
Naujausios
Čia girtuokliai ir veltėdžiai jaučiasi gerai
Į „Šiaulių kraštą“ užėjusi šiaulietė sakė norinti papasakoti apie Nakvynės namų gyventojų kasdienybę.
Moters žodžiais, girtuokliams ir veltėdžiams, skirtingai nei padoriems žmonėms, mūsų valstybė leidžia kur kas daugiau.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Konteinerių tarakonai
„Dykaduonių ir girtuoklių irštva“, – nerinkdama žodžių teigia moteris. Jai pikta, kad nemaža dalis šios socialinės įstaigos gyventojų ne tik gyvena iš valstybės teikiamos malonės, bet dargi diktuoja savo sąlygas, nė kruopelės neinvestuodami nei į vadinamųjų Nakvynės namų, nei į pačios valstybės gerovę.
Joaną (vardas pakeistas) likimas po skyrybų su vyru taip pat nubloškė į valdiškus namus. Ir pirmiausia, ką ji padarė čia apsigyvenusi, suskubo ieškotis darbo. Laimė nusišypsojo: dabar greit pensinio amžiaus sulauksianti moteris dirba ir nesiskundžia.
Anot Joanos, gyvenančiųjų Nakvynės namuose dirba tik nedidelė dalis. Didesnė leidžia dienas šlitinėdami po miestą, girtaudami ir knaisiodamiesi konteineriuose. Vakare su „konteineriniu“ grobiu ir jame tūnančiais gyviais traukia namo, į Nakvynės namus.
Nieko keista, kad iš kai kurių gyventojų kambarių, pašnekovės žodžiais, sklinda nosį riečiantis dvokas – jis dėl tų šiukšlių.
Su tarakonais moteris ironizuoja jau išmokusi kovoti – esą išeinant iš namų tereikia gerai išpurtyti drabužius. Tokį tarakonų atsikratymo būdą, pasak šiaulietės, naudoja ir įstaigos darbuotojai.
Tvarkingiau gyvenančios laikinojo apgyvendinimo įstaigos moterys, pasak Joanos, priemonių tarakonams nuodyti kartais nusiperka pačios, kartais jų padalija personalas. Bet problema išsprendžiama tik laikinai – išnuodytus parazitus bematant pakeičia naujokai.
Senieji amatai
Joana pasakoja apie trisdešimtmetę moterį. Ji čia gyvena bemaž metus. Kažkur turi dukrelę, kurią šiuo metu augina uošviai. Į klausimą, kodėl nenuvyksta savo atžalos aplankyti, ši moteris turi iš anksto parengtą atsakymą: „Ne tavo reikalas. Nemoku alimentų ir nemokėsiu“. Jai jau ir antstoliai lipa ant kulnų.
Ta jauna gyventoja teista, niekur nedirba. Kažkada pabandė, bet jai nepatiko... Grįžo gulėti į Nakvynės namus. Joana įtaria, kad ta „jaunuolė“ labai mylima vietinių vyrų ir kai kurių mieste... Keli SMS – ir kavalieriaus automobilis jau prie durų. Grįžta rytą.
Kita gyventoja – dešimtmečiu vyresnė. Bet ir jai darbas ne galvoje. Atsakymą į klausimą, kodėl nedirba, ši moteris taip pat turi: o kas mane priims? Joana svarsto, gal kas nors ir priimtų, jei moteris darbo bent ieškotų. Bet gabi ji yra tik alkoholiui.
Didžiausias malonumas tai moteriai – gerai išsimiegoti, paskui nukakti į Labdaros valgyklą Stoties gatvėje. Papietavus, „taškas“ – „Akropolis“ ar kitas didesnis prekybos centras, tikslas – „patikrinti“ šiukšliadėžes ir pasirinkti „kancarų“ (nuorūkų).
Nemokamas taksi
Kiti (tokių laikinuosiuose namuose daugiausia) – girtuokliai. Įstaigoje alkoholiui galioja tabu, tad į Pakruojo gatvę 41 grįžtama kaip reikiant palėbavus ir kažkur išsimiegojus.
O ir tas tabu. Joana abejoja, ar jis yra veiksmingas. Na taip, kiekvienas, kuris yra „sustiprintame stebėjime“ su buteliu rankoje ar kišenėje Nakvynės namų slenksčio neperlips ir pro kiaurą parą budintį sargą nepraeis. Tačiau pašnekovei žinomas ir konspiracijos būdas: butelių įtraukimas pro langą.
Dabar, šąlant orams, policija ir greitosios pagalbos automobilis į valdiškų namų kiemą, pasak moters, suka vis dažniau – taip viešosios tvarkos ir sveikatos sergėtojai saugo įstaigos kontingentą nuo peršalimo ligų ar net visiško sušalimo.
„Pažiūriu kartais naktį pro langą: policija privažiuoja, vėl policija, paskui greitoji. Iki pat paradinių durų priveža. Galvoju, nu ir gyvenimas: nemokamas taksi!“ – pasakoja „Šiaulių krašto“ viešnia.
Jai galvoje netelpa, kad taip lengva ranka ir be jokios grąžos taškomi valstybės pinigai.
Darbas – ne vilkas
Dauguma laikinųjų namų gyventojų, kaip jau paminėta, darbui neatsidavę.
Tiesa, kai kurie įrašyti į Darbo biržos sąrašą, ir darbo jiems pasiūloma. Tačiau vyrai ir moterys, pašnekovės žodžiais, įsigudrinę, kaip apgauti valstybę.
Schema paprasta: pakanka ant Darbo biržos išduoto lapelio darbdaviui pasirašyti, kad darbininko įdarbinimas dėl kokios nors priežasties neįmanomas. Misija baigta.
O kad ir apie apsišlavimą aplinkui save. Nemažai tokių, kuriems grafikas išvalyti viešas laikinųjų namų vietas – virtuvę, tualetą, koridorių – Joanos žodžiais, tikra rakštis. Priėjus eilei staiga vienam ranka suskausta, kitam koja – geriau eis pagulėti.
Ką jau kalbėti apie namų prieigas. Aplinką tvarko iš Darbo biržos atsiųsti žmonės. Nakvynės namų gyventojų dirbti, kai „taip baisiai visi staiga apsirgo“ nepriversi, neetiška.
Niekas jų ir neverčia dirbti – tokius geriau iš tolo apeiti. Joana savo kailiu patyrė, ką reiškia „laikinąjį“ sugėdyti. Pasak jos, kilo toks "kipišas", kad reikėjo įsikišti net socialinei darbuotojai.
„Ir tarpsta... Prisidirbę skolų, iš mokesčių mokėtojų kišenės gyvena, – sako Joana. – Daugumos protai pragerti. Jie konfliktiški, pikti. Jei negauna rūkyti – skandalas, žodis nepatiko – skandalas. Ir kodėl valdžia leidžia, kad dykaduoniai tiesiog vešėtų? baisiausia, kad jauni žmonės parazituoja.“
Moters žiniomis, čia yra keletas tokių, kurie taip „vargsta“ ne vienerius metus – gal net kokius septynerius.
Joana įsitikinusi, kad tokie žmonės valdiškuose namuose turėtų būti apgyvendinti atskirai nuo tų, kuriems tiesiog nepasisekė, tačiau jie kabinasi į gyvenimą, nori dirbti ir tvarkytis.
Gyvenimo pradžia ir pabaiga
Joanos pasakojimas – ne apie visus Nakvynės namų gyventojus. Nemaža dalis tokių, kurių likimas tiesiog kažkodėl nepaglostė. Ji ir pati iš namų išėjo kaip stovi. Kitos moters numirė sugyventinis, o nesusituokus turto dalis nepriklauso, taigi teliko susirinkti mantą ir pabelsti į valdiškų namų duris.
Čia gyvena ir 74-erių neįgali senolė. Ją sumušė ir išvijo anūkas. Prisiglaudė čia laikinai. Joanai neaišku, kodėl ji – Nakvynės namuose, o ne Globos.
Dar kita 76-erių moteris, vos praaušus, kasdien vaikšto aplinkui Nakvynės namų pastatą ir iš skudurų stato benamiams katinams „bendrabučius“.
Gyvena čia ir kelios šeimos su nepilnamečiais vaikais. Dar vienos šeimos atžalai – devyni mėnesiai. Tos šeimos padorios, tvarkingos, laukia socialinių būstų.
Joana pasakoja kartą nugirdusi iš mokyklos autobusu važiuojančius vaikus tarpusavyje šnekantis, esą į miestą šiandien neis, geriau važiuos į savo „bagadielnę“ (vargšų prieglaudą). Pašnekovė sako įsikišusi į paauglių pokalbį, pasakiusi, kad jokia Pakruojo gatvėje ne „bagadielnė“, o ten – jų namai.
„Gaila vaikų. Gyvenimą pradeda tokioje vietoje...“, – sako moteris.
Ji turi pažįstamą, kurią gyvenimas taip pat kažkada nusviedė į Nakvynės namus. Ta moteris nepasidavė susirado darbą, išsinuomojo nedidelį butuką – kabinasi į gyvenimą. Įsikabinti, sako pašnekovė, tikrai įmanoma. Svarbu tik norėti...
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Laikini namai benamiams.
Redakcijos archyvo nuotr.
Šiaulių miesto savivaldybės Laikino apgyvendinimo tarnybos kambarių gyventojams neretai stinga ir tvarkos, ir noro tvarkytis.