Naujausios
Įsikūrė universiteto patalpose
Kai Tarptautinės Ukrainos mokyklos vadovai, atvykę iš Vilniaus, kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybę, prašydami suteikti 5-erių metų laikotarpiui patalpas mokyklai Šiauliuose, jiems buvo pasiūlytos Gumbinės gatvėje buvusio Jaunųjų technikų centro patalpos. Nors ten reikėjo remonto, ukrainiečiams tiko. Tačiau netikėtai klausimas dėl patalpų suteikimo iš miesto Tarybos darbotvarkės dingo ir net nebuvo svarstytas.
Nesupratę tokio žingsnio, mokyklos vadovai ėmė dairytis patalpų kitur. Jiems pavyko išsinuomoti iš privataus savininko buvusią Dubijos mokyklą. Čia vyko mokslo metų atidarymo šventė, pirmieji užsiėmimai. Deja, nežiūrint ukrainiečių bendruomenės didelių pastangų, šio pastato žiemai paruošti nepavyko – jame išardyta šildymo sistema.
Tačiau rasta kita išeitis. Patalpas Tarptautinės Ukrainos mokyklos Šiaulių skyriui suteikė Vilniaus universitetas. Mokykla įsikūrė Šiaulių akademijai priklausančio buvusio „Nuklono“ gamyklos trijų aukštų pastate, esančiame šalia daugiaaukščio korpuso Architektų gatvėje.
Šios mokyklos ūkio dalies vadovas Gedeminas Vyšniauskas pasakojo, kad čia taip pat teko mokyklos bendruomenei gerokai padirbėti: iškuopti šiukšles, klases, nuvalyti langus. Taip pat buvo sutvarkyta kanalizacija, šildymo sistema, ryšiai. Pastato atitikimas higienos sąlygoms jau įvertintas.
Mokyklai padėjo jos labdaros fondas. Šiuo metu vaikų ugdymas vyksta čia, o Dubijos mokyklos patalpos nenaudojamos.
Šiauliuose prisiglaudę karo pabėgėliai laukė ukrainietiškos mokyklos
Vos įėjus į mokyklą pasitinka budėtoja. Ji paaiškina, kur ieškoti administratorės. Olena Kasjanenko įsikūrusi trečiame aukšte. Mokyklos koridorių puošia iškabinti mokinių piešiniai, klasių sienas išpiešė mokytojai, visi užrašai – ukrainiečių kalba. Ji pasakoja, kad mokinių mokykloje daugėja, vis dar atvažiuoja naujų vaikų iš Ukrainos. Mokytis savo gimtąja kalba ir pagal Ukrainos valstybinę ugdymo programą nori ir aplinkiniuose rajonuose įsikūrusių karo pabėgėlių vaikai.
Dalis mokyklos bendruomenės pasibaigus karui ketina grįžti į Ukrainą. Vaikai mokosi ne tik bendrų dalykų, bet ir lietuvių, anglų kalbų, kad galėtų socializuotis visuomenėje, studijuoti toliau, jei nuspręstų likti Lietuvoje.
Visi mokykloje dirbantys mokytojai – ukrainiečiai, išskyrus dvi lietuvių kalbos mokytojas, jos lietuvių kalbos vaikus moko nuo pirmos klasės.
Šios mokyklos moksleiviai taip pat lanko miesto muzikos mokyklas, sporto centrus. Būreliai veikia ir mokykloje – choreografijos, dizaino, dainavimo, planuose – suburti krepšinio komandą. Vaikai turi galimybę papildomai mokytis anglų kalbos. Pradėjo veikti Petrikovsko tapybos būrelis. Tai unikali patentuota meno rūšis, kurios pažiūrėti į Petrikovsko miestelį Ukrainoje atvykdavo turistų iš viso pasaulio. Viena mokytoja yra įvaldžiusi šią meno rūšį, todėl nori vaikams organizuoti būrelį.
Pirmų – trečių klasių mokinukai gali laiką leisti prailgintos dienos grupėje.
Pati Olena, vos prasidėjus karui Ukrainoje, atvyko į Šiaulius iš Dnipro miesto. Šiauliuose užsiėmė savanoryste, padėjo daugeliui tėvynainių įsikurti. Ji žinojo ukrainiečių problemas, tėvai skundėsi, kad vaikams sunkiai sekasi mokytis lietuviškose mokyklose, dar nuotoliu mokydavosi Ukrainos mokyklose. Ugdymo programos Lietuvos ir Ukrainos mokyklose labai skiriasi.
„Mūsų vaikai susirado draugų, bendrauja su lietuvių vaikais, kartu lanko neformaliojo ugdymo užsiėmimus. Tačiau mokyklose mokytis jiems buvo sunku. Kadangi turėjau ryšį su tėvais, žinojau, kaip jiems trūksta ukrainietiškos mokyklos“, – pasakojo Olena.
Sulaukė pagalbos iš lietuviškų mokyklų
Šioje mokykloje ir per pamokas, ir per pertraukas su vaikais kalbama tik ukrainiečių kalba. Mokytis rusų kalba galimybių čia nėra. Įstaigos dokumentacija taip pat tvarkoma ukrainiečių kalba, išskyrus būtinus dokumentus lietuvių kalba.
„Mes – ukrainietiška mokykla, todėl mokomės ir bendraujame tik ukrainiečių kalba – tokia mūsų pozicija. Mes norime, kad vaikai mokėtų savo gimtąją kalbą, žinotų Ukrainos istoriją, kultūrą“, – aiškina mokyklos administratorė.
Vaikštant po šiltą ir jaukią mokyklą Olena pasakoja, kad dalį stalų, suolų čia rado, tačiau dar trūko, pradinėms klasėms reikėjo mažesnių suolų.
Administratorę ypač džiugina lietuviškų miesto mokyklų parama. Ji dėkoja Rėkyvos progimnazijai už baldus ir įrangą, „Romuvos“ gimnazijai už mokyklines lentas, Medelyno progimnazijai už pagalbą.
„Atvažiavo pas mus mokytoja Aušra. Ji sakė matanti, kad mums sunku, atvežė su draugais surinktų dovanų. Labai malonu, kolegiška“, – džiaugėsi bendravimu su kolegomis Olena.
Mokyklos pastate didelėje amfiteatrinėje auditorijoje įrengta aktų salė, kitoje patalpoje – valgykla. Virtuvės čia nėra, užsakytas maistas atvežamas pagamintas, tačiau yra galimybė jį pasišildyti.
Vienintelio dalyko, ko trūksta – tinkamos sporto salės. Vaikai mokomi sveiko gyvenimo būdo. Olena pasakojo, kad puiki sporto salė liko Dubijos mokykloje, dabar čia savaitgaliais ateina pasportuoti mokinių tėvai. Dabar vaikai mokomi sveiko gyvenimo būdo.
Mokytojai džiaugiasi, galėdami dirbti savo darbą
Vaikščiodami po mokyklą pastebime, kaip budintys mokiniai padeda sutvarkyti klases. Užėjus į biologijos pamoką didelė dalis mokinių sakė, kad anksčiau mokėsi lietuviškose mokyklose, tačiau dabar, besimokydami ukrainiečių mokykloje jaučiasi daug geriau.
Savo istorijas turi ir mokytojos. Matematikos mokytoja Valerija Ivačiova pedagoginį institutą baigė aukso medaliu. Šiauliuose jau daugiau nei metus. Laiminga, kad gali pratęsti darbą, kurį geba dirbti. Į Šiaulius atvyko pirmomis karo dienomis. Pastaruosius kelerius metus nedirbo, buvo vaiko auginimo atostogose. Mokytoja sakė esanti laiminga, kad gali bendrauti su savo žemiečiais, mokyti ukrainiečių vaikus gimtąja kalba.
Ukrainiečių kalbos mokytoja Natalija prašė jos nefotografuoti. Ašarodama mokytoja sakė, kad bijo dėl rusų okupuotoje Ukrainos teritorijoje likusių savo artimųjų. 30 metų stažą turinti mokytoja sakė esanti laiminga, kad gali ir vėl dirbti mylimą darbą.
Kita ukrainiečių kalbos mokytoja Natalija Dyrdina dvejus metus vaikus mokė nuotoliniu būdu ir džiaugėsi, kad dabar gali dirbti su mokiniais tiesiogiai.
Chemijos mokytoja Irina Šeling yra ukrainietė, gyveno Lietuvoje. Ji dirbo „Santarvės“ gimnazijoje, tačiau, atsidarius Tarptautinės Ukrainos mokyklos Šiaulių filialui, perėjo dirbti čia.
„Aš gyvenu Lietuvoje, neturėjau progos gyventi Ukrainoje, todėl pripažįstu, kad ukrainiečių kalbos tobulai gal ir nemoku, tačiau čia – mano kalba, mano vaikai ir esu patenkinta, kad galiu čia dirbti“, – lietuviškai kalbėjo pedagogė.
Anglų kalbos mokytoja Julia Moroz į Šiaulius atvyko iš rusakalbės Ukrainos dalies, todėl bendraudama su mokiniais ir kolegomis kartu mokosi ir ukrainiečių kalbos.
Ukrainiečių kalbos mokanti mokytoja Julia Pronj pedagogo profesiją paveldėjo iš savo močiutės. Šiauliuose ji metus dirbo mokytojo padėjėja lietuviškoje mokykloje. Padėjo vaikams mokytis kitų dalykų, tačiau ne ukrainiečių kalbos, nes jos lietuviškose mokyklose nemokoma.
„Aš ir giminėms, kai su jais kalbu, sakau, kad dabar ateinu į mokyklą, ir čia – mūsų tokia maža Ukraina. Čia savi žmonės, savi vaikai, sava gimtoji kalba. Labai pasiilgau savo darbo“, – sakė mokytoja.
Ji neslėpė, kad po ilgos pertraukos sunku dirbti. Turi daug skaityti, papildyti savo žinias, reikia kurti naujas metodines priemones. Karo pradžioje išvykstant iš Severodonecko miesto Luhansko apskrityje viskas liko laikmenose buvusioje mokykloje.
„Kai karas prasidėjo, 9 valandą ryto mes buvome mokykloje ir iš jos bėgome namo. Jau neberūpėjo, ką pasiimti. Dabar mūsų mokykla subombarduota“, – pasakojo pedagogė.
Paklausta, ar turi viltį sugrįžti į Ukrainą, mokytoja atsakė: „Turiu ne viltį, o tikslą grįžti į Ukrainą. Mes norime namo. Kalbėdami su mokytojais, mokiniais, tėvais, mes visi norime namo. Čia gerai, ačiū Lietuvai, kad mus priėmė. Ir už galimybę mokytis lietuvių kalbos, gyventi ramiai, negirdėti bombų sprogimų. Pas mus yra patarlė: „Kur gimei, ten ir pritikai“. Todėl norisi namo.“
Mokytoja Danutė Jasiukaitytė ukrainiečių mokykloje vaikus moko lietuvių kalbos. Dalis jų jau turi visai neblogus lietuvių kalbos pagrindus, ypač tie, kurie mokėsi lietuviškose mokyklose. Paprašyta palyginti darbą lietuviškoje mokykloje ir ukrainietiškoje, atsako, kad čia – labai geras kolektyvas, nors sąlygos dirbti gal ir sudėtingesnės.
„Vertiname, kad esame Lietuvoje ir kad tai tai turime“
Telefonu pakalbinta tuo metu Kijeve buvusi Tarptautinės Ukrainos mokyklos vadovė Olena Vnukovska sakė: „Mes labai taikūs. Mes labai vertiname tai, kad esame Lietuvoje ir kad visa tai turime. Mūsų skyriai Vilniuje ir Klaipėdoje veikia jau porą metų, o Kauno ir Šiaulių atidarėme dar tik šiais mokslo metais. Kadangi Šiaulių savivaldybė nedavė patalpų, teko ieškoti ir išsinuomoti. Dabar tvarkomi dokumentai, kad Vilniaus universitetas mums šias patalpas suteiktų panaudai.
Mes juk nekalti, kad vyksta karas ir mūsų vaikai rado prieglobstį Šiauliuose. Mums Lietuvos valstybė davė leidimą mokyti vaikus pagal Ukrainos švietimo programas. Ukrainoje subombarduota 800 mokyklų. Tai, kokias sąlygas mūsų vaikai turi Šiauliuose – tai karališkos sąlygos. Tėvai padėjo tvarkytis, turime rėmėjų.
Lietuvoje rusų kalba mokoma 82 mokyklose. 14 tūkstančių vaikų ten mokosi. Ukrainiečių mokykla turi būti nors viena. Ukrainos ir Lietuvos draugystė mums tai leidžia. Buvo atliktas auditas, patikrinta, kaip mes naudojame krepšelio lėšas. Viskas gerai.“
O. Vnukovska sakė, kad kol kas neketinama atsisakyti ir išnuomotų patalpų Dubijos mokykloje. Ji neslėpė, kad turėti šias patalpas yra brangu, tačiau tai yra garantas tėvams, kad jų vaikai turės, kur mokytis. Karas rytoj nepasibaigs, siekiama sudaryti galimybes vaikams mokytis ir, jei panorės, sugrįžti į savo šalį. Dabar sprendžiama, kaip sutvarkyti minėto pastato šildymo sistemą.
Vadovė pasakojo, kad Vilniuje ši mokykla per metus išaugo dvigubai. Ten dviem pamainomis mokosi apie 900 vaikų. Jei pavyks suremontuoti Dubijos mokyklą, ten nuo kitų metų galėtų veikti darželis ir mažųjų klasių mokykla, o vyresnės klasės liktų universiteto patalpose, kad vaikai galėtų mokytis vienoje pamainoje.
Ukrainiečių vaikai Šiauliuose kol kas negavo moksleivių pažymėjimų, todėl negali naudotis transporto lengvatomis miesto autobusuose.
O. Vnukovska pabrėžė, kad nieko dėl šios situacijos nekaltina. Kadangi užtruko su sprendimais dėl pastato atitikimo higienos normoms, Šiaulių skyriaus mokiniai buvo registruoti prie Klaipėdos filialo, tačiau šiomis dienomis situacija keičiasi.
„Mes viską išsispręsime“, – tikino O. Vnukovska, ir pasidžiaugė lietuvių pagalba.
