Dalgiai Lietuvoje jau tampa retenybe

Autorės nuot.
Lietuvos kaimui trūksta paprastų, tvirtų dalgių.
„Ant tėvo dalgio ašmenų aušra žėrėdavo, menu...“ Apie dalgį dainuota daug dainų ir sudėta poetų posmų. Šiandien kaimuose jau nebe dalgiai galandami žvanga, o trimeriai ir žoliapjovės visuose kampuose burzgia. Tačiau moderni technika turi ne tik privalumų, bet ir trūkumų: ja nupjautos žolės gyvuliams neįsiūlysi, tad vis dažniau kaimo žmonės ieško, kur galėtų įsigyti dalgį. Pasirodo, tai nėra taip paprasta.

Geras dalgis – retenybė

Tie, kas dar turi išsaugoję senus dalgius, juos labai tausoja, nes nusipirkti gerą, tvirtą, dalgį dabar tapo beveik neįmanoma. Jų nei prekybos centruose, nei ūkio prekių parduotuvėse, nei turguose nėra. Tiesa, kai kur dar gali rasti metalinę galvą – geležtę, bet lengvo, gerai padirbdinto medinio koto – niekur negali gauti. O juk ne tik vyrams, bet ir moterims, pasirodo, dalgis reikalingas.

Pasak Adelės Laukuvienės iš Keturvalakių kaimo (Vilkaviškio r.), su smagiu, lengvu dalgeliu ir gyvuliukams žolės pasipjauti gali, ir aplink augalus atsargiai apeiti, ir peraugusias piktžoles nurėžti.

Senam tėvuko dalgiui pabaigus dienas, Adelė ėmė dairytis naujo dalgio. Moteris tikėjosi, kad tai nebus didelė problema, tačiau klydo. O šiemet žolė lyg tyčia kaip pašėlusi augo, be dalgio – niekaip.

Pasiūlė trimerį

Pirmiausia dalgio paieškas A. Laukuvienė pradėjo Marijampolės prekybos centruose, ūkiui skirtuose skyriuose. Deja, dalgio tarp grėblių, kauptukų ir kitokių mandrų prietaisų nepavyko rasti. Pardavėjai tik gūžčiojo pečiais, sakydami, kad kažkada dalgų būta, bet dabar nėra ir tikino, kad dalgiais niekas jau nebepjauna. Visi kaip susitarę siūlė Adelei geriau trimerį įsigyti.

„Kam man tas trimeris! Aš jo nepakeliu! Reikia jam benzino, tepalų, dar mokėti užvesti. O koks triukšmas, smarvė, visą purto pjaunant... Žinau, kad yra lengvesnių elektrinių trimerių, bet su laidu tampykis, saugokis jo nenurėžti, toli nuo rozetės nenueisi, o ir elektros kiek sudeginsi. Akumuliatoriniai trimeriai kiek patogesni, bet labai brangiai kainuoja, įpirkti negali. Na ne! Man dalgutis nepamainomas“, – tikino Adelė.

Dalgis vienkartiniam naudojimui

Moteris dalgio ieškodama aplankė ir mažesnes ūkio prekių parduotuves. Vienoje aptiko metalinį dalgį. Tokio dar nebuvo regėjusi – ne tik galva, bet ir kotas buvo iš metalo, viskas paprastai varžteliais prisukama ir reguliuojama. Dalgis atrodė lengvas ir patogus, kainavo 17 eurų. Laiminga Adelė grįžo su dalgiu namo. Pati jį susitvėrė ir tuoj suskubo apžėlusius patvorius šienauti. Džiaugėsi neilgai – dalgio smaigaliu pataikius į kelmelį, ties pentimi kaipmat skilo metalinė geležtė.

To niekada nebuvo nutikę pjaunant senuoju dalgiu, tad, pasiėmusi naująjį dalgį, kitą dieną Adelė nukako į parduotuvę. Čia pardavėjai net į šnekas nesileido klausiami apie dalgio kokybę ir galimybę pakeisti geležtę. Pasiūlė pirkti tokią pat kitą, kainuojančią 10 eurų. Pardavėjas dar pasišaipė, kad jau seniai niekas dalgiais nebepjauna ir laikas pereiti prie trimerio.

Nepirko Adelė kitos geležtės, nutarė dalgį nuvežti kaimynui, kad įtrūkimą suvirintų. Už buteliuką šis suvirino tvirtą siūlę, bet įspėjo, kad geležtė padaryta iš niekam tikusio metalo ir vis tiek ilgai nelaikys. Taip ir buvo – tą pačią dieną pjaunant žolę geležtė trūko kitoje vietoje.

Paskutinė viltis – diedukas su dalgiakočiu

A. Laukuvienei kaimynas patarė, kur gali rasti tvirtesnių geležčių. Nukakusi į nurodytą parduotuvėlę, rado itališką, kainuojančią beveik 20 eurų. Tačiau geležtė buvo didelė, sunki ir be dalgiakočio. Pardavėjas nustebo, kad moteris dalgiakočio teiraujasi, neva pirmą kartą tokio pageidavimo sulaukė. Svarstė, kad Adelei reikia kokio dieduko ieškoti, kuris mokėtų dalgiakotį padirbdinti. O kur tokį rasti?

Adelė nutarė turguose pasidairyti. Kelis savaitgalius po turgus žvalgėsi – nė viename nerado, kas dalgiais ar dalgiakočiais prekiautų. Pagaliau, jau rudeniui atėjus, Kalvarijos turguje užmatė vieną vienintelį dalgį. Senyvo amžiaus pardavėjas Kazys už paskutinį šiųmetį dalgį prašė 25 eurų, tačiau iš karto įspėjo, kad jis moteriškei gerokai per didelis ir per sunkus, skirtas vyriškoms rankoms, dideliems plotams šienauti.

„Čia tarybinė – tikra dalgė, o tos mandros naujoviškos netvirtos, jų geležtės, sako, iš senų automobilių skardų išlietos. Šitų, rusiškų, dalgių metalas tikras, tvirtas. Dabar jų pas mus nėra, reikia į Rusijos gilumą važiuoti ar Kaliningrado sritį. Nuo senų laikų tiems, kas turi dalgio galvas, aš kotus padarau. Dažniausiai iš drebulės darau, bet geriau būtų iš liepos. Tačiau liepos, augusios atviroje vietoje, mediena būna gana šakota, tad labiau tam tinka miške augusios liepos“, – aiškino Adelei senas meistras.

Pasak Kazio, dalgiakočiai būna nevienodi, skirtingų ilgių, su dviem ar viena rankena. Su viena rankena – rusiški, šūrom vadinami, o su dviem rankenomis – vokiško modelio.

„Su šūra pjauti ne taip patogu, o su vokišku gali hektarus šienauti, kaip senovėje prie Smetonos pjovė. Šūromis Aukštaitijoje ir Dzūkijoje, mačiau, pjauna, o Suvalkijoje tai vokiško modelio dalgiai nuo seno prigiję“, – tikino Kazys. Paklaustas, ar tikrai trimeriu pjautos žolės gyvuliai neėda, paaiškino, kad trimeris sumuša žolę ir gyvuliai tokios žolės tikrai neėda. Anot jo, kas turi kiaulių, triušių, ožkų ar kitų gyvūnėlių, žolę reikia būtinai dalgiu pjauti.

Turguje Adelės sutikta ūkininkė Danutė taip pat pasiskundė, kad niekaip neranda sau gero dalgelio. „Zyziau vyrui, kad man reikia dalgutės žolei pasipjauti, visokius kampus nepasiekiamus apeiti, tai jis įtaisė man dalgį itališka galva – aš jo nepakeliu, baisiausiai sunkus. O su trimeriu kai pjauna, daugybę mano augalų nušnioja“, – godojosi moteriškė.

Grįždama iš turgaus, taip ir nenusipirkusi dalgio, Adelė užsuko į firminę parduotuvę, prekiaujančią aukštos kokybės technika. Atkreipė dėmesį į tai, kad joje kažko ieško vien tik moterys. Išdėsčiusi pardavėjams savo problemą pasiteiravo, gal išties reikia vietoj dalgio įsigyti akumuliatorinį trimerį? Šie patikino, kad tikrai taip, tačiau galėjo pasiūlyti tik akumuliatorių, be trimerio, nes visi buvo išpirkti, o drauge su akumuliatoriumi toks kainuoja per 500 eurų.

Pasiūlymai internete

Nusivylusi dalgio paieškomis, Adelė nutarė dar panaršyti internete. Čia aptiko keletą pasiūlymų – atskirai dalgio geležčių ir dalgiakočių, kainuojančių iki 10 eurų, keturis to paties modelio dalgius, kurie skirtingų prekiautojų buvo parduodami už 15, 25, 35 ar 45 eurus. Rado ir ypač mandrą dalgį, sukurtą Graco universitete Austrijoje, jis neva gaminamas vienoje bendrovėje 500 metų ir, remiantis žmogaus biomechanikos principais, pritaikytas skirtingų ūgių žmonėms.

Už tokį dalgį metaliniu kotu buvo prašoma iki 125 Eur. Paprastų Lietuvos žmonių skelbimuose Adelė rado siūlomą naują dalgį metaliniu kotu, kainuojantį 60 Eur, o mediniu kotu – 50 Eur, porą senovinių dalgių už 20 ir 40 eurų. Pasirinkimas buvo labai nedidelis.

Adelė tikisi, kad dalgiai netaps vien muziejaus eksponatais, nes ir ekologine prasme jie yra kur kas pranašesni už aplinką teršiančius ir didžiulį triukšmą keliančius mechaninius prietaisus. „Taip norėtųsi, kad ne tik dainose ar poetų posmuose liktų prisiminimai apie dalgį, o trimerių ir žoliapjovių burzgimas Lietuvos kaime nenustelbtų gamtos garsų: paukščių čiulbėjimo, vėjo šnaresio medžiuose, vabalėlių dūzgimo aukštoje, margaspalviais žiedais žydinčioje žolėje“, – savo viltis išsakė Adelė iš Keturvalakių kaimo.