„Cukrinukų“ metai po gaisro

„Cuk­ri­nu­kų“ me­tai po gais­ro

Praė­ju­sių me­tų gruo­džio 31-osios va­ka­rą įsi­plies­kęs gais­ras be na­mų pa­li­ko Žiu­rių vien­kie­mio Joniškio rajone tri­jų as­me­nų šei­mą – jie li­ko, kaip sto­vi, net be do­ku­men­tų, tik su tvar­te me­ke­nan­čio­mis ož­ko­mis ir kry­kau­jan­čio­mis an­ti­mis. Vie­ti­nių dėl ma­žo ūgio mei­liai pra­min­tiems „cuk­ri­nu­kams“ pa­dė­jo ge­ri žmo­nės.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Ka­ru­čius su bu­ro­kais tem­pė dvi va­lan­das

Iš Ver­šių kai­mo me­di­nu­ko ka­mi­no aukš­tyn ky­la dū­mai. Pro už­kam­šy­tus lan­gus ver­žia­si gar­siai lei­džia­mo ra­di­jo gar­sai. O šios tro­bos, ku­rią po gais­ro su­tei­kė at­jau­tos ne­pa­mir­šę žmo­nės iš Ža­ga­rės, gy­ven­to­jams – Onu­tei ir Ma­ry­tei Jev­tu­šen­kai­tėms bei gy­ve­ni­mo drau­gui Sta­nis­lo­vui Bar­ta­šiui svar­biau­sias da­ly­kas – pa­si­rū­pin­ti už po­ros ki­lo­met­rų be­veik prieš me­tus su­de­gu­sio­je so­dy­bo­je li­ku­siu de­šim­ties arų dar­žu ir gy­vu­lė­liais bei paukš­čių pul­ku.

„Bul­vės šie­met ne­la­bai vy­ku­sios, pa­va­sa­rį tur­būt rei­kės sėk­li­nių pirk­ti, o bu­ro­kai užau­go di­džiu­liai, vos par­tem­pė­me ka­ru­čiu per ke­lis kar­tus, kiek­vie­ną sy­kį po dvi va­lan­das ke­ly už­truk­da­mos,“ – aiš­ki­na ma­ma Ma­ry­tė Jev­tu­šen­kai­tė.

Kas­dien dvi­ra­čiu mi­na į se­ną­ją so­dy­bą gy­vu­lių ir paukš­čių šer­ti. Ry­tą juos iš­lei­džia į lau­ką, jei ne­šal­ta ir neužs­ni­gę, va­ka­rop vėl pa­mai­ti­na ir į tvar­tą su­ge­na.

Šei­ma lai­ko tris avis, ož­ką su dviem ru­de­nį at­si­ves­tais ož­kiu­kais, pul­ką viš­tų, an­čių, ka­la­ku­tų, ku­rie sve­ti­mą žmo­gų bal­ba­tuo­da­mi ve­ja­si per kie­mą. Ten pat li­kę ir du kiem­sar­giai. Dar du am­siai pa­si­tin­ka nau­juo­siuo­se na­muo­se Ver­šių kai­me.

Ir šu­li­nį pa­čios iš­va­lė

„Už vis­ką rei­kia pi­ni­gus mo­kė­ti. Že­mę sua­rė – 50 eu­rų, sam­džiau žmo­gų, kad iš Ža­ga­rės au­to­mo­bi­liu še­šis ki­lo­met­rus su pre­kė­mis pa­vež­tų – pen­kis eu­rus da­viau. Mais­to mes tu­ri­me, ga­liu pa­ro­dy­ti,“ – at­vi­rau­ja Ma­ry­tė Jev­tu­šen­kai­tė, iš šal­dy­tu­vo trauk­da­ma dvi pal­tis la­ši­nių, kam­ba­ry­je ati­deng­da­ma dė­žes su mil­tų pa­ke­liais, alie­jaus bu­te­liais, at­ver­da­ma spin­te­lės, kur su­krau­tos kruo­pos, du­re­les.

At­si­kė­lu­siems į nau­ją vie­tą kai­my­nė pa­do­va­no­jo dė­vė­tą skal­bi­mo ma­ši­ną.

„Cuk­ri­nu­kų“ šei­ma, taip pra­min­ta dėl ma­žo ūgio, gy­ve­na kaip su­ge­ba. Mo­te­rė­lėms pri­trūks­ta iš­ma­ny­mo su do­ku­men­tais, tvar­kos ūky­je, ta­čiau jos darbš­čios. Duk­ra Onu­tė vaiz­džiai pa­sa­ko­jo, kaip at­si­kė­lus į Ver­šius, kad ne­reik­tų ei­ti pas kai­my­nus pra­šy­ti van­dens, pa­ti li­po į šu­li­nį jo va­ly­ti, mo­lį pra­krapš­ty­ti.

„Ati­tem­pėm ko­pė­čias, įlei­dom ir pri­si­ri­šu­si prie vir­vės įli­pau. Kas ki­tas tai pa­da­rys, vi­si per di­de­li,“ – tvir­tai aiš­ki­na ma­žes­nė nei pu­sant­ro met­ro ūgio jau­na mo­te­ris.

Pak­laus­ta, ar ne­bi­jo­jo, at­šau­na: tai­gi pri­pra­tu­si, se­no­jo­je so­dy­bo­je į šu­li­nį net be ko­pė­čių gran­di­ne nu­si­leis­da­vo ir į vir­šų at­gal už­sliuog­da­vo.

Žie­mą, kai dar­bų ma­žiau, ma­ma Ma­ry­tė mez­ga ko­ji­nes, pirš­ti­nes. At­ne­ša pa­ro­dy­ti ryš­kias­pal­ves, trum­pais pirš­tais. Duk­rai tu­rė­tų tik­ti. Gy­ve­ni­mo drau­gas Sta­nis­lo­vas Bar­ta­šius ir­gi il­gais va­ka­rais tu­ri dar­bo – ve­ja išar­dy­tus siū­lus į ka­muo­lius.

Nai­vi sva­jo­nė

Ma­ry­tė Jev­tu­šen­kai­tė te­be­gy­ve­na sva­jo­nė­mis. Po pa­tir­to gais­ro li­ko sty­ro­ti tik rau­do­nų ply­tų ka­mi­nai, ku­riuos lie­tūs ir vė­jai jau su­grio­vė. Ge­rą­sias ply­tas mo­te­rys su­si­rin­ko, pra­vers. Mo­te­ris no­rė­tų na­me­lį at­sta­ty­ti, nors toks no­ras net ir tur­tin­ges­niam žmo­gui ga­lė­tų pa­si­ro­dy­ti neį­ma­no­mas.

Abi mo­te­rys sa­ko gy­ve­nan­čios iš tri­jų šim­tų eu­rų, tai yra – sa­vo neį­ga­lu­mo pen­si­jų. Gal reik­tų ne­beau­gin­ti pul­kų paukš­čių, už­tek­tų ke­lių viš­tų da­bar­ti­nė­je so­dy­bo­je.

„Ne, mes ne­mo­ka­me taip,“ – tvir­tai pur­to gal­vas Ma­ry­tė ir Onu­tė. Jos ne­pra­šo nei pa­pil­do­mų so­cia­li­nių iš­mo­kų, nei pa­ra­mos eu­ro­pi­niais mais­to pro­duk­tais.

Lem­tin­gas gais­ras

Gais­ras gy­ve­na­ma­ja­me na­me Žiu­rių vien­kie­my­je įsi­plies­kė 2015-ųjų gruo­džio 31-ąją, li­kus ke­lioms va­lan­doms iki Nau­jų­jų me­tų. Ug­nis be­re­gint pa­si­glem­žė 15 met­rų il­gio 7 met­rų plo­čio me­di­nį dvie­jų ga­lų na­mą.

Tri­jų as­me­nų šei­ma spė­jo iš­bėg­ti iš pa­sta­to kaip sto­vi, su šle­pe­tė­mis, be daik­tų ir do­ku­men­tų. Šei­mi­nin­kai tuo me­tu ruo­šė­si Nau­jų­jų su­tik­tu­vėms. Ka­la­ku­tai bu­vo nu­peš­ti, sta­las pa­ruoš­tas. Vis­kas su­de­gė, ne­li­ko te­le­vi­zo­rių, lo­vų, sta­lo, spin­tos, lieps­no­se pra­žu­vo šal­dy­tu­vas, skal­bi­mo ma­ši­na, li­ko tik tvar­te bu­vę gy­vu­liai ir paukš­čiai.

Ne­lai­mės iš­tik­tie­siem­si žmo­nės ėmė­si pa­dė­ti. Tą pa­čią nak­tį jie nak­vy­nę ga­vo Jo­niš­kio kri­zių centro–nakvynės na­muo­se, dra­bu­žių, pa­ta­ly­nės, in­dų pa­rū­pi­no Ža­ga­rės, Žiu­rių, Ver­šių kai­mo gy­ven­to­jai. So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­rius da­vė tris nau­jas šil­tas ant­klo­des, Rau­do­no­jo kry­žiaus drau­gi­ja sky­rė lab­da­ros. Ki­tą die­ną bu­vęs se­niū­nas Al­vy­das Ur­bo­nas sku­bi­no­si vež­ti nu­ken­tė­ju­siuo­sius į Mig­ra­ci­jos tar­ny­bą ir iš­rū­pin­ti nau­jus do­ku­men­tus.

Įlei­do gy­ven­ti į tuš­čią so­dy­bą

Po ke­lių pa­rų lai­ki­nai į gre­ti­mą so­dy­bą įlei­do ūki­nin­kas Ta­das Ši­mai­tis. Vė­liau tuš­čius na­mus Ver­šių kai­me pa­siū­lė Ža­ga­rė­je gy­ve­nan­tys Da­lė ir Vy­tau­tas Gin­čai.

„Ten gy­ve­no vy­ro ma­ma. Kai ki­lo tas gais­ras, bu­vo praė­ję me­tai po jos mir­ties, na­me­lis sto­vė­jo tuš­čias, ne­be­rei­ka­lin­gas. Dar ir do­ku­men­tai vi­si ne­sut­var­ky­ti. Že­mės ap­link be­veik nė­ra, tik kie­mas. Kas tą so­dy­bą nuo­ša­lia­me kai­me pirks? To­dėl, pa­si­ta­rę su vy­ru, nu­ta­rė­me už­leis­ti tiems, kam la­biau­siai rei­kia pa­sto­gės. Tik­rai ne­gai­la, grei­tai ap­si­spren­dė­me. Pa­li­ko­me bal­de­lius, da­lį in­dų,“ – „Šiau­lių kraš­tui“ pa­sa­ko­jo D. Gin­čie­nė.

Mo­te­ris už­si­mi­nė, kad uoš­vie­nė tu­rė­jo di­de­lę avie­čių „plan­ta­ci­ją“. Kai lan­kė­mės Ver­šiuo­se, Ma­ry­tė ant sta­lo pa­dė­jo tri­lit­rį stik­lai­nį va­sa­rą vir­tos avie­čių uo­gie­nės.

Dau­ge­lis pa­ste­bi, kad gais­rą pa­ty­ru­si šei­ma – darbš­tūs žmo­nės. Ver­šių kai­mo gy­ven­to­ja Da­lia La­ba­naus­kie­nė pa­sa­ko­jo, kad ma­žo­sios mo­te­ry­tės ir nau­jo­jo­je vie­to­je pa­va­sa­rį su­ge­bė­jo pa­ruoš­ti ke­lias lys­ves smulk­me­noms: svo­gū­nams, kra­pams, sa­lo­toms, iš se­no­sios so­dy­bos su­si­tem­pė mal­kas, vi­so­kius med­ga­lius, ku­riuos pa­pras­tu dvit­rau­kiu pjūk­lu ran­ko­mis pjaus­tė, iš miš­ko ir­gi sau­suo­lių par­si­ve­ža.

Pa­ti D. La­ba­naus­kie­nė kar­tą pa­gel­bė­jo šei­mai au­to­mo­bi­liu par­ga­ben­ti ke­lis mai­šiu­kus kom­bi­nuo­tų­jų pa­ša­rų iš Ža­ga­rės. Mo­te­rė­lės bū­tų stū­mu­sios ke­lis ki­lo­met­rus dvi­ra­čiu.

Au­to­rės nuo­tr.

Ma­ma Ma­ry­tė ir duk­ra Onu­tė džiau­gia­si na­mais Ver­šių kai­me, į ku­riuos įlei­do gy­ven­ti ža­ga­rie­čių šei­ma.

Po gais­ro skal­byk­lę šei­mai do­va­no­jo vie­na Ver­šių kai­mo gy­ven­to­ja.

„Val­gy­ti mes tu­ri­me,“ – la­ši­nių pal­tis ro­do Ma­ry­tė Jev­tu­šen­kai­tė.

Per me­tus nuo lie­taus ir vė­joir ka­mi­nai su­griu­vo, ma­žo­sios šei­mi­nin­kės ža­da su­si­rink­ti ply­tas atei­čiai, gal ką dar sta­tys.

Šei­ma lai­ko paukš­čių pul­ką.

Da­lė ir Vy­tau­tas Gin­čai sa­ko, kad spren­di­mas įleis­ti pa­de­gė­lių šei­mą iš na­me­lį Ver­šiuo­se bu­vo spon­ta­niš­kas ir tei­sin­gas – te­gul nau­do­ja­si tie, kam la­biau­siai rei­kia.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

Po gais­ro bu­vu­sio­je so­dy­bo­je iš na­mo li­ko tik du ka­mi­nai.

Pa­de­gė­liai Ma­ry­tė ir Onu­tė Jev­tu­šen­kai­tės ir gy­ve­ni­mo drau­gas Sta­nis­lo­vas Bar­ta­šius gy­ve­na kaip iš­ma­no, bet žmo­nės pa­ste­bi, kad jie darbš­tūs, ypač ma­žo­sios mo­te­rė­lės.