Čia girtuokliai ir vel­tė­džiai jau­čia­si ge­rai

Čia girtuokliai ir vel­tė­džiai jau­čia­si ge­rai

Į „Šiau­lių kraš­tą“ užė­ju­si šiau­lie­tė sa­kė no­rin­ti pa­pa­sa­ko­ti apie Nak­vy­nės na­mų gy­ven­to­jų kas­die­ny­bę.

Mo­ters žo­džiais, gir­tuok­liams ir vel­tė­džiams, skir­tin­gai nei pa­do­riems žmo­nėms, mū­sų vals­ty­bė lei­džia kur kas dau­giau.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Kon­tei­ne­rių ta­ra­ko­nai

„Dy­ka­duo­nių ir gir­tuok­lių iršt­va“, – ne­rink­da­ma žo­džių tei­gia mo­te­ris. Jai pik­ta, kad ne­ma­ža da­lis šios so­cia­li­nės įstai­gos gy­ven­to­jų ne tik gy­ve­na iš vals­ty­bės tei­kia­mos ma­lo­nės, bet dar­gi dik­tuo­ja sa­vo są­ly­gas, nė kruo­pe­lės nein­ves­tuo­da­mi nei į va­di­na­mų­jų Nak­vy­nės na­mų, nei į pa­čios vals­ty­bės ge­ro­vę.

Joa­ną (vardas pakeistas) li­ki­mas po sky­ry­bų su vy­ru taip pat nu­bloš­kė į val­diš­kus na­mus. Ir pir­miau­sia, ką ji pa­da­rė čia ap­si­gy­ve­nu­si, su­sku­bo ieš­ko­tis dar­bo. Lai­mė nu­si­šyp­so­jo: da­bar greit pen­si­nio am­žiaus su­lauk­sian­ti mo­te­ris dir­ba ir ne­si­skun­džia.

Anot Joa­nos, gy­ve­nan­čių­jų Nak­vy­nės na­muo­se dir­ba tik ne­di­de­lė da­lis. Di­des­nė lei­džia die­nas šli­ti­nė­da­mi po mies­tą, gir­tau­da­mi ir knai­sio­da­mie­si kon­tei­ne­riuo­se. Va­ka­re su „kon­tei­ne­ri­niu“ gro­biu ir ja­me tū­nan­čiais gy­viais trau­kia na­mo, į Nak­vy­nės na­mus.

Nie­ko keis­ta, kad iš kai ku­rių gy­ven­to­jų kam­ba­rių, pa­šne­ko­vės žo­džiais, sklin­da no­sį rie­čian­tis dvo­kas – jis dėl tų šiukš­lių.

Su ta­ra­ko­nais mo­te­ris iro­ni­zuo­ja jau iš­mo­ku­si ko­vo­ti – esą išei­nant iš na­mų te­rei­kia ge­rai iš­pur­ty­ti dra­bu­žius. To­kį ta­ra­ko­nų at­si­kra­ty­mo bū­dą, pa­sak šiau­lie­tės, nau­do­ja ir įstai­gos dar­buo­to­jai.

Tvar­kin­giau gy­ve­nan­čios lai­ki­no­jo ap­gy­ven­di­ni­mo įstai­gos mo­te­rys, pa­sak Joa­nos, prie­mo­nių ta­ra­ko­nams nuo­dy­ti kar­tais nu­si­per­ka pa­čios, kar­tais jų pa­da­li­ja per­so­na­las. Bet pro­ble­ma iš­spren­džia­ma tik lai­ki­nai – iš­nuo­dy­tus pa­ra­zi­tus be­ma­tant pa­kei­čia nau­jo­kai.

Se­nie­ji ama­tai

Joa­na pa­sa­ko­ja apie tris­de­šimt­me­tę mo­te­rį. Ji čia gy­ve­na be­maž me­tus. Kaž­kur tu­ri duk­re­lę, ku­rią šiuo me­tu au­gi­na uoš­viai. Į klau­si­mą, ko­dėl ne­nu­vyks­ta sa­vo at­ža­los ap­lan­ky­ti, ši mo­te­ris tu­ri iš anks­to pa­reng­tą at­sa­ky­mą: „Ne ta­vo rei­ka­las. Ne­mo­ku ali­men­tų ir ne­mo­kė­siu“. Jai jau ir ant­sto­liai li­pa ant kul­nų.

Ta jau­na gy­ven­to­ja teis­ta, nie­kur ne­dir­ba. Kaž­ka­da pa­ban­dė, bet jai ne­pa­ti­ko... Grį­žo gu­lė­ti į Nak­vy­nės na­mus. Joa­na įta­ria, kad ta „jau­nuo­lė“ la­bai my­li­ma vie­ti­nių vy­rų ir kai ku­rių mies­te... Ke­li SMS – ir ka­va­lie­riaus au­to­mo­bi­lis jau prie du­rų. Grįž­ta ry­tą.

Ki­ta gy­ven­to­ja – de­šimt­me­čiu vy­res­nė. Bet ir jai dar­bas ne gal­vo­je. At­sa­ky­mą į klau­si­mą, ko­dėl ne­dir­ba, ši mo­te­ris taip pat tu­ri: o kas ma­ne priims? Joa­na svars­to, gal kas nors ir priim­tų, jei mo­te­ris dar­bo bent ieš­ko­tų. Bet ga­bi ji yra tik al­ko­ho­liui.

Di­džiau­sias ma­lo­nu­mas tai mo­te­riai – ge­rai iš­si­mie­go­ti, pa­skui nu­kak­ti į Lab­da­ros val­gyk­lą Sto­ties gat­vė­je. Pa­pie­ta­vus, „taš­kas“ – „Ak­ro­po­lis“ ar ki­tas di­des­nis pre­ky­bos cent­ras, tiks­las – „pa­tik­rin­ti“ šiukš­lia­dė­žes ir pa­si­rink­ti „kan­ca­rų“ (nuo­rū­kų).

Ne­mo­ka­mas tak­si

Ki­ti (to­kių lai­ki­nuo­siuo­se na­muo­se dau­giau­sia) – gir­tuok­liai. Įs­tai­go­je al­ko­ho­liui ga­lio­ja ta­bu, tad į Pak­ruo­jo gat­vę 41 grįž­ta­ma kaip rei­kiant pa­lė­ba­vus ir kaž­kur iš­si­mie­go­jus.

O ir tas ta­bu. Joa­na abe­jo­ja, ar jis yra veiks­min­gas. Na taip, kiek­vie­nas, ku­ris yra „su­stip­rin­ta­me ste­bė­ji­me“ su bu­te­liu ran­ko­je ar ki­še­nė­je Nak­vy­nės na­mų slenks­čio ne­per­lips ir pro kiau­rą pa­rą bu­din­tį sar­gą ne­praeis. Ta­čiau pa­šne­ko­vei ži­no­mas ir kons­pi­ra­ci­jos bū­das: bu­te­lių įtrau­ki­mas pro lan­gą.

Da­bar, šą­lant orams, po­li­ci­ja ir grei­to­sios pa­gal­bos au­to­mo­bi­lis į  val­diš­kų na­mų kie­mą, pa­sak mo­ters, su­ka vis daž­niau – taip vie­šo­sios tvar­kos ir svei­ka­tos ser­gė­to­jai sau­go įstai­gos kon­tin­gen­tą nuo per­ša­li­mo li­gų ar net vi­siš­ko su­ša­li­mo.

„Pa­žiū­riu kar­tais nak­tį pro lan­gą: po­li­ci­ja pri­va­žiuo­ja, vėl po­li­ci­ja, pa­skui grei­to­ji. Iki pat pa­ra­di­nių du­rų pri­ve­ža. Gal­vo­ju, nu ir gy­ve­ni­mas: ne­mo­ka­mas tak­si!“ – pa­sa­ko­ja „Šiau­lių kraš­to“ vieš­nia.

Jai gal­vo­je ne­tel­pa, kad taip leng­va ran­ka ir be jo­kios grą­žos taš­ko­mi vals­ty­bės pi­ni­gai.

Dar­bas – ne vil­kas

Daugu­ma lai­ki­nų­jų na­mų gy­ven­to­jų, kaip jau pa­mi­nė­ta, dar­bui neat­si­da­vę.

Tie­sa, kai ku­rie įra­šy­ti į Dar­bo bir­žos są­ra­šą, ir dar­bo jiems pa­siū­lo­ma. Ta­čiau vy­rai ir mo­te­rys, pa­šne­ko­vės žo­džiais, įsi­gud­ri­nę, kaip ap­gau­ti vals­ty­bę.

Sche­ma pa­pras­ta: pa­kan­ka ant Dar­bo bir­žos iš­duo­to la­pe­lio darb­da­viui pa­si­ra­šy­ti, kad dar­bi­nin­ko įdar­bi­ni­mas dėl ko­kios nors prie­žas­ties neį­ma­no­mas. Mi­si­ja baig­ta.

O kad ir apie ap­si­šla­vi­mą ap­lin­kui sa­ve. Ne­ma­žai to­kių, ku­riems gra­fi­kas iš­va­ly­ti vie­šas lai­ki­nų­jų na­mų vie­tas – vir­tu­vę, tua­le­tą, ko­ri­do­rių – Joa­nos žo­džiais, tik­ra rakš­tis. Priė­jus ei­lei stai­ga vie­nam ran­ka su­skaus­ta, ki­tam ko­ja – ge­riau eis pa­gu­lė­ti.

Ką jau kal­bė­ti apie na­mų priei­gas. Ap­lin­ką tvar­ko iš Dar­bo bir­žos at­siųs­ti žmo­nės. Nak­vy­nės na­mų gy­ven­to­jų dirb­ti, kai „taip bai­siai vi­si stai­ga ap­si­rgo“ ne­pri­ver­si, nee­tiš­ka.

Nie­kas jų ir ne­ver­čia dirb­ti – to­kius ge­riau iš to­lo apei­ti. Joa­na sa­vo kai­liu pa­ty­rė, ką reiš­kia „lai­ki­ną­jį“ su­gė­dy­ti. Pa­sak jos, ki­lo toks "ki­pi­šas", kad rei­kė­jo įsi­kiš­ti ne­t so­cia­li­nei dar­buo­to­jai.

„Ir tarps­ta... Pri­si­dir­bę sko­lų, iš mo­kes­čių mo­kė­to­jų ki­še­nės gy­ve­na, – sa­ko Joa­na. – Dau­gu­mos pro­tai pra­ger­ti. Jie konf­lik­tiš­ki, pik­ti. Jei ne­gau­na rū­ky­ti – skan­da­las, žo­dis ne­pa­ti­ko – skan­da­las. Ir ko­dėl val­džia lei­džia, kad dy­ka­duo­niai tie­siog ve­šė­tų? bai­siau­sia, kad jau­ni žmo­nės pa­ra­zi­tuo­ja.“

Mo­ters ži­nio­mis, čia yra ke­le­tas to­kių, ku­rie taip „vargs­ta“ ne vie­ne­rius me­tus – gal net ko­kius sep­ty­ne­rius.

Joa­na įsi­ti­ki­nu­si, kad to­kie žmo­nės val­diš­kuo­se na­muo­se tu­rė­tų bū­ti ap­gy­ven­din­ti at­ski­rai nuo tų, ku­riems tie­siog ne­pa­si­se­kė, ta­čiau jie ka­bi­na­si į gy­ve­ni­mą, no­ri dirb­ti ir tvar­ky­tis.

Gy­ve­ni­mo pra­džia ir pa­bai­ga

Joa­nos pa­sa­ko­ji­mas – ne apie vi­sus Nak­vy­nės na­mų gy­ven­to­jus. Ne­ma­ža da­lis to­kių, ku­rių li­ki­mas tie­siog kaž­ko­dėl ne­pag­los­tė. Ji ir pa­ti iš na­mų išė­jo kaip sto­vi. Ki­tos mo­ters nu­mi­rė su­gy­ven­ti­nis, o ne­su­si­tuo­kus tur­to da­lis ne­prik­lau­so, tai­gi te­li­ko su­si­rink­ti man­tą ir pa­bels­ti į val­diš­kų na­mų du­ris.

Čia gy­ve­na ir 74-erių neį­ga­li se­no­lė. Ją su­mu­šė ir iš­vi­jo anū­kas. Pri­sig­lau­dė čia lai­ki­nai. Joa­nai neaiš­ku, ko­dėl ji – Nak­vy­nės na­muo­se, o ne Glo­bos.

Dar ki­ta 76-erių mo­te­ris, vos praau­šus, kas­dien vaikš­to ap­lin­kui Nak­vy­nės na­mų pa­sta­tą ir iš sku­du­rų sta­to be­na­miams ka­ti­nams „bend­ra­bu­čius“.

Gy­ve­na čia ir ke­lios šei­mos su ne­pil­na­me­čiais vai­kais. Dar vie­nos šei­mos at­ža­lai – de­vy­ni mė­ne­siai. Tos šei­mos pa­do­rios, tvar­kin­gos, lau­kia so­cia­li­nių būs­tų.

Joa­na pa­sa­ko­ja kar­tą nu­gir­du­si iš mo­kyk­los au­to­bu­su va­žiuo­jan­čius vai­kus tar­pu­sa­vy­je šne­kan­tis, esą į mies­tą šian­dien neis, ge­riau va­žiuos į sa­vo „ba­ga­diel­nę“ (varg­šų prie­glau­dą). Paš­ne­ko­vė sa­ko įsi­ki­šu­si į paaug­lių po­kal­bį, pa­sa­kiu­si, kad jo­kia Pak­ruo­jo gat­vė­je ne „ba­ga­diel­nė“, o ten – jų na­mai.

„Gai­la vai­kų. Gy­ve­ni­mą pra­de­da to­kio­je vie­to­je...“, – sa­ko mo­te­ris.

Ji tu­ri pa­žįs­ta­mą, ku­rią gy­ve­ni­mas taip pat kaž­ka­da nu­svie­dė į Nak­vy­nės na­mus. Ta mo­te­ris ne­pa­si­da­vė su­si­ra­do dar­bą, iš­si­nuo­mo­jo ne­di­de­lį bu­tu­ką – ka­bi­na­si į gy­ve­ni­mą. Įsi­ka­bin­ti, sa­ko pa­šne­ko­vė, tik­rai įma­no­ma. Svar­bu tik no­rė­ti...

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Lai­ki­ni na­mai be­na­miams.

Redakcijos archyvo nuo­tr.

Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės Lai­ki­no ap­gy­ven­di­ni­mo tar­ny­bos kam­ba­rių gy­ven­to­jams ne­re­tai stin­ga ir tvar­kos, ir no­ro tvarkytis.