Naujausios
Buvęs kalinys brangina laisvę
Aidui – trisdešimt. Spindinčios akys žvelgia tiesiai ir atvirai. Turi mėgstamą darbą, rengiasi studijuoti, svajoja apie šeimą. Tokia ateities vizija. Praeitis, šešeri jos metai – anapus kalėjimo grotų. Į laisvę išėjo kaip stovi. Šiandien Aidas neabejoja, kad įsitvirtinti gyvenime gali kiekvienas bausmę atlikęs nuteistasis. Žinoma, jei tik to nori.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
„Va, čia tai gyvenimas“
Aidas sėdasi ant redakcijos sofos. Lengvai dešine ranka perbraukia plaukus. Šypsosi, smalsauja, apie ką kalbėsimės. Akimirksniu suprantu: mudviejų pokalbis nebus labai sudėtingas. Aidas nė truputį nepanašus į anksčiau matytus nuteistuosius – gyvenimo grūdintus ir pralaimėjusius, moraliai sugniuždytus, vengiančius žiūrėti į akis, neprakalbinamus.
„Neįsivaizduojate, kokia vertybė yra laisvė! – gerų emocijų neslepia jaunas vyras. – Pareini namo po darbo, bendrauji, žiūri televizorių. Va, čia tai gyvenimas!“
Po kalėjimo praėjus daugiau nei ketveriems metams jis vis dar džiaugiasi laisve.
Pilkoji gyvenimo pusė
Aido praeities prisiminimai pilkesni nei spalvota šiandiena. Sako, būdamas šešiolikmetis draugams garantavęs, jog niekada nesės į kalėjimą.
Nusikalto dar nebaigęs vidurinės, aštuoniolikos. Brandos egzaminus išsilaikė jau būdamas įtariamuoju, kuriam skirtas namų areštas.
Dar trims įstatymui prasikaltusiems kiemo draugams tebuvo po septyniolika. Nepilnamečiams teismas atseikėjo po šešerius metus. Aidas, dvi savaitės pilnametis, išgirdo devynerių metų nelaisvės nuosprendį.
Sėdo už sunkų nusikaltimą. Apie jį kalbėti Aidas nenori, sako – vis tiek nepatikėsiu, ir čia pat prideda – tada visai neturėjęs smegenų.
Paklaustas, kokias vizijas kūrė kalėdamas, vaikinas tikina gyvenęs prisiminimais apie šeimą, draugus, daugiabučio kiemą, planus studijuoti anglų pedagogiką. Prisiminimais, anot Aido, kalėjime gyvena visi nuteistieji – tik vienų jie realūs, o kitų – fantazijos.
Aidas žino, kad beveik visus nuteistuosius palieka jų draugės. Tačiau ne visi jas nori paleisti – atakuoja laiškais, žinutėmis, nes dažnam tai vienintelis būdas kurti planus, fantazuoti ir svajoti.
Aido buvusi draugė sukūrė šeimą, augina sūnelį.
Tūkstantis litų ir dvi „tašės“ drabužių
Į laisvę iš Pravieniškių pataisos namų išėjo po šešerių nelaisvės metų. Kaip geras, pažangus, visuomeniškas kalinys, kalėjime įgijęs specialybę, visąlaik dirbęs.
„Kameros draugai netikėjo, kad mane gali paleisti lygtinai, o paleido“, – beria Aidas.
Visas buvusio kalinio turtas buvo tūkstantis litų – šešis šimtus pirmai pradžiai padovanojo du buvę bendraklasiai, dar keturis šimtus susitaupė visąlaik dirbdamas kalėjimo katilinėje. Vyras juokiasi dar galėjęs išsinešti dvi „tašes“ drabužių, bet išdalijo kaliniams.
„Galvojau, kur tuos drabužius dėsiu, – šypteli Aidas. – Nebemadingi, maniau, po šešerių metų bus. Todėl išėjau, kaip stoviu. Bet dabar, žiūriu, treningų mados nepasikeitė.“
Dėkingas darbdaviui
Į gimtuosius Kėdainius, pas tėvus, buvęs kalinys apsisprendė negrįžti. Nenorėjęs trikdyti aplinkinių, vengė žvilgsnių, klausimų.
Atvažiavo į Šiaulius, pas merginą, su kuria jį supažindino kartu kalėjęs šiaulietis. Užsiregistravo Šiaulių regiono pataisos inspekcijos įskaitoje.
Iki šiol prisimena, kaip vienas šios inspekcijos pareigūnas stebėjosi, kad jį išleido lygtinai likus pusketvirtų metų bausmės.
„Grįši greitai ten, iš kur atvažiavai, – Aidui šio pareigūno žodžiai giliai įstrigo. – Atšoviau, kad negrįšiu, ir negrįžau.“
Sutvarkęs visus lygtinai išleistam nuteistajam privalomus formalumus, Aidas ėmė stropiai skaityti darbo skelbimus. Sako varstęs bent penkiolikos Šiaulių miesto įmonių duris. Apie jo teistumą sužinoję darbdaviai arba mandagiai padėkodavo, arba pažadėdavo paskambinti artimiausiomis dienomis ir nepaskambindavo.
Vis dėlto po kelių savaičių paieškų pavyko – vyras iki šiol dėkingas darbdaviui, kuris jį ne tik priėmė į medienos dirbtuves, bet ir apmokė dirbti.
Užsirekomendavęs Aidas netrukus susirado geriau apmokamą darbą vienoje stambioje Šiaulių įmonėje. Joje dirba ir dabar, net kopia karjeros laiptais. Darbdavys jam patarė studijuoti, kad galėtų paskirti meistru. Šiuo metu vaikinas pateikęs dokumentus vienai Vilniaus kolegijai.
„Zeko“ artimieji
Kalėjimas paliko randų. Aidas pasakoja, kad buvo geras darnios ir kultūringos šeimos vaikas. Kai atsitiko tai, kas, Aido žodžiais, neturėjo atsitikti, namiškių gyvenimas pavirto košmaru.
Aidui pareiškus įtarimus, giminėje kilo baisi sumaištis. Vieni giminaičiai kategoriškai atsisakė su šeima bendrauti. Aido išsižadėjo ir tėvas. Bendravimo su kaliniu nepanoro ir tada dvidešimtmetė sesuo.
„Tik mama, – sako Aidas ir pirmąsyk per visą mudviejų pokalbį nusuka žvilgsnį. – Mama kentėjo, taip pasakius, tyliai.“
Kentėti buvo dėl ko. Šeimos nariams, tik vėliau sužinojo Aidas, būdavo replikuojama, kad jie yra „zeko“ artimieji. Pasikeitė požiūris ir jų darbovietėse, ir tarp kaimynų.
Mama pas sūnų į Pravieniškes atvažiavo tik kartą, ji sunkiai taikstėsi su realybe.
Kad ir kaip brolį smerkė sesuo, po kelerių metų kalėjimo jam parašė laišką. Aidas sako, kad ant voko nebuvo nurodyta nei jo pavardė, nei atgalinis adresas, tik tikslus kameros numeris.
„Sėdi kaliniai, skaito visi iš eilės tą laišką. Niekas nežino, kam jis skirtas, – prisimena vyras. – Tik paėmiau į rankas, iš karto supratau, kad jis – man.“
Pas artimuosius, paleistas lygtinai ir įsitvirtinęs Šiauliuose, Aidas nuvažiavo tik į svečius. Šeima sutiko normaliai, dabar noriai bendrauja.
Po šešerių metų praleistų kalėjime, Aidas gimtajame kieme pasigedo tik krepšinio aikštelės, kurioje būdami vaikai mėgdavo padaužyti kamuolį. Dabar čia įrengtos stovėjimo vietos automobiliams.
Dvi mokyklos
Aidas sako darysiąs viską, kad ten, kur praleido ilgus ankstyvos jaunystės metus, daugiau niekada negrįžtų. Žino, kad daugelis, gal daugiau nei 70 procentų, išėjusių nuteistųjų grįžta į įkalinimo įstaigas.
Kalint Aidui, kai kurie išėjo ir netgi suspėjo sugrįžti. Jie išėjo žiauresni, grubesni, konfliktiški, linkę kaltinti kitus dėl savo paslydimų, su išankstine nuostata apie žmones.
„Grįžta į kalėjimus tie, kurie nenori kabintis į gyvenimą. Nenori dirbti, mokytis, teisinasi esantys pasmerkti, – gyvenimo patirtimi dalijasi buvęs kalinys. – Man „anos“ mokyklos užtenka, gana.“
Žmonių nuostatos apie teistą žmogų Aido negąsdina – prisimena girdėjęs užgauliojimų, tačiau su laiku viskas užsimiršta.
Vyras džiaugiasi, kad dabar žmonės jį vertina pagal tai, koks jis yra dabar ir kaip siekia gyvenimo tikslų.
Jono TAMULIO nuotr.
NUOMONĖ: Aidas įsitikinęs: atsivėrus kameros durims būtina bandyti pradėti gyventi iš naujo ir teisingai. Negatyvi žmonių nuomonė apie nuteistąjį, jo nuomone, tik laiko klausimas, ir ji pasikeis, jei to norės pats nuteistasis.
GROTOS: Gyvenimas šiapus ir anapus grotų – skirtingas.
