20 hektarų nebereikalingos žemės? Nerealu buvo ją grąžinti savininkams, kad šie grąžintų už juos gautus pinigus. Juolab kad kainos už arą mokėtos pakankamai aukštos. Tad tuometinis Savivaldybės administracijos direktorius Vladas Damulevičius aiškino, kad neprapuls išpirkta žemė – kapinėms nebereikalingas plotas tarnaus sanitarinei zonai (pagal įstatymus dėl sanitarinės zonos iš savininkų žemių nebūtų reikėję išpirkti).
Tarp išpirktos kapinėms žemės buvo ir tuometinio mero Genadijaus Mikšio žmonos artimųjų žemė.
Rita Žadeikytė publikacijoje „Mero sliekai pralindo pro įstatymus“ („Šiaulių kraštas“, 2010 12 28) rašė apie mero siūlymą „neieškoti sliekų žemėje“ ir nenorą komentuoti, kodėl balsavo už planavimą tokių kapinių, į kurių teritoriją pateko žmonos giminių žemė?
Kolegė tada rašė, jog penkių sklypų savininkams, kurie pirmieji sutiko pasirašyti sutartis, suderėta mokėti vidutiniškai po 1380 litų už arą. Likusių keturių sklypų — po 1230 litų.
Išperkamos žemės kainos buvo skirtingos, nes daugiau buvo mokėta pirmiesiems penkių sklypų savininkams, sutikusiems su pasiūlyta kaina, kurią nepriklausomi vertintojai nustatė pagal rinkos kainas. O kadangi likusių sklypų savininkai kreipėsi į teismą, kol ginčas išsisprendė, žemės slypų rinkos kaina jau buvo mažesnė.
Galima suskaičiuoti, jog dėl nebereikalingų 20 hektarų į balą galėjo būti išmesta apie 2,6 milijono litų. Plius panaikinto detaliojo plano rengimas kainavo daugiau nei 200 tūkstančių litų.
„G. Mikšio artimųjų, žemės bendrasavininkių, bendrai išpirkta žemė yra pačiame kapinių pakraštyje, iš viso — per 11 hektarų, – rašė R. Žadeikytė. – Iš jų išpirkta per 6 hektarus, kurie įkainoti per 800 tūkstančių litų. Ar galėjo mero artimųjų žemė iš viso nepatekti į išperkamų žemių teritoriją, juk kapinėms buvo galima skirti ir 40, ir 35 hektarus? Pasiteiravus G. Mikšio, meras supyko: „Ko čia mano gimines vis kišat? Ką bandot padaryti? Viskas. Viso gero...“
Kai vyriausieji etikos sargai nusprendė, kad nuo sprendimų dėl Daušiškių kapinių nenusišalinęs G. Mikšys pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymą, politikas tą sprendimą skundė teismui, bet teisme nieko nelaimėjo.
Dar vienas skandalas kilo, kai planuojamų kapinių centre nebeliko 4 hektarų laisvos valstybinės žemės. Juose Šiaulių rajono žemėtvarkininkai 2008 metų rugpjūtį suformavo sklypus nuosavybės teisėms į žemę atkurti perkeliant čia savininkų buvusias žemes ir jos buvo atkurtos. Šiaulių apskrities viršininko administracijos padalinio, Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus tuometinė vedėja Regina Rimeikienė aiškino, jog nežinojo, kad čia planuojamos miesto kapinės?! Po dviejų metų R. Rimeikienė pateko į teisėsaugos akiratį dėl įtarimų kyšių ėmimu.
Sklandė sparnuotos frazės
Miesto politikai ir valdininkai vis aiškino, kad Ginkūnų ir Donelaičio g. kapinėse vietos laidoti mirusiuosius tuoj tuoj pritrūks. Vis kartojo „geriausiu atveju užteks dar dviem metams“. Bet kai buvo pralošti teismai dėl suplanuotų per didelių naujų kapinių ir planavimo procedūras teko pradėti nuo pradžių, tapo akivaizdu, kad po „dvejų metų“ naujų kapinių tikrai nebus.
Tuometinei vyriausiajai architektei Rasai Budrytei liko tik prognozuoti, kad „lavonus džiausime balkonuose“. Aštrialiežuvės architektės prognozės neišsipildė. Ginkūnų ir Donelaičio g. kapinės vis plėstos. Plius prioritetas suteiktas nebe kaulams, o pelenams – Ginkūnų kapinėse pradėtas statyti kolumbariumas.
2011 metų rugpjūtį vėl iškilo klausimas: „Kur darysime kapines?“ Šiaulių politikai tada rimtai svarstė, kad gal galima būtų Ginkūnų kapines išplėsti – kitoje plento pusėje?
„Tada turėtume įvažiavimą į Šiaulius per kapines abipus kelio. Kryžium nesigulsiu ir galva sienos nedaužysiu, jeigu tokia bus politinė valia“, — bandė išaiškinti, kokią kuriozinę situaciją turėtume, vyriausioji architektė Rasa Budrytė.
Tuomet dar tik Tarybos nariu buvęs Artūras Visockas argumentavo, kad toks įvažiavimas į miestą nėra didelis minusas, jeigu Ginkūnų kapines pavyktų praplėsti pigiau ir greičiau, nei rengti naujas.
Kai galų gale 2013 metais Šiaulių rajono taryboje iš naujo buvo patvirtina Daušiškių kapinių koncepcija, rajono politikai šmaikštavo: „Mes miesto „nabašnikus“ priimame, miestas tegu priima mūsų vaikus“ (mat buvo kilę konfliktai, kas turi finansuoti rajono vaikų mokymasi miesto mokyklose).
Parengus ir patvirtinus naują detalųjį planą ir pradėjus rengti techninį projektą, tuometinis meras Justinas Sartauskas garsino, kad „greičiausiai 2015 metais prasidės kapinių įrengimas“.
2015 metais mero poste J. Sartauską pakeitė A. Visockas ir niekas neprasidėjo.
Prieš metus kolegė Jūratė Rauduvienė publikacijoje „Aštuonerių metų valdžios nepakako kapinėms įrengti“ („Šiaulių kraštas“. 2022 11 09) citavo merą A. Visocką: „Kam čia tuos 5 tūkstančius kapų reikia įrengti iškart, aš irgi nesuprantu. Bet mes tokius planus paveldėjome ir juos įgyvendiname. Jie yra keblūs, kebliai ir vyksta. Nežinau, kodėl darbai užstrigo. Netvarkoje prasidėjo tas klausimas, netvarkingai ir tęsiasi. Košės sindromas.“
Po šių mero pasvarstymų apie „košę“ dar vieneri metai praėjo, kol galų gale dalis naujų kapinių įrengta mirusiems laidoti.
